Dwight Longenecker. Ar gali geras katalikas nepritarti Laudato Si'?

Autorius yra katalikų kunigas, publicistas, knygų autorius. Popiežiaus Pranciškaus enciklika ...

Autorius yra katalikų kunigas, publicistas, knygų autorius.

Popiežiaus Pranciškaus enciklika aplinkosaugos tema, kaip ir buvo galima tikėtis, sužadino milžinišką katalikų genčių karo būgnų dundėjimą.

Chrisas Jacksonas, rašydamas dienraščiui „The Remnant‘‘, savo straipsnį pavadina „Kodėl aš nepritariu Laudato Si' ir kodėl jūs taip pat privalėtumėte taip elgtis.“ Jacksonas su pasimėgavimu neria į enciklikos temą, teigdamas:

„Daugiažodžiavimu pasižyminti popiežiaus enciklika, kurioje: išsakomas nerimas dėl globalinio atšilimo, tarptautinės organizacijos raginamos įgyvendinti klimato kaitos politiką ir poetiškai postringaujama apie žmones, Dievo link vedančius gyvūniją. Trumpai tariant, atrodo, tarsi encikliką būtų parašę Al Gore`as, Karlas Marksas ir Teilhardas de Chardinas. Blogiausia yra tai – tik todėl, kad tai popiežiaus tekstas, šiaip jau protingi ir racionalūs žmonės jį vertina rimtai."

Jacksono daugiažodžiaujanti kritika yra aštri, nepagarbi ir prajuokinanti skaitytoją. Popiežių Pranciškų jis pristato tarsi putlų, gera kitų savijauta besirūpinantį jėzuitą, nenusimanantį, apie ką kalba. Savo analizę autorius užbaigia popiežiaus mokymą apibūdindamas kaip „daugiau nei 100 psl. neaiškių frazių, aliarmo dėl klimato kaitos, heterodoksinės teologijos, klaidinančių biblinių citatų ir oro kondicionierių pasmerkimo mišrainė, tuo tarpu, kai Kristaus Bažnyčia, kurią jis sergi, slysta į ereziją, apostaziją, šventvagystę ir moralinį nuosmukį.“

Jacksonas nėra vienintelis konservatyvių pažiūrų autorius, garsiai suabejojęs popiežiaus išmintimi. Daug solidesnis yra Williamo Oddie`o balsas. Rašydamas Jungtinėje Karalystėje leidžiamam „Catholic Herald“,Oddie`as nerimauja, kad popiežius leidosi įtraukiamas į politinę darbotvarkę, kuri pateikiama kaip mokslas, o klimato kaitos temos tik pridengia pasaulio gyventojų kontrolę ir ekonominę priespaudą. Oddie`o nepritarimas enciklikai yra gerai argumentuotas ir įtikinantis. Jis nepatikliai žiūri į gamtosaugininko Hanso Joachimo Schellnhuberio iš JT Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos pasirinkimą. „The New York Times“ šį mokslininką apibūdino kaip „gerai žinomą dėl agresyvios pozicijos klimato politikos klausimu“ ir kurį popiežius neseniai paskyrė Popiežiškosios mokslų akademijos nariu. Būdamas ateistas, Oddie`as teisingai vertina, kad Schellnhuberis „vargiai yra katalikų mąstytojas“.

Oddie`as daro išvadą:

„Taigi, kai Šventasis Tėvas man sako, ką jis ir padaro savo enciklikoje, kad Laudato Si dabar turi būti laikoma socialinio Bažnyčios mokymo dalimi... Aš manau, kad mes visi privalome pagarbiai atsisakyti priimti tai, ką jis sako. Tiesa, tai yra savos rūšies socialinis mokymas, tačiau atsižvelgdami į jo turinį ir atvirai pripažįstamus intelektinius šaltinius, turime pasakyti, kad jis nėra nuosekliai „katalikiškas“.

Tuo tarpu „The Catholic Herald“ rašantis kun. Ashley Beckas teigia:

„Joks katalikas nėra laisvas nepritarti Laudato Si'" Beckas pabrėžia, kad tai nėra tiesiog Popiežius Pranciškaus asmeninių įsitikinimų kompiliacija: „Ši enciklika, gili ir įžvalgi daugeliu atžvilgiu, nėra veikalas aplinkos ar ekonomikos, arba politinės teorijos tema, o greičiau – teologija. Bažnyčia moko, kad Katalikų socialinis mokymas yra moralinės teologijos šaka: popiežiaus socialinės enciklikos, tokios kaip Laudato Si' yra įprastinio Bažnyčios Magisteriumo dalis.“ (n. 25 ).

Kaip ir buvo galima tikėtis, Tony Magliano iš „National Catholic Reporter“ trykšta entuziazmu, kalbėdamas apie popiežiaus mokymą:

„Tai drąsu, pranašiška, reiklu, visapusiška, nuostabu – štai ką aš galvoju apie popiežiaus Pranciškaus gamtosauginę encikliką... Popiežius įteikė pasauliui puikią dovaną. Išmintingomis įžvalgomis jis pateikė tiesą apie mūsų tarpusavio sąryšį su visa kūrinija – mus sieja ne tik ekologinis gyvybės tinklas, bet ir visiems žmonėms bendra prigimtis, o dvasiškai esame broliai ir seserys, susivieniję su Dievu, visų Tėvu."

Ar galima būti geru kataliku ir nepritarti Laudato Si'? Klausimas apima ne vien pakaušius krapštančius žurnalistus. Neseniai gavau laišką iš skaitytojo, kuriame rašoma: „Esu paprastas ūkininkas ir ruošiuosi būti priimtas į Katalikų Bažnyčią. Aš be galo džiaugiuosi žengdamas šį žingsnį, tačiau nežinau ką daryti dėl popiežiaus pasaulinio atšilimo idėjų. Manau, kad jis neteisus. Ar tai reiškia, kad neturėčiau tapti kataliku?“ Parašiau šiam vyrui, užtikrindamas jį, kad popiežiaus enciklika nėra neklystantis mokymas ir paaiškinau, kad tam, jog mokymas būtų neklystantis, turi būti įvykdytos šios trys sąlygos:

  • Mokymas liečia tikėjimą ir moralę


  • Popiežius kalba kaip visos Bažnyčios ganytojas


  • Jis privalo aiškiai pareikšti, kad šis mokymas yra neklaidingas

Laudato Si' atveju, popiežius Pranciškus nekalba tikintiesiems tikėjimo ir moralės klausimais, o teigia, kad kreipiasi į kiekvieną planetos žmogų. Jo enciklika yra diskusinis dokumentas. Jis siūlo, o ne primeta. Visa enciklikos leksika yra atsargi ir nedogmatiška ir jis aiškiai kviečia diskusijai bei dialogui. 188 paragrafe skaitome:

„Tam tikrais aplinkos apsaugos klausimais nėra lengva rasti platų pritarimą. Čia noriu dar kartą pareikšti, kad Bažnyčia nesiekia spręsti mokslinių klausimų ar užimti politikos vietą. Trokštu vien paskatinti sąžiningus ir atvirus debatus, idant daliniai interesai arba ideologijos nepakenktų bendrajam gėriui.“

Mano asmeninis požiūris į Laudato Si' yra kritiškas entuziazmas. Aš manau, kad popiežius galėjo pasitelkti gerą redaktorių. Enciklika pernelyg žodinga ir neretai pritrūksta aiškumo. Pritariu Williamo Oddie`o išsakytoms abejonėms dėl popiežiaus pasirinktų patarėjų ir dėl jo rodomo entuziazmo itin politizuotai darbotvarkei. Kai kurie skyriai pernelyg sentimentalūs, o dalis, kurioje aptariami galimi sprendimai, pateikia pernelyg daug detalių. Kyla klausimas, ar tikrai popiežiaus enciklika yra tinkamas kanalas šiems pasiūlymams pristatyti.

Kita vertus, man atrodo be galo vertinga popiežiaus kritika godumui ir reliatyvizmui, kurie sukelia užterštumą ir aplinkosaugines katastrofas. Man patinka ši pranašiška pozicija, kritikuojanti individualizmą ir neapgalvotą žmonijos dominavimą kūrinijos atžvilgiu. Jis yra teisus mesdamas iššūkį mūsų įsitikinimui, jog visa technologinė pažanga yra savaime gera. Jo primygtinis priminimas, kad neįmanoma vienu metu rūpintis aplinka, o tuo pačiu – skersti negimusius, prekiauti žmonėmis, likimo valiai palikti neįgaliuosius ir imigrantus – yra puiki įžvalga, o visos kūrinijos tarpusavio susietumo pabrėžimas ir jo lyriškas misticizmas yra įkvepiantis ir patrauklus.

Ar gali geras katalikas nesutikti su Laudato Si'? Žinoma, jei tai daroma pozityviai ir kūrybingai. Abejoti popiežiaus mokymo dalimi, išlaikant klusnumo laikyseną ir troškimą daugiau sužinoti ir pilniau suprasti yra visiškai priimtinas dalykas. Nepriimtina būtų paprasčiausiai nurašyti viską, pasišaipyti iš popiežiaus ir nueiti savo keliu. Mes turime diskutuoti dėl detalių, pritardami mokymo visumai.

Jeigu „nepritarimas“ reiškia piktą ir paklusti atsisakantį maištą, Jūs negalite būti geras katalikas ir nepritarti. Tačiau jeigu „nepritarti“ reiškia sąžiningai ir protingai kelti klausimus, trokštant pilniau suprasti ir paklusti, tuomet nepritarimas ne tik leistinas, bet net turėtų būti skatinamas.

Iš „Crux“ išvertė S. Žiugždaitė


Susiję straipsniai

Straipsniai 5394128912159387045

Rašyti komentarą

  1. Hmm... Atvirai pasakysiu - kai popiežius susižavėjęs priima visokių komuniagų "mianą", kuris iš esmės tyčiojasi iš pačios religijos, kai rašinėja apie visokius "globalinius atšlimus" ir pan., džiaugiuosi, kad nelaikau savęs kataliku. Nes jei ieškočiau atramos Bažnyčioje aršaus ideologinio puolimo akivaizdoje, o gaučiau "kvietimą diskusijai bei dialogui"... :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O man patinka Bažnyčios kvietimas diskusijai ir dialogui net ir aršaus ideologinio Bažnyčios puolimo metu. :) Todėl, kad normalios diskusijos metu ir pasimato visas tas ideologinis homsomolo bukumas ir gerų bei protingų argumentų stygius, o rimtas kvietimas dialogui kaip tik ir atskleidžia tą faktą, kad dialogo tie homsomolo adeptai bijo gal net labiau negu velnias kryžiaus. Beje, kaip tik čia ir pasimato, kas čia fobai, o kas ne. :D

      Panaikinti
    2. Iš vienos pusės - taip: absoliuti dauguma homsomolo yra buki fanatikai ir diskusijose tai gerai pasimato. Iš kitos - negalima nuvertinti priešo: neobolševizmas turi ilgą indoktrinacijos patirtį ir stiprią demagogijos skleidimo sistemą - kitaip šita ideologija negalėtų plisti. Airijos referendumas labai aiškiai parodė, kas būna, kai iš vienos pusės turime agresyvią smegenų plovimo kampaniją, o iš kitos - ne tvirtą vieningą poziciją, o minkštakūniškumą ir "kvietimą diskusijai". O jei dar pridėsime, kaip dabar madinga sakyti, "prieštaringai vertinamus" popiežiaus veiksmus ir pareiškimus...

      Panaikinti
    3. Na, Bažnyčios kvietimas diskusijai yra kvietimas spręsti konfliktą diskusija ir dialogu, o ne smurtu ir/ar psichologinėmis manipuliacijomis. Tad Bažnyčia tam dialogui visada kvietė, ir tas kvietimas visada turėtų būti išsaugotas. Net ir aršiausios agitprop'o atakos metu. Kas kita yra minkštakūniškumas, kurį parodė Bažnyčios tarnai Airijoje. Čia, Pikc, Jūs esate teisus. Tikrai tai minkštakūniškumas. Tačiau ar jis kartais nebuvo nulemtas klaidingo reikalo supratimo, ar kažkokios objektyvios priežastys jį nulėmė, dėl to ginčyčiausi.

      P.S. O popiežiaus Pranciškaus veiksmuose ir pareiškimuose nėra nieko, ką reikėtų prieštaringai vertinti. Jis tiesiog yra leftistas, su kuo niekaip nenori susitaikyti Bažnyčios "dešinieji", kurie visaip bando jį suprasti, ir todėl jiems gaunasi "prieštaringas vertinimas". :)

      Panaikinti
    4. Leftistas yra žmogus, kurio politinės pažiūros, švelniai sakant, krypsta į kairę - į socializmą ir pan.

      Panaikinti
    5. Čia dar reikia pridurti, kad būtent leftistai yra aršiausi "pažangos ideologijos" apologetai. Beje, jų požiūris į Bažnyčią ir religiją apskritai irgi gana... savotiškas. ;) Sunku tam popiežiui - kaip dabar su "idėjiniais broliais" kovoti? Ir jis toks ne vienas, kiek suprantu.
      Spėju, tuo galima paaiškinti ir aptakias frazes, ir minkštakūniškumą, ir beprincipingumo dangstymą "atvirumu dialogui". Antra vertus, vartotojams patogu: kiekvienas gali pasirinkti, kas "arčiau dūšios" - "Bažnyčios mokymas: liberali (progresyvi) versija", "Bažnyčios mokymas: leftistinė (ultra progresyvi) versija", ar "Bažnyčios mokymas: konservatyvi (retrogradinė) versija"... Kaip ir sakiau - gerai, kad man nereikia atramos prieš neobolševizmą ieškoti Bažnyčioje. :)

      Panaikinti
    6. Taip, be abejo, popiežius Pranciškus toks ne vienas, ir jei jis kovotų, tai tikriausiai išgyventų kažkokių psichologinių sunkumų, ir nemažų. Betgi mes matom, kad praktiškai jis gi nekovoja iš viso su tais "idėjiniais broliais". Tad ir jokių sunkumų dėl to, kad reikia kovoti, neišgyvena. :)
      Na, o atvirumas dialogui būtų visais atvejais prie visų popiežių skelbiamas. Ir Jono Pauliaus II, ir prie Benedikto XVI, ir prie kitų. Tad nelabai suprantu, kuo čia dėtas dabartinio popiežiaus skelbiamas atvirumas dialogui ir to paties popiežiaus neva "minkštakūniškumas" ir beprincipingumas. Beje, iš tikrųjų tai nėra joks beprincipingumas, bet labai principinė pozicija, tik tie šio popiežiaus principai (skirtingai nei, pvz., Jono Pauliaus II) yra leftistiniai. Va, ir viskas.

      P.S. O atramos Bažnyčioje ieškoti gali tik naujokas, kuris dar nėra susipažinęs su Bažnyčia kaip tokia ir Bažnyčios doktrina, arba visiškas idiotas. Aš, beje, nesu nei vienas, nei antras, nors ir esu Bažnyčios narys. :) Ką norėjau pasakyti, kad atramos Bažnyčioje iš viso nėra, ir niekas net nežadėjo, kad ją ten galima bus gauti. :)

      Panaikinti
    7. Na, aš bent jau įsivaizduoju, kad tikinčiam žmogui norėtųsi, kad Bažnyčia būtų "moralės bastionas" (ar "uola"), ar kažkas panašaus ir turėtų tvirtą poziciją. O kai žmogus mato, kad Bažnyčios pozicija priklauso nuo politinių jos šulų simpatijų, kad vyksta kompromisų ieškojimas ir flirtavimas su ilgamečiais Bažnyčios priešais (kurie, beje, tikrai neketina atgailauti ir keistis), tai, iš vienos pusės, tikintis žmogus gali stipriai nusivilti, o iš kitos - tapti gerokai labiau paveikus priešiškai propagandai (čia vėl grįžtam prie Airijos atvejo - ir nemanau, kad jis toks paskutinis). Antra vertus, nesu tikintis ir nežinau Bažnyčios "virtuvės" - tiesiog susidaro įspūdis, kad Bažnyčia kaip moralinių vertybių gynėja lėtai, bet užtikrintai eina velniop. :)

      Panaikinti
    8. Na, tai yra dažna stebėtojų iš šalies klaida - įsivaizduoti, kad Bažnyčia yra kažkokia moralinių vertybių gynėja ir pan. Žinoma, Bažnyčia atskirose visuomenėse gali prisiimti tą vaidmenį, bet tai daro laikinai ir tik iš būtino reikalo, ir kai viskas tose visuomenėse daugmaž normalizuojasi, ji su malonumu to vaidmens atsisako ir vėl grįžta prie savo pagrindinių funkcijų.

      P.S. Airijos atvejis yra sunkus ir nevienareikšmiškas. Pagrindinė problema ten buvo ir dabar yra gyventojų nutolimas nuo Bažnyčios. Tad Bažnyčios tarnai Airijoje galėjo aršiai sklaidytis per pamokslus ir kitur (kaip Jūs sakėt, "telkti" pajėgas agitprop'o atakų atrėmimui), bet nemanau, kad tai būtų nors kiek pagelbėję, nes Bažnyčia ten objektyviai jau nebebuvo tas socialinis veiksnys, kuris galėtų tas pajėgas sutelkti. Tarp kitko, per tą Airijos referendumą labai aiškiai pasimatė, kiek tarp gyventojų yra tikrų katalikų.

      Panaikinti
    9. Gali būti, kad klydau, manydamas, jog Bažnyčia katalikams turėtų būti atrama ir moralinis autoritetas. Antra vertus, jei pripažinsime, kad Bažnyčia moralinių vertybių gynėjos vaidmenį gali prisiimti - kad ir "laikinai ir tik iš būtino reikalo", mano akimis žiūrint, šiuo atveju tas "reikalas" atrodo gana "būtinas".
      Dėl Airijos - manau, taip, tas atitolimas yra realus. Antra vertus, ar Bažnyčia tas pajėgas galėjo sutelkti, ar ne, pasakyti sunku. Kur kas lengviau būtų vertinti, jei būtų bandžiusi. ;) Va, jei kunigai būtų "aršiai sklaidęsi", o ne veblenę "aš tai balsuosiu prieš, bet jūs - kaip norit" arba "juk jie irgi tokie patys žmonės" (čia iš Airijoje gyvenančių giminaičių pokalbio su vienu kunigu) - gal ir rezultatai kiti būtų buvę. Mano galva, kunigams geriau "sklaidytis", negu ne - neobolševikai vis tiek vadins "talibais", "retrogradais" bei šiaip "liaudies priešais" nepriklausomai nuo jų elgesio (vien dėl to, kad šventikai), nuosaikumą laikys silpnumu (dar ir panaudos savo "agitprope" - prieš tuos pačius tikinčiuosius), tuo tarpu tikintieji "sklaidymosi" atveju matys ryžtingą kovą su tuo, kas religijoje laikoma (berods) nuodėme, o "nuosaikaus elgesio" atveju, tikėtina, pajus nusivylimą ir net pradės abejoti, ar tos neobolševikų peršamos vertybės - tikrai nuodėmė (o jei dar pridėsim anksčiau minėtą "agitpropą", panaudojant "nuosaikiųjų" šventikų pasisakymus...). Bet, kaip sakėte, čia yra tik stebėtojo iš šalies nuomonė - gali būt, kad ir klystu.
      Beje, grynai smalsumo dėlei - o kokios yra tos pagrindinės Bažnyčios funkcijos? Aš maniau, kad dorovės saugojimas ir gynimas - viena iš jų (Dekalogas ir t.t.).

      Panaikinti
    10. Na, atrama tikintiesiems yra Dievas, o ne Bažnyčia kaip tokia. Bažnyčios mokymas tikrai turėtų būti moralinis autoritetas katalikams jų asmeniniame gyvenime ir iš dalies viešajame-politiniame gyvenime, bet Bažnyčios tarnai tikrai negali (neturi teisės) nurodinėti tikintiesiems pasauliečiams, kaip jiems balsuoti konkrečiu atveju. Taip, yra kažkokie bendri moraliniai principai, kuriais turėtų vadovautis kiekvienas katalikas, balsuodamas už kažką ar prieš kažką, bet apskritai valstybės politika yra ne Bažnyčios tarnų reikalas, o pasauliečių katalikų reikalas, ir katalikų pasauliečių reikalas yra balsuoti už tai, kas jiems patiems "atrodo" geriausias sprendimas iš visų galimų arba mažiausia blogybė iš keleto blogybių. Taigi bet kokio balsavimo atveju katalikai pasauliečiai turi visišką sąžinės laisvę nuspręsti, kaip balsuoti vienu ar kitu atveju, išskyrus tuos atvejus (o tokių atvejų yra labai mažai, dažniausiai tai - žmogaus gyvybės apsaugos klausimai, taip pat religijos laisvės klausimai), kai Bažnyčios mokyme aiškiai pasisakoma, kaip turėtų balsuoti katalikai. Tad kai kunigas pasakė Jūsų giminaičiams "Aš tai balsuosiu prieš, o Jūs, ponai, balsuokite kaip norite", tai jis tiesiog laikėsi Bažnyčios doktrinos. Tačiau jei jis tikrai sakė "juk jie irgi žmonės" su ta mintimi, kad reiktų balsuoti už jų "santuokų" įteisinimą, tai jau truputį kvepia erezija, ir reikėtų tokį įduoti vietiniam vyskupui. :)
      O Bažnyčios pagrindinės funkcijos yra labai paprastos - 1) skleisti krikščionybę ir 2) ugdyti savo tikinčiuosius religiškai ir morališkai. Va, ir viskas. Išimtiniais atvejais, kaip jau buvo mano rašyta aukščiau, Bažnyčia prisiima dar ir trečią funkciją - tai visos visuomenės dorovės saugojimas. Bet taip nutinka retai.
      P.S. Kas dėl agitpropo, tai Jūs teisus. Tiktai šiuo atveju talibų, retrogradų, homofobų, fašistų ir kitokių etikečių turėjo neišsigąsti katalikai pasauliečiai. Ir jei iš tikrųjų taip nutiko, kad Airijos Bažnyčios pasauliečiai katalikai išsigando šių etikečių, ir būtent dėl tos jų baimės rezultatas gavosi toks, koks gavosi, tai reiškia, kad Bažnyčia Airijoje prastai atliko savo antrąją pagrindinę funkciją, būtent tikinčiųjų ugdymo funkciją. Bet kaip jau rašiau, aš manau, kad šiuo atveju kaltas buvo Airijos gyventojų nutolimas nuo Bažnyčios, o ne prastas tikinčiųjų ugdymas.

      Panaikinti
    11. Ačiū už paaiškinimus. Vis dėlto, iškilo dar keli klausimai:
      "Bažnyčios tarnai tikrai negali (neturi teisės) nurodinėti tikintiesiems pasauliečiams, kaip jiems balsuoti konkrečiu atveju" - sutikčiau, jei kalbama būtų apie, tarkim, apie tai, už kurią partiją balsuoti - bet čia juk ne tas atvejis.
      "apskritai valstybės politika yra ne Bažnyčios tarnų reikalas" - mano galva, čia ne "valstybės politika", o priešiškos ideologijos veržimasis į tą politiką. Tad čia ne kišimasis į valstybės politiką, o priešinimasis kenksmingos ir atvirai priešiškos ideologijos brovimuisi. Pagal analogiją, Svarinskas, Grigas ir kiti, nesilaikę požiūrio, kad čia "ne Bažnyčios tarnų reikalas", buvo neteisūs?
      Dėl funkcijų - ar pagal antrą punktą Bažnyčia neturėtų kovoti su tuo, kas tą religinį ir moralinį ugdymą siekia sužlugdyti?

      Panaikinti
    12. Suprantat, skirtingų pasaulėžiūrų, filosofinių sistemų ir religijų konfliktas visada buvo ir bus. :) Ir esmė čia ne ta, ar vyksta konfliktas tarp, tarkim, LGBT ideologijos ir Bažnyčios doktrinos (jis iš tikrųjų vyksta), bet ar Bažnyčiai leidžiama laisvai vykdyti Jos pagrindines funkcijas, ar ne. Komunistinė ideologija to daryti neleido, todėl visi, kas netingėjo, o pirmiausia Jos dvasininkai buvo įpareigoti kovoti už tai, kad Bažnyčiai būtų leista netrukdomai vykdyti šias pagrindines funkcijas. Bet jei Bažnyčios pagrindinių funkcijų vykdyti niekas nedraudžia (o bent jau kol kas Airijoje niekas ir niekaip trukdyti tų funkcijų laisvo vykdymo neketina), tai Bažnyčios Airijoje dvasininkai kaip nors kištis į politiką negali pagal pačios Bažnyčios nuostatus. Pvz., Kinijos „Liaudies“ Respublikoje yra trukdymai vykdyti antrąją funkciją, tai ten Bažnyčios dvasininkai jau yra įpareigoti rimtai užsiimti politika, kad būtų atšaukti visi trukdymai. Tačiau jei oficialių trukdymų nėra ir kokių nors partijų programose riboti Bažnyčios funkcijų neketinama, tai savaime aišku, dvasininkai tiesiogiai nurodinėti niekam nieko negali. Ir jei katalikų pasauliečiai, kurie gyvena laisvoje demokratinėje valstybėje, o ne, sakykim, KLR, yra tokie durniai, kad nesugeba atsirinkti patys, ir jiems reikia oficialiai nurodinėti už ką ir kaip balsuoti, tai reiškia tik tiek, kad Bažnyčia prastai atliko savo antrąją funkciją, ir dabar nurodinėt, už ką ar prieš ką balsuoti, yra po laiko. Šiuo atveju galima tiktai peržiūrėti Bažnytines religinio ir moralinio ugdymo programas ir ištaisyti tų programų spragas.

      Panaikinti
    13. Vis dėlto, reikia pripažinti, kad vėlyvuoju bolševizmo laikotarpiu OFICIALIAI Bažnyčiai trukdoma nebuvo, tačiau NEOFICIALIAI vyko stigmatizavimas ir marginalizacija - lygiai taip pat, kaip ir dabar. Ir mano minėti rezistentai savo kovos nenutraukė, sušvelnėjus sąlygoms. Apskritai, mano galva, pasyvios politikos vykdymas veda link pralaimėjimo. Man patiko anksčiau publikuotas V. Sinicos straipsnis šiuo klausimu: http://www.propatria.lt/2015/08/vytautas-sinica-kataliko-drasa-ir.html

      Panaikinti
    14. Na, bolševikai anais laikais OFICIALIAI daug ką skelbė. :) Nenorėčiau, kad Jūs patikėtumėt, jog bolševikų OFICIALUS žodis ką nors reiškė tada ar ką nors reiškia dabar. Pagal jų doktriną viskas turi turi prasidėti ir kiek įmanoma ilgiau vykti NEOFICIALIAI. Šventovės griaunamos pačios liaudies, kuri nori išsivaduoti iš klerikalų priespaudos, Kryžių kalnas buvo naikinamas liaudies... Netgi Rusijos kariai į dabartinį karą Ukrainoje vyksta be OFICIALIŲ Rusijos valdžios organų OFICIALAUS sutikimo. Taigi, tarsi NEOFICIALIAI. Suprantate? Tad nereiktų tikėti, kad stigmatizavimas ir marginalizacija tuo vėlyvuoju TSRS ir vėlesniu periodu buvo vykdoma, oi, t.y., "vyko savaime" NEOFICIALIAI, ir OFICIALŪS valdžios organai čia buvo ne "prie ko". :)
      Lygiai taip pat ar bent jau labai panašiai yra ir dabar. Įvairūs leftistai gavo ES politinius postus (turbūt to priežastis ar bent viena iš priežasčių buvo ir Bažnyčios ugdymo programų spragos) ir dabar vaizduoja NEOFICIALŲ "pažangos" ideologijos plitimą visuomenėse. :)

      Panaikinti
    15. Net minties nebuvo bolševikais tikėti - nei anais, nei šitais. :) Tiesiog norėjau pasakyti, kad esama tam tikrų panašumų tarp vėlyvojo bolševizmo ir dabartinės situacijos, kalbant apie "oficialią" ir "neoficialią" politiką Bažnyčios (ir apskritai krikščionybės) atžvilgiu, todėl jei Bažnyčia kovojo tada, nematau priežasties jai nekovoti dabar.

      Panaikinti
    16. Dėl to, kad reiktų kovoti su neobolševizmo idėjomis, tai čia beveik visi, išskyrus leftistus, sutinka. Klausimas tiktai tas, kokia forma ta kova turėtų vykti. :) Na, o Bažnyčiai pirmiausia reikėtų pataisyti ir sustiprinti savo tikinčiųjų ugdymo programas, kad pasauliečiai katalikai būtų atsparesni agitpropui. Tai ir bus geriausia, ką Bažnyčia gali šioje situacijoje padaryti.

      Panaikinti
    17. Nežinau, ar "geriausia, ką Bažnyčia gali šioje situacijoje padaryti", bet kad mirtinai reikalinga - tai faktas.

      Panaikinti
  2. Autorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O aš esu džiaugiuosi, kad esu Katalikas, nes stengiuosi suprast Jėzaus mokymą - Evangeliją per katalikybės prizmę. Pirma Jėzus įsteigė tik vieną Bažnyčią: "Petrai, tu esu uola ir ant tavęs aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės, nes Aš joje gyvensiu visas dienas iki pasaulio pabaigos..." Niekas jums nedraudžia tikėt Evangeliškai į Jėzų ir vykdyti Dievo žodį pagal savo dvasinę brandą, nes visiems Dievas davė laisvą valią, bet Kristus ateis pasiimti savo Bažnyčios kaip nuotakos, ir tada jis atsižvelgs ne į dominacijas, bet į kiekvieną širdį kaip ji mylėjo Dievą ir žmones

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Išeitų, kad visiškai nesvarbu, kokiai "dominacijai" priklausai - katalikų, anglikonų ar mormonų. Taigi nėra ko ir džiaugtis, kad esi katalikas.

      Panaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item