Daiva Tamošaitytė. Slenkame link naujos rūšies totalitarizmo?

Neseniai elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas virtualioje erdvėje išprovokavo diskusijas, kur yra tolerancijos ribos, išsakęs savo mintis apie homoseksualų gyvenimo būdą. Įvairūs asmenys kaip niekada aršiai pasmerkė jo žinutę, pasigirdo kalbų net apie šio atlikėjo karjeros pabaigą, per kelias dienas įvairių didžiųjų festivalių organizatoriai atšaukė būsimus jo pasirodymus. Prisiminus „Charlie Hebdo“ įvykius, kyla klausimas, kas yra žodžio laisvė, kaip ji funkcionuoja šiandien ir ar tokia reakcija į atlikėjo pasisakymą nesikerta su „Charlie Hebdo“ palaikiusių žodžio laisvės gynėjų principais? „Laisvosios bangos“  pokalbiuose apie ateities Lietuvą su Luku Griniumi diskutavo humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja ir filosofė Daiva Tamošaitytė bei socialinių mokslų daktaras Vincentas Vobolevičius. Kviečiame skaityti antrąją interviu dalį (pirmąjį rasite čia).

Kaip yra su liberaliąja žodžio laisve? Ar tikrai viskas gerai Lietuvoje? Ar tikrai tai yra panacėja?

D. Tamošaitytė. Jaunimo liberalėjimas yra sveikintinas reiškinys, bet liberalizmas kaip toks yra nevienalytis. Reikėtų skirti akademinį liberalizmą, svarstomą neutralioje akademinėje terpėje, nuo buitinio, gatvinio ar netgi partinio liberalizmo. Šie punktai vienas su kitu susisiekia, tačiau kartu ir susiskaldo. Politinio korektiškumo sąvoka ir tam tikri atsiradę tabu - „štampai“, ko jokiu būdu negalima sakyti, nes žmonės yra įžeidžiami - apskritai yra išimami iš politinio diskurso kaip nekvestionuojami dalykai. Tai rodo, kad viskas nėra taip paprasta. 

Dabartinis liberalizmas yra ideologija, kuri kartu yra ir galios diskursas, ir politikos įrankis. Pasvarstykime mūsų viešajame diskurse nelabai diskutuojamus aspektus. Pavyzdžiui, tai, kad žmogaus teisių gynėjai, vadinamieji pozityvistai, manydami, kad tikslas (pavyzdžiui, apginti ir apsaugoti marginalizuojamas, skriaudžiamas gyventojų grupes) pateisina priemones, gali turėti ir daug savanaudiškų interesų. Taip tam tikras grupes galima ir privilegijuoti, o tradicines – marginalizuoti, išstumti iš viešojo gyvenimo. Spauda, viešoji erdvė yra labai palanki tokiai faktų interpretacijai. Tai, kad koks nors atvejis labai greitai nuteisiamas kaip neigiamas ir nebandoma jo analitiškai nagrinėti, rodo, kad atsiranda reiškinys, kuri Herbertas Marcuse yra įvardinęs kaip tolerancijos diktatūrą. 

Net ir patys liberalai mąstytojai ir filosofai nagrinėja ne vien idealistinę, utopinę visuomenę, kurioje visi gyvens draugiškai, bus įgyvendintos visų žmonių teisės ir laisvės bei visi gyvens tarsi rojuje, bet ir kitas galimas liberalizmo plėtros ir laisvėjimo alternatyvas. Prisiminkime, kad komunistiniam režimui reikėjo proletariato diktatūros dėl kairiųjų teisingumo įtvirtinimo. Dabar regime tendenciją, kurią kai kurie sociologai įvardina kaip slinktį link naujos rūšies totalitarizmo. Tai yra susiję su tokiomis koncepcijomis kaip fobijos, neapykantos kalba ir panašiai. 

Ar aptariamą ir kitus panašius šiuolaikinius atvejus galėtume įvardinti kaip laisvės diktatūrą? Kitaip tariant, ar galima sakyti, kad šiandieninė laisvė yra pasikeitusi, o mes gyvename laisvoje nelaisvėje?

D. Tamošaitytė.  Taip, visiškai laisvos visuomenės jokia ideologija ir laikotarpis nėra sukūręs. Pati pastanga yra sveikintina ir turėtų išlikti, tuo negalima abejoti. Aš norėjau atkreipti dėmesį į liberalizmą kaip pokomunistinių šalių būvį. 

Iš tikrųjų mes negalime sakyti, kad esame giliai demokratiški: neturime klasikinės liberalizmo tradicijos, ilgos klasikinės demokratijos tradicijos ir mums buvo labai sunku iš to išsivaduoti. Dėl to liberalizmas yra įgavęs pragmatizmo, materializmo, naudos siekimo formą. Akivaizdu, kad būtent taip suvokiama ta laisvė. Laisvė daryti, ką nori, gauti naudos, gerovės... Žvelgiama iš materialistinio taško, kas yra labai artima marksistinėms, kairiosioms ideologijoms. Jos irgi siekė žmonių lygybės, socialinės gerovės, o kartu dažnai naudojo tuos pačius metodus, kurie pastebimi perkelti neoliberalizmo adeptų, apologetų, ypač tų, kurie nori visa tai paversti įstatymais, retorikoje. 

Kartais Lietuvoje prisidengiant politiniu korektiškumu yra izoliuojamos tam tikros jautrios temos, kuriomis vertėtų diskutuoti. Ar nėra taip, kad „atmetant“ vadinamąsias politinio korektiškumo temas ir diskutuojant tik paviršutiniškomis temomis, žodžio laisvės iš principo neturime?   

D. Tamošaitytė. Iš tikrųjų temų paviršutiniškumas yra pastebimas, o žodžio laisvė – ganėtinai apribota. Pažvelkime į savivaldybių tarybų ir merų rinkimų pavyzdį, kai daug žmonių balsavo už iš valstybės biudžeto neremiamas partijas, tačiau jų atstovams nebuvo leista pasisakyti nacionalinėje televizijoje. Nors vėliau Vyriausioji rinkimų komisija pripažino, kad tai buvo žmogaus teisės pasisakyti, išsakyti savo partines idėjas pažeidimas, tačiau šis pripažinimas rinkimų eigai ir rezultatams neturėjo jokios įtakos. Šie dalykai yra labai susiję su įsitvirtinusia dabartine ideologija, kuri visiškai išnaikina opozicijos lauką, nes vienos partijos oponavimas kitai tikrai nėra normalios opozicijos ar tam skirtos žodžio laisvės buvimas. Faktiškai matome, kad jos nėra. Jeigu ji išimta iš diskurso, pavyzdžiui, tam tikros jautrios temos išimtos iš nacionalinio transliuotojo arba jos pateikiamos kaip šou, tai jau nėra normali analitinė kritika ar žodžio laisvė, kuri galėtų mums padėti gilinti demokratiją. 

Kodėl tokia situacija susiklostė? Ar taip yra išskirtinai Lietuvoje, ar toks požiūris apčiuopiamas ir likusioje Europoje? 

D. Tamošaitytė. Tai tikrai nėra tik Lietuvos problema. Aišku, kaip ir minėjau, egzistuoja liberalių idėjų giminingumas komunistinėms, marksistinėms idėjoms, kurios pirmiausiai remiasi materializmu, individualizmu. Kita vertus, okupacinės Lietuvos trauminės patirtys tikrai dar per daug gyvos, nepakankamai įvertintos, todėl lygiaverčiai įsitraukti į vakarietišką polilogą yra nepaprastai sunku. Vengiama pasakyti, kad praėjo 25-eri metai, kai atkūrėme valstybę, esame lygiaverčiai Vakarams ir turime savo įdomią, savitą pažiūrą. Europos Sąjungos priimamos direktyvos Lietuvoje dažniausiai pritaikomos nekritiškai, neįvertinant, kad gali prieštarauti ir mūsų Konstitucijai. Be abejo, tokį bendrą mainstreamo galingą slėgimą labai sunku atlaikyti. 

Minėjote, kad vis dėlto nesame tokie laisvi, kaip galvojame. Kas diktuoja taisykles, kuriomis vadovaujamės kalbėdami?

D. Tamošaitytė. Hierarchiją tokią, kokia yra dabar, vis dėlto diktuoja valdžia - valdančiosios partijos, kuriančios teminį lauką - ir žiniasklaida. Čia mūsų jaunai demokratijai kyla daug uždavinių, nes vyksta gyvas procesas. Nuolat iškyla klausimai dėl cenzūros: ką laikyti žurnalistinės etikos pažeidimu, kas yra propaganda... Tarkim, dėl karo propagandos viešojoje erdvėje viskas yra teisingai išreikšta ir gerai vyksta, tačiau, kai kalbama apie etinę, moralinę ar kultūrinę poziciją, yra daug daugiau lėkštumo ir problemų niveliavimo. 

Derėtų pakalbėti ir apie konformizmą. Manau, kad jis įgyja dar didesnį mastą nei sovietmečiu. Individo laisvė yra suvokiama kaip sugebėjimas prisitaikyti prie esamos padėties. Pavyzdžiui, prie bendro diskurso, kurį diktuoja į valdžią atėjusios partijos ar koalicijos. Taigi stengiamasi prisitaikyti prie esamos padėties ir iš jos gauti kuo daugiau gėrybių. Tai tampa dideliu stabdžiu, kadangi nėra gilinamasi iš tikrųjų. 

Kalbant apie konkretų su Mario Basanovu susijusį įvykį, kaip manote, kur buvo didžiausia problema? Kaip po šio įvykio keisis žodžio laisvės suvokimas? Ar nenutiks taip, kad žmonės bijos reikštis ir dar labiau save ribos?

D. Tamošaitytė. Tai tikrai yra ne pirmas ir, be abejo, ne paskutinis toks įvykis. Žinoma, šis labai politizuotas. Kita vertus, tai yra adekvatu, kadangi šiuo metu mums stengiamasi įdiegti tam tikras iš Europos Sąjungos ateinančias direktyvas, tam tikras mažumų teises. Atsiranda konfliktinė situacija, kadangi mes irgi turime savo kultūrinį, etinį, moralinį, religinį pamatą. Todėl panašūs prieštaravimai negali negilėti. Manau, kad čia yra tik pradžia, o šie klausimai kils dar ne kartą. 

Kita vertus, kodėl yra toks puolimas vieno žmogaus atžvilgiu? Veikiausiai reikėtų daugiau korektiškumo ir skirties, kur yra privati ir vieša, politinė erdvė. Tai yra labai keblus klausimas, negalėčiau netgi atsakyti, kur link situacija judės. Spėčiau, kad greičiausiai  judėsime pasroviui, t.y. pagal bendrą politinio korektiškumo tendenciją, bendrą kryptį. Manau, kad tos tendencijos drausti, apriboti, pasmerkti žmogų, kuris pasisakė neatsargiai ar negražiai, tik stiprės.

Ko reikėtų Lietuvai, kad sukurtume tikrą vakarietišką, morale grįstą valstybę? Kad žodžio laisvė iš tikrųjų egzistuotų, o žmonės išmoktų argumentuotai diskutuoti ir nebijotų reikšti savo minčių? 

D. Tamošaitytė. Šis klausimas yra susijęs su politine kultūra ir kultūra apskritai. Turime rūpintis švietimu ir kultūra, kuri dabar Lietuvoje yra ne per aukščiausio lygmens. Svarbiausia yra nepulti „beždžioniauti“ ir iš tikrųjų kurti diskusijos erdvę. Tačiau tam, kad ji iš tikrųjų būtų, oponentus reikėtų kviesti tikrai garbingai diskusijai. Be abejo, galbūt ir valdžiai reikia suprasti, kad nuomonių įvairovė vis dėlto yra gėris ir kad tik tuose ginčuose gimsta tiesa, ir suteikti opozicijai, oponentams daugiau laisvės pasisakyti. 

Reziumuojant, ar Lietuvoje egzistuoja žodžio laisvė ir ar nebus ji sunaikinta? 

D. Tamošaitytė. Formaliai žodžio laisvė egzistuoja. Bet vis tiek reikėtų daugiau atsigręžti į Konstitucijoje nurodytas laisves ir teises apibrėžiančius punktus ir apmąstyti, ar ir kaip jie yra įgyvendinami. Tai turi būti labai rimti diskursai. Kaip minėjau, formaliai žodžio laisvė egzistuoja, bet tokie konkretūs atvejai parodo, kad yra daug nusižengimų. Tačiau turbūt bręstančioje visuomenėje, kurioje vyksta tapsmo procesas, tai yra normalu. Svarbiausia suteikti žodį skirtingų pažiūrų žmonėms ir jų atžvilgiu elgtis pagarbiai, kad būtų galima išvengti kraštutinumų.