Algimantas Zolubas. Vorkutos lagerių sukilimo 60-metė sukaktis

Sutapo, kad ketvirtoji serijos „Pūtėme prieš vėją“ Edvardo Buroko knygos dalis „Krauju rašyta istorija“, tarsi apibendrindama pirmąsias ...


Sutapo, kad ketvirtoji serijos „Pūtėme prieš vėją“ Edvardo Buroko knygos dalis „Krauju rašyta istorija“, tarsi apibendrindama pirmąsias tris dalis, išėjo lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis minint Vorkutos politinių kalinių 55 metų sukaktį. Ją išleido Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Taigi, minėdami Vorkutos lagerių sukilimo 60-metį, drauge minime ir nuo šviesios atminties knygos autoriaus Edvardo Buroko knygos pasirodymo penkmetį.

Tarp ankstesnių streikų (sukilimų) Vorkutoje, Norilske, Kengyre, Karagandoje savo mastu ir poveikiu lagerių sistemai išsiskyrė 1953–55 metų Vokutos sukilimai.

LGGRTC duomenimis Komijos krašto šiaurės rytuose, už Šiaurės poliarinio rato, Vorkutos miesto apylinkėse 1948–1957 m. veikęs Rečlago lageris priklausė Vorkutos lagerių grupei. 1953 m. vasaros įvykiai Rečlage istorijoje jau buvo žinomi Vorkutos sukilimo vardu.

Pirmieji lageriai šioje teritorijoje atsirado jau 1939 m. Aplink Vorkutą įsteigtose anglių gavybos šachtose pagrindiniai darbininkai buvo GULAG’o kaliniai. Lietuviai Vorkutlage kalinti nuo 1940 m., tačiau beveik visi pirmieji kaliniai mirė nuo bado, šalčio, ligų, žuvo šachtose. Ypač daug Lietuvos politinių kalinių šiuose lageriuose įkalinta 1948–1949 m. Didžiąją jų dalį sudarė antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Tuo metu po 600–1200 lietuvių kalėjo visuose Vorkutos lagerių punktuose. 1947 m. ši koncentracijos stovyklų grupė turėjo jau apie 50 lagerių punktų, o 1948 m. rugpjūčio 8 d. SSRS MVD įsakymu Komijoje įsteigtas ypatingasis lageris Nr. 6 – Rečlagas, skirtas 25 tūkst. kalinių. Šis lageris turėjo 17 skyrių.

Dėl nepakeliamo darbo krūvio, sunkių gyvenimo sąlygų ir prižiūrėtojų savivalės Vorkutlago kaliniai sukildavo. Didesni sukilimai vyko jau 1942 ir 1948 m., tačiau visi jie buvo numalšinti.

6-ajame dešimtmetyje kalinimo sąlygos Rečlage mažai kuo skyrėsi nuo sąlygų 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiuose. Daug kalinių gyvybių užgesdavo ne tik dėl nepakeliamų kalinimo sąlygų, bet ir dėl griūčių šachtose. Didesni neramumai Rečlage prasidėjo po Stalino mirties. Jau 1953 m. birželio mėnesį vienoje iš Rečlago šachtų kaliniai pareiškė nekasią anglių tol, kol bus pradėtos teikti amnestijos. 1953 m. liepos 22–23 d. į darbą šachtose atsisakė išeiti apie 3000 kalinių. Liepos 24 d., siekiant užkirsti kelią didesniems neramumams, buvo paskelbtas lagerio administracinės valdžios pareiškimas apie kaliniams suteikiamas lengvatas – žadėta įvesti 9 valandų darbo dieną, panaikinti kalinių numeraciją, neberiboti pasimatymų ir susirašinėjimo su artimaisiais. Tačiau kaliniai minėtais pažadais nepatikėjo, ir liepos 25 d. streikavo jau 8700 kalinių.

Liepos 26 d. 3-iojo lagerio skyriaus kaliniai užėmė izoliatorių ir išlaisvino iš jo 77 asmenis. Per izoliatoriaus puolimą žuvo vienas kalinys iš Vakarų Ukrainos. Kitos dienos rytą sargybinis be jokios priežasties nušovė prie barako sėdėjusį Vytautą Maknevičių. Kalinių komitetas lietuvių iniciatyva organizavo iškilmingas abiejų žuvusių kalinių laidotuves. Situacija lageryje buvo labai įtempta, todėl jau paskutinėmis liepos mėnesio dienomis į Vorkutą atvyko SSRS MVD komisija. Išklausiusi kalinių skundus, komisija jokių konkrečių atsakymų nedavė, tik pažadėjo kalinių iškeltas problemas apsvarstyti ministerijoje. 

Liepos 30 d., kada į Vorkutą atvykusios SSRS MVD komisijos darbas buvo pačiame įkarštyje, 10-ojo lagerio skyriaus kaliniai atsisakė leistis į akmens anglių kasyklą. Liepos 31 d. per vietinį lagerio radiją kaliniams buvo pasiūlyta nutraukti „neramumus“ ir visiems pro sargybos vartus išeiti iš gyvenamosios zonos.

Rugpjūčio 1 d. apie 400 kalinių 10-ojo lagerio skyriaus gyvenamojoje zonoje suorganizavo akliną užkardą. Buvo duotas įsakymas šaudyti į kalinius. MVD suvestinėje, nusiųstoje į Maskvą, nurodyta, kad žuvo 53 ir buvo sužeisti 123 kaliniai. Tarp žuvusiųjų buvo 10 lietuvių. Vienas iš jų – kapitonas A. Kazanas. Be to, daug kalinių dėl patirtų sužalojimų mirė ligoninėje. Algirdas Šerėnas knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ rašo, kad 1953 m. rugpjūčio 1 d. žuvo 66, buvo sužeisti 134 žmonės. Visi žuvusieji užkasti bendroje duobėje netoli kasyklos Nr. 29 buvusioje Jur Šor gyvenvietėje.

Sukilimas, nors ir numalšintas, atnešė tam tikrų pokyčių pačiame lageryje. Buvo pastatytos patalpos, skirtos pasimatymams su artimaisiais, atšauktas ribojimas susirašinėti. 1953 m. atšauktas nurodymas nešioti politiniams kaliniams numerius ant drabužių. Tačiau politiniai kaliniai nenurimo.

1955 metų liepos viduryje prasidėjo Vorkutos lagerių visuotinis streikas. Apie jo pradžią žinojo tik tie, kuriems reikėjo, ir tiek, kiek reikėjo žinoti. Sudarytos veikiančios grupės. Pirmoji turėjo užimti štabo baraką netoli „vachtos“ (vartų su sargybos postu). Ten buvo radijo stotis, perduodanti lageriui visus čekistų įsakymus: rytą – „podjom“ – keltis ir į darbą, vakare – „otboj“ – miegoti. Kitos grupės paskirtis – sudrausminti nepaklusniuosius, kurie nevykdė streiko organizatorių nurodymų. Saugantis galimų provokacijų, buvo budima zonoje ir barakuose. Visos vidaus tarnybos – virtuvė, kepykla, maisto paskirstymo ir ligoninės aprūpinimo skyriai dirbo normaliai. Laisvas gydytojas lankė ligonius. Visa tai vyko darniai, nes Vakarų ukrainiečiai ir lietuviai buvo gerai suderinę savo veiksmus.

1955 metų vieną liepos ankstų rytą visi buvo savo vietose. Pirmoji grupė užėmė radijo stotį ir pranešė visam lageriui, kad skelbiamas visuotinis Vorkutos lagerių streikas, kuriame dalyvaus ir 40-osios šachtos kaliniai. Pareišta jog į darbą neis tol, kol nesulauks komisijos iš Maskvos.

Šiaip vyko normalus lagerio gyvenimas, tik niekas nėjo į darbą. Laikytasi tvirtai, nors visus buvo apėmusi nervinė įtampa ir kankino nežinomybė. Iš atminties dar nebuvo išdilę 1953 metų įvykiai, nusinešę daugybę aukų. Tada vietos čekistams pavyko išprovokuoti riaušes ir sukurti pretekstą įsikišti ginkluotai kariuomenei. Tačiau dabar to nebuvo. Į lagerio zoną niekas nesiveržė. Tik kartą lagerio viršininkas ir „operas“ (operatyvinis darbuotojas) prie vartų bandė įkalbinėti kalinius, kad eitų į darbą, bet vėliau ir tie dingo ir daugiau nesirodė. Aplink lagerį sustiprino sargybą. Bokšteliuose budėjo po du sargybinius su kulkosvaidžiais. Tuo laiku šiaurėje nakties nebūna, dienos karštos. Atlaikę pirmąjį sukrėtimą, žmonės kaitinosi prieš saulutę ir laukė, kuo viskas baigsis. Tiktai nematomas organizacinis centras koregavo viso lagerio gyvenimo tvarką. Viduje didesnių sukrėtimų neįvyko, tik šimtasiūlę kažkas buvo uždegęs. Tiesą sakant, stambesnę provokaciją nebuvo lengva surengti: visą parą šviesu, visur žmonės... Gal po savaitės ramybę pamėgino sudrumsti lagerio administracija. Vandens siurblinė buvo už zonos, tad ji pabandė nutraukti vandens tiekimą. Be vandens lageryje liko apie šešis tūkstančius žmonių ir dar ligoninė... Žmonėms reikėjo gamintis maistą, virinti vandenį („kipiatoką“) gėrimui ir t.t. Nutarta kasti duobę ir taip kaupti vandenį. Bet čia išgelbėjo vyriausiasis gydytojas. Jis užprotestavo tokius administracijos veiksmus dėl galimos epidemijos. Tada vandenį ėmė tiekti. Praėjus kelioms dienoms po šio incidento, iš Maskvos atvažiavo komisija – gal penki ar šeši žmonės. Su jais į zoną atėjo lagerio viršininkas ir „operas“. Prie vartų kaliniai pastatė stalą, uždengė švaria staltiese. Iš viso lagerio surinko kėdes, taburetes, suolus. Susirinko visi. Kalbėjo vienas atstovas visų vardu. Pirmiausia reikalauta įvykdyti 1953 metų sukilimo reikalavimus – peržiūrėti bylas, leisti į darbą be sargybos, sušvelninti vidaus tvarką (lagerio režimą) ir neieškoti streiko organizatorių. Komisija lengvai su viskuo sutiko ir pažadėjo nedelsiant pradėti vykdyti įsipareigojimus. Po pusantros savaitės „poilsio“ visas lageris pradėjo darbą. Iš tiesų lageryje tapo pastebimai laisviau. Daugelį kalinių išleido dirbti be sargybos, kai kas net įsitaisė gyventi už lagerio. Bet vėliau streiko aktyvistus surinko ir nugabeno į 62-ąjį baudžiamąjį lagerį, nukirpo plaukus. Be to, čekistai šalia esančios 8-osios šachtos lageryje išprovokavo politinių kalinių ir kriminalistų skerdynes. Su lagerio administracija kilo incidentas, kurio metu kaliniai nukirpo plaukus lagerio režimo viršininkui ir paskelbė trijų dienų gedulą. Ant vandens siurblinės bokšto buvo iškelta juoda vėliava ir tris paras neįsileista valdžiai įeiti.

62-asis lageris buvo Vorkutos miesto ribose, todėl čekistai nedrįso imtis jokios prievartos. Tik sustiprino sargybą ir po trijų dienų paskelbė viso lagerio etapą. Per dieną parrengė, o vakare kaliniai jau sėdėjo gyvuliniuose vagonuose, tempiamuose į tolimą kelionę per Uralą, Krasnojarską į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną. Nugabeno į Ozerlagą, išlaipino Vycharevkos stotyje ir nuvarė į galutinę gyvenvietę miškuose (taigoje), buvusius japonų belaisvių lagerius, ties Andziobos stotimi. Čia praleista visa 1955–1956 metų žiema. Į darbą niekur nevarė, tik išvesdavo į taigą malkų lagerio reikmėms pargabenti.

1956 metais iš Maskvos po visus sovietų lagerius pradėjo važinėti komisijos ir „dosniai“ dalyti – kam laisvę, kam trumpesnį bausmės laiką. Atėjo didysis „tautų kraustymosi“ laikotarpis: paleistieji skubėjo namo, likusieji buvo renkami į Mordovijos ir kitus specialius koncentracijos lagerius. Tada atrodė, kad sudrebėjo komunistinės Rusijos pamatai ir baigiasi didžiojo sovietų Gulago galybė.

1955 metais Vorkutos visuotinio streiko organizacinio komiteto narius iš 62-ojo baudžiamojo lagerio perkėlė į Gorkio, Vladimiro ir kitus SSRS kalėjimus. Likusius lageryje vėliau išgabeno į Sibirą – į Taišeto rajoną. Aplinkui buvo vien MGB tarnautojų ir lagerių sargybos gyvenvietės. Su vietiniais lageriais ryšių nebuvo. Dirbti atsisakyta. Tačiau ir čia galiausiai pasiekė 1956 metų komisijų rojus: ką paleido, kam sutrumpino bausmės laiką – kaip ir visuose Gulago imperijos lageriuose.

Streiko organizatorių ir jų bendraminčių ryžtu ir pasiaukojimu kova buvo laimėta. Šis judėjimas privertė valdžią sušvelninti režimą, netiesiogiai priartino blogio imperijos žlugimą ir Lietuvos valstybės atgimimą.

Edvardo Buroko knygą „Krauju rašyta istorija“ galima rasti internetiniam portale www.llks.lt.

Susiję straipsniai

Skaitiniai 9135951047637766264

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item