Vytautas Sinica. „Kiekviena šeimos samprata skatina kitokį žmonių elgesį“

Skelbiame „Kauno dienos“ interviu su Vytautu Sinica pilną tekstą. Sutrumpintas variantas prieinamas leidinio „Kauno diena“ šių metų liepos 8 dienos numeryje.  

- Kaip vertintumėte galimybę Lietuvoje įteisinti vienos lyties asmenų partnerystę?

- Esu tikras, kad  politinių prielaidų tokiam sprendimui nėra, nes visos politinės partijos privalo skaitytis, jeigu ne su prigimtine žmogaus samprata, tai su dominuojančia visuomenės nuotaika. Demokratija reikalauja, kad išrinkti atstovai iš tikrųjų atstovautų savo rinkėjų nuostatas, tuo tarpu visuomenėje daugiau nei 80 procentų rinkėjų nepalaiko vienalytės partnerystės legalizavimo. Esant tokiai situacijai, jos įteisinimas būtų iš esmės autoritariškas veiksmas.

Kita vertus, vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą vertinčiau neigiamai, nepriklausomai nuo galimai kintančių visuomenės nuotaikų. Įstatymų paskirtis yra steigti ir saugoti normą - tai, ką visuomenės dauguma laiko siektinu elgesiu. Pats faktas, kad egzistuoja homoseksualių asmenų, kurie praktikuoja savo potraukius ir sudaro vienalytes poras, nepadaro jų siektinu santykių modeliu, kurį turėtų saugoti valstybė. Išimtinai vyro ir moters apsisprendimu sudaromą šeimą valstybė visais laikais ir visose kultūrose saugojo ir skatino todėl, kad tik joje yra sukuriama ir pilnavertiškai (suteikiant vyriškus ir moteriškus auklėjimo elementus) išugdoma nauja gyvybė. Valstybės požiūriu, tik vyro ir moters šeima neleidžia valstybėms ir tautoms išnykti. Tai, kad egzistuoja atskiri atvejai, kai vyro ir moters pora negali susilaukti vaikų, nepaverčia to norma. Tokios poros, pirma, pripažįsta, jog susiduria su sveikatos problemomis, antra, nereikalauja kitokio šeimos apibrėžimo, kuris savaime reikštų, kad šeima kuria tik dėl malonumo ir emocinio ryšio, o ne gyvybei sukurti ir auginti. 

- Kuo skiriasi Lietuvos situacija nuo homoseksualų „santuokas“ įteisinusios Airijos ar kaimyninės Estijos?

- Lietuvos situacija nuo šių šalių skiriasi pirmiausiai politine ir kultūrine raida. Airija, nors formaliai katalikiška, seniai tapo valstybe, kurioje Bažnyčia neturi įtakos, o net ir katalikiškose mokyklose ugdyti vaikai pasisako prieš Bažnyčios mokymą. Trumpai tariant, Airija nebėra katalikiška valstybė. Joje, kaip ir daugumoje Vakarų Europos šalių, milžinišką įtaką universitetams, o per juos žiniasklaidai ir politikai padarė 7 dešimtmečio pabaigos seksualinė revoliucija ir ją įkvėpusi tarpukario neomarksistinė Frankfurto mokykla. Šios filosofinės mokyklos atstovai teigė, kad visi žmogaus tapatumai yra dirbtinai sukonstruoti ir prievarta palaikomi valstybės, todėl gali bei turi būti perkeisti. Kartu jie siekė ir siekia įvairiausių mažumų „išlaisvinimo“ nuo tariamos valstybės priespaudos, visus gyvenimo būdus paskelbiant norma, sulyginant prieš įstatymą ir taip kuriant kuo labiau individualizuotas, normų nepripažįstančias visuomenes. Airija, kurioje jau yra buvę atvejų, kai žmonės nubausti už viešą Bažnyčios mokymo dėstymą, ši seksualinė revoliucija buvo įvykusi ir tokioje visuomenėje vienalyčių „santuokų“ įteisinimas buvo logiška baigtis.

Estijos atvejis kiek kitoks. Nors ji iš visų posovietinių respublikų labiausiai stengėsi būti liberali ekonomine ir socialine prasme, didžioji dalis visuomenės buvo prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. Šalyje vyko protesto akcijos, rinkti parašai prieš tokį sprendimą. Jis visgi buvo priimtas nedidele balsų persvara, o rengti referendumą šiuo klausimu tikslingai atsisakyta. Atsakant tiksliai į jūsų klausimą, kuo skiriasi Airija, Estija ir Lietuva, reikėtų atskirti, kad Airijoje jau pavyko neomarksistinis „naujo žmogaus“ kūrimo projektas, Estijoje visuomenė tam dar priešinasi, tačiau siekdamas „europietiškumo“ ir „pažangos“ pirmiau visuomenės tokį sprendimą priėmė partinis elitas, o Lietuvoje tiek visuomenės nuostatos, tiek ir partinis elitas dar laikosi prigimtinės (klaidingai vadinamos „tradicine“) šeimos sampratos arba bent supranta, kad kitaip elgtis būtų nedemokratiška.

- Kokią įtaką tokia partnerystė gali turėti tradicinės šeimos sampratai? 

- Tik iš individo perspektyvos įpratusioje mąstyti visuomenėje tai sunkiausiai suprantamas šios problemos aspektas. Kaip minėta, įstatymai įtvirtina ir saugo siektinas elgesio normas. Draudimas vogti, prekiauti narkotikais ar savo kūnu jokiu būdu nereiškia, kad valstybė neigia egzistuojant tokias praktikas. Priešingai, valstybė pripažįsta, kad jos vyksta, bet sako, kad siektinas elgesys yra kitoks. Taip valstybė prisideda įtvirtindama Vakarų civilizacijoje iš prigimtinės teisės, filosofijos ir religijos šaltinių kilusias normas. Lietuvoje kol kas valstybė saugo tokią prigimtinę normą ir šeimos sampratos klausimu. 

Kas nutiktų, jei valstybė pasakytų, jog šeimos pagrindas yra tik dviejų, nebūtinai priešingos lyties asmenų apsisprendimas ir emocinis ryšys? Vaisingi (vėlgi, išimtys nekeičia apibrėžimo) ir moralūs (nes visos moralinės sistemos ir religijos teigia tik vyro ir moters santykių moralumą) vyro ir moters santykiai būtų prilyginti vienalyčiams santykiams. Pirma, taip išnyksta skirtis tarp to, kas normalu ir nenormalu. Kai viskas yra norma, niekas nebėra siektinas elgesys. Net ir heteroseksualios partnerystės įteisinimas skatina gyvenimą „susimetus“, be įsipareigojimo „kol mirtis mus išskirs“. Yra didžiulis skirtumas tarp gyvenimo ne santuokoje, žinant, kad derėtų susituokti, ir gyvenimo laikant, kad „sumesti skudurus“ yra gyvenimo norma. Partnerystės įteisinimas paverčia kohabitaciją norma ir naikina socialines ir teisines paskatas tuoktis, t.y. įsipareigoti visam gyvenimui. Atitinkamai vienalytės partnerystės įteisinimas žengia dar vieną žingsnį, ir skatina į šeimą žiūrėti kaip į savitikslę, skirtą tik dviejų žmonių maloniam, įdomiam gyvenimui, o ne ir gyvybės kūrimui, įsipareigojant pirmiausiai tų vaikų labui likti kartu net jei santykiai nebeteikia malonumo. 

Kad naujų normų paskelbimas turi įtaką žmonių elgesiui gali būti ne taip akivaizdu šeimos sampratos klausimu, tačiau yra jau akivaizdu, pavyzdžiui, motinystės klausimu. Ne paslaptis, kad šiandien vakarietiškose visuomenėse, taip pat ir mūsų, būti motina yra ne tik sunkus pašaukimas, tačiau ir savotiškas „blogas skonis“. Rinktis motinystę, ypač daugiavaikę, vietoje sėkmingos profesinės karjeros, kas dažniausiai sunkiai suderinama, yra laikoma silpnumu, ambicijų neturėjimu, netgi nesėkmingu gyvenimu. Tokia nuomonė tarp jaunų ir sėkmingais būti trokštančių žmonių formuoja nuostatą, kad motinystė yra ne joms, nes tai nebėra siektina norma. Tas pats nutinka ir su šeima, atsiejus ją nuo amžino įsipareigojimo ir gyvybės sukūrimo funkcijos. 

Valstybė negali ir neturi būti abejinga žmonių santykių formoms, nes tai, kas bus laikoma norma, turi lemtingos įtakos tiek gimstamumui, tiek šeimų stabilumui, vienišų senų žmonių skaičiui ir daugeliui kitų visai visuomenei svarbių klausimų. Pliuralistinėje visuomenėje, kur turime teisę sakyti bet ką ir teigti, kad tai tiesa, teisingos normos pačios neįsitvirtina vien dėl to, kad yra teisingos. Joms reikalinga valstybės parama ir ypač išsilavinusios visuomenės dalies palaikymas. Panašu, kad naują šeimos sampratą sukurti norinti visuomenės dalis tą gerai supranta ir aktyviai veikia, o prigimtinę šeimos sampratą palaikanti visuomenės dalis renkasi būti tyliąja dauguma. Tačiau vienokia ar kitokia šeimos samprata šalies įstatymuose neišvengiamai yra ir milžiniška parama vienai ar kitai normai. Abejinga ir „neutrali“ šeimos sampratos klausimu valstybė būti negali. 

- Kaip nepalankią tokiai partnerystei visuomenės nuomonę formuoja Bažnyčia?

- Lietuvoje Bažnyčia, vykdydama savo misiją, turėtų tą daryti, bet reikia pripažinti, kad šiuo klausimu yra gana pasyvi. Jei Vidurio ir Vakarų Europo šalyse ir ypač Šiaurės Amerikoje Bažnyčia aktyviai įsitraukia į viešuosius debatus šeimos ir gyvybės klausimais, tai Lietuvoje ji varžosi išsakyti savo poziciją. Sovietmečio ir dabartinių antikrikščioniškų judėjimų suformuota itin priešiška nuostata į bet kokį Bažnyčios dalyvavimą sprendžiant visai visuomenei svarbius moralės klausimus. Nors valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje nėra atskirta, katalikai šalyje sudaro apie 80 procentų ir turi teisę būti proporcingai atstovaujami moralės klausimais, ši neformalios cenzūros priemonė puikiai veikia. Tačiau Bažnyčiai bandymas „neužkliūti“ pasaulietinei valdžiai ir žiniasklaidai nežada nieko gero. Vakarų šalių patirtis liudija, kad sugyvenimo strategijos su radikaliu sekuliarizmu jai nėra: arba Bažnyčia pati aktyviai stengiasi ginti savo skleidžiamą tiesą, arba ją anksčiau ar vėliau pradeda tildyti teisinėmis priemonėmis. Katalikų Bažnyčia neleidžia katalikams, juo labiau dvasininkams leistis į kompromisus, pripažįstant kitas nei vyro ir moters santuoka šeimos santykių formas. 2003 metais vadovaujant Jonui Pauliui II Vatikano Tikėjimo mokslo kongregacijos išleistos „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ to neleidžia. Ten aiškiai sakoma, kad „Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti“, nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai tokios valstybės pripažintos jų sąjungos vadintųsi.

- Kaip vertintumėte dabartinę homoseksualių porų padėtį prieš įstatymą (lankymas ligoninėje, paveldėjimas ir pan.) lyginant su tradicinę santuoką sudariusiais asmenimis?

- Reikia pripažinti du dalykus. Pirma, kad visus turtinius ir su sveikatos priežiūra susijusius klausimus vienalytės poros gali išspręsti notaro pagalba, o dažnai ir be jos. Antra, kad jiems tai padaryti yra nepatogiau nei susituokusioms poroms. Tuoktis ar įsivaikinti jiems apskritai neįmanoma. Tačiau tai nėra problema, kurią reiktų spręsti. Nediskriminacija reikalauja skirtingus atvejus traktuoti skirtingai, tolerancija savo ruožtu reikalauja pakęsti tai, ką laikai esant klaidinga nuomone ar elgesiu, bet jokiu būdu ne pripažinti jį kaip tiesą ar normą. Kaip jau išsiaiškinome, vyro ir moters sąjunga nėra tapati vienalytei sąjungai. Valstybė pagrįstai renkasi vyro ir moters santuoką skatinti kaip siektiną normą, o visų kitų santykių neskatinti. Valstybės pagalba supaprastinant turtinių ar kitų klausimų sprendimą tokioms poroms, tiesiai kalbant, yra būtent paskata palaikyti santykius. Valstybė nei pragmatiškai, nei moraliai nėra tuo suinteresuota ir tam įsipareigojusi. Todėl bent iki šiol nuosekliai nesiima nieko, kas skatintų homoseksualių santykių praktikavimą, suteikiant jiems valstybės pripažinimą ir teisinę apsaugą. 

Kalbino Rokas Rudzenskas