Vytautas Sinica. Kosmopolitinis pilietinis ugdymas

Rusijos agresijos Ukrainoje ir vis aštresnės retorikos prieš Lietuvą fone plinta susirūpinimas „...


Rusijos agresijos Ukrainoje ir vis aštresnės retorikos prieš Lietuvą fone plinta susirūpinimas „pilietinės visuomenės branda“, populiarėja diskusijos dėl pilietinio ugdymo būklės Lietuvoje. Būtent pilietinį ugdymą valstybės institucijos ir politikai suvokia ir pateikia kaip universalų vaistą nuo propagandos pavojų ir pražūtingo abejingumo savo valstybės reikalams. Tačiau pilietiškumas XXI amžiuje tapo viena tų sąvokų, kurių turinio dažnai nebeįmanoma atsekti, o pats žodis neatsakingai vartojamas įvairiausioms prasmėms išreikšti. Buitinėje piliečių ir net dalies politikų kalboje pilietiškumas išsaugo ryšį su valstybe ir reiškia tam tikras jos labui prisiimamas pareigas. Tuo tarpu socialinių mokslų žodyne pilietiškumas ir jo pagrindu visur aktyviai formuojama pilietinė visuomenė su ištikimybe konkrečiai valstybei ir tautai neturi nieko bendra. 

Per pastaruosius dešimt metų žodį „patriotizmas“ visur pakeitė žodis „pilietiškumas“. Švietimo sistemoje, politikų diskusijose , mokslininkų studijose kalbama vien apie pilietiškumą, o patriotizmas virsta tariamai pasenusia samprata. Prezidentas Valdas Adamkus dar 2006 m. apgailestavo, kad per mažai akcentuojamas ir ugdomas patriotizmas, tačiau daugumoje savo pasisakymų nuosekliai keitė šią sąvoką „pilietiškumu“, o „lietuvių tautą“ – abstrakčiais „Lietuvos žmonėmis“ [1]. 

Nors daug kur naujasis „pilietiškumas“ vartojamas kaip senojo „patriotizmo“ sinonimas, tai tik pokyčių neapčiuopiančio mąstymo saviapgaulė. Iš tiesų žodyno pasikeitimas įvyko ne netyčia ir slepia reikšmingus pokyčius. Būtent todėl, šio teksto analizės objektas yra ne Lietuvos mokyklose vykdomos pilietinio ugdymo programos, o nutylimi „pilietinio ugdymo“ žodyno pokyčiai ir naujai talpinamos prasmės. 

Skirtumas tarp pilietiškumo ir patriotizmo, nors kukliai atrodantis, yra labai svarbus. Šie žodžiai reiškia ne tą patį, priešingai, jų reikšmės menkai susijusios. Patriotizmas yra ne kokia banali tėvynės meilė, kaip išmokstama iš tėvų ar penktos klasės istorijos pamokose. Tai sąmoningas įsipareigojimas aukotis dėl savo tautos ir valstybės. Patriotizmas yra visada politinis, nes reikalauja santykio su konkrečia valstybe ir politine bendruomene – tauta. Dar daugiau, patriotizmas reikalauja atrasti, kas yra visos valstybės interesas, ir jį ginti. Aiškiausia patriotui turėtų būti, kai tą valstybę reikia ginti nuo sunaikinimo, nes išlikti yra visiems akivaizdus valstybės interesas. Dar du pagrindiniai kiekvienos modernios valstybės tikslai yra gyventojų gerovė ir pačios tautos kaip suvereno išlikimas. Bet kuriuo atveju patriotizmas yra aukos vardan valstybės ir tautos reikalaujanti pilietinė dorybė. Jos ugdymas dar nuo Antikos laikų buvo suvokiamas kaip būtina jaunos asmenybės ugdymo dalis. 

Pilietiškumas yra visai kas kita. Pilietiškumas yra aktyvus dalyvavimas viešajame gyvenime ginant ne asmeninius, o kolektyvinius, tam tikros visuomenės grupės interesus. Šie ginami interesai valstybei gali būti ir žalingi. Jų aktyvus gynimas viešumoje dėl to netampa mažiau pilietiškas. Taigi ir pats pilietiškumas gali reikštis tiek naudingomis, tiek ir žalingomis nacionalinei valstybei formomis. Tačiau pats taip suvokiamas pilietiškumas yra vienareikšmiškai pozityvi visuomenės narių savybė, kol tai yra tik savybė, o ne pačią visuomenę apibrėžiantis ir jos narius kartu išlaikantis principas. 

XXI amžiuje Lietuvoje pilietiškumas kaip tik ir nustoja būti patriotiškumo papildu ir tampa pagrindu, ant kurio statomas utopinis naujadaras – pilietinė visuomenė. Pilietinės visuomenės ieško ir jos galią matuoja akademikai, ją kuria paramos fondus semiantys visuomenininkai, apgailestauja jos nesant valdantys ir ne tokie sėkmingi politikai. 2006 m. chrestomatinėje lietuviškojo socialinio mokslo pilietinės galios studijoje „Neatrasta galia“ pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip „arena, atskira nuo šeimos, rinkos ir valstybės, kurioje žmonės telkiasi kolektyvinei veiklai, siekdami jiems bendrų interesų“[2]. Prisiminus pilietiškumo apibrėžimą, galima teigti, jog pilietinė visuomenė tėra pilietiškumo raiškos erdvė. 

Pilietiškumo idealas natūraliai išaugo kartu su XIX amžiaus masių demokratijos idealu. Kad demokratija veiktų, reikalingas bent minimalus piliečiais joje tampančių individų susidomėjimas viešaisiais reikalais. Tačiau pilietiškumas kaip aktyvumas viešajame gyvenime visada buvo patriotizmo papildas, o ne pakaitalas. Pilietiškumas be patriotizmo neturi prasmės, nes tampa abstrakčiu aktyvumu neapibrėžtoje ir lengvai kintančioje „atviroje visuomenėje“. Atsietas nuo patriotizmo, jis netenka trijų esminių dėmenų – valstybės, tautos ir politiškumo. Netekęs visų šių aspektų, jis tampa kosmopolitinis arba globalus. 

Pirma, pilietiškumas nereikalauja ryšio su jokia konkrečia valstybe, geriausiu atveju jam rūpi ryšys su konkrečia politine santvarka. Absoliučiai kiekvienas modernusis režimas, įskaitant totalitarinius, reikalauja vienokio ar kitokio pilietiškumo plačiausia prasme, t. y. aktyvaus dalyvavimo viešuosiuose reikaluose. Aktyviausi komunizmo kūrėjai kartu buvo ir pavyzdiniai LTSR piliečiai. Miškuose galvas dėję partizanai buvo pavyzdiniai Lietuvos piliečiai. Pats pilietiškumas nesusieja asmens su jokia konkrečia valstybe ar tauta ir apskritai tokio ryšio nereikalauja. Pagal apibrėžimą, pavyzdžiui, priimti antikonstitucinį įstatymą aktyviai agituojantis pilietis nestokoja pilietiškumo. Rūpestis valstybe nėra pilietinio aktyvumo sąlyga ar pasekmė. Priešingai, „net ir aktyviau dalyvaudami pilietinėse veiklose žmonės tai daro labiau dėl asmeninių priežasčių nei dėl bendro valstybės gyvenimo“[3]. Nors švietimo įstatymo nuostatose pilietinis ugdymas deklaratyviai vis dar derinamas su tautinės savimonės ugdymu [4], tam teoriškai prieštaraujantis pilietinės visuomenės ugdymo siekis neleidžia to padaryti.

Kaip rodo kasmetiniai pilietinės galios tyrimai, pilietiškumas nekoreliuoja ir su nusiteikimu ginti Tėvynę. Tą rodo bent du skaičiai. Viena vertus, bendras pilietiškumo lygis Lietuvos visuomenėje nėra pakilęs, tačiau ir be jo ženkliai – nuo 32 procentų 2005 metais iki 57 procentų 2014 metais – padaugėjo piliečių, pasiryžusių ginti Lietuvą karo atveju. Antra vertus, nors moksleiviai pagal šiuos tyrimus yra gerokai pilietiškesni už vidutinį šalies pilietį, jų nusiteikimas ginti Lietuvą visai nesiskiria nuo bendro šalies vidurkio[5]. Iš pažiūros paradoksalūs skaičiai liudija, kad pilietiškumas pats savaime nesukuria jokio ištikimybės ir pareigos santykio su valstybe. Tai logiškai atitinka pilietinės visuomenės kaip viešos interesų kovos arenos sampratą, nepaliekančią vietos iracionaliems moraliniams įsipareigojimams pilietinę visuomenę saugančiai ir kartu varžančiai valstybei. 

Antra, nesant ir neugdant patriotizmo kaip įsipareigojimo konkrečiai tautai ir valstybei, pilietiškumas sėkmingai gali apsieiti be jų abiejų. Kai pilietiškumas iškeliamas aukščiau ar, tiksliau, vietoje patriotizmo kaip ugdoma viešoji dorybė, visuomenė lieka be jokių ją rišančių „klijų“. Pilietinės visuomenės nariai turi tik laikytis įstatymų ir būti aktyvūs gindami savo interesus, bet tarp jų nei būtinas kultūrinis bendrumas kaip tautoje, nei skatinamas rūpestis visuomene ir valstybe kaip visuma. Priešingai, toks rūpestis neturi iš kur atsirasti, nes tik bendras tapatumas kuria solidarumą ir atsakomybės jausmą už visumą (politinę bendruomenę), o ne už dalį (kintantį, intereso siejamą kolektyvą). Pilietinė visuomenė yra nuolatinės interesų kovos sritis, o norint ją dirbtinai sukurti (natūraliai pilietinė visuomenė niekur neišsivysto), reikia nutraukti visus natūralius žmonių ryšius, kad, kaip teigė pilietinės visuomenės idėjos autorius Kantas, įsivyrautų absoliuti konkurencija[6]. Savo ruožtu absoliuti konkurencija čia reiškia absoliučiai visų pilietinės visuomenės narių lygias teises ginti savo interesus nepriklausomai nuo jų turinio. Pilietinė visuomenė natūralius ryšius ir yra nutraukusi, o narystę joje apibrėžia būtent teisės ir pareigos. 

Galiausiai trečia, pilietiškumas gali būti visiškai nepolitinis. Tą ir vėl akivaizdžiausiai liudija empirika. Pilietinės galios indekso tyrimas atskleidė, kad moksleiviai yra pilietiškiausia visuomenės dalis – dalyvauja daugiausia nevyriausybinių organizacijų veiklose, lanko būrelius, įsitraukia į pilietines akcijas, orientuotas į aplinkos tvarkymą arba paramos tam tikroms pagalbos reikalingoms grupėms rinkimą. Tačiau kartu moksleiviai yra mažiausiai politika besidominti, apie ją kalbanti ir joje kaip nors dalyvaujanti visuomenės dalis. Taigi – pilietiškiausi, tačiau apolitiškiausi. Ne pirmus metus vyksta iš dalies gražus projektas „Kuriame Respubliką“, kurio metu Lietuvos mokyklų moksleiviai skatinami imtis iniciatyvos tvarkant savo miesto gyvenimą. Tačiau susitvarkę parką, patys suorganizavę koncertą ar padarę dar ką nors panašaus, šie moksleiviai taip ir nenustoja manę, kad norint būti pilietiškam, visai nebūtina kištis į politiką ir valstybės reikalus. Pilietiškumas be patriotizmo nuosekliai negali pagrįsti rūpesčio visos valstybės reikalais. Kolektyvinių interesų, tarp jų ir visai ne egoistinių, – tvarkingos aplinkos, darnių bendruomenės santykių, saugumo viešosiose erdvėse – gynimas dažniausiai visai nereikalauja vienintelio iš tiesų politinio dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus. Nors viena iš pilietiškumo raiškos formų buvo ir išlieka dalyvavimas rinkimuose ar politinio turinio akcijose, apskritai pilietiškumas lengvai sukuriamas ir laikomas pakankamu, kai reiškiasi vien tik kitomis, politinio dalyvavimo nereikalaujančiomis priemonėmis. 

Be politiškumo, tautiškumo ir valstybingumo dėmenų pilietiškumas neišvengiamai yra globalus (nesusietas su jokia konkrečia teritorija) ir kosmopolitinis (nesusietas su jokia konkrečia politine bendruomene). Abu šiuos virsmus puikiai užfiksavo ir kaip siekiamybę įtvirtino pora nesenų politinių koncepcijų – „Lietuva 2030“ ir „Globaliojo švietimo koncepcija“. Abiejų jų objektas – pasaulio pilietis, jaučiantis atsakomybę jau nebe už apibrėžtą nacionalinę valstybę, o už visą pasaulį. Pasaulis, kaip žinoma, yra apolitinė sąvoka, nes jis kaip subjektas politiškame santykyje su niekuo negali egzistuoti. 

Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ buvo unikalus dokumentas, aukščiausiu politiniu lygiu oficialiai įtvirtinęs lietuvių tautos išsiskaidymo globalioje erdvėje siekį ir norma paskelbęs vykstantį emigracijos procesą. Strategijoje lietuvių tauta ir pati Lietuva yra išteritorinama, tautos ir valstybės sampratas atsiejant nuo jos apibrėžtos teritorijos lietuvių etninėse žemėse. Teigiama teoriškai niekuo nepagrįsta nuostata, kad buvimas lygiaverčiu valstybės nariu yra įmanomas ir ne laikinoje emigracijos būklėje. Pati emigracija pripažįstama kaip problema, tačiau ją spręsti paradoksaliai siekiama ją sunorminant. 

Strategija ne tik išteritorina lietuvių tautą, tačiau siūlo ir naują jos perkūrimo projektą, nes kalbama ne apie valstybės, o apie jos piliečių mąstymo pokyčius[7]. Tai dar viena nepastebima ir galimai nereflektuota sąsaja su pilietinės visuomenės, kaip po Kanto ji suprantama politinėje teorijoje, vizija. Idealiu atveju pilietinė visuomenė yra lygiateisių abstrakčių individų be kolektyvinių tapatybių ir savo–svetimo skirčių bendrija. Tokius individus reikia sukurti nuolatiniu laisvinimu iš „prietarų“ bei valstybės varžymo, taip pat vis naujų teisių ir laisvių suteikimu. Būtent todėl pilietinė visuomenė ne taip seniai visur pradėta vadinti „atvirąja“. Šis atvirumas yra ne geografinis ar kultūrinis, o nurodo tokios visuomenės narių mąstymo plastiškumą – atvirumą jų mąstymą formuojantiems, elito vykdomiems socialinės inžinerijos projektams[8]. Nuoseklu, kad lietuvių tautą atviros visuomenės futurologijoje keičia „Lietuvos tauta“.

2015 m. Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlytas „Globaliojo švietimo koncepcijos“ projektas žengia dar toliau ir išteritorintos atviros Lietuvos tautos nariams siūlo globalųjį švietimą, kurio tikslas – „ugdyti globaliojo pilietiškumo kompetencijas, kurios (pasirodo – V. S.) yra neatsiejama Lietuvos piliečio tapatybės dalis“[9]. Teigiama piliečio pareiga gebėti mąstyti ir veikti „bendros pasaulio ateities vardan“. Tolygus rūpestis dėl viso pasaulio ne tik iš esmės prieštarauja modernaus politiškumo sampratai, reikalaujančiai politinės bendruomenės griežto apsibrėžimo teritorine ir tapatybės prasme. Jis apskritai neįmanomas, nes realus pilietinis įsipareigojimas galimas tik ribotam politiniam subjektui. Tačiau ir šiuo atveju įdomiausias aspektas yra ne rūpinimasis visu pasauliu, o siūlomas formuoti globalaus piliečio vertybinis pagrindas: „žmogaus teisės, lygybė, pagarba įvairovei, demokratija, solidarumas, empatija, atvirumas patirtims ir kitoms galimybėms, tolerancija, nešališkumas ir atsakomybė“[10]. Būtent toks ugdytinų vertybių sąrašas tarnauja formuojant abstraktų ir įvairovę aukščiau už bet kurį kolektyvinį tapatumą iškeliantį, todėl tobulai pilietinei visuomenei tinkantį individą. 

Pilietinis ugdymas Lietuvoje kaip ir visame Vakarų pasaulyje yra nuolat kintantis uždavinys, kurio kaitos esmė yra „pilietiškumo“ ir „pilietinės visuomenės“ sampratos. Neatsitiktinai paskui atviros visuomenės idealą sekė globalios Lietuvos ir globalaus pilietiškumo koncepcijos. Kartą nukirpus patriotizmo siūlą, pilietiškumas yra atsiejamas nuo valstybės ir tautos orbitos. Jo laisvas skrydis į globalumo, apolitiškumo, įvairovės ir individualių tapatybių begalybę yra užprogramuotas ir gali būti sustabdomas tik vėl nuosekliai grąžinant pilietiškumo dorybę į jos tikrąją vietą – greta patriotizmo dorybės ir ją įgalinančios sąmoningos tautinės tapatybės ugdymo. 

1 - Grigas R. Tautiškumas ir pilietiškumas. Atskirtis ar dermė? Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2009, p. 17–18. 
2 - Žiliukaitė R., et al. Neatrasta galia. Vilnius, Versus Aureus, 2006, p. 11.
3 - Čepaitė V. Pilietinio ugdymo įgyvendinimo politika: tikslai, priemonės, rezultatai // Švietimo problemos analizė. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerija, 2013, 3(89), p. 1. 
4 - Lietuvos švietimo įstatymas, 3 straipsnio 4 dalis. Vilnius, 2011. 
[http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=458774]. 
5 - Braukyla L. Niekieno pilietiškumas // Pro Patria, Vilnius, 2015. [http://www.propatria.lt/2015/03/linas-braukyla-niekieno-pilietiskumas.html]. 
6 - Sinica V. Pilietinė visuomenė – žalinga valstybei, paranki ES // Delfi, Vilnius, 2012.  [http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vsinica-pilietine-visuomene-zalinga-valstybei-paranki-es.d?id=58842903].
7 - Rubavičius V. Strategijoje „Lietuva 2030“ pamiršta Lietuva ir lietuviai? // Delfi, Vilnius, 2011. [http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vrubavicius-strategijoje-lietuva-2030-pamirsta-lietuva-ir-lietuviai.d?id=46118833]. 
8 - Radžvilas V. Sujauktos sąvokos kaina: pilietiška ar pilietinė visuomenė? (IV) // Pro Patria, Vilnius, 2014. [http://www.propatria.lt/2014/10/vytautas-radzvilas-sujauktos-savokos_17.html]. 
9 - Globaliojo švietimo koncepcija, 8 straipsnis. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerija, 2015. [http://www.lvjc.lt/uploads/File/GLOBALAUS%20SVIETIMO%20KONCEPCIJA/KONCEPCIJOS%20PROJEKTAS.pdf ].
10 - Ten pat, 13 straipsnio 3 dalis. 


Susiję straipsniai

Vytautas Sinica 3560898258326395806

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-07-16 14:22

    Pokario metais buvo komunistai su savo sovietinės darbo liaudies kūrimu. Jiems iš dalies pavyko pakeisti lietuvių tautinę tapatybę. Dabar yra globalistai/eurokratai su savo pasaulinės pilietinės visuomenės/tolerastinės eurovisuomenės kūrimo projektais. Niekada nesuprasiu tokių žmonių, kurie pirmiau save laikys europiečiais, o paskui tik lietuviais. Europa be tautų, kalbų ir kultūrų būtų kaip koks Babelio bokštas. Va, to anie „bičai“ ir siekia. Tautų išsigelbėjimas būtų arba Europos Sąjungos žlugimas, arba jos pertvarkymas į tautinių valstybių ekonominę (-es) sąjungą (-as).

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-07-18 02:54

    Norint pakeisti elgseną pirmiausia siekiama pakeisti mąstymą. Kadangi mąstome žodžiais, pakeitus juos, jų prasmę pasikeistų ir pats mąstymas ir elgesys. Kodėl tai pavojinga? O todėl, kad iškilios asmenybės ir lyderiai galintys daryti poveikį visų pirma turi būti ištikimi Dievu ir Tėvynei. O po to jau rūpintis visu pasauliu :)

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item