Vytautas Rubavičius. Lietuva Graikijos veidrodyje

Ką beįsijungsi, ką beatsiversi – visur aptiksi Graikijos reikalą. Svarsto politikai, rypuoja komentatoriai, sarkastiškai graudena bankų ir kitokių įmonių analitikai. Atrodo, pastaruoju metu Lietuvą ištiko dvi didžiulės problemos: viena jų – Rusijos grėsmė, o antroji – iš Graikijos slenkantis baubas. Pirmoji grėsmė aiški ir visiems sveiko proto dar nepraradusiems suvokiama. Tačiau antroji – nelabai.

Kuo ta Graikija taip krito į akis Lietuvos politikams ir žiniasklaidai, kad su šios šalies vardu keliamės ir gulame?

Graikija tapo Europos Sąjungos galvos skausmu, tačiau kodėl mums neskauda galvos dėl savų problemų. O smaugiančių mus bėdų į valias. Skurdo plitimas, visuomenės nykimas, sveikatos apsaugos menkėjimas, raštingumo nuosmukis, alkoholizmas, savižudybės, prekyba žmonėmis… Niekas nesvarbu, tačiau – Graikija. Ji šiokia ir anokia, ji anokia ir šiokia. Kokių tik politkorektiškų sarkazmų nepaleidžiama Graikijos pusėn. Atrodytų, reikalas paprastas: Graikijai tapus ES galvos skausmu, ES ir sprendžia jos klausimą. Ko mums, nuo kurių niekas tuose reikaluose nei sprendimuose nepriklauso, taip jaudintis ir taip, kartais net nepadoriai purkštauti? Kodėl mums taip parūpo Graikijos skola? Juk ne mums tą skolą mokėti, o jei ir reiks prisidėti, tai, ko gero, pirmieji, kaip jau mums įprasta, ir prisidėsime.

Žiniasklaida, kaip užsakyta, su jos pasitelkiamais analitikais kuria atgrasų Graikijos įvaizdį. Kodėl žiniasklaidą ir politikus taip žeidžia Graikijos naujojo premjero Alexio Tsipro ir jo vyriausybės kietumas derantis su ES? Juk jie kietai gina savuosius nacionalinius interesus. O gal mums ima atrodyti, kad Graikijos nacionalinius interesus mes išmanome geriau? Bankų analitikai sutinka, kad Graikijai pinigai ilgus metus buvo visaip siūlomi – tik imkit ir skolinkitės, tačiau tuoj ima išmintingai ironizuoti, esą ne bankai ir didžiosios valstybės čia kaltos, o pats imantis pinigus turįs galvoti, kaip juos grąžinsiąs. Tačiau juk visi kuo puikiausiai supranta, kad už jokias valstybės skolas niekas asmeniškai nėra atsakingas ir jokių vyriausybių vadovai bei nariai niekada negrąžins tų skolų iš savo sąskaitų. Juk ir Lietuva krizės metais skolinosi ne už tarptautinių finansinių institucijų siūlomus 2,5 procentus, o bankuose – už 7–8 procentus. Niekas iki šiol nepaaiškina, kam konkrečiai buvo naudinga, kaip tik daug brangiau praskolinti Lietuvą?

Anksčiau buvo aiškinama, esą Graikija ilgokai apgaudinėjusi ES ir bankus savo ataskaitomis, ekonominės raidos duomenimis. Pastaruoju metu tokių svarstymų jau nebegirdėti. Matyt, susivokta, kad valstybė apgaudinėti gali tik labai norinčius apsigauti, kad tos vadinamosios apgavystės yra būtina bendro žaidimo priedanga, kuri vėliau tampa pasiteisinimu visuomenei. Vienas didžiausių šiuolaikinės ekonomikos sektorių – valstybių praskolinimo sektorius. Svarbu valstybę pakabinti ant geros skolos kabliuko, o po to jau skolinimosi ratas suksis nesustodamas. Visi bus patenkinti – ir valstybės aukštieji vadovai, kuriems nesiliauja byrėti nuo skolinimosi procentų, ir skolintojai, kurie džiaugiasi nerizikingomis investicijomis. Tad geriausios investicijos – skolinti galinčioms skolintis valstybėms.

Paklauskime savęs, o sykiu ir visų rangų ES politikų, bankų analitikų ir įvairiausių atspalvių bei orientacijų komentatorių – kada ir kaip Graikija gali išmokėti 300 mlrd. eurų viršijančią skolą? Atsakymas aiškus – niekada ir niekaip. Tad nesutvarkius skolos klausimo, o tiksliau – vienaip ar kitaip jos nenurašius, Graikijos laukia ilgas ir nuobodus vegetavimas. Juk ir dabar visos finansinės injekcijos, visi vadinamosios paramos „paketai“ skiriami jos skoloms apmokėti, vadinasi, grįžta skolintojams, tačiau dar labiau didina Graikijos įsiskolinimą. Tad Graikijos vadovų tikslas – nusimesti šią vis labiau veržiančią kilpą. Įnirtingai deramasi, kaip tą kilpą atlaisvinti ar net „atidėti“. Pagrindiniai žaidėjai kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles, suvokia, ką ir kaip kalbėti publikai bei žiniasklaidai. Graikijos vadovams visiškai nerūpi, kaip jų šalis „piešiama“ kitose šalyse, kokius dvigubus ar trigubus standartus turi taikyti ES, kaip jos precedentas paveiks ES raidą, nes jiems svarbiausia – nusimesti skolos kilpą taip, kad graikų visuomenė kuo mažiau nukentėtų. Kaip tik tas rūpestis sava visuomene labiausiai ir žeidžia mūsų politikus bei žiniasklaidininkus.

Kodėl mūsų politikai ir žiniasklaida vis labiau ima baisėtis Graikijos pensijomis? Atrodytų, tik džiaukimės, kad Graikijos pensininkai gerai gyvena. Baisimės mes ir Graikijoje įprastomis socialinėmis išmokomis, valstybės tarnautojų atlyginimų vidurkiais. Baisimės dėl to, kad Graikija tapo tarsi veidrodžiu, kuriame nori nenori pamatome savuosius socialinius reikalus, pensijų ir atlyginimų rodiklius. Kol Graikijos ir ES derybos nesuaudrino mūsų žiniasklaidos, tol nebuvo išlindęs ir vienas menkas, tačiau labai daug ką apie socialinę visuomenės būseną pasakantis rodiklis – pensijoms tenkanti BVP dalis. Pasirodo, kad Graikijoje ta dalis yra 16 procentų, o ES vidurkis – 13 procentų. Nereikia didelio proto suprasti, kad Lietuvoje pensijoms tenkanti dalis yra viena iš mažiausių trejeto, tačiau vis dėlto pribloškia, kodėl tokia maža – tik 7 procentai. Beje, nuosekliai mažėjanti pastaraisiais metais, kai mūsų politinis elitas nepaliaujamai giriasi suvaldyta krize, augančia ekonomika ir gerėjančiais kitais globalumo rodikliais.

Tas negailestingas Lietuvos rodiklis rodo ne tik apgailėtiną pensininkų būseną bei tam tikrą socialinę prarają, iš kurios nėra jokių galimybių išsikapstyti – ar kas bent girdėjo įtakingus politikus kalbant apie būtinumą artinti pensijų dalį kad ir prie 10 procentų BVP? Šis skaičiukas įvertina ir valstybės valdymo, tad ir politinio elito su prezidentais, Seimo pirmininkais ir premjerais kokybę. Jis išreiškia jų tikrąjį požiūrį į visuomenę ir jos socialinę raidą, o sykiu yra vienas iš reikšmingų visuomenės ir valstybės atskirties matų. Sutikime, visiškai objektyvus ir akivaizdus. Tad visa mūsų valstybės raida, visokie krizių „suvaldymai“ vyko ir vyksta visuomenės „drengimo“ sąskaita. Lietuvos politinio elito požiūriu, tai natūralus vyksmas, o žmonėms reikia mokytis ir mokytis būti „lankstesniems“. Tačiau štai Graikijos premjeras, tas apgailėtinas populistas, niekaip nesutinka net su siūloma 15 procentų dalimi. Tik pagalvokit – nesutinka mažinti pensijų. Andriui Kubiliui teprireikė vienos nakties nurėžti dalį ir nuo mažiausių ES pensijų, o štai A. Tsipras šokdina ne tik visus garbiuosius ES lyderius, valstybių ir tarptautinių finansinių organizacijų vadovus, bet ir – Kreditorius…

Žvelgdamas į Graikijos veidrodį, nori nenori prieini liūdnokos išvados – ėmęs siūlomus pinigus Graikijos politinis elitas dalijosi jais ir su visuomene. Suprantama, dalis tų pinigų nukeliavo į aukštojo politinio ir su juo susijusio ekonominio sluoksnio kišenes, tačiau nebuvo gailima ir graikams. Pensijos, papildomi atlyginimai, atostogų ir motinystės išmokos. Visi graikai pajuto narystės ES naudą. Visiems graikams buvo laiduota ori senatvė. Lietuvos politinis elitas linkęs tik skolintis, tačiau nelinkęs dalytis su visuomene. Visuomenei privalu vien apmokėti skolas. Toks politinio elito požiūris, tokia ir įtvirtinta socialinė politika, kurią palaiko ir tą elitą aptarnaujantys mokslininkai bei analitikai – juk įžymiojo „socialinio modelio“ kūrėjai bei propaguotojai nei siūlomo Darbo kodekso, nei Sodros reformos metmenų taip pat nesieja su pensijoms tenkančios BVP dalies didinimu.