Vytautas Keršanskas. Vokietijos ir Rusijos suokalbis energetikos srityje?

Praėjusį mėnesį Europos Sąjungos narės iki metų galo pratęsė dėl Krymo okupacijos ir aneksijos Rusijai pritaikytas sankcijas, taip dar k...


Praėjusį mėnesį Europos Sąjungos narės iki metų galo pratęsė dėl Krymo okupacijos ir aneksijos Rusijai pritaikytas sankcijas, taip dar kartą patvirtindamos savo solidarumą su Ukraina ir įsipareigodamos laikytis griežtos politikos linijos. Rusijai perkalbėti ES nepadėjo net aktyviai vykdyta kampanija per kai kurias nares įrodyti neva siaubingą sankcijų žalą ES ekonomikai. Tačiau ji rado būdų, kaip apeiti europinį reguliavimą bei suvaržymus energetikos srityje. Įvykę susitarimai primena tam tikrą Rusijos ir Vokietijos suokalbį, vertą didesnio dėmesio.

Prieš vertinant du praėjusį mėnesį Vokietijos ir Rusijos energetikos kompanijų pasirašytus susitarimus verta prisiminti šių šalių bendradarbiavimo priešistorę. Viena esminių Rusijos gamtinių dujų tiekimo Europai strategijos detalių yra rasti būdą, kaip apeiti pagrindinę dujų arteriją – Ukrainą. Planas paprastas: Ukrainai praradus tranzitinės valstybės statusą, ji netenka svertų prieš vienašalius Rusijos veiksmus nutraukti dujų tiekimą ir 2006 ar 2009 m. matytas vadinamojo „dujų karo“ scenarijus pasisuka Kijevui nenaudinga linkme. Arba kitaip, Rusijai atrišamos rankos nevaržomai šantažuoti Ukrainą.

Šį tikslą pasiekti turėjo padėti du grandioziniai – Šiaurės ir Pietų srauto – dujų vamzdynų į Europą aplenkiant Ukrainą projektai. Nepaisant didelio Baltijos jūros valstybių pasipriešinimo, 2011 m. pradėjo veikti Šiaurės srautas, kuriuo į Vokietiją per metus gali būti transportuojama iki 55 mlrd. kub. m. gamtinių dujų. Švęsdamas projekto įgyvendinimą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas negailėjo gerų žodžių prorusiškų nuostatų buvusiam Vokietijos kancleriui Gerhardui Schrioderiui. Pirmasis suokalbis pavyko.

Tačiau Pietų srautas susidūrė su sunkumais, kai Europos Komisija išaiškino, jog dvišalės Rusijos bei projekte dalyvaujančių ES valstybių sutartys prieštarauja antimonopolinėms europinėms taisyklėms. Geopolitinės įtampos įkarštyje praėjusiais metais Rusijos prezidentas netikėtai paskelbė apie projekto, turėjusio pilnai pakeisti tranzitinius Ukrainos vamzdynus, nutraukimą. Atrodė, kad šį kartą minkštoji ES galia šventė pergalę, o Lietuvai bei kitoms valstybėms kalbant apie poreikį stiprinti Europos energetinį saugumą, ši tema pagaliau tapo viena svarbiausių aukščiausiame lygmenyje.

Vis dėlto, švęsti per anksti. Praėjusį mėnesį Sankt Peterburge vykusio ekonomikos forumo metu Rusijos „Gazprom“ su Vokietijos „E.ON“, britų bei olandų „Shell“ ir austrų „OMV“ pasirašė ketinimų memorandumą dėl Šiaurės srauto projekto padvigubinimo. Įvertinant tai, kad gamtinių dujų suvartojimas Europoje mažėja, du kartus išaugęs Šiaurės srauto pralaidumas užtikrintų stabilų rusiškų dujų tiekimą. Pasirašymą komentavę Vokietijos atstovai dujų tiekimą apeinant Ukrainą netgi pavadino Europos energetinio saugumo garantu. Tačiau svarbiausia, kad dvišaliam Vokietijos ir Rusijos projektui nereikalingas Europos Komisijos pritarimas – todėl ne Pietų, o antrasis Šiaurės srauto projektas šiandien turi daugiau potencialo tapti kūnu.

Vakarų sankcijų taikiklyje esantis Rusijos naftos gigantas „Rosneft“ taip pat rado nišą, kaip bent iš dalies spręsti dėl sankcijų patiriamus nuostolius. Nors „Rosneft“ dėl patiriamų įsiskolinimų gavo milijardinę valstybinę paramą, sunkumai nesutrukdė praėjusį mėnesį iš Prancūzijos kompanijos „Total“ už 300 mln. eurų perpirkti strategiškai svarbios naftos perdirbimo gamyklos Rytų Vokietijoje akcijas ir perimti kontrolinį paketą. Taip Rusija siekia įgyvendinti seniai puoselėjamą planą – būti ne tik žaliavų eksportuotoja, bet ir įeiti į pelningą galutinių naftos produktų Europoje rinką.

Europos Komisijai bei energetiškai pažeidžiamoms valstybėms kalbant apie poreikį stiprinti ES vienybę ir judėti energetinės sąjungos link, šie veiksmai tampa rimtu signalu. Pirma, Rusija rado būdų apeiti europinį reguliavimą bei ribojimus, o kai kurių Vakarų valstybių pritarimas parodo ES vieningumo stoką. Antra, į geoenergetines pinkles stumiama ekonomiškai silpna ir energetiškai nuo Rusijos priklausoma Ukraina. Trečia, kyla rimtų abejonių, kiek realus Lietuvai svarbios Europos energetinės sąjungos įgyvendinimas. Kol kas klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau jeigu ir ne valstybiniu lygmeniu vykstantis potencialus Rusijos ir Vokietijos energetinis suokalbis neatitinka šiandieninio bendro ES narių intereso.


Susiję

Vytautas Keršanskas 6326378629283954436
item