Vytautas Juodis. Progresiniai mokesčiai

Keletą mano bendradarbių gan smarkiai sukrėtė birželio aštuntąją Seimo nario Algirdo Syso pateiktas įstatymo pakeitimo projektas dėl pro...


Keletą mano bendradarbių gan smarkiai sukrėtė birželio aštuntąją Seimo nario Algirdo Syso pateiktas įstatymo pakeitimo projektas dėl progresinių pajamų mokesčių tarifų įvedimo. Jeigu jie būtų pastabesni, žinotų, kad tai ne pirmas ir ne antras beveik identiškas projektas, ir visų jų baigtis panaši, bet visgi – kodėl metodika, naudojama visose be išimties Vakarų Europos šalyse, pas mus vis dar priverčia dažną žmogų iškelti į viršų rankas ir teatrališkai pareikšti, kad jis tada stengtųsi uždirbti kuo mažiau? Kas tai apskritai yra ir kodėl ši tema toks tabu mūsų viešajame ir politiniame diskurse?

Lietuvoje, kaip ir beveik visose posovietinėse valstybėse (kad ir kaip būtų ironiška), galioja vadinamasis „plokščias“ pajamų apmokestinimo mechanizmas: visoms už darbą gaunamoms pajamoms galioja tas pats 15 % mokesčio tarifas, išskyrus nedidelį neapmokestinamąjį dydį, kuris varijuoja priklausomai nuo pajamų. LLRI ekspertai mėgsta tvirtinti, kad tai yra įrodymas, jog Lietuvoje jau veikia progresiniai mokesčiai, tačiau niekas pasaulyje tokios schemos taip nevadina. Progresinės apmokestinimo schemos veikia kelių tarifų, kurie vis didėja nuo tam tikrų pajamų lygių, principu.

Svarbus niuansas, kurį dažnai praleidžia neįsiskaitę kritikai, yra tas, kad toms pačioms sumoms visada galioja tas pats tarifas. Pavyzdžiui, pagal A. Syso projektą, pajamoms, viršijančioms 14 000 eurų per metus, taikomas 25 % tarifas, tačiau panika, kad tada uždirbantis 15 000 sumokės ketvirtadalį pajamų mokesčio ir namo parsineš mažiau negu uždirbantis 13 000 (žmonės kažkodėl tikrai taip galvoja!), yra nepagrįsta – šis variantas būtų toks kvailas, kad apie jį tikrai jau yra pagalvota, ir padidėtų tik mokestis, sumokamas nuo paskutinio tūkstančio eurų. Daugiau uždirbant, visada daugiau ir liks – visai kaip dabar.

Bet visgi – kodėl ši, atrodytų, neteisybė tokia populiari išsivysčiusiose ekonomikose? Kaip jie tai pateisina?

Dalis sumetimų grynai praktiniai. Gerovės valstybė – brangus malonumas, ir nors kai kas verčiau gyventų viduramžiais ir samdytų savo policiją bei gaisrinę (jei kam įdomu – tai kainuotų gerokai daugiau, negu dabar sumokate mokesčių), už kur kas mažesnį nusikalstamumą ir nuo pagydomų ligų mirštančiais benamiais neužverstas gatves reikia mokėti. Nors būtų gražu visiems gyventojams prie bendrų reikalų prisidėti po tiek pat, akivaizdu, kad galimybės nėra vienodos. Kiekvienas mažiausiai uždirbančio žmogaus euras ne tik, atiduodamas mokesčiams, labiau sumažina gyvenimo kokybę, palyginti su uždirbančiu daugiau nei vidurkis, bet ir likęs jam bus tuojau pat išleistas. O tai nėra blogai, kaip tik atvirkščiai – vartojimas yra ekonomikos variklis. Žinoma, niekas nenori mokėti daugiau, bet žvelgiant pragmatiškai toks mokestinių pareigų pasidalijimas yra mažesnis blogis tiek individams, tiek visuomenei.

Bet jeigu žmogus viską užsidirbo pats, kas turi teisę iš jo atimti? Čia teisybė gali nuskambėti kiek šokiruojančiai, tačiau ji yra tokia – joks žmogus nenusipelno savo pasiekimų šimtu procentų. Turėjo tėvus, nesergančius kokiomis bjauriomis paveldimomis ligomis, šie jį maitindavo ir leisdavo į mokyklą, kur jį mokė pakenčiami mokytojai, universitete gal net stipendiją gaudavo, pasisekė su darbu per kažkieno pažįstamą. Pagaliau, gimė Lietuvoje, o ne Sudane, ir XX amžiuje, o ne XIV. Žmonės kažkodėl dažnai kaip įžeidimą priima tokį nuo jų nepriklausančių faktorių išvardijimą, o be reikalo – juk tai galioja visiems be išimties! Pagaliau tai yra gerai – juk mokyklos tam ir yra. Didesnė problema, kad kiti pakankamai šansų negauna, o jų gavusiems prisidėti prie bendro gėrio nebūtų taip sunku.

Kita vertus, turtingesnis žmogus daugiau gauna ir naudos iš tų mokesčiais išlaikomų socialinių struktūrų. Policija saugo daugiau jo turto, jo automobiliai važinėja sutaisytais keliais (ir teršia orą), kariuomenė gina jo investicijas, jam dirbantys žmonės, tikėkimės, gerai išmoko pamokas valstybinėje mokykloje, o mokesčių lengvatomis besinaudojantys ar, galimas daiktas, netgi pašalpas gaunantys bėdžiai perka jo prekes arba paslaugas. Tiesa, valstybine sveikatos apsauga ir darželiais pasiturintys lietuviai beveik pagal apibrėžimą nesinaudoja, bet tai tik parodo apgailėtiną sistemos, kurią galime išlaikyti dabartinėmis mokestinėmis pajamomis (kurių surenkama mažiausiai, lyginant su BVP, regione), lygį.

O kad niekas tokiomis sąlygomis nesistengs uždirbti, tai jau, švelniai tariant, absurdas. Vakarų Europoje uždirbančių ne tiek ir mažai, kai kurie iš jų net lietuviai. Bet įspūdingiausias kontrargumentas turėtų būti 6–7 dešimtmečių Jungtinės Amerikos Valstijos – viršutiniam pajamų mokesčio tarifui esant net ties 75 %, kai, anot daugelio, jau seniai buvo peržengtas momentas, užtikrinantis Pašėlusio Makso stiliaus apokalipsę, ši šalis pasiekė įspūdingiausią ekonominį augimą savo istorijoje ir užtikrino beprecedentę gerovę savo piliečiams. Gerovę, kuri, likusi tik kaip geras prisiminimas jau keturiasdešimt metų į skurdą smunkančiai amerikiečių vidurinei klasei, išlieka geras pavyzdys, kiek daug galima pasiekti, ne minimaliai, o pagal realias galimybes prisidedant prie bendro labo.

Alternatyva – drakoniuko mantra „viskas man, man ir tiktai man“ iš sovietinio filmuko – daugumai Lietuvos gyventojų per ketvirtį amžiaus dar neužtikrino pageidaujamo rezultato. Tam tikra matematinė trumparegystė, apsunkinanti žmonėms trumpalaikių / ilgalaikių kaštų ir naudos įvertinimą (dėl to žaidžiama loterijose, nors tai apskritai neapsimoka, o bet kokia visiškai savanoriška sveikatos draudimo sistema galiausiai nuveda į katastrofą, nes visi tikisi nesirgti ir nesidraudžia), verčia kreipti dėmesį į sumokamą sumą ar įsivaizduojamą nelygybę ir sumenkina gausimą naudą, kuri gali atrodyti gana abstrakčiai. Žinoma, žmogus, kuris visą gyvenimą nė karto nesirgo, galėtų paburbėti apie savo sumokėtas sveikatos draudimo įmokas, bet turbūt retas kuris užjaustų.

Mažai turiu vilties, kad šį kartą toks įstatymo projektas bus priimtas. Keista, kaip Socialdemokratų partijai niekaip nepavyksta prisiminti vieno savo pačių rinkimų programos nuolatinių punktų. Gal iš tikrųjų rinkėjai nenori ir nereikalauja? Tik paskui kiekvienais metais stebisi: darželiuose vietų ir vėl nėra. Lyg tyčia.


Susiję

Vytautas Juodis 9050240379433429139
item