Vincentas Vobolevičius. „Žmonės bijo kalbėti mažumų temomis“

Visai neseniai elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas virtualioje erdvėje išprovokavo diskusijas, kur yra tolerancijos ribos, išs...

Visai neseniai elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas virtualioje erdvėje išprovokavo diskusijas, kur yra tolerancijos ribos, išsakęs savo mintis apie homoseksualų gyvenimo būdą. Įvairūs asmenys kaip niekada aršiai pasmerkė jo žinutę, pasigirdo kalbų net apie šio atlikėjo karjeros pabaigą, per kelias dienas įvairių didžiųjų festivalių organizatoriai atšaukė būsimus jo pasirodymus. Prisiminus „Charlie Hebdo“ įvykius, kyla klausimas, kas yra žodžio laisvė, kaip ji funkcionuoja šiandien ir ar tokia reakcija į atlikėjo pasisakymą nesikerta su „Charlie Hebdo“ palaikiusių žodžio laisvės gynėjų principais? Su Luku Grinium apie tai diskutavo humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja ir filosofė Daiva Tamošaitytė bei socialinių mokslų daktaras Vincentas Vobolevičius.

- Kas yra žodžio laisvė? 

- D. Tamošaitytė. Žodžio laisvė yra viena iš žmogaus teisių ir laisvių, kurias pirmiausiai apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija. Ji yra neatsiejama nuo minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės. Šios laisvės yra viešo, visuomeninio susitarimo dalykas. Konstitucija šį susitarimą įtvirtina, tuo pačiu nurodydama ribas. Pavyzdžiui, 28 straipsnyje nurodyta, kad naudodamasis laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių laisvių, o 29 straipsnyje primenama, kad negalima ir teikti privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo ir panašiai. Kadangi viešąją erdvę reglamentuojantys įstatymai vis dar yra kuriami, realiame gyvenime gali pasitaikyti tam tikrų nukrypimų. Jie galbūt nėra dideli, bet tam tikros privilegijos gali būti teikiamos, pavyzdžiui, kokioms nors mažumoms suteikiant daugiau laisvės reikštis.

- Kodėl būtent šiuo atveju buvo toks didelis puolimas prieš vieną atlikėją? Kas tai paskatino? 

- D. Tamošaitytė. Manau, kad tai buvo gana politizuotas atvejis, panašiai kaip ir „Charlie Hebdo“, ir galbūt per daug išpūstas. M. Basanovo atveju nebuvo skirties tarp privačios erdvės žodžio laisvei, kadangi, jis pasisakė feisbuke, ir viešos erdvės, kur jis atstovautų ne tik asmeninę nuomonę. Manau, kad toks perdėtas reagavimas į asmeninį pasisakymą tik socialiniame tinkle nėra labai nuoširdus. 

- Prisiminkime Jūsų paminėtus „Charlie Hebdo“ įvykius. Europos politinis elitas, garsiai reikšdamas palaikymą žodžio ir saviraiškos laisvei, palaikė pašaipias karikatūras apie krikščionybę ir islamą piešiančią redakciją. O minėtam atlikėjui už kitokią nuomonę teko sumokėti atšauktais koncertais. Kaip reikia suprasti tokį prieštaravimą? Galbūt žodžio laisvę mes traktuojame netinkamai ir kai kuriais atvejais žodžio laisvės nėra tiek daug kaip atrodo?

- D. Tamošaitytė. Lietuvoje realesnė žodžio laisvė buvo kokius penkerius ar dešimt metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Vėliau įsivyravo nomenklatūrinė pozicija. Lietuva iš Vakarų perėmė liberalizmo koncepciją, kuri virto vyraujančia ideologija, nukreipta į diskriminuojamų grupių įtraukimą į sociumą, jų laisvių ir teisių gynybą konstitucinėmis priemonėmis. Politinis korektiškumas, pozityvi diskriminacija yra priemonės, kuriomis stengiamasi atitaisyti žalą pažeidžiamiems žmonėms. 

„Charlie Hebdo“ atveju tos mažumos būtų islamo išpažinėjai Vakarų šalyse, M. Basanovo atveju - homoseksualų bendruomenė, į kurią žiūrima kaip į reikalingą besąlygiškai ginti todėl, kad taip tiesiog turi būti. Be abejo, kartu tai yra ir galios diskursas, ir politikos įrankis. Manyčiau, kad yra svarbus ir žmonių nuomonės konjunktūros aspektas, nes, tarkim, jeigu visi žino, kad taip sakyti negalima, tai yra smerkiama neapykantos kalba, tai žmonės supranta, kad gali prarasti populiarumą, finansavimą ar panašiai ir patys būti marginalizuoti. Todėl manau, kad toks masinis palaikymas ir yra konjunktūros klausimas. 

- Susidaro įspūdis, kad gyvename laisvėje, tačiau Mario Basanovo žinutė buvo taip smarkiai sukritikuota, atlikėjas - tarsi pasmerktas. Tad ar žodžio laisvė egzistuoja? O galbūt yra ribota?

- V. Vobolevičius. Visų pirma, turiu pripažinti, kad nežinau visų minėto įvykių detalių. Žodžio laisvė yra labai nelengvas iššūkis visose visuomenėse, netgi tose, kurios dedasi esančios laisvos. Visada kyla noras ją vienaip ar kitaip suvaržyti. Pirmiausiai reikia atskirti du dalykus: kritiką žmonių, kurie kalba nekorektiškai todėl, kad jų argumentai yra pilni ad hominem teiginių, kai kaltinamos žmogaus savybės, o ne tai, ką jis sako, arba dėl to, kad naudojami apgaulingi skaičiai. Pastaruoju atveju žmones galima kritikuoti. Kitas dalykas yra vadinamasis politinis korektiškumas - atsisakymas kalbėti tam tikromis temomis dėl to, kad jos neva žeidžia tam tikrų grupių jausmus. Kai kurie žmonės atsisako kalbėti, nes nuoširdžiai tiki, kad kalbėjimas tomis temomis kažką įžeis. Tai, kad žmonės taip daro, yra kvailystė, ir aš manau, kad Lietuvoje šis atvejis yra daug dažniau paplitęs. Taip yra, nes žmonės bijo, kad už kalbėjimą šiomis temomis jie patirs sankcijas, kurios prasidės santykinai švelniomis formomis, pavyzdžiui, puolimu internete, bjauriais komentarais, tačiau galimai pavirs skaudesnėmis formomis, tokiomis kaip darbo netektis ar baudžiamoji atsakomybė. 

Politinis korektiškumas tarpsta dėl geros žmonių savybės – nenoro įžeisti. Tai yra gera savybė. Vis dėlto kalbėti galima ir būtina apie viską. Tą daryti drįstančios visuomenės yra stipresnės, bet kalbėti reikia kultūringai. Politinis korektiškumas tarsi neatskiria kultūringo kalbėjimo nuo kalbėjimo temų. Kalbėjimo temos puolamos vietoj to, kad būtų puolamas kalbančiojo nekultūringumas. Būtent nekultūringumas Lietuvoje yra didelė problema - tą atskleidžia komentarai tiek straipsniuose, tiek po jais. Su nekultūringumu tikrai reikia kovoti. 

Baisu yra tai, kad vietoj to, kad būtų kovojama su nekultūringais, nekvalifikuotais, profaniškais išsireiškimais, bandoma kovoti su tariamai nekorektiškomis temomis. Tai natūralu ir galima paaiškinti strategiškai. Pačių įvairiausių grupių noras jų konkurentų mėgstamas temas pavadinti politiškai nekorektiškomis turėtų tas temas išstumti į paribį ir sustiprinti tą pasiekusių grupių pozicijas. Tačiau negalima sakyti, kad tik viena ar kita grupė pasižymi tokia savybe. Sakykime, Lietuvoje,  ribojant partijas, simbolius, yra draudžiama komunistinių ir fašistinių idėjų sklaida. Aš pats šlykščiuosi tiek komunistiniais, tiek fašistiniais judėjimais, bet reikia pripažinti, kad šis draudimas taip pat yra tam tikras politinio korektiškumo pademonstravimas. Tam tikros temos yra tabu, apie jas kalbėti negalima. Taigi problema yra ne vien kažkurios grupės bandymuose išstumti tam tikrus klausimus iš priimtinų temų sąrašo, tokiu būdu imant dominuoti viešajame diskurse. Problema yra net mūsų įstatyminėje bazėje. Pats principas, kad galima drausti kalbėti apie konkrečių nepriimtinų ideologijų idėjas, taip pat yra politinio korektiškumo įtvirtinimas. 

- Minėjote, kad kai kurios temos yra itin jautrios, jomis stengiamasi kalbėti korektiškai. Tačiau prisiminus „Charlie Habdo“ įvykius, kuomet Europos politinis elitas išsakė palaikymą redakcijai, kurios poelgius tam tikra prasme būtų galima laikyti politiškai nekorektiškais, ir Mario Basanovo įvykį, atsiranda dviprasmybė. Kodėl? Ir kaip galima paaiškinti palaikymą redakcijai ir priešiškumą atlikėjui?

- V. Vobolevičius. Manau, tai akivaizdu. Politinį korektiškumą ir žodžio laisvę galima išnaudoti ir laimėti politinių taškų. „Charlie Hebdo“ atveju užpuolikai buvo islamo fundamentalistai. Daug europiečių imigrantus, islamą, fundamentalizmą, aršų religijos propagavimą laiko baisiais dalykais. Europos viešojoje nuomonėje, Vakarų Europos šalyse šie klausimai yra svarbūs. Dėl to politikai, strategiškai siekdami sau naudos, išėjo į atitinkamus mitingus ir palaikė „Charlie Hebdo“, visiškai užsimerkdami prieš tai, kad to paties žurnalo turinys buvo nederamas laisvai visuomenei. Viskas, ką jie sakė, buvo galima sakyti, bet tai, kaip jie tai darė, buvo su laisva visuomene besikertantis ir nederamas dalykas, nekultūringumo išraiška. Tačiau dėl politinio išskaičiavimo prieš šį faktą paprasčiausiai buvo užsimerkta, kadangi „Charlie Hebdo“ susprogdino žmonės, kurių Europa mėgsta nekęsti. 

Lietuvoje yra šiek tiek kitokia situacija. Manau, kad kritikuojamas M. Basanovo pasisakymas yra problematiškas: jis nebuvo nei kultūringai, nei pagrįstai išsakytas. Tomis temomis galima, bet reikia pasitelkti kažkokius skaičius, teiginius. Tai, kas buvo išsakyta, buvo gana neformalus išsireiškimas. O kritikavo irgi tam tikras visuomenės segmentas dėl politinio išskaičiavimo. Tai yra žmonės, kurie arba dalyvauja išsakytiems argumentams priešingoje veikloje, arba prijaučia tam tikrai vizijai ir nori išnaudoti šį santykinai mažą, privatų, nereikšmingą, nors ir nekorektišką, žmogaus pasisakymą tam, kad savo klausimus, tematiką, argumentus ištrauktų į dienos šviesą. 

Puikus pavyzdys ir vienu, ir kitu atveju, kaip žodžio laisvė arba jos varžymas, pasitelkiant politinio korektiškumo argumentaciją, yra naudojamas politiniams tikslams pasiekti. 

- Įdomi mintis. Anksčiau Daiva Tamošaitytė minėjo, kad šiuolaikinėje visuomenėje kai kurios grupės tarsi turi daugiau galių, galimybių savo pozicijoms išreikšti, jas galima mažiau kritikuoti. Ar išties vienos grupės turi daugiau žodžio laisvės nei kitos? 

- V. Vobolevičius. Manau, kad tai galioja ne tik šiuolaikinei visuomenei. Visose visuomenėse visais laikais tam tikros grupės turėdavo daugiau resursų, o dėl jų – daugiau galimybių formuoti požiūrius. Dabar ne išimtis. Vis dėlto sakyčiau, kad yra pagrindo optimizmui. 

Informacinių technologijų pagalba informacijos sklaida nustojo būti vertikali: iš kelių įtakingų žiniasklaidą kontroliuojančių grupių į mases. Žinoma, to Lietuvoje dar yra daug: visi skaito portalus, kurie užima didžiulę dalį rinkos ir taip gali formuoti nuomonę. Tačiau kuo toliau, tuo labiau tarpsta tinklaraščiai (blog), feisbuko komentarai. Galų gale, kiekvienas, kuris turi feisbuko puslapį, iš esmės užsiima viešaisiais ryšiais ir atlieka žiniasklaidos funkciją, pavyzdžiui, dalijasi nuorodomis į užsienio žiniasklaidą. Dėl to manau, kad ta nelygybė, nors akivaizdžiai yra – ne visi gyvūnai yra lygūs, kai kurie lygesni – vis dėlto yra šiek tiek aptirpdyta informacinių technologijų. 

- Trumpai įvertinkite Basanovo įvykį, kodėl jis buvo taip garsiai ištransliuotas? 

- V. Vobolevičius. Lietuva išgyvena tam tikrą epochinį lūžį, persistūmimą vertybinėje plotmėje. Kalbant apie dabartį ir ją lyginant su laikotarpiu prieš penkis šešis metus, kai grįžau iš JAV ir pradėjau dėstyti Lietuvoje, ypač Vilniuje gyvenančio jaunimo tarpe yra labai didelis pasistūmėjimas į liberaliąją politinės ideologijos skalės pusę ne vien ekonominėje plotmėje, bet ir socialiniais klausimais. Tai liudija autoritetingų tyrinėtojų ir studentų atliekamos apklausos – kartas po karto matosi, kad studentų pažiūros labai liberalėja. Šiuo atveju, turint omenyje šitą naują, sakyčiau, jaunųjų neofitų kartą, kuri dabar auga Lietuvoje, yra nenuostabu, kad tiek jie nuoširdžiai, tiek su homofobija siekiančių kovoti organizacijų lyderiai panaudojo šį pasisakymą tam, kad daugiau niekam nekiltų noras panašiomis temomis pasisakyti. Jeigu pasisakymas būtų panaudotas tam, kad ateityje žmonės kalbėtų labiau argumentuotai, kultūringiau, labiau įtikinamai, būtų super. Aš džiaugčiausi. Bet bijau, kad šio įvykio poveikis bus toks, kad ateityje žmonės, nors galvos tą patį, nebesakys to, ką galvoja.

Pirmos dalies pabaiga

Susiję

Vincentas Vobolevičius 441701840485743156
item