Vidmantas Valiušaitis. Krikščioniškoji mintis lietuvių politinėje istorijoje (II)

Šio pranešimo tikslas nėra pateikti istorinę krikščioniškosios minties Lietuvoje apžvalgą. Tenoriu paminėti tris asmenybes, kurių įnašas ...

Šio pranešimo tikslas nėra pateikti istorinę krikščioniškosios minties Lietuvoje apžvalgą. Tenoriu paminėti tris asmenybes, kurių įnašas lietuvių krikščioniškosios minties plėtotei – nemarus, o jų  paliktos idėjos – daugeliu aspektų tebelieka aktualios.

Iš didžiųjų XIX a. krikščioniškosios demokratijos pionierių paminėsiu tik vyskupą Motiejų Valančių, vykdžiusį ne vien apaštalavimo darbą, bet kartu pradėjusį ir efektyvų liaudies reformavimo tarpsnį. 1847 m. tapęs vyskupu, ėmėsi kunigų reformos. Susidaręs gerų pagalbininkų būrį, stojo organizuoti liaudies. Pirmasis žygis buvo liaudies švietimas. Antrasis ir labai svarbus – blaivybės įvedimas per blaivybės brolijas. Rezultatai buvo dideli.

„Vyskupas Valančius išmokė Lietuvą skaityti ir melstis Dievui iš knygų“, – rašė aušrininkas Jonas Šliūpas, daug rašalo išliejęs polemikose su kunigais. Istorikas Augustinas Janulaitis M. Valančiaus veiklą apibūdino tokiais žodžiais: „Kunigai pirmieji plačiu mastu pradėjo organizuoti liaudį. Forma – grynai dorinė – tikybinė, bet ji turėjo socialinio, dargi tautinio pagrindo… Blaivybės draugijose pradėjo veikti liaudies visuomeninis gyvenimas… Sunki tai buvo kova, buvo tai iš dalies ir politinė kova prieš bajorus dėl įtakos.“

Vytautas Radžvilas taikliai apibūdino M. Valančiaus vietą ir istorinę reikšmę: „Klausimas buvo maždaug toks: ar teritorijoje, kuri tuo metu vadinosi Šiaurės Vakarų kraštas ir kur gyveno pasmerkta nusigerti ir surusėti vargšų valstiečių etninė grupė, gali rastis modernios tautos branduolys ir užuomazga? M. Valančius su savo bendražygiais į šį klausimą valingai atsakė „taip“ ir padarė vieną didžiausių stebuklų Europos istorijoje. Puikiai suprantame, kad Blaivybės sąjūdis tapo tikru politinio ir tautinio išblaivėjimo virsmu.“

Nuo savęs pridursiu, kad iššūkis Valančiui anais laikais nebuvo mažesnis, negu tas, prieš kurį dabar stovime mes. Padaro tie, kurie supranta ką daro ir kurie – ryžtasi.

Kita M. Valančiaus formato figūra krikščioniškosios socialinės minties flange iškyla jau XX a. Istorikas Edvardas Gudvičius, matyt, ne veltui lygino ją su Vytautu Didžiuoju. Tai prelatas Mykolas Krupavičius, įvykdęs precendento neturinčią žemės reformą. 

„Sukursime tvirtą valstybei pagrindą. Rusai rėmėsi dvarininkais, kapitalistais. Mes jais negalim remtis. Mums reikia turėti kitą pagrindą. Tas mūsų pagrindas turi būti ūkininkai ir mūsų bežemiai ir mažažemiai, kurie, gavę iš dvarų žemės, netrukus taps ūkininkais. Be to, apdaliję žemėmis mūsų proletariatą, mes pašalinsim labai pavojingą kiekvienai valstybei pauperizmą (dirbančiųjų nuskurdinimą – V.V.)“, – tvirtino Krupavičius. Ir doros atžvilgiu, jo įsitikinimu, Lietuva turės naudos: „Vargas dažnai stumia žmogų į nedorus darbus, o kapitalas į prabangą ir ištvirkimą. Tad sumažinus perteklinį kapitalą ir pagerinus vargstančiųjų būvį, susilpninsim nusikaltimų šaltinius, savo piliečius doriniai sustiprinsim“, – aiškino žemės reformos sumanytojas, o vėliau – ir jos vykdytojas.

M. Krupavičiui pristatant įstatymo projektą Steigiamajame seime, žydų ir socialdemokratų atstovai bandė jį kaltinti net antisemitizmu (!?), kadangi įstatyme buvęs paragrafas, ribojęs teisę suteikti žemės tiems, kurie jos nedirba. Tą paragrafą Krupavičiaus oponentai aiškinę, esą jis nukreiptas „prieš žydus“, – jie nedirbą žemės, tad negalėsią jos gauti. Krupavičius atsakęs, kad tas paragrafas – joks antisemitizmas, jis palies daugiau lietuvių negu žydų. Krupavičius: „Mes esam pratę dirbti sunkų darbą. Mes sunkiomis aplinkybėmis sukūrėme savo valstybę, tokiomis pat aplinkybėmis ir tvarkomės. Taip pat sunkiomis sąlygomis teks pravesti ir žemės reformą. Bet mes ją pravesim. Čia reikalingas vienas dalykas: reikalinga tvarka ir ištvermė visų žmonių, kurie nori valstybei laimės ir gerovės.“

Žemės reformos įstatymas buvo svarstytas 27 Steigiamojo seimo posėdžiuose. Jis buvo rengtas ir svarstytas 81 Žemės reformos komisijos posėdyje, 13 Teisių komisijos posėdžių ir 16 Redakcijos komisijos posėdžių. Pagaliau įstatymas buvo priimtas tik krikščioniškojo bloko ir vieno nepartinio atstovo balsais. Valstiečių liaudininkų ir žydų atstovai susilaikė nuo balsavimo, o socialdemokratai balsavo prieš.

„Pravedei Žemės reformos įstatymą, tad eik ir įgyvendink jį. Pažiūrėsim, kaip išvirtąją košę išsrėbsi“, – 1923 m. Krikščionių demokratų ir jai artimų partijų blokui laimėjus absoliučią daugumą Antrajame seime ir premjerui Ernestui Galvanauskui sudarinėjant naują vyriausybę, pasakęs prezidentas Aleksandras Stulginskis žemės ūkio ministro portfelio atsisakinėjančiam Krupavičiui. 

Tik įžengus į ministeriją, prisistatė trys vyrai pareikšti jam nepasitikėjimo. Pagrindas – jis kunigas. Tačiau Krupavičius reagavo ramiai: „Ne aš jūsų pasitikėjimo reikalingas, bet jūs mano. Kas nenorės su manimi dirbti, prašau įteikti pareiškimą. Kiekvieną patenkinsiu. Ministerija ir Lietuva dėl to nesugrius.“

Krupavičiui perėmus žemės reformos įstatymo vykdymą, dvarininkai tučtuojau pajuto nepalenkiamą ministro valią taikyti Steigiamojo seimo priimtą dvarų išskirstymo įstatymą, pagal kurį žemė atitenka ją dirbantiems žmonėms. Reformos priešininkai ministrą praminė „dvarų darkytoju“, „kumečių ministeriu“, tvirtino, kad jis esąs „kunigu pasivadinęs bolševikas“. Bet tai jo nepaveikė ir neišmušė iš reformų kelio.

Kartą ministerijoje apsilankiusi dvarininkė nuo Panevėžio prakalbino jį lenkiškai. „Ar tamsta nekalbi lietuviškai?“ – pasiteiravo Krupavičius, nors lenkiškai mokėjo gerai. „Lietuviškai aš kalbu tik virtuvėje su tarnaitėmis“, – išdidžiai paaiškino kilmingoji ponia. Krupavičius, kaip nekilmingas, pirštu parodė duris. Nieko nesakydama, ponia išėjo. Po šio atsitikimo dvarininkai į ministrą kreipėsi tik lietuviškai.

Krupavičius, daugelio supratimu, smarkiai rizikavo. Vienas jo artimų bendradarbių, finansininkas, vėliau rašė: „Dvarų žemių dalijimas ano meto jaunutėje, neturtingoje valstybėje buvo labai rizikingas ir galėjo baigtis katastrofa. Jis varė aiškiai neūkišką darbą. Krupavičius, be žemės, naujakuriams nieko daugiau duoti ir negalėjo. Ir visi Lietuvos ekonomistai ir ūkio žinovai sakė, kad Krupavičius galutinai sugriaus ir taip po karo nualintą Lietuvos žemės ūkį.“

O vis dėlto teisus pasirodė jaunasis kunigas-politikas, ne pragmatiškieji ekonomistai. Jis buvo 35-erių, kai rengė Žemės reformos įstatymą, ir 38-erių, kai jį vykdė, eidamas žemės ūkio ministro pareigas. Ir Lietuva kilo. Krupavičiaus pasitikėjimas savo tautos žmonėmis, jų prigimtine išmintimi ir darbštumu, net jo skubėjimas reformą vykdyti netikrumo kupinais laikais, savotiškai nuvylė „ūkinės katastrofos“ pranašus. „Naujakuriai darė stebuklus“, – vėliau rašė vienas ekonomistas, pastebėjęs, kad tik „labai mažas jų nuošimtis nepajėgė įsikurti.“

Bus daugiau

Susiję

Vidmantas Valiušaitis 7604443326201690417
item