Vidmantas Valiušaitis. Krikščioniškoji mintis lietuvių politinėje istorijoje (I)

Gyvename metu, kai vėl bandomas tautų ir valstybių atsparumas kylančioms naujoms, lig šiol nepažintoms grėsmėms. Ir tos grėsmės kyla galbūt net ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Visuomenės, kuriose daug nuskriaustųjų, vilties stokojančiųjų yra palanki terpė rasinei ir socialinei neapykantai, ideologiniam ir pasaulėžiūriniam fanatizmui, organizuotam nusikalstamumui ir terorizmui. Tokiose visuomenėse vis mažiau vietos lieka kultūrai ir laisvei. Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas yra pastebėjęs, kad šios grėsmės turi du bendrus dalykus: jos nukreiptos prieš žmoniškumą; jose glūdi daug galingesnio sprogimo pavojus, t.y. pavojus didelio konflikto, kuris įtrauktų mus visus. 

Iškalbinga statistika apie demografinę Lietuvos padėtį: santuokų sumažėjo nuo 36 tūkst. 1991 m. iki 15-17 tūkst. pastaraisiais. Kasmet išsiskiria apie 10 tūkstančių porų, vadinasi, per 60 % nuo susituokusiųjų skaičiaus. 1991 m. vienai gimdžiusiai moteriai vidutiniškai teko dar 2,5 vaiko, dabar jau tik 1,2. 80 proc. jaunų porų gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Jų tėvų kartoje tokių buvo keliolika procentų, senelių – vos keli. Nepriklausomybės pradžioje nesantuokinių vaikų gimė 6 proc., pastaraisiais metais – 20-25 proc. Didėja skaičius motinų, nesulaukusių pilnametystės. Per ketvirtį amžiaus Lietuvos gyventojų sumažėjo milijonu. Daugiau kaip trečdalis dabartinių gyventojų yra pensininkai...

Ateitininkų suvažiavime Kaune, remdamasis jaunimo apklausų statistiniais duomenimis, vyskupas Jonas Kauneckas dalijosi mintimis kas dedasi mūsų visuomenės gelmėse – du trečdaliai Lietuvos jaunimo galvoja apie savižudybę. 

Nėra karo, nėra okupacijos, nėra svetimos kariuomenės, gyvename laisvoje šalyje ir atviroje visuomenėje, tačiau lietuvių tautos, kaip socialinės bendrijos – ir pirmiausia šeimos institucijos, kaip valstybės ir tautos pagrindo – spartus nykimas yra faktas, su kuriuo negalima nesiskaityti. Lietuvių tauta, faktiškai, žengia istorinėn nebūtin, nors apie tai vengiama kalbėti viešai.

Prisiminus dar didelį mastą įgavusias socialines negandas, tokias kaip alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, kriminaliniai nusikaltimai, darbingų ir potencialiai reikalingų kraštui žmonių nevaldomą emigraciją užsienin, kyla natūralūs klausimai: ar yra prasmės tapatinti save su šia paliegusia, tapatybės nepajėgiančia atrasti, socialinės dezintegracijos ir biologinio sunykimo link pavojingai pasvirusia tauta? Koks tikslas kalbėti apie krikščioniškąją demokratiją ir žmones, gyvenusius tada, kai nė televizorių nebuvo, tuo metu kai šiandien didelei daliai tautos bažnyčia yra televizorius, tikėjimo aspiracijos baigiasi horoskopų skaitymu, o išminties mokytojas ir populiariausias dvasinis guru – "Dviračio žinių" pelė? 

Tai sunkūs klausimai, vienareikšmiško atsakymo nėra. Kaip nėra ir aiškaus priešo. Pasaulis tapo sudėtingas ir nenuspėjamas, keičiasi pavojų, nuo kurių privalome apsiginti, prigimtis. Ar pavyks Lietuvai aiškiai suvokti ir ryžtingai apsibrėžti savo kultūrinę, istorinę, politinę tapatybę ir išlikti istorijos tėkmėje? Stovime didelio iššūkio akivaizdoje. 

Istorikas Zenonas Ivinskis, krikščioniškosios demokratijos raiškos lauko darbininkas, daugiau kaip prieš trisdešimt metų, kada Lietuvos laisvei nebuvo jokios prošvaistės, jokios vilties, viename savo interviu sakė: "Svarbu nepailsti, nenusiminti, kai vis dar naktis be aušros, svarbu išsilaikyti lyg tam kietam žvirgždui svetimos jūros bangose… Svarbu išlaikyti gyvą artimą tarpusavinį ryšį; svarbu su didele kantrybe nuolat budėti."

Tai žodžiai jau pasitraukusiojo iš gyvųjų. Žodžiai – lyg iš anapus kapo. Bet jie vis tiek veikia pasilikusius. Veikia savo dvasia. Tuo metu kitas jo draugas ir bendramintis, Sorbonoje sociologijos daktaratą apgynęs lietuviškosios darbininkijos organizatorius prieš Antrąjį pasaulinį karą, Pranas Dielininkaitis savo prakalbas mėgdavo baigti efektingu vaizdu iš Pirmo pasaulinio karo Belgijoje – esą sužeistas vėliavnešys pakilęs ir šūktelėjęs: "Kritusieji, pirmyn!"

Pirmyn, nors pakeliui iškrito dešimtys tūkstančių sukilėlių ir partizanų, šimtai tūkstančių tremtinių ir kankinių, nors iškrito Sausio tryliktosios ir Medininkų gynėjai, nors sproginėja partijos ir išduoda artimiausieji bendražygiai, nors aplinkui vien aimanos ir skamba pesimistiški balsai, esą pragiedrėjimo Lietuvai nematyti...

Kodėl krikščioniškosios demokratijos puoselėtojams ir šiais laikais, nepaisant didėjančio visuomenės indiferentiškumo ir "teisiųjų pavargimo", nelyginant anam bibliniam Jobui, privalu ištverti, nenustojus pasitikėjimo ir vilties?

„Ko neturime bijoti?“ – yra klausęs Jonas Paulius II ir pats atsakęs: „Neturime bijoti tiesos apie save pačius. Vieną dieną Petras akivaizdžiai įsitikino ta tiesa ir tarė Jėzui: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nusidėjėlis!“

Tą tiesą suprato ne vienas Petras. Ją suvokia kiekvienas savo kaltes pajėgiantis pripažinti ir jas išpažinti žmogus. Kiekvienas iš mūsų galime būti Petrui dėkingi, kad tą dieną jis taip pasakė. Kristus jam atsakė: „Nebijok! Nuo šiol žmones žvejosi“.

Žmonėms labiau nei duonos šiandien reikia įsitikinimo, jog egzistuoja Kažkas, kas tvarko šio laikino pasaulio likimus. Kažkas, turintis mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Kažkas, kas yra žmogaus istorijos Alfa ir Omega. O tas Kažkas, pasak Jono Pauliaus II, yra Meilė: „Meilė, tapusi žmogumi, Meilė, nukryžiuota ir prisikėlusi, Meilė, nuolatos esanti tarp žmonių“.

Filosofas Antanas Maceina, vienas moderniųjų laikų lietuvių krikščioniškosios politinės doktrinos kūrėjų, savo metu yra pastebėjęs, kad "išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti."

(Bus daugiau)