Romualdas Grigas. Šalia mūsų - neįkainojamas užmirštas lobis

Niekas nestovi vietoje. Net akmuo. Ką jau kalbėti apie socialinį pasaulį. Apie jo spartėjančią (...


Niekas nestovi vietoje. Net akmuo. Ką jau kalbėti apie socialinį pasaulį. Apie jo spartėjančią (ir nežinia kur lekiančią) kaitą. O mes - iš istorijos verpetų ir audrų užsilikusi lietuvių tauta?..

Vis dažniau ir dažniau girdimi nerimo balsai. Jie gimsta kad ir žvelgiant į jaunosios kartos ugdymą, į mokyklų gyvenimą. Skaudžiai išgyvename jaunimo bėgimą iš Tėvynės. Alsuote alsuoja užslenkantis juodas demografinės katastrofos debesis. Kažkaip pernelyg sparčiai kinta, aižėja tradiciniai dvasinių santykių tinklai - juose vis dažniau randasi inkliuzų (nudvasintų intarpų), visai svetimų mūsų prigimtinei kultūrai...

Tiesa, randasi nemažai visuomeninių organizacijų, teritorinių (kaimo, seniūnijos) bendruomenių, apaštališkai misijai atsidavusių iniciatyvinių grupių. Ši nematoma tinklainė pulsuoja, rodo gražius, prasmingus darbus. Įkvepia dvasingo gyvybingumo... Bet taip jau susiklostė, kad tokie darbai visai nedomina mūsiškosios LRT (!) „Panoramos“ apžvalginės laidos. Nedomina ir kitų kanalų. Vietoj jų - geriau skandalai, banalybės... Tarp tautos, visuomenės ir valstybės tvyro barjeras. Lyg šie dariniai gyventų vienas nuo kito nepriklausomą (ir kur kas galingesnių jėgų nei pati Lietuva palaikomą, net pakurstomą) gyvenimą.

Valstybė - kiekvienos bent kiek pajėgesnės tautos saviteigos, saviraiškos būdas. Santykio su pragmatiškuoju pasauliu palaikymo būdas. Valstybė, kuri nesirūpina savo pamatinės tautos išlikimu, neturi nei forma, nei ypač turiniu prasmingesnės perspektyvos. Ir kitų, aplinkinių (ne vien savų!) pagarbos. Tautokūra ir Tautonaika, Tautodara ir Tautoarda - visada šalia. Taip kaip Blogis ir Gėris. Kaip Šviesa ir Tamsa.

Įstrigo kadaise įžymaus lietuvių poeto ir mąstytojo Jono Aisčio (JAV) pasakyta mintis: „Lietuvių istorijos tąsa buvo netąsi... Lietuvių tautos istorija buvo palikta savieigai...“ Geriausia šiam teiginiui iliustracija būtų lietuviškieji piliakalniai. Bet mes čia, būtent čia turime ir gražių, prasmingų laimėjimų, bent jų ženklų. Yra vilties, kad vienas iš jų - Lietuvos Seimas - 2017-uosius paskelbia piliakalnių atminties ir jų tvarkymo metais!

Lietuva - piliakalnių šalis. Vien mūsų valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama daugiau nei pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus. Bet tokių - nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po baltų religinės reformos, VIII-XI šimtmečiais. Iš karto skaitytojų dėmesį atkreipiu būtent į nurodytą laikotarpį. Jis buvo santykinai ramus. Nebuvo kryžiuočių, nebuvo apmąstytos ir agresyvios slavų invazijos. Nors, tiesą pasakius, baltarusiškasis-lietuviškasis paribys išmargintas ypač tankiu piliakalnių tinklu (privertusiu Kijevo Rusią, norėjusią pasiekti Baltijos jūrą, nušuoliuoti dabartinio Naugardo link).

Mielas skaitytojau, nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija... O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta mūsų protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. Bendravo iškiliai, be nusižeminimo... Džiugiai, pasivaišindami.

Iš istorijos šaltinių žinome: atsibasčius hunams (III-IV a.), dalis mūsų protėvių giminaičių užsikrėtė nomadine (klajokline) dvasia. V-VI a. ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų būsimieji protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginti spartus jų tinklo audimas! Stipriais saitais pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios žemės, konkretizavęs Tėviškės ir Tėvynės pajautą. Dar daugiau... Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius vadinamųjų baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai - lietuvių tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Turime pagrindą teigti, kad kartu su piliakalniais formavosi ir kitokia, išskirtiniais bruožais pasižymėjusi, mūsų protėvių kultūra, teisingiau pasakius - gyvensenos būdas. Simonas Daukantas (kilęs iš žemaičių bajorų ir neabejotinai perėmęs iš jų gyvosios istorinės atminties elementus) dažnai mini: lieta, lietos vyrai, lietos moterys... Beje, „Livonijos kronikose“ Lietuva įvardinta kaip Letonija (!). Neturiu galimybės čia plačiau kalbėti (apie visa tai - mano monografijoje „Lietuvių tautos išlikimo drama“, 2013, 2014). Bet jau pati lietos sąvoka daug ką pasako. Teritorija ir gentys, kurios praktikavo lietos (piliakalnių) kultūrą, įgavo Lietavos (litvos) įvardį. S.Daukantas intriguojančiai apibūdina vadinamuosius lietos (sulietos, sulydytos!) vyrus. Pirma, jie turėjo būti ištreniruoti, gerai valdantys ginklą, narsūs ir sumaniai manevruojantys kariai. Antra, jie privalėjo gerai išmanyti „ūkės darbus“ ir būti darbštūs. Trečia, privalėjo mokėti mylėti savo moterį ir būti jai ištikimi...

Garsiosios mūsų sutartinės irgi iš ten - iš piliakalnių epochos. Jos buvo ritualinio, sakralinio pobūdžio, todėl net ir tarpukario metais nutylimos. Iš piliakalnių kultūros - ir mūsų valstybės pavadinimas...

2017-ieji, piliakalnių atminties... metai, neturi jais užsibaigti. Juos reikėtų suprasti kaip startines, laisvą išmintį ir vietinių bendruomenių išradingumą išreiškiančias pozicijas. Į tą veiklą aktyviausiai turėtų įsitraukti mokyklos, pajėgesnieji ir drąsesnieji verslininkai.

Pačiam skaitytojui palieku laisvalaikiu pamąstyti apie tai, kam mes, lietuviai, turėtume būti „dėkingi“ už nedovanotiną mums (o kartu - ir Europai) brangiausio paveldo užmarštį... O kartu - ir už primestą pagonybės stigmą. Taip, mūsų protėviai garbino dievus, bet iš tikrųjų - juos supančias kuriamąsias, gyvybingąsias gamtos jėgas. Perkūnas buvo tik dievaitis! Anot K.Tacito, pati Žemė buvo suprantama ir garbinama tik kaip dievų (gamtos stichijų) gimdytoja, Didžioji Motina (Deus Mater Veneratur). Tačiau mūsų protėviai (dar nesunaikinta, neišniekinta jų sąmonė) suvokė ir žvaigždynus, Visatą - visur, visame kame egzistuojančią Dieviškąją Substanciją.

Protu ir širdimi suvokime: dvasinę gyvybę tautai ir valstybei teikiantys šaltiniai čia pat, šalia mūsų. Betgi daugeliu atvejų jie barbariškai apaugę medžiais, krūmais, dilgynėmis. Atidenkime juos savo palūžusiai dvasiai, savo vaikaičiams ir svečiams...


Susiję straipsniai

Skaitiniai 679319987778569729

Rašyti komentarą

  1. Labai ačiū! Gražios ir reikalingos mintys, pvz., kurlink lietuviai vyrai buvo ugdomi:
    "Pirma, jie turėjo būti ištreniruoti, gerai valdantys ginklą, narsūs ir sumaniai manevruojantys kariai. Antra, jie privalėjo gerai išmanyti „ūkės darbus“ ir būti darbštūs. Trečia, privalėjo mokėti mylėti savo moterį ir būti jai ištikimi."

    Matant, kaip dabar (ir oficialiai, ir slapta) ugdomas mūsų jaunimas, belieka manyti, kad tai mūsų tautos priešų veikla...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item