Povilas Gylys. Graikijos „nukryžiavimas“ – Europos projekto pabaigos pradžia?

Nesu iš besalygiškai adoruojančių Vakarus, nes ir ten matau nemenkas problemas. Visgi stebint tai, kas vyksta Vakarų viešojoje erdvėje, mane karts nuo karto apima juodas, na, tiek to – baltas,  pavydas.

Nors iš prigimties ir pagal auklėjimą nesu pavyduolis, tačiau pavydžiu Vakarų visuomenėms jų žiniasklaidos. Taip, ir ten esama nemažų informacinių šiukšlynų. Vadinasi, ir ten, ne tik pas mus, dalis žurnalistų dirba viešosios erdvės šiukšlinimo darbus. Vietoj to, kad tą erdvę skaidrintų, švarintų. Bet, kita vertus, ten esama ir tikros, rimtos žurnalistikos, aukšto lygio analitinių darbų bei publikacijų. Ten daugiau ir pliuralizmo, t.y. nuomonių įvairovės, gerokai mažiau baimės pasakyti ar parašyti tai, ką iš tiesų galvoji. Apskritai demokratijos ten gerokai daugiau nei pas mus. Bent kol kas.

Tai turi konstatuoti, kai skaitai „The Guardian“, „Spiegel“, „The New York Times“. Miniu leidinius, kuriuos dažniausiai atsiverčiu. Nes juose randu daugiausiai publikacijų, kurios man suteikia peno apmastymams ir pasisakymams. 

Štai ir dabar tik ką „The Guardian“ perskaičiau  straipsnį, kuriame bent jau lietuvio akimis nestereotipiškai kalbama  apie Graikijos tragediją ir Europos sąjungos ateitį. Autorius tame straipsnyje kalba, kad tai, kas tik ką buvo padaryta su Graikija, prilygsta jos nukryžiavimui. Jo žodžiais tariant, ši šalis paverčiama išorės jėgų valdomu protektoratu. Ir priimti jos atžvilgiu sprendimai tik dar labiau gramzdins šią šalį į ekonominės krizės liūną. Tęsdamas mintį jis teigia, kad Graikijos klausimas nebuvo  sprendžiamas demokratiškai, kad šiame procese dominavo privatūs skolintojų, t.y. bankų interesai ir Vokietija. Tas procesas sudavė rimtą smūgį vieningos Europos projektui, daro pesimistinę išvadą straipsnio autorius.

Ir iš tiesų, Graikijos „gelbėjimo“ operacijoje išryškėjo keletas rimtų problemų. Į pirmą vietą iškelčiau ideologinę ir pažintinę problemas. Iš jų didžia dalimi kyla visos kitos. Vieningos Europos projektą sumanę žmonės svajojo apie kontinentą be tarpusavio karų, apie kontinentą, kuris galėtų vaidinti vieno iš globalaus masto galios centrų vaidmenį. Jie suvokė, jog Vakarų Europoje nėra didelių valstybių, kurios tuo metu būtų galėjusios prilygti  JAV ar Tarybų Sąjungai. Kinijos tuo metu tarp kandidatų į globalią jėgą dar nebuvo. Europos projekto tėvai manė, jog laipsniškai kuriant europinį regioninį darinį svarbų vaidmenį turi vaidinti kontinentinis solidarumas. Tai buvo iš esmės holistinis požiūris į europinę integraciją. Tuo metu neoliberalizmas, individualizmas apskritai Vakarų civilizacijoje dar nebuvo taip išsikerojęs kaip dabar.

Deja, šiuo metu Europos valdančiosios klasės galvose dominuoja individualistinis tikrovės supratimas, kuriame solidarumas yra daugiau rudimentine idėja. Šios dienos Europos Sąjungoje solidarumo sąvoka yra marginalizuota, nors deklaracijų lygmenyje dažnai naudojama. Dabar dominuojanti yra konkurencijos koncepcija. Konkurencijos ne tik tarp firmų, bet ir tarp šalių.

Neneigsiu – konkuruoti šalys gali ir, tam tikrais požiūriais,  privalo. Tačiau kai kalbama apie bendrų Europos namų kūrimą, apie gyvenimą tautų ir valstybių šeimoje pakankamai vietos turi rastis ir solidarumui. Esant jo stygiui vis mažiau aišku, ar ES šalys gyvena kartu, ar atskirai. Tiksliau kalbant,  kuriais požiūriais kartu ir kuriais – atskirai, t.y. kada jos turi būti solidarios ir kada konkurenciškos.

Manau, kad individualizmo vyravimas yra rimta ES patologija, arba paprasčiau – liga. Vienas iš ryškiausių šios savo prigimtimi vertybinės, ideologinės ligos simptomų  yra tai, kad šios  sąjungos mastu praktiškai nėra naudojama bendrojo, viešojo gėrio sąvoka. O juk aiškus reiškinio suvokimas yra jo įtvirtinimo prielaida. Vadinasi, nesant deramo jo suvokimo ir vadovaujantis tik nuojauta apie galimą jo egzistavimą, ES mastu negali veikti pakankamai galingi režimai, kuriantys ir atkuriantys šią gėrybių rūšį. Turiu galvoje europinio masto viešąsias gėrybes. 

 Į sąjungas, šeimas laisva valia jungiamasi tikintis gauti tai, ko negali susikurti atskirai, pavieniui, t.y. bendrąjį gėrį, kuria nors jo forma.  ES projekto tėvai svajojo apie viešąją gėrybę – taiką kontinente. Nors jie šios sąvokos tiesiogiai nenaudojo, tačiau būdami daugiau holistinio mąstymo atstovai nei dabartinis  kontinentinis elitas, jie geriau tą bendrąjį gėrį jautė. Beje, viešoji gėrybė „taika“ nėra nemokama. Tam, kad išlaikyti taiką, stiprinti taikos režimus, reikia išteklių. O dauguma jų – riboti... 

Prie ES ištakų stovėję žmonės matė viešąją, bendrąją europinę naudą ir kurdami bendrosios rinkos režimus. O tuos režimus palaikantys politiniai susitarimai, teisiniai rėmai ir pan. yra viešosios gėrybės. Konkurencinė savo esme rinka negali normaliai funkcionuoti be šių bendrojo gėrio rūšių. Šios gi kuriamos solidariai. Dideliam laisvarinkininkų nusivylimui tenka konstatuoti – Europos bendroji rinka nėra  „grynosios“ rinkos  darinys, nes jame dera ir konkurenciniai, ir solidarumo elementai. Vadinasi, tas darinys yra MIŠRIOS ekonomikos pavyzdys.

Šio nedidelio istorinio ekskurso tikslas – parodyti, kad ES buvo reikalinga kaip įvairių bendrųjų, viešųjų naudų kūrėja. Ir tokia ji galėjo, gali ir galėtų būti, jeigu turėtų pakankamus SOLIDARUMO išteklius. Nes privačios gėrybės (prekės) kuriamos daugiausiai konkurencijos pagrindais, o bendrasis gėris – solidarumo režimų dėka. Ne tik Graikijos krizė, bet ir daugelis kitų įvykių ir tendencijų rodo, kad europiniai solidarumo ištekliai senka. Situacija, kai vokiečiai vis labiau linkę menkinti graikus, o pastarieji pirmuosius vadinti naciais, naikina europinę vienybę. 

Tai rodo ir euroskepticizmo plitimas ES šalyse. Stebint tai, kaip sprendžiasi Graikijos likimas, euroskeptikų gretos gausėja ir kairiajame, ir dešiniajame ES elektorato flanguose.  

O tai silpnina demokratijos įtaką kontinente. Į demokratiją per daug dažnai žiūrima formaliai ir liberaliai – kaip į vos ne techninį reiškinį, sietiną daugiausia su individo teisėmis. Nors demokratija – tai  sisteminio pobūdžio, infrastruktūrinė viešoji gėrybė, kuri reiškia, jog palaikomos ne tik asmens, bet ir šeimų, bendruomenių bei tautų teisės.

 Pabrėžtina – tam, kad vyktų europinio masto bendro naudojimo gėrybės – demokratijos plėtra, būtina laikytis teisingumo principų tiek teisine, tiek moraline prasme. Be tiesos ir teisingumo režimų tarpvalstybiniuose santykiuose stiprėjimo europinio lygio demokratija nėra galima. Negyvybinga būtų ir pati ES. 

Jeigu vis labiau įsigalės principas, pagal kurį galia yra visuomet  teisi (might is right), kad Briuselis yra iš anksto ir visada teisesnis už Atėnus ar Vilnių ir kad, esant nesutarimams, Atėnai visada turi nusileisti Berlynui, o Vilnius – Varšuvai, kad Skandinavijos bankai svarbesni nei Lietuvos Respublikos Seimas, ilgalaikė ES perspektyva bus vis aiškesnė – Europos projektas palaipsniui degraduos. Mat didės teisingumo, solidarumo ir, galų gale, demokratijos stygius. Tie, kas turi galią Briuselyje, Berlyne ar Vilniuje, turi tai suvokti.

Kai kas Briuselyje, ne tik Lietuvoje, kalba apie tolesnę, gilesnę integraciją, kuri vestų į federaciją – Jungtinių Europos Valstijų susiformavimą. Tačiau pasaulyje esama ir kitokio požiūrio –  Europoje  stiprės dezintegracinės tendencijos. Pastarąsias maitina ne tik biurokratizuotas „Centro“ elgesys,  dalinai kylantis iš savo galios pervertinimo, bet ir  individualistinis, neoliberalus, bendrąjį gėrį nuvertinantis požiūris į nacionalinio lygmens ir tarptautinius reiškinius. Visa tai „nudemokratina“ ES.

Vakaruose kol kas demokratijos daugiau nei Lietuvoje. Ten, pavyzdžiui, yra nepalyginamai mažesnės galimybės jungtinėmis teisėsaugos bei žiniasklaidos jėgomis sunaikinti nesisteminius politikus ir kitus „nemeinstryminius“ viešus asmenis, kaip kad yra pas mus. Tačiau ir ten gyvenama nemažų sunkumų ir iššūkių demokratijai sąlygomis. Graikijos „nukryžiavimo“ akcija tai akivaizdžiai iliustruoja.

 Ir ten demokratija dažnokai negali reikštis visa jėga, nes  stipriojo teisė, neoliberalus ideologinis trumparegiškumas, per didelė verslo įtaka viešiesiems reikalams ir kitos viešosios blogybės menkina demokratijos galias. O be  demokratijos tikros, autentiškos Europos valstybių ir tautų sąjungos nesukursi. Tiesa, be jos galima sukurti Europos imperiją... Bet Europos bendrų namų projektuotojai prieš daugiau nei pusę amžiaus  svajojo ne apie tai.

P.S. Lietuva gyveno Tarybų Sąjungoje. Ana žlugo didžiąja dalimi dėl didžiulių paradigminių ir ideologinių ydų. Tuometinė nomenklatūra tų ydų nenorėjo pripažinti. Dabar gyvename Europos Sąjungoje. Šiuo metu ES išgyvena sunkius laikus, mano manymu, dėl neadekvačios tikrovei paradigmos trūkumų. Anąkart kentėjom nuo hipertrofuoto kolektyvizmo, o dabar – nuo radikalaus individualizmo.