Pijus XII. Krikščioniškoji sąžinė asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime

Tėvai turi auklėti vaikų sąžinę Šeima yra naujos gyvybės gimimo ir vystymosi lopšys, kuri, ...

Tėvai turi auklėti vaikų sąžinę

Šeima yra naujos gyvybės gimimo ir vystymosi lopšys, kuri, kad nežūtų, turi būti rūpinama ir auklėjama; ši teisė ir pagrindinė pareiga yra suteikta ir betarpiai Dievo uždėta tėvams. Natūralinėje tvarkoje auklėjimo turinys ir tikslas yra vaiko vystymasis, kad jis taptų pilnas žmogus; krikščioniškojo auklėjimo turinys ir tikslas yra formavimas naujos žmogiškos būtybės, atgimusios per krikštą, į tobulą krikščionį. Tokia pareiga, kuri visada buvo krikščioniškų šeimų tradicija ir garbė, yra iškilmingai užtikrinta Kanonų Teisės Kodekso 1113 kanone, kuris taip skamba: “Gimdytojus saisto didžiausia pareiga rūpintis pagal išgales vaikų taip religiniu ir doriniu, taip fiziniu ir civiliniu auklėjimu ir taip pat pasirūpinti jų laikinuoju gėriu”.

Šios plačios temos svarbesnieji klausimai jau buvo išaiškinti įvairiomis progomis Mūsų Pirmatakų ir Mūsų pačių. Stengsimės čia nekartoti to, kas jau yra plačiai išaiškinta, o daugiau tik atkreipsime dėmesį į vieną elementą, kuris būdamas auklėjimo, ypatingai krikščioniško, pagrindu ir papuošalu, kai kuriems, pirmu pažvelgimu, atrodo auklėjimui tarsi svetimas. Norime kalbėti apie tai, kas žmoguje yra giliausio ir vidiniausio — apie jo sąžinę. Apie sąžinę kalbėti esame priversti faktų, kad kai kurios modernaus mintijimo srovės pradeda iškreipti jos prasmę ir kėsintis į jos vertę. Taigi, kalbėsime apie sąžinę kaip auklėjimo objektą.

Prie sąžinės slenksčio turi sustoti ir tėvai

Sąžinė yra žmogaus intymiausias ir slapčiausias branduolys. Ten žmogus užsidaro su savo dvasinėmis galiomis absoliučioje vienumoje: tiktai pats su savimi, o teisingiau, pats su Dievu, kurio balsas atsiliepia sąžinėje. Ten jis apsisprendžia geram ir blogam; ten jis pasirenka pergalės ar pralaimėjimo kelią. Kad žmogus ir norėtų, nepajėgtų niekad nuo jos pabėgti; su ja, aprobuojančia ir pasmerkiančia, praeis visas žmogaus gyvenimo kelias; su ja, teisingu ir nepaperkamu liudininku, jis stosis Dievo teisme. Taigi, sąžinė, pavaizduojant ją kiek senovišku tiek ir vertingu pavyzdžiu, yra šventykla, prie kurios slenksčio turi sustoti visi; jeigu kalbama apie vaiką — prie jo sąžinės slenksčio privalo sustoti ir tėvas ir motina. Ten įeina tik kunigas, kaip sielų ganytojas ir kaip Atgailos sakramento teikėjas; tačiau dėl to sąžinė nesiliauja buvusi neprieinama šventykla, kurios slaptumą išlaikyti nori pats Dievas švenčiausio sekreto antspaudu.

Tad kokia gi prasme galima kalbėti apie sąžinės auklėjimą?

Kristus yra pagrindinis krikščioniškos sąžinės formuotojas

Reikia prisiminti kai kuriuos pagrindinius katalikų doktrinos dėsnius, kad gerai supratus, jog sąžinė gali ir turi būti auklėjama.

Dieviškasis Išganytojas nežinančiam ir silpnam žmogui atnešė savo tiesą ir savo malonę: tiesą, kad parodytų kelią, kuris veda j jo tikslą; malonę, kad suteiktų jėgų, reikalingų tikslui pasiekti.

Pereiti šį gyvenimo kelią — praktikoje reiškia prisiimti Kristaus valią ir įsakymus ir prie jų priderinti savo gyvenimą, t. y. atskirus veiksmus — tiek vidinius, tiek viršinius, kuriuos laisva žmogaus valia pasirenka ir kuriems apsisprendžia. Kas yra ta dvasinė galia, kuri atskirais atvejais kažką prideda prie valios, kad ji pasirinktų tokius veiksmus ir jiems pasiryžtų, kurie atitinka dieviškąjį norą, jeigu ne sąžinė? Ji yra ištikimas atgarsis, tyras atspindis dieviškosios normos žmogiškiems veiksmams. Taip, kad tokie išsireiškimai, kaip: “krikščioniškos sąžinės sprendimas", arba “spręsti pagal krikščionišką sąžinę” turi šitą prasmę: moralaus veiksmo paskutinio ir asmeniško sprendimo norma yra imama iš Kristaus žodžio ir Jo valios. Nes Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ne tiktai visiems žmonėms kartu, bet kiekvienam atskirai paimtam: tokiu Jis yra subrendusiam žmogui, tokiu yra vaikui ir jaunuoliui (Plg. Jon. 14, 6).

Iš šito seka, kad formuoti vaiko ar jaunuolio krikščionišką sąžinę pirmoje vietoje reiškia apšviesti jų protą kokia yra Kristaus valia, Jo įstatymai, Jo gyvenimas ir kartu veikti į jų sielas, kiek išorinei įtakai yra galima, siekiant jas įpratinti laisvai ir pastoviai pildyti dieviškąją valią. Šita yra aukščiausia auklėjimo pareiga.

Bažnyčia yra sąžinės auklėjimo normų šaltinis

Bet kur auklėtojas ir auklėjamasis ras, konkrečiai ir lengvai bei su tikrumu, moralinį krikščioniškąjį įstatymą? Jis jį ras Tvėrėjo įstatyme, įdėtame į kiekvieno širdį (Plg. Rom. 2, 14—16), ir apreiškime t. y. visumoje tiesų ir įstatymų, skelbtų dieviškojo Mokytojo. Abu, tiek įstatymus įrašytus širdyje, tiek natūraliuosius įstatymus, tiek antgamtinio apreiškimo tiesas ir įsakymus, Atpirkėjas Jėzus pavedė, kaip žmonijos moralinį turtą, Bažnyčiai, kad ji juos skelbtų visam sutvėrimui, juos išaiškintų ir perduotų, nepaliestus ir apgintus nuo visokio sutepimo ir klaidos, iš vienos kartos į kitą.

Kėsinimasis pakeisti moralės normas

Prieš šį mokslą, neginčytą per ilgus amžius, dabar iškyla sunkumų ir priekaištų, kuriuos reikia paaiškinti.

Kaip dogmatinės doktrinos, taip ir katalikų moralės mokslo kai kas norėtų pradėti tarsi radikalią reviziją, kad duotų tiems dalykams naują vertę.

Pirmasis žingsnis, o geriau pasakius, pirmasis smūgis krikščioniškosios dorovės normų pastatui, turėtų būti pastangos atpalaiduoti — kaip jie sako — nuo slegiančio ir siauro Bažnyčios autoriteto budėjimo, taip, kad išlaisvinta nuo kazuistinio metodo sofistinių smulkmenų moralė būtų atstatyta į savo pirminę formą ir būtų tiesiog palikta individualinės sąžinės išminčiai ir sprendimui.

Kiekvienas mato, į kokias pragaištingas pasekmes nuvestų toks pačių auklėjimo pagrindų iškreipimas.

Palikus, smulkiau nenagrinėjant, panašias nuomones palaikančių aiškų nepatyrimą ir nesubrendimą sprendimuose, bus pravartu aiškioje šviesoje pastatyti šios “naujos moralės” pačią vyriausią ydą. Jinai, palikdama visus etikos kriteriumus individualinei sąžinei, pavyzdžiui užsidariusi savyje ir tapusi savo sprendimų absoliučia teisėja, toli gražu ne pirmyn nueitų, bet ją iškreiptų iš pagrindinio kelio, kurs yra Kristus.

Krikščioniškosios dorovės saugotojas yra ne pavienis asmuo, bet bendruomenė

Dieviškasis Atpirkėjas savo Apreiškimą, kurio esminę dalį sudaro moralinės pareigos, patikėjo ne paskiriems žmonėms, o savo Bažnyčiai, kuriai suteikė misiją, vesti žmones tą šventą palikimą ištikimai priimti.

Lygiai ir dieviškoji pagalba, skirta apsaugoti Apreiškimą nuo klaidų ir iškreipimų, buvo pažadėta Bažnyčiai, o ne individams. Ir tai išmintingai pramatyta, nes Bažnyčia, gyvas organizmas, tokiu būdu gali saugiai bei apdairiai ir moralės tiesas apšviesti, pagilinti ir, išlaikydama nepaliestą esmę, pritaikyti kintančioms laikų ir vietų aplinkybėms. Pagalvokime, pavyzdžiui, apie Bažnyčios socialinį mokslą, kurs siekdamas prisitaikyti naujiems reikalavimams, esmėje visada yra tik pritaikymas amžinosios krikščioniškosios moralės dabartinėms ekonominėms ir socialinėms aplinkybėms. Kaipgi tad galima suderinti apvaizdingą Išgantytojo sutvarkymą, kurs Bažnyčiai pavedė saugoti krikščioniškosios moralės palikimą, su kokia nors rūšimi sąžinės individualinės autonomijos?

Jinai, perkelta kitur iš savo natūralaus klimato, gali duoti tik nuodingų vaisių, kuriuos bus galima tuoj pažinti, palyginus su kai kuriais būdingais krikščioniško tradicinio elgesio ir tobulumo bruožais, kurių kilnumas yra įrodytas neprilygstamais šventųjų darbais.

Sąžinės pareiga ne visada yra lengva

“Naujoji moralė” tvirtina, kad Bažnyčia užuot auklėjusi žmogiškosios laisvės ir meilės įstatymą, užuot skatinusi kaip girtina dinaminė gyvenimo jėga, su savo perdėtu rigorizmu beveik išimtinai tik griebiasi visur krikščioniškosios moralės įstatymų kietumo ir nenuolaidumo, dažnai vis kartodama “jūs privalote”, “tai negalima” kas per daug atsiduoda pasenėjusiu pedantiškumu.

Bažnyčia nori — ir tai ji atskleidžia pilnoje šviesoje, kada eina kalba apie sąžinės formavimą — kad į begalines tikėjimo ir moralės brangenybes krikščionis būtų įvestas įtikinimo keliu, kad pats pajustų noro jomis giliai persiimti.

Bažnyčia tačiau negali atsisakyti tikinčiuosius įspėti, jog tų brangenybių įsigyti ir jas išsaugoti negalima kitokia kaina, kaip tiksliai aptartų moralinių pareigų kaina. Kitoks elgesys privestų užmiršti pagrindinį dėsnį, kurį visada pabrėžė Jėzus, to dėsnio Viešpats ir Mokytojas. Jis mokė, kad norint įeiti į dangaus karalystę, nepakanka kartoti: “Viešpatie, Viešpatie”, bet reikia pildyti dangiškojo Tėvo valią (Mat. 7, 21). Jis kalbėjo apie “ankštus vartus” ir apie “siaurą kelią”, kurie veda į gyvenimą (Mat. 7, 13-14), ir pridėjo: “Stenkitės eiti pro ankštas duris, nes sakau jums, daug ieškos įeiti, bet negalės” (Luk. 13, 24). Jis kaip patikrinimo akmenį ir kaip meilės ženklą Jam, Kristui, paliko įsakymų pildymą (Plg. Jon. 14, 21, 24). Panašiai ir turtingam jaunikaičiui, kurs jo klausė, Jis sako: “Jeigu nori įeiti į gyvenimą, pildyki įsakymus” ir į naują klausimą “Kokius?” atsakė: “Neužmuši! nesvetimoteriausi! nevogsi! neliudysi neteisingai! gerbsi savo tėvą ir motiną! ir mylėsi savo artimą kaip pats save!” Norintiems Juo sekti, Jis pastatė sąlygą atsižadėti savęs ir kiekvieną dieną nešti savo kryžių (Luk. 9, 23). Jis reikalauja, kad dėl Jo ir Jo reikalų žmogus būtų pasiruošęs palikti visa, ką turi brangiausio, kaip tėvą, motiną, savo vaikus ir net didžiausią gėrį — savo gyvybę (Mat. 10, 37-39). Ir toliau Jis prideda: “Sakau gi jums, savo draugams: Nebijokite tų, kurie užmuša kūną ir po to nieko daugiau nebegali padaryti. Aš jums parodysiu, ko turite bijoti: Bijokite to, kurs užmušęs turi galios įmesti į pragarą” (Luk. 12, 4-5).

Dorinės pareigos kietumą Kristus pabrėžė, nepaisant savo meilės

Taip kalbėjo Jėzus Kristus, dieviškasis Pedagogas, kurs tikrai moka, geriau negu žmonės, pažinti sielas ir patraukti jas prie savo meilės beribėmis savo širdies tobulybėmis, kurios yra pilnos gerumo ir meilės.

O tautų Apaštalas šv. Povilas argi kitaip mokė? Savo nepaprasta įtikinančia galia, atskleisdamas antgamtinio pasaulio uždangą, jis atskleidė krikščionių tikėjimo didybę ir grožį, jame paslėptus turtus, galią, palaimą, laimę, pasiūlydamas tai sieloms, kaip vertą krikščionio laisvės objektą ir nesulaikomos meilės veržimosi tikslą. Tačiau taip pat jo yra ir tokie perspėjimai, kaip šis: “Vykdykite savo išganymą su baime ir drebėjimu” (Pilip. 2, 12). Iš po tos pačios jo plunksnos išėjo ir kiti moraliniai įsakymai, skirti visiems tikintiesiems, ar jie būtų paprasti žmonės, ar asmens aukšto jautrumo. Imant todėl kaip tikslią normą Kristaus ir Apaštalo žodžius, ar nereiktų pasakyti kad šių dienų Bažnyčia yra daugiau linkusi į nuolaidumus, negu į griežtumą? Tokiu būdu yra aišku, kad slegiančio kietumo priekaištas, kreipiamas prieš Bažnyčią “naujosios moralės” šalininkų, tikrumoje pirmoje eilėje pažeidžia patį garbingąjį Kristaus asmenį.

Jaunimas turi būti skaistus

Žinodami Apaštalų Sosto teisę ir pareigą pasisakyti, kada reikia, autoritetingai moralės klausimuose, Mes 29 d. spalio praėjusių (1951) metų kalboje pasiskyrėme apšviesti sąžines moterystės gyvenimo problemose. Su tuo pačiu autoritetu šiandien pareiškiame auklėtojams ir pačiai jaunuomenei: įsakymas saugoti sielos ir kūno skaistybę nė kiek nesumažėjęs galioja taip pat ir šiandieninei jaunuomenei. Ji turi moralinę pareigą, o su malonės pagalba ir gali būti skaisti. Atmetame todėl kaip klaidingą tvirtinimą tų, kurie kalba, kad brendimo metais nupuolimai esą neišvengiami, kad esą neverta iš jų daryti didelių išvadų, kad jie nesą sunkios nuodėmės, nes, kaip jie sako, paprastai aistra atimanti būtiną laisvę, kad veiksmas būtų moraliniai atsakingas.

Priešingai, tai yra privaloma ir išmintinga norma, kad auklėtojas neapleistų pareigą jaunuomenei parodyti skaistybės garbingumą, jos teigiamas savybes, kad jaunuomonę uždegtų ją mylėti ir ją branginti dėl jos pačios, kad aiškiai įdiegtų įsakymą kaip tokį, su visu dieviškojo patvarkymo svarbumu ir rimtumu. Tokiu būdu auklėtojas palenks jaunuomenę vengti artimiausių progų, ją sustiprins kovoje, kurios kietumo nereikia užslėpti, ją palenks drąsiai prisiimti tuos pasiaukojimus, kurių reikalauja dorybė, ir ją paragins ištverti ir nepatekti į pavojų padėti ginklus pačioje kovos pradžioje ir be pasipriešinimo suklupti ir pasiduoti sugedusiems papročiams.

Sąžinės klausimas mene ir politikoje

Taip pat ne vien privataus elgesio srityje šiandien daug yra tokių, kurie norėtų išjungti moralės įstatymų galiojimą iš viešojo, ekonominio, socialinio gyvenimo, iš valdžios veiksmų valstybės viduje ir už jos, taikoje ir kare, tarsi tuose dalykuose Dievas neturėtų ką iš viso, ar ką nors tikslaus pasakyti.

Žmogaus viršinės veiklos išlaisvinimą iš dorovės, kaip: mokslas, politika, menas, filosofai remia autonomijos motyvu. Esą tiems dalykams priklauso jų srityje tvarkytis išimtinai savais įstatymais. Ir kaip pavyzdį mini meną, apie kurį sakoma, kad jis esąs ne tik nesaistomas moralės įstatymų, bet su jais neturįs net nieko bendra. Jie sako: menas yra tik menas, o ne moralė ar kokis kitas dalykas, ir todėl jis tvarkąsis tik estetikos įstatymais, kurie tačiau, jeigu tokiais tikrai yra, nenusilenkia tarnauti aistroms. Panašiu būdu kalbama apie politiką ir apie ekonomiją, kurios neturinčios reikalo ieškoti patarimų kituose moksluose, taigi nė etikoje, o vadovaujasi jų pačių tikrais įstatymais, ir todėl tuo pačiu esančios geros ir teisingos.

Kaip matome, tai yra švelnus būdas atpalaiduoti sąžines nuo moralės įstatymų saistymo. Teisybė, negalima neigti, kad tos sritys turi savo autonomiją, kiek ta autonomija išreiškia kiekvienai sričiai savą reiškimosi būdą ir ribas, kurios atžymi jų įvairias formas teorijos srityje; tačiau metodo nuo esmės atskyrimas neturi reikšti, kad mokslininkas, menininkas, politikas būtų atlaisvinti nuo moralinių rūpesčių jų veiklos vykdyme, ypatingai jeigu ta veikla turi betarpių atgarsių etinėje srityje, kaip kad yra su menu, politika, ekonomija.

Žmogaus gyvenimas visada yra sintezė

Smulkmeniškas ir teoretinis skirtumas neturi prasmės gyvenime, kurs visados yra sintezė, nes visokios rūšies veiklos vienintelis objektas yra žmogus, kurios laisvi ir sąmoningi veiksmai negali išvengti moralinio įvertinimo. Pastoviau stebint problemą plačiu ir praktišku žvilgsniu, kurio kartais pritrūksta net ir žymiems filosofams, pasidaro aišku, kad tokie skirtumai ir autonomijos kyla iš žmogaus nupuolusios prigimties, kuri nori patiekti kaip meno, politikos ar ekonomijos įstatymus tai, kas yra patogu gašlumui, egoizmui ir godumui. Ir taip ana teoretinė autonomija nuo moralės praktikoje tampa sukilimu prieš moralę ir tokiu būdu tampa suardoma ta harmonija, kuri yra moksle, mene. Anos mokyklos filosofai uoliai tai nutyli sakydami, kad harmonijos suirimas tai esą tik atsitiktinumai, o tuo tarpu tai yra esminiai dalykai, jeigu eisime iki subjekto, kuriuo yra žmogus ir iki jo Tvėrėjo, kuriuo yra Dievas.

Dievo dėsniai apima ir viešąjį gyvenimą

Todėl Mūsų Pirmatakai ir Mes patys, karo audroje ir neramiuose pokariniuose įvykiuose, nesiliovėme primindami dėsnį, kad Dievo norėta tvarka apima visą gyvenimą, neišskiriant ir viešojo gyvenimo visose jo apraiškose, įsitikinę, kad tame, nėra jokio kėsinimosi į valstybės kompetenciją, o yra apsidraudimas prieš klaidas ir sauvales, nuo kurių krikščioniškoji moralė, jeigu tik teisingai pritaikoma, gali apsaugoti. Šios tiesos turi būti aiškinamos jaunimui ir skiepijamos sąžinėse tų, kurie šeimoje ar mokykloje turi pareigą siekti jų auklėjimo, tuo sėdami geresnės ateities sėklą.

Pilna rūpesčio problema

Tai tiek norėjome jums šiandien pasakyti, klausantieji mylimi sūnūs ir dukterys, ir tai jums sakydami, nepaslėpėme tos baimės, kuri slegia mums širdį dėl šios baisios problemos, liečiančios pasaulio dabartį ir ateitį ir amžinąjį likimą tokios daugybės sielų. Kiek suteiktų Mums paguodos, jeigu būtume tikri, kad jūs esate dalininkai šio Mūsų susirūpinimo jaunuomenės krikščionišku auklėjimu ! Auklėkite kaip Dievo baimei, taip ir Jo meilei. Auklėkite tiesai! Tačiau pirmoj eilėj būkite teisingi jūs patys ir meskite lauk iš auklėjimo darbo visa, kas nėra nei garbinga nei teisinga.

Laisvė yra tinkamumas daryti gera

Jaunuolių sąžinėse įspauskite teisingos laisvės supratimą, tikros laisvės, vertos ir nuosavos tvariniui, sukurtam pagal Dievo paveikslą. Ta laisvė yra visai kas kita negu palaidumas ir akiplėšiškumas; tai yra išbandytas tinkamumas daryti gera: tai yra sugebėjimas pačiam pasiryžti ir norėti tai vykdyti (Plg. Gal. 5, 13) tai yra apvaldymas savų galių, savų instinktų, pasitaikančių įvykių. Auklėkite juos melstis ir iš Atgailos bei Švenčiausios Eucharistijos šaltinių pasisemti tai, ko negali duoti prigimtis: jėgų neparpulti, jėgų parpuolus atsikelti. Teišmoksta jie iš jaunų dienų jausti, kad be šių antgamtinių jėgų pagalbos jie nesugebėtų būti nei geri krikščionys nei paprasti garbingi žmonės, kuriems būtų malonu gyventi padoriu gyvenimu. O taip paruošti, jie galės siekti ir paties geriausiojo dalyko, galės ryžtis anam dideliam užsimojimui savyje, kurio gyvendinimas bus jų pasididžiavimas: savo gyvenime realizuoti Kristų.

Vieningi tiesos gynime

Pasiekti šio tikslo Mes raginame visus Mūsų mylimiausius sūnus ir dukteris būti savo tarpe labai vieningais: vieningais ginti tiesą, vieningais skleisti žemėje Kristaus karalystę. Tebūna pašalinti visokie suskilimai, visi nesutarimai; tepaaukoja didžiadvasiškai — kaip vieni taip ir kiti — šiam aukščiausiam gėriui, šiam aukščiausiam idealui visokias asmeniškas nuomones, visokius subjektyvius norus; “jeigu blogi pageidimai jums ką kita šaukia”, tai jūsų krikščioniška sąžinė tenugali visas kliūtis, taip kad Dievo priešai “tarpe jūsų iš jūsų nesijuoktų” (Par. 5, 79, 81). Sveiko auklėjimo jėga teapsireiškia savo vaisiais visose tautose, kurios šiandien dreba už jų jaunuomenės ateitį. Taip Viešpats duos gausybę savo malonių jums ir jūsų šeimoms, kurioms, kaip laidą, su tėviška meile teikiame Apaštališką Palaiminimą.

Šv. Tėvo Pijaus XII kalba, pasakyta viso pasaulio katalikams per radiją 1952 m. kovo 23 d. Iš autentiško itališko teksto išvertė vysk. V. Brizgys.



Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 6278714318293916927

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item