Petras Plumpa. Dekalogo šauklys

Liepos 18-ąją, šeštadienį, mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke buvo paminėtos pirmosios Jo mirti...


Liepos 18-ąją, šeštadienį, mons. Alfonso Svarinsko įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke buvo paminėtos pirmosios Jo mirties metinės. Siūlome susipažinti su politinio kalinio Petro Plumpos šiame minėjime pasakyta kalba.

Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.

Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.

Jis ypatingai išgyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingai pirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tame tarpe pagal savižudžių skaičių, emigrantų gausumą, alkoholio vartojimą, skyrybų procentą, patyčias moksleivių tarpe, jaunuolių įvykdytas žmogžudystes ir dar keliolikoje kitų sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.
   
Dėl paauglių palaido gyvenimo bei abortų Lietuva jau turi virš 50 000 nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja po 2000. Su nevaisingumo problema susiduria kas šešta pora. Po dešimtmečio jau gali būti nevaisinga kas trečia šeima. Todėl visai dėsningai nuo 1990 m. gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 20% – 740 000 žmonių. Slinktis tautos išnykimo link eina su grėsmingu pagreičiu.

Monsinjoras Alfonsas tikrai apie tokią Lietuvą nesvajojo, bet stengėsi visokiais būdais protinti politikus, kad pagaliau susirūpintų moraline tautos gyvenimo kokybe. Tačiau nors Lietuvą pakaitomis valdė įvairių pavadinimų partijos su skirtingomis programomis, realybėje jų valdymo kokybė mažai tesiskyrė, nes politinės deklaracijos iš esmės negalėjo pakeisti komunistinių funkcionierių bei biurokratų sluoksnio, lygiai kaip pakeistos etiketės nekeičia gaminio kokybės. Monsinjoras Alfonsas ne kartą viešai yra kalbėjęs, kad nors Lietuvos valdininkai apsivilko baltus apdarus, bet jų pamušalas liko raudonas, t.y. jų visuomeninis elgesys liko nesąžiningas, savanaudiškas ir korumpuotas. Jie nenori ir negali atsikratyti sovietinės gyvensenos reliktų: įstatymų negerbimo, duoto žodžio nesilaikymo, kombinavimo ir sukčiavimo.

Krikščioniškoje laisvoje visuomenėje tikrą žmogišką tvarką pirmiausiai turi sukurti kiekvienas žmogus savyje, vadovaudamasis Dekalogu. Kokie žmonės, tokia visuomenė; kokia visuomenė, tokia ir demokratinė santvarka. Tik tokiu atveju demokratinė santvarka gali save pateisinti. Demokratija tik tada yra pozityvi ir visiems naudinga santvarka, kuomet piliečiai yra padorūs. Todėl ne atsitiktinai ketvirtasis JAV prezidentas bei „Konstitucijos tėvas“ Džeimsas Medisonas yra pasakęs: „Visą mūsų politinių institutų ateitį mes siejame su visuomenės savivalda, su visų ir kiekvieno iš mūsų sugebėjimu valdyti save, vadovaujantis Dešimčia Dievo Įsakymų“.

O pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas 1796 m. rugsėjo 17 dieną savo atsisveikinimo kalboje pasakė: „Kad ir kaip mes pasitikėtume geru švietimu ir jo poveikiu mūsų mintims, bet protas ir patirtis neleidžia tikėtis, jog nacijos dorovė galėtų sutvirtėti be religinių principų“. Tai pasakė ne koks nors pamaldus pastorius ar teologas, bet žymus karvedys ir patyręs valstybininkas.

Panašiai ir antrasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Adamsas išreiškė bendrą tuometinių amerikiečių nacijos vadovų nuomonę, kad demokratinei sistemai iš esmės yra būtinas tam tikras visuomenės dvasinis lygis: „Mūsų Konstitucija buvo sukurta tik dėl dorų ir religingų žmonių; ji visiškai netinka visų kitų žmonių valdymui“, – sakė Adamsas.

Taigi, nedorų žmonių visuomenėje demokratinė santvarka pavirsta košmaru. Tokį košmarą yra patyrę kai kurių sovietinių lagerių kaliniai, kai dauguma kriminalinių nusikaltėlių atskiruose lageriuose ar kalėjimų kamerose įveda savąją gyvulišką tvarką. Politiniai kaliniai, net ir būdami mažumoje, prieš tokią kriminalistų demokratiją sukildavo, nes geriau žūti, negu prarasti savo žmogiškąjį orumą.

Todėl ir demokratinė Lietuva ligi šiol netapo teisingumo šalimi, netapo vilties šalimi, netapo laimės šalimi, nes sovietmety sužalotos sąžinės žmonės sudarė daugumą, kuriai valstybės laisvė buvo reikalinga tam, kad galėtų lengviau pasinaudoti kitų žmonių darbu.

Deja, ir dabartinėje Europoje vis daugiau demokratinės santvarkos galimybėmis pasinaudoja demoralizuoti gyventojų sluoksniai, kuriems svetimos ne tik krikščioniškos moralinės vertybės, bet ir elementarus žmogiškas elgesys. Jie neslepia savo priešiškumo krikščioniškoms vertybėms ir gyvenimo būdui, ir nebetoli tas laikas, kai Europos Sąjungoje pederastinės poros reikalaus santuokų bažnyčioje, o vyskupams nesutikus, masoniškoji demokratinė dauguma pareikalaus nubausti kunigus, panaikinti krikščioniškas šventes, pašalinti kryžius, vienuolinius apdarus, uždraus viešai platinti Šventąjį Raštą ir t.t.

Mes žinome, kad Europos Sąjunga buvo sukurta vadovaujantis krikščioniškomis taikos ir solidarumo idėjomis, o tos idėjos pagrindiniai įgyvendintojai buvo trys žymūs krikščionių politikai – Robertas Šumanas, Konradas Adenaueris ir Alčidė DeGasperis. Tačiau dabartinės Europos politikų dauguma vilčių į Dievą nebededa, o pasitiki bankais ir NATO ginklais. Ir dauguma Lietuvos politikų nuolankiai išpažįsta šią naująją religiją. Bet ar šios finansinės-karinės struktūros gali Lietuvos jaunimui suteikti gyvenimo viltį, panaikinti narkomaniją, savižudybes, suteikti gyvenimui prasmę ir tikslą? Vakarų europiečiai tokių vertybių mums negali duoti, nes jie patys gyvenimo tikslo neturi, nebent hedonistinių siekių patenkinimą čia ir dabar.

Bet kuri santvarka gali būti stabmeldybė, kaip kad buvo nacizmas ir komunizmas. Šiais laikais stabu jau tampa ir demokratija, kurios vardu daromos didžiausios šlykštybės: pradedant kūdikių žudymu ir baigiant pagrindinių šeimos vertybių išniekinimu.

Lietuvoje dauguma informacijos priemonių propaguoja antikrikščionišką gyvenimo būdą: televizija, žurnalai, jaunimui skirtos knygos ir filmai. Pagal šią gyvenimo būdo reklamą gyvena absoliuti dauguma žmonių. Šis moraliai krintantis gyvenimo srautas vis didėjančiu greičiu neša žemyn ateistus ir tikinčiuosius, protinguosius ir naiviuosius. Tie, kurie bando sustoti, tam pražūtingam srautui nepasiduoti, tampa pajuokos objektais, yra laikomi atsilikėliais, užkietėjusiais fanatikais. Todėl ir monsinjoras Svarinskas buvo soviet-masoniškos žiniasklaidos patyčių objektu. Ypač buvusiems komjaunuoliams nepatiko griežta Monsinjoro moralinė laikysena ir politika – nepriklausomoje Lietuvoje laikytis Dekalogo principų. Ir dauguma politikų Dekalogą ignoruoja, tad nenuostabu, kad jaunimo demoralizacija tapo pagrindine naujosios lietuvių kartos savybe.

Tad visai natūralu, kad sekuliarizuotoje Lietuvoje mažėja kunigų ir ypač vienuolių skaičius, nes dabartiniai katalikai nebeišugdo dvasios karių, kurie sugebėtų pasipriešinti moralinio nuopuolio srautui. Tai reiškia, kad katalikiškos šeimos, parapijos, bendruomenės ir organizacijos nesukuria palankių sąlygų dvasinių pašaukimų ugdymui. Tokiu būdu katalikybė, kuri yra kovojanti Bažnyčia, lieka be karininkų, be vadovų, o kartu – ir be pačios dvasinės kovos.

Tačiau tie Lietuvos krikščionys, ypač jaunieji, kurie nenori tokiai dvasinei griūčiai pasiduoti, turėtų vėl iš naujo prisiminti tai, kad KGB, pati galingiausia pasaulyje totalinio sekimo ir įvairialypio smurto sistema, per eilę metų negalėjo sunaikinti krikščioniškojo Lietuvos pogrindžio: nei slaptų vienuolijų, nei pogrindinės seminarijos, nei religinės spaudos. Todėl ir šiandieninės Lietuvos krikščionys, norėdami išeiti iš dabartinės grėsmingos būklės, vėl ir vėl turi įsidėmėti šį Tomo Kempiečio įspėjimą: Kur tik būsi, į kurią pusę pasisuksi, būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą. Šią tiesą nuolat laikė širdyje sovietinio religinio pogrindžio nariai, todėl išliko nenugalėti. Dievas tas pats vakar, šiandien ir visados, todėl mes galime ir turime išeiti iš nevilties į tikrą dvasinį Atgimimą.

Be abejonės, šiandien – ypač jaunimui – savo gyvenimu liudyti Evangeliją yra sunku dėl didelio papročių sugedimo ir visos aplinkos priešiškumo. Vienas žmogus šeimoje, mokykloje, darbovietėje, norėdamas būti Kristaus sekėju ir liudytoju, tampa ne tik pajuokos, bet ir neapykantos objektu. Todėl – dabartiniam krikščioniškam jaunimui – būtina kurti tamprias bendraminčių grupes ar kuopeles, kurios padėtų:

    - pažinti ir gilinti tikėjimą,
    - morališkai išsilaikyti,
    - taptų tikro džiaugsmo oazėmis,
    - taptų naujos, būsimosios visuomenės ląstelėmis.

Apie tokią naują visuomenę monsinjoras Alfonsas nuolat galvojo, svajojo, kalbėjo ir to siekė. Siekė iki pat mirties. Manykime, jis to siekia ir dabar – būdamas Amžinojo Tėvo namuose. Todėl Amžinoji Šviesa jam tešviečia.

Susiję straipsniai

Politika 1265410038421852787

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item