Palmira Rudalevičienė. Mokslas yra privilegija, neprivalomas ir neperkamas

Ar šiandien galime „iš tolo“ atskirti, kuris žmogus yra mokytas, kuris – ne? Ar išsilavinimas tu...


Ar šiandien galime „iš tolo“ atskirti, kuris žmogus yra mokytas, kuris – ne? Ar išsilavinimas turi kokią vertę?

Mūsų tėvai ir seneliai, augindami pulkelį vaikų, rinkdavosi, kurį galima leisti į mokslus, kuris to vertas, o visi likusieji kartu su tėvais ardavo, akėdavo sėdavo ir pjaudavo – tai yra sunkius ūkio darbus dirbdavo, kad galėtų surinkti reikiamą sumą pinigų išrinktajam išmokslinti – išleisti į daktarus, į kunigus, į mokytojus ar pan. Tai buvo garbė visai šeimynai ar net visai giminei. Kaimietis išmokdavo ir aukštojo mokslo vertų manierų, elgesio, įgydavo tam tikrą pasididžiavimą keliantį žodyną – turtingą, su sinonimais bei klasikų citatomis, kalbėdavo taisyklinga ir turtinga lietuvių kalba bei dar kokiomis trimis keturiomis užsienio kalbomis – be žodynų, prakaitavimo ar raudonavimo bei mikčiojimo. Kaimiečiai gerbė tuos žmogų išauklėjusį namus, iš tolo keldavo kepurę jo tėvams, broliams, seserims. Net fantazuodami Lietuvos piliečiai neįsivaizdavo, kad aukštojo mokslo diplomą turintis žmogus galėtų pasakyti: „tipo“, karoče“, „ta prasme“. Žmonės turėjo gėdos, pagarbos jausmą ir tai demonstravo. Tokia mūsų istorija, kurią prisimena tūkstančiai gyvų liudininkų. Aukštąjį mokslą baigęs žmogus ir „ant akmens gyvendamas galėjo pragyventi“. Jam nebereikėjo dirbti juodo darbo ir lankstyti nugaros. Tokie buvo visuomenės dėsniai, Įstatymai. Aukštąjį mokslą gerbė ne tik kaimiečiai, bet ir parlamento nariai bei visi piliečiai. Tai buvo turtas.

Ko vertas pirktas diplomas šiandien? Tą žino tik pirkusieji. Dauguma mano pacientų teigia, kad nereikia to diplomo, nes be jo galima daug daugiau uždirbti. Ir uždirba. Ar čia suformuota tokia tendencija? Aukštasis mokslas daugumai nėra nei siekiamybė, nei būtinybė. Ar tai nėra klaidinga?

Dirbdama Škotijos universitetinėse psichiatrijos klinikose atsitiktinai mačiau televizijos laidą – forumą – aukštojo mokslo tema. Rungėsi anglų ir škotų universitetai, iš auditorijos nuskambėjo klausimas, kodėl škotai gali mokytis už dyką, o anglai jau turi mokėti pinigus. Girdėjau ir atsakymą: „Mes didžiuojamės savo aukštuoju mokslu ir pirmenybę visada teikėme ir teiksime savo piliečiams, o jūs galite studijuoti savo universitetuose, tačiau jei norite pas mus, susimokėkite. Pas mus aukštasis mokslas yra didžiulė privilegija.“

Škotijoje aukštojoje mokslo mokykloje pretenduoja studijuoti tikrai labai gabūs, to verti jauni žmonės. Protekcijos, pažintys ar panašūs dalykai čia neegzistuoja, atvirkščiai, „kerta per reputaciją“. Paaiškėjus protekcijai, geras vardas būna prarastas, bet tai labai reti atvejai, visi žino, kad protekcija pakiš koją. Reputacija, giminės garbė – čia labai didžiulė vertybė, saugomas paveldas. Iš dvylikos savo rezidentų psichiatrų – dešimt turėjau „tikro karališkojo kraujo“, su visokiausiomis karališką giminę žyminčiomis dalelytėmis prie pavardžių. Tik du jaunuoliai buvo atvykę iš užsienio: vienas indas ir viena rezidentė – Pakistano pilietė. Jie baigė universitetus Odesoje ir Peterburge, nes taip „buvo pigiau“, bet net nesvajojo likti dirbti, ten, kur baigė, laikė papildomus egzaminus, tikslingai ruošėsi, kad rezidentūrai jau galėtų išvykti į Jungtinę Karalystę. Jie buvo labai gerbiami savo draugų ir kolegų, kadangi demonstravo itin didžiules pastangas, buvo darbštūs, sugebėjo elgtis kaip škotų piliečiai, perimti svetimos šalies papročius, neišsižadėdami savų. Mano rezidentas indas neišlaikė egzamino. Kai paklausiau, kas nutiko, man atsakė: „Per mažai pasigilinau.“ Jis gavo klausimą apie piromaniją, į jį turėjo išsamiai atsakyti per septynias minutes.

Dabar sekame spaudą ir skaitome, kad įstoti į aukštąją mokyklą reikia tik vieno egzamino. O kaip žinoti, ar jaunas žmogus moka skaičiuoti, skaityti, koks jo elgesys, kokios jo vertybės? Ar stodamas į mediciną išmano fiziką, ar moka nusišypsoti, padrąsinti kitą? Dar – sužinojau iš savo sūnų: jie mokėsi anatomijos, naudodami muliažus – nebuvo darbo prozektoriume, jiems nereikėjo preparuoti lavonų. Penktame kurse dar nebuvo mokyti leisti vaistų į veną. „Bet mus mokė kaip suleisti vaistus į apelsiną.“ Studentai didžiuojasi, kad yra labai mokyti. Daug liberaliau ir paprasčiau viskas. Net požiūris į žmogaus gyvybę.

Anksčiau žinojom – jei jaunas žmogus baigia vidurinę mokyklą, jis yra apsiskaitęs, moka be klaidų rašyti lietuvių kalba, moka skaičiuoti: sudėti, atimti, dauginti mintinai, be technologijų. Moka ne tik laisvių ir teisių išsireikalauti, bet turi mokyklos išmokytų gebėjimų seneliui vietą viešajame transporte užleisti, sunkesnį krepšį pasisiūlyti panešėti, atsistoti, kai kalba su vyresnio amžiaus žmogumi ar su mergaite... Dabar tai tokie nemadingi rudimentai, visiškai nesuprantami ir nereikalingi. Bet ne visur. Pavyzdžiui, darbo interviu Jungtinėje Karalystėje gali būti suorganizuotas restorane, ir gali pasirodyti, kad tave svetingai priima ir yra labai draugiškas kolektyvas, bet iš tiesų kas nors iš kartu pietaujančiųjų aptars, kaip išmanai stalo etiketą, kaip sukramtai maistą, kaip moki būti nepasipūtęs ir palaikyti pokalbį, kur pasidedi servetėlę... taigi tos kultūrinės smulkmenos tebėra galiojančios, reikalingos bei vertinamos. Britai gali paklausti: „O ką iš savo tautos poezijos labiausiai vertini?“ Paklaus angliškai apie lietuvišką poeziją... pageidauja, kad gydytojai būtų plataus akiračio, be medicinos žinių. Taigi tas išsilavinimas, aukštasis mokslas – tai jau nebe juodas fizinis darbas, reikalavimai labai aukšti.

Vis menu, kaip šiuolaikinės psichiatrijos žvaigždė, Kanados psichiatrijos profesorius Pierre Flor-Henry kažkokia proga kalbėjo apie savo susitikimą su labai pasipūtusiu, proteguojamu ir geros nuomonės apie save jaunuoliu, bet pastarasis nežinojo, kas yra Portugalijos sostinė, ir atitinkamo mokslo luomo durys jam užsidarė. Kaip ir nieko bendro su medicina, ar ne? Ir per mūsų radijo laidą prieš kelerius metus nuskambėjęs „klausimėlis“ prieš pat abitūros egzaminus: tuoj rašysiančio viduriniuosius mokslus baigiamąjį rašinį jaunuolio buvo paklausta: „Kas parašė „Katedrą“, ir visai Lietuvai nuskambėjo atsakymas: „Marčiulionis“.... Tai čia mokslas, pramoga, anekdotas? Verkti, juoktis, toleruoti, nekreipti dėmesio? Kokia reakcija būtų adekvati ir moderni? Tai vadinasi pasiektas mokslas ar jo iliuzija? Popierinis atestatas?


Susiję straipsniai

Ugdymo politika 5449260323886750080

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-07-31 09:41

    Skaudu, teisinga, svarbu. Bet ...deje balsas tyruose.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item