Eimantas Grakauskas. Nacionalinė agrarinė politika. Raida ir ateitis

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atvedęs tautą į Nepriklausomybę, veikė vadovaudamasis savo politine programa. Stipriausia ir organizacin...


Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, atvedęs tautą į Nepriklausomybę, veikė vadovaudamasis savo politine programa. Stipriausia ir organizaciniu požiūriu pajėgiausia Sąjūdžio dalis – Lietuvos žemdirbių sąjūdis – savo pirmajame suvažiavime 1989 m. vasario 25–26 dienomis patvirtino Lietuvos kaimo atgimimo programą[1]. Ši programa tapo Lietuvos žemės ūkio ir kaimo reformos politiniu pagrindu. Sąjūdis, eidamas į rinkimus, kartu su nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimo programa, 1990 m. vasario 3 d. konferencijoje „Lietuvos kelias“ Tautai pristatė ir Lietuvos nacionalinės agrarinės politikos metmenis[2].

Sąjūdžio valdžia suformavo ir įgyvendino naują nepriklausomos Lietuvos valstybės agrarinę politiką, kurios pradinė, esminė ir svarbiausia dalis buvo agrarinė reforma ir jos įgyvendinimas.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos parengtame nepriklausomos Lietuvos valstybės pagrindų formavimo dokumentų rinkinyje buvo ir bendrosios Lietuvos ekonomikos programos projekto pagrindu parengta Agrarinės reformos programa, pristatyta 1990 m. lapkričio 30 d. plenariniame posėdyje[3]. Kaip mokslinio tyrinėjimo objektas, metodologiniu aspektu turinti pažintinės, analitinės ir lyginamosios vertės ir reikšmės, ši programa tirta ir analizuota teisiniu, ekonominiu ir socialiniu lygmenimis šio straipsnio autoriaus monografijoje „Agrarinė teisė“[4].

Agrarinės reformos – agrarinės politikos, ekonominės strategijos ir teisinės taktikos – pagrindiniai tikslai buvo šie:

1. Lietuvos žemės ūkio denacionalizacija (desovietizacija) nuosavybės teisių restitucijos ir valstybinio turto privatizavimo pagrindais;

2. Lietuvos žemės ūkio, grindžiamo privačios nuosavybės teise ir asmens ūkinės veiklos laisve bei iniciatyva ir veikiančio rinkos ekonomikos sąlygomis, sukūrimas;

3. valstybinio agrarinės veiklos teisinio reglamentavimo bei žemės ūkio ir maisto produktų gamybos palaikymo sistemos sukūrimas ir nuoseklus, nuolatinis jos įgyvendinimas;

4. kaimo socialinės plėtros – gyvybingumo (atsinaujinimo) ir etninės kultūros puoselėjimo, ekologiško ir profesionalaus ūkininkų šeimos ūkio išvystymo, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo – nuoseklios strategijos sukūrimas, nuolatinis atnaujinimas ir įgyvendinimas.

Šių tikslų siekta ir jie įgyvendinti vadovaujantis 13 agrarinės reformos įstatymų. Lietuvos Respublikos naujos agrarinės politikos įgyvendinimo priemonės – agrarinės reformos ir keturių jos sudedamųjų dalių sisteminė lyginamoji ir kritinė analizė iki šiol atliekama įvairiais moksliniais, metodologiniais pagrindais ir net įvairiais politiniais tikslais.

Kiek įmanoma nešališkai Sąjūdžio agrarinę politiką analizavo ir aprašė kolega, bendražygis, Nepriklausomybės Akto signataras prof. Mečislovas Treinys[5]. Ši tema nagrinėta ir šio straipsnio autoriaus monografijoje „Agrarinė teisė“[6]. Įvairiais aspektais, atsižvelgiant į kritinę šių dienų kaimo būklę, pradinė valstybės agrarinė politika analizuota ir vertinta Lietuvos mokslų akademijoje 2014 m. vasario mėnesį vykusioje konferencijoje „Kaimo kelias“. Išnagrinėjus Sąjūdžio agrarinę politiką ir vėliau 20 metų vykdytą kaimo nykimo skatinimo politiką, buvo suformuoti grįžimo nuo beatodairiško Europos Sąjungos (ES) bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP)[7] vykdymo prie Lietuvos nacionalinės agrarinės politikos prioritetų kriterijai.

Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvos žemdirbių sąjūdžio suformuotos ir Lietuvos valstybės institucijų vykdant agrarinę reformą įgyvendintos agrarinės politikos pagrindiniai teigiami rezultatai yra šie:

1. Įtvirtinus socialiniu ir teisiniu aspektu užtikrintas ekonomines laisves, svarbiausią ūkinio savarankiškumo ir nepriklausomumo pagrindą, garantuotas privačios žemės ūkio veiklos atsikūrimas.

2. 1991–1995 metais įgyvendintos agrarinės reformos pirmoji (žemės ūkio įmonių turto privatizacija) ir antroji (naujų įvairaus teisinio statuso žemės ūkio įmonių įsikūrimas) dalys.

3. Suformuota (1990 m.) ir iki 1995 m. įgyvendinta Lietuvos agrarinės politikos pradinių ekonominių ir teisinių priemonių sistema.

4. Agrarinės politikos trečiosios (nuosavybės teisių restitucija) ir ketvirtosios (žemės reforma) dalių įgyvendinimas nuo 1993 m. tęsiamas jau daugiau kaip 20 metų, formaliai tvarkant, o faktiškai ir iš tiesų darkant (stabdant, plečiant, gerinant) Nuosavybės teisių atkūrimo ir Žemės reformos įstatymus bei sabotuojant jų įgyvendinimo procesus. Todėl šios agrarinės reformos dalys neužbaigtos iki šiol.

5. Šių dienų pasaulio ekonomikos krizę atlaikęs Lietuvos agrarinis ūkis sėkmingai įveikė jos padarinius ir yra geriausiai vertinamas kaip patikimiausias kreditinių (paskolinių) santykių partneris bankinėje sistemoje. Šios aplinkybės patvirtina, kad agrarinis ūkis ir kaimas buvo ir gali išlikti tautos etninio kamieno išsaugojimo ir egzistencijos užtikrinimo pagrindu. Agrarinės reformos įstatymais įgyvendintos Sąjūdžio agrarinės politikos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos parengtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurią Lietuvos Respublikos piliečiai priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendume, tapo konstitucinėmis ir turėtų būti privalomos vykdyti valstybės institucijoms, įgyvendinančioms šiuolaikinę, naują nacionalinę agrarinę politiką.

Konstatuotini trys pagrindiniai nutolimo nuo Sąjūdžio valdžios įgyvendintos agrarinės politikos dalykai, virtę (vartojant ES politikos terminiją) „ramsčiais“ (blogio stulpais):

1. Pažeistas esminis, ypač svarbus dalykas – žmogaus socialinių teisių (teisėtų lūkesčių) ir ekonominio efektyvumo (stabilaus šalies ūkio) pusiausvyros nustatymas ir išlaikymas, restitucijos ir privatizacijos laipsnio (gylio ir pločio), t. y. lygio, teisinė ir ekonominė bei socialinė pusiausvyra.

2. Atsisakyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deklaruotų vertybių: įstatymų viršenybės ir nacionalinės teisės sistemos normų pastovumo bei stabilumo išlaikymo principų.

3. Iš Lietuvos kaimo žmonių atimta teisė oriai gyventi: dirbti, auginti vaikus, senti, turėti sielos ramybę ir ūkininkų kartų kaitą.

Agrarinės politikos raida pasibaigus Sąjūdžio valdymo laikotarpiui

Atkurtos valstybės politinių, ekonominių ir teisinių pagrindų kūrimo bei nacionalinio privataus agrarinio ūkio ir kaimo gyvensenos išsaugojimo pamatiniai darbai nuo 1993 m. pakrypo į politinę kairę (tarptautinė socialdemokratija), nuo 1996 m. – į politinę dešinę (internacionalinio konservatizmo), ir taip du dešimtmečius, prasiskiedę liberalizmu, iki šiol yra siūbuojančio, nykstančio būvio.

Be tvirtų (trimis Gedimino stulpais paremtų) politinio, ekonominio ir teisinio turinio pamatų bet koks tautos, jos ūkio, kaimo ar miesto gyvenimo ir ateities statinys yra laikina (kiaurai perpučiama vyraujančių visų krypčių vidaus ir išorės politinių vėjų ir interesų) pašiūrė, neturinti nei reikiamo juridinio statuso (teisėto būvio), nei būtino ekonominio pagrindo (ūkinio stabilumo). Tautos Sąjūdžio atrofija ir nunykimas – didelė nelaimė, nes neliko (nesusiformavo) efektyvios visuomeninės valdžios veiklos kontrolės.

Sąjūdžio sukurtos kaimo savivaldos organizacijos nutildytos dar kairių jų politinių jėgų lyderio, Nepriklausomybės Akto signataro Algirdo Mykolo Brazausko valdymo laikais (dotacijos iš biudžeto, lyderiai – stambūs žemvaldžiai arba jų statytiniai). Nacionalinės agrarinės politikos atsisakymas buvo specialiai parengta strateginė akcija pagal išsamų ilgalaikį planą – pereiti prie ES BŽŪP ir ateityje vadovautis tik juo. Taip valdžios ešelonas pasidarbavo iš peties ir ant europinės (siauros) vėžės atvairavo į kaimo bei agrarinio ūkio nunykimą ir net naikinimą.

Vien tik per pastarąjį dešimtmetį (2004–2013 m.) Lietuvos kaimas prarado daugiau kaip 94 tūkst. melžiamų karvių, daugiau kaip 250 tūkst. kiaulių ir net 25 tūkst. arklių. Bulvių auginimas nuo 136 tūkst. ha 1997 m. sumažėjo iki 32 tūkst. ha 2012 m. Ekologiniai ūkiai nyksta[8]. Dingo agrarinio verslo partnerystė kaime (talka)[9].

Kaimo ir žemės ūkio veiklos sunykimo ir praradimų išklotinė ilga ir nesibaigianti. Kiekvienas Lietuvos žmogus individualiai gali šį juodąjį sąrašą patikslinti ir pratęsti. Iš šešių esminių, itin skaudžių, labai žalingų praradimų – blogio grupių – pabrėžtinos keturios:

1 grupė. Nacionalinės agrarinės politikos nebuvimas ir nekritiškas (aklas) ES BŽŪP vykdymas sudarė sąlygas kaimo gyvensenos sunaikinimui – duodamos piniginės išmokos už žemės ūkio produktų negaminimą, už sodybinės žemės užsodinimą mišku, už išankstinį pasitraukimą iš agrarinės veiklos[10].

Rezultatas: 1) dauguma vyresniojo amžiaus smulkiųjų ūkininkų atsisakė amžiais puoselėto pragyvenimo būdo – savo rankų darbo rezultatų ir gyvena iš gaunamų išmokų ir pensijų; 2) tokių buvusių ūkininkų vaikai išvyko gyventi į miestus ir į užsienio šalis. Iš 1993 m. gyvenusių daugiau kaip 1 mln. kaimo gyventojų neliko nė pusės[11].

2 grupė. Valstybės nacionalinius interesus atitinkančios realios agrarinės politikos nebuvimas ir visiškas (trumparegiškas) pasikliovimas ES BŽŪP sudarė sąlygas ištisų kaimo teritorijų ištuštėjimui dėl šių priežasčių: 1) privatizuotų žemės ūkio bendrovių (ŽŪB) turtą tyliai ar darydami psichologinį ir piniginį spaudimą supirko ir įmones už- valdė buvę okupacinio laikotarpio kaimo elito atstovai ir turto perpardavinėtojai užsienio šalių įmonėms; 2) pasitraukusių (iš anksto) iš žemės ūkio veiklos ūkininkų žemė taip pat atiteko susiformavusiems stambiesiems ūkiams arba įmonėms (žemė buvo nupirkta ar išnuomota).

Rezultatas: 1) stambūs dvarų (latifundijų) tipo ūkiai bei įmonės (AB, UAB, ŽŪB) ir užsienio kapitalo bendrovės, sudarantys tik daugiau kaip 2 proc. visų ūkių, šiuo metu jau valdo nuosavybės ir nuomos teise beveik 50 proc. visos šalies žemės ūkio paskirties žemės. Tačiau šie ūkiai / įmonės nepagamina nė pusės šalyje gaminamų žemės ūkio produktų; 2) iki 80 proc. ES paramos tiesioginių išmokų atitenka stambiesiems ūkiams/įmonėms[12].

Stambieji žemvaldžiai gautas šimtatūkstantines pinigų sumas panaudoja žemei pirkti, žemės ūkio technikai įsigyti ir produktų gamybai plėtoti. Galutinis jų veiklos rezultatas – milijoninis pelnas;

3) daugiau kaip 100 tūkst. ūkininkaujančių asmenų nė nesikreipia dėl paramos, negauna paskolų apyvartinėms lėšoms iš bankų, tačiau net ir tokiomis drastiškomis sąlygomis vis dar pagamina 63 proc. visų žemės ūkio produktų[13].

3 grupė. Valstybės interesus atitinkančios, aprūpinimo maisto produktais ir agrarinėmis žaliavomis pagrįstos nacionalinės agrarinės politikos nebuvimas sudarė sąlygas prarasti agrarinio ūkio gamybos ekonominį gyvybingumą ir kilti grėsmei, kad nesugebėsime apsirūpinti tautos gyvybiniam potencialui apsaugoti reikalingais maisto produktais.

Rezultatas: 1) iš 1993 m. įregistruotų 4 275 ŽŪB šiuo metu produktus gamina tik apie 200 (dauguma nutraukė veiklą, bankrutavo);

2) iš 479 tūkst. sodybinių ūkių (asmeninių pagalbinių ūkių) šiuo metu liko 106 tūkst., kuriuose gyvena tik senukai pensininkai ir neįgalūs asmenys[14];

3) iš dar 2001 m. veikusių 197 tūkst. ūkininkų šeimų ir kitų Registrų centre registruotų visų rūšių ūkių liko tik 115,5 tūkst., iš jų politiko, ūkininko Kazio Starkevičiaus teigimu, aktyviai veikia tik 60 tūkst. ūkių[15].

4 grupė. Nedemokratiška ir nekorektiška (visaverčio atstovavimo Tautai neatitinkanti) dvipartinio dominavimo (su satelitais) valdžios politinė sistema, veikianti be nacionalinius interesus atitinkančios agrarinės politikos, padarė Lietuvos kaimui ir agrariniam ūkiui tokią žalą: 1) sužlugdytas kaime besikuriantis smulkusis ir vidutinis verslas (nunyko sodybiniai (asmeniniai pagalbiniai) ūkiai, uždarytos mažos produktų perdirbimo ir supirkimo bei pardavimo ir aptarnavimo paslaugų bei kitos įmonės).

Ūkininkai išstumti iš produkcijos perdirbimo, prekybos ir aptarnavimo paslaugų įmonių veiklos. Agrarinio ūkio produktų supirkimą, perdirbimą ir pardavimą monopolistiškai, iš esmės neteisingai, ciniškai nepadoriai ir diktatoriškai valdo prekybos konglomeratai. Visiškai paminami teisėti šių produktų gamintojų interesai ir lūkesčiai. Valstybės institucijos – kaimo silpnosios šalies interesų negina;

 2) įsigalėjo stambus monopolistinis (gniuždantis ir naikinantis smulkųjį kapitalą ir konkurenciją) kapitalas. Smulkieji ūkininkai neprileidžiami įsigyti žemės savo ūkių plėtrai; 3) sužlugdytas vieno iš Lietuvos žemdirbių sąjūdžio lyderių, signataro prof. M. Treinio dar 2006 m. propaguotas tikslas – išsaugoti tradicinę kaimo sanklodą plėtojant kaimo veiklos įvairinimo politiką, apimančią daugiafunkcio ūkininkavimo turinyje esančių privalumų daugetą[16]

Rezultatas: 1) susidarė didžiulė socialinė atskirtis. Bendruomenes sudaro tik dvi skirtingos, nesąveikaujančios dalys: neturtėliai ir turtingieji;

2) stambusis kapitalas (ūkiai (dvarai), įmonės (korporacijos), iš viso 309) susilieja su šalies valdančiųjų sluoksniu ir veikia tik savo interesų naudai.

Svarbiausios yra dar dvi blogio grupės: pirma, visiškai nekonkurencingas agrarinis ūkis ir galimybių pasipriešinti kitų ES valstybių agrarinio ūkio diktatui nebuvimas. Antra, absoliučiu tapęs agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinis administravimas ir kaimo savireguliacijos ir savivaldos atrofija.

Visa tai pagrindžia ir charakterizuoja padrika, nenuosekli, paini, besidubliuojanti su ES teisės aktais ir prieštaringa agrarinės teisės sistema. Turinti būti tvarkos ir darnos pagrindu, nacionalinė agrarinė teisė – priešingai – yra netvarkos, piktnaudžiavimo, prievartos ir net smurto šaltinis. Apie kaimo interesų teisinę gynybą neverta net kalbėti.

Tautos intelektualų pozicija

Praėjus porai metų po įstojimo į ES, negatyvius veiksmus ir pradėjusius formuotis žalingus reiškinius kaime jau fiksavo Tautos intelektualų, mokslo ir kultūros atstovai.

Įsisteigė sambūris „Tėviškės žemė“, jo 2006 m. kovo 17 d. priimtoje programoje fiksuotas Lietuvos kaime pasireiškiančių negatyvių tendencijų daugetas, pabrėžta Lietuvos žemdirbių sąjūdžio agrarinės politikos kelto gyvybingo kaimo idealo – ūkininkų šeimos ūkio – svarba, numatyti uždaviniai ir priemonės padėčiai taisyti.

Apie kovą su šliaužiančiomis ir augančiomis negerovėmis, stumiančiomis Lietuvą į Europos provinciją, prabilo nacionalinio pasipriešinimo judėjimas „Žalgiris“. 2008 m. Vilniuje jis paskelbė manifestą „Tyla prieš audrą“, kurio nuostatos aktualios ir svarbios iki dabar[17]. Šio judėjimo sudaryta Lietuvos kaimo išlikimo tarybos iniciatyvinė grupė (17 mokslo, kultūros, kaimo bendrovių atstovų) 2008 m. liepos 16 d. paskelbė pareiškimą „Lietuvos kaimas šaukiasi pagalbos“[18].

Valstybės institucijoms nekreipiant dėmesio ir valstybei toliau žengiant kaimo gyvensenos naikinimo keliu ir net ruošiantis laisvam žemės pardavimui užsieniečiams, Tautos intelektualioji dalis ypač suaktyvėjo 2013 m. Sambūris „Patirtis“ 2013 m. kovo 16 d. pareiškimu „Išsaugokime Lietuvos žemių vientisumą, stiprinkime šeimos ūkių kaimą“ (15 mokslo, meno inteligentijos atstovų) kreipėsi į Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininką, Ministrą Pirmininką[19]. 2013 m. rugsėjo 21 d. pareiškimu „Šauksmas – užsienio kapitalo statytiniai Lietuvoje supirkinėja pažangiausias ŽŪB ir įmones“ 17 mokslo, kultūros ir meno atstovų vėl kreipėsi į valdžios „viršutinę triadą“[20].

2013 m. rugpjūčio 22 d. buvo įregistruota referendumo „Tautos valia“ iniciatyvinė grupė (31 narys), pateikusi konstitucinio įstatymo projektą – pakeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių nuostatas[21]. Surinkus daugiau kaip 320 tūkst. piliečių parašų, pagaliau po grumtynių su politinėmis partijomis ir Vyriausiąja rinkimų komisija šis projektas pasiekė Seimą. Tačiau dėl organizuotos antipropagandos ir net bauginimo priemonių šis referendumas buvo sužlugdytas.

Lietuvos žemdirbių sąjūdžio narių sudaryta iniciatyvinė grupė 2013 m. spalio 8 d. pareiškimu „Dėl kaimo ateities“ (28 mokslo ir kaimo bendruomenių atstovai) kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę[22]. Piliečių forumas „Už valstybę be melo“, 2014 m. vasario 9 d. susirinkęs Vilniuje, kreipėsi į Seimą dėl neeilinės sesijos sušaukimo dėl trijų nutarimų: dviejų referendumų (dėl Konstitucijos trijų straipsnių pakeitimo ir dėl euro įvedimo) surengimo bei apkaltos Konstitucinio Teismo teisėjams pradėjimo[23]. Deja, ir ši intelektualų pozicija nebuvo palaikyta.

Šių ir daugelio kitų Tautos iniciatyvų („Savastis“, „Pro Patria“, „Alkas“ ir kt.) kritinė dozė mobilizavo dar likusį gyvą Lietuvos žemdirbių sąjūdžio Tarybos aktyvą. Lietuvos žemdirbių sąjūdžio 25-mečio proga Lietuvos mokslų akademijoje buvo surengta mokslinė praktinė konferencija „Kaimo kelias“[24].

Prielaidos naujai nacionalinei agrarinei politikai formuoti

Pasaulio civilizacijos egzistencinės krizės akivaizdoje valstybė ir Tauta atsiduria ties katastrofos riba. Visuomenė stipriai išvarginta (psichologiškai, materialiai ir morališkai).

Todėl, mūsų įsitikinimu, valstybėje būtinas kardinalus virsmas. Reikalinga įgyvendinti naują valstybės išgyvenimo politinę ideologiją. Tautos stiprybės šerdis ir pagrindas turi būti kaimo gyvensena, bendruomenių išsaugojimas, kamieninės tautos ląstelės – ūkininkų šeimos ūkių, tradicinių kaimo, tautinių amatų išsaugojimas ir puoselėjimas.

Lietuvos valdžia nuo įstojimo į ES visiškai pasikliauja BŽŪP ir valstybės interesams atstovaujančios nacionalinės agrarinės politikos nebeturi. Įgyvendinant BŽŪP iki šiol buvo ir yra nuosekliai ardomas buvusių sovietinio bloko šalių ES valstybių narių agrarinis ūkis,mažinamas agrarinio ūkio potencialas tuo silpninant konkurencijos galimybes ES rinkose. Iki šiol deklaruojama ir vykdoma ES BŽŪP gali būti prilyginama subtiliai, bet akivaizdžiai vykdomam Lietuvos nacionalinio agrarinio ūkio tradicinės sanklodos naikinimo planui. Tačiau ir Vakarų Europos ES valstybėse narėse yra susiklosčiusi ir vyrauja valstybės visapusiškai remiama tradicinė agrarinio ūkio sankloda, kurios pagrindas. nedidelių ūkių ir jų nedidelių kooperatinių įmonių bei parduotuvių, prekiaujančių savo produkcija, tinklas.

-Ūkininkų šeimos ūkiai, smulkusis ir vidutinis verslas yra visų senųjų Europos monarchijų nacionalinio agrarinio ūkio pagrindas. Nacionalinių idėjų laikosi anglai, danai, belgai, olandai, skandinavai ir kt. Didžiosios Britanijos karalienės sūnus, sosto įpėdinis princas Čarlzas net pabrėžia: „Kas savo šalyje nepuoselėja smulkiojo ar vidutinio žemės ūkio, tas pasmerkia valstybę žlugti“[25]. Net Europos Komisijos narys Dačianas Čiolosas akcentuoja, kad šeimos ūkis yra ateities agrarinio ūkio pagrindas ir turi būti skatinamas visapusiškas jo vystymasis[26].

Praėjusio dešimtmečio ūkininkavimo BŽŪP pagrindais rezultatai parodė, kad:

1. būtina atsisakyti nepagrįsto ir nenaudingo visapusiško pasikliovimo BŽŪP nuostatomis ir tų nuostatų nekūrybiško, neatitinkančio nacionalinių interesų įgyvendinimo;

2. būtina nutiesti jungtį (tiltą) tarp Lietuvos atgimimo (valstybės kūrimo) laikotarpiu Sąjūdžio vykdytos agrarinės politikos ir dabartinės padėties ir įgyvendinti naują nacionalinę agrarinę politiką;

3. būtina į Lietuvos nacionalinę agrarinę politiką grąžinti idealizmą ir tautiškumą, nacionalinių interesų pirmumą, agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos prioritetus;

4. būtina nedelsiant politinių sprendimų pagrindu įstatymu reglamentuoti Lietuvos nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės – teisinę padėtį.

Šios keturios rezultatų grupės kartu yra esminės prielaidos grįžti prie nacionalinės agrarinės politikos.

ES BŽŪP įteisinta Europos Sąjungos steigimo sutartyje, susitarime dėl BŽŪP, Liuksemburgo (2003 m.) susitarime ir kituose bendruosius ES teisės pagrindus nustatančiuose agrarinės politikos reformavimo (pradėto 2003 m.) dokumentuose, išreiškiančiuose darnios plėtros tikslus. Atsižvelgiant į agrarinės veiklos ES teisinio ir ekonominio reguliavimo priemones ir BŽŪP tikslus[27], pabrėžtini Lietuvos nacionalinės agrarinės politikos būtinumą pagrindžiantys kriterijai:

1) ES yra valstybių susivienijimas siekti bendrų ekonominių tikslų valstybių narių įvairovės pagrindu;

2) absoliutus nediskriminavimo principo taikymas reiškia, kad valstybės narės tarpu savyje taiko tas pačias bendravimo sąlygas;

3) ES nėra valstybė. Tai tik valstybių bendrija, siekianti atitinkamų valstybių narių sutartų tikslų;

4) visos ES valstybės narės turi atskirus agrarinio ūkio ir kaimo interesus bei nacionalinius agrarinės politikos prioritetus ir vykdo savarankišką valstybinę agrarinę politiką.

ES valstybių narių politinės nuostatos ir nacionalinės teisės normos įvairiai reglamentuoja žemės – valstybės suverenios teritorijos – statusą ir nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės – išsaugojimą. Išanalizavus daugumos (23) ES valstybių narių vykdomą agrarinę žemės ūkio paskirties žemės pardavimo užsienio šalių fiziniams ir juridiniams asmenims politiką ir teisinę aplinką, akivaizdi tokia padėtis:

dauguma valstybių turi įvairaus statuso institucijų (agentūros, komisijos, administracijos ir kt.), atsakingų už žemės pardavimo užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims reikalų tvarkymą (paraiškų priėmimas, įsigijimo sąlygų (apribojimų) pateikimas, jų vykdymo vertinimas, leidimų išdavimas, sandorių tvirtinimas ir kt.);

2) visos valstybės, taikydamos įvairaus lygio apribojimus ir sąlygas, kontroliuoja žemės ūkio paskirties žemės perleidimą užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims;

3) net devynios valstybės praktiškai neleidžia žemės ūkio paskirties žemės, kaip nacionalinio turto, įsigyti užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims;

4) pusė valstybių net turi įstatymų suteiktą pirmumo teisę pirkti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, o trijose valstybėse net užsieniečių paveldėta toje šalyje žemė privalomai perleidžiama rinkos kainomis valstybei; 5) Rytų Europos ir kitos valstybės turi specialius žemės ūkio paskirties žemės įstatymus (Vengrija, Rumunija, Kroatija, Čekija, Nyderlandai), nekilnojamojo turto įsigijimo apribojimo įstatymus (Estija, Lenkija, Austrija).

Pagrindiniai kaimo reikalų tvarkymo iššūkiai

Analitinės sisteminės ir poleminės sintezės bei analizės pagrindu darytina išvada, kad esamas blogis (praradimai ir grėsmės) susidarė, išaugo ir grasina negrįžtamais arba sunkiai ištaisomais žalingais procesais dėl dviejų esminių priežasčių:

padarytų esminių agrarinės politikos klaidų (tiksliau, jos nebuvimo) palaikant tarpvalstybinius ir vidaus ekonominius, teisinius ir kitus santykius;

nekvalifikuotos, neprincipingos ir net žalingos valstybės institucijų ir organizacijų administracinės veiklos.

Iš visų iššūkių (klaidų) pabrėžtini šie ypač žalingi valstybės institucijų darbai:

1. Pinigų mokėjimas ūkininkams už tai, kad jie negamintų žemės ūkio produktų.

2. Stambių žemės ūkio bendrovių, kitų įmonių (tarp jų ir užsienio) ir žemvaldžių ekonominis, finansinis ir teisinis protegavimas.

3. Lietuvos kaimo nacionalinės gyvensenos pagrindų, Tautos etninės kultūros pamato – ūkininkų šeimos ūkių – nepalaikymas, nerėmimas, naikinimas.

4. Lietuvos nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės – pardavimas juridinių asmenų nuosavybėn (nuo 1 000 iki 2 000 ha) ir leidimas akcinėms bendrovėms (atsisakius Sąjūdžio agrarinei politikai priešingos nuostatos) verstis agrarine žemės ūkio produktų gamybos veikla.

5. Valstybinės nenaudojamos ir apleistos žemės nepardavimas (neišnuomojimas) smulkiesiems ūkininkams dėl teisinio reglamentavimo nebuvimo.

6. Tikros, realios, laisvos konkurencijos agrariniame ūkyje ir kaime nesukūrimas, būtinų tam teisinių sąlygų nesudarymas.

7. Žemės ūkio produktų realizavimo palikimas rinkos savieigai, t. y. monopolistų savivalei.

8. Piniginių atsiskaitymų ir nacionalinės valiutos operacijų atidavimas užsienio valstybių (Skandinavijos) komerciniams bankams.

9. Žemės ūkio produktų supirkimo valstybinės sistemos dezintegracijos iracionalus vykdymas ir netvarkos, nelygiateisiškumo ir neteisėtumo šioje ūkininkams gyvybiškai svarbioje ekonominės veiklos srityje toleravimas.

10. ES struktūrinių fondų paramos (80 proc.) nekontroliuojamas atidavimas tik stambioms žemės ūkio įmonėms ir ūkininkams žemvaldžiams, paliekant be valstybės paramos ir dėmesio visą (98 proc.) šalies ūkininkiją.

11. Nuoseklios, nekintančios ir kokybiškos agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinio teisinio reglamentavimo sistemos neįdiegimas. Chaotiška agrarinės teisės normų sistema ir nekompetentingas šių normų taikymas praktikoje.

12. Agrariniam ūkiui ir kaimo reikalams tvarkyti sukurtos milžiniškos, nevaldomos ir neprognozuojamos valstybės institucijų ir organizacijų biurokratinės mašinos alogiška, nenuosekli ir net kenksminga bei nekontroliuojama veikla.

Valstybinio reguliavimo institucijų padarytų ir toliau toleruojamų klaidų (iššūkių) sąrašas taip pat nėra baigtinis, iš tiesų jis gerokai ilgesnis. Šį iššūkių (klaidų) nacionalinį rinkinį galima argumentuoti keletu štrichų ir pavyzdžių.

Pirma. Lietuvos nacionalinio turto, valstybės teritorijos ir gyvybinio Tautos potencialo (maisto ir žaliavų banko) – žemės ir kitų gamtinių išteklių – nors dar ir nelaisvas parda- vimas užsienio fiziniams ir juridiniams asmenims vien tik agrariniame ūkyje jau davė tokius rezultatus: Skandinavijos šalių investicinė bendrovė „Linas Agro Group“ turi įsigijusi nuosavybės teise daugiau kaip dešimt agroverslo įmonių, iš jų „Kupiškio grūdai“, penkių rajonų šešios žemės ūkio bendrovės. Nupirktos žemės ūkio bendrovės nuosavybės teise valdo kelis tūkstančius ha žemės ūkio paskirties žemės derlingiausio Lietuvos juodžemio plotų[28]. Tarptautinė korporacija AB „Agrowill Group“ (didžiausia ES, valdo 32 tūkst. ha), UAB „Inreal“, UAB „Agromegment“ ir kiti užsienio kapitalo globalios veiklos sindikatai, nupirkdami Lietuvos žemės ūkio įmonių akcijas (pajus), įsigyja nuosavybės teise ir jų turtą, kurio fizinė dalis – žemės ūkio paskirties žemė. Dešimt tokių užsienio kapitalo darinių

2014 m. sausio 1 d. nuosavybės teise jau valdė 14 327 ha žemės ūkio paskirties žemės[29]. Užsienio šalių piliečiai ir juridiniai asmenys Lietuvoje nuosavybės teise turėjo jau 1 171 žemės sklypą, kurių tikslus bendras plotas neskelbiamas!

Šių nacionalinės agrarinės politikos nebuvimo ir valdžios daromų agrarinio ūkio ir kaimo veiklos valstybinio administravimo klaidų auka tapo ir vienas kairiųjų jėgų LKP/ LDDP/SDP agrarinių lyderių, Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Ražauskas ir jo puoselėta bei prarasta Pakruojo rajono Žvirblionių žemės ūkio bendrovė[30].

Įvairių šaltinių duomenimis, per tarpininkus ir apsimestinių sandorių pagrindu užsienio šalių fiziniams ir juridiniams asmenims jau parduota daugiau kaip 20 proc. geriausios Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės[31]. Pardavimo procesas vyksta toliau, net per Varšuvos ir Stokholmo biržas. Spekuliantų valdomos konkrečios uždarosios akcinės bendrovės laisvai verčiasi žemės pirkimu, pardavimu, nuolat apie tai viešai skelbia internete ir kituose informacijos šaltiniuose. Lietuvos teisėsauga, prokuratūra ir specialiosios tarnybos iki šiol nieko nepastebi ir nieko nedaro.

Antra. Siekiant, kad žemės ūkio produktai patektų į bet kokią naują užsienio šalių rinką, reikia daugiaplanės veiklos, didelių finansinių išlaidų ir laiko sąnaudų. Esminis dalykas yra tai, kad Lietuvos žemės ūkio produktai negali konkuruoti ES ir kitose Vakarų pasaulio rinkose. Pagrindinės priežastys, esančios nuo įstojimo į ES iki dabar, – gana silpnas (materialiniu požiūriu) šalies agrarinis ūkis, mažas jo potencialas ir apimtis, o gaunama išmokų suma sudaro tik pusę tų sumų, kurias vidutiniškai gauna kitų ES valstybių narių agrariniai ūkiai. Lietuvos agrariniai ūkiai išmokų gauna net penkis kartus mažiau negu, pvz., Lenkijos ūkiai[32].

Tai neginčijami faktai, patvirtinantys, kad ES BŽŪP deklaruojamas lygių galimybių principas iš tiesų neveikia ir jo nesilaikoma, jis yra tik politinės propagandos atributas. ES deklaruojamas laisvo kapitalo judėjimo principas pakeliamas į dogmatinį privalomo vykdymo lygį ir, patirdama ES spaudimą, šalis verčiama paminti dažnai priešingus savo nacionalinius interesus ir paklusti transnacionalinio globalaus kapitalo eksteritoriniam veržimuisi. Lietuvos valstybės institucijos, kaip rodo faktinė padėtis, šiam dviveidiškam šiuolaikinio modernaus liberalizmo diktatui su tariama tik propagandine „laisvosios rinkos“ reklama besąlygiškai paklūsta.

Mažytės Lietuvos kukliam nacionalinio ūkio potencialui tai gresia akivaizdžia ir neišvengiama pražūtimi. Tokia agrarinio ūkio ir kaimo perspektyva kartu rodo ir valstybės raidos kryptį į nunykimą iki ES ar kokio kitokio darinio teritorinio vieneto.

Praėjęs agrarinės komercijos Lietuvoje dvidešimtmetis patvirtina faktą, kad šalies žemės ūkio produktai geriausiai gali konkuruoti ir įsitvirtinti Rytų šalių rinkose. Pvz., Rusijos rinkoje realizuojama apie 80 proc. viso Lietuvos pieno produktų eksporto[33]. Praradus tokio lygio rinkas, naujų rinkų įvairinimas pareikalaus aštuonis kartus didesnių išlaidų negu senųjų rinkų išsaugojimas. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos valdžios institucijos tinkamai nepasirūpino įgyvendinti susitarimus su Kinija dėl Lietuvos pieno produktų eksporto.

Trečia. Agrariniam ūkiui ir kaimui skiriamų ES ir Lietuvos valstybės biudžeto subsidijų (išmokų) gavimas ir realus, faktinis panaudojimas tinkamai nebuvo tvarkomas nuo pat šio amžiaus pradžios. Dėl to iki šiol finansine parama ir naudojasi tik 2 proc. stambiausių ir turtingiausių agrarinio verslo dalyvių. Todėl tikslinga šiuo paskutiniu ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo 2014–2020 m. laikotarpiu labiausiai remti padidinant išmokas:

1) ūkius iki 30 ha žemės ūkio naudmenų; 2) jaunų (iki 40 m.) ūkininkų įsikūrimą ir jų ūkių plėtrą; 3) vietinių maisto produktų ir žaliavų rinkų, kur palaikomi tiesioginiai ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų, plėtrą; 4) smulkiųjų gamintojų kooperaciją. Tinkamiausias išmokų skyrimo modelis būtų skirti išmokas ne už turimus žemės ūkio naudmenų hektarus, o konkrečioms ūkių lygio grupėms.

Naujas išmokų skyrimo modelis turėtų atrodyti taip:

Pagal I ramstį – 50 proc. visų išmokų sumos skiriama ūkiams iki 30 ha žemės ūkio naudmenų, kita 50 proc. dalis paskirstoma ūkiams iki 300 ha žemės ūkio naudmenų dydžio: iki 100 ha – 25 proc., iki 200 ha – 15 proc., iki 300 ha – 10 proc. Didesniems kaip 300 ha ūkiams ir įmonėms išmokos neskiriamos.

Pagal II ramstį – kaimo plėtros programose išskirtinį dėmesį skirti verslo kooperacijai, bendruomenių kūrimuisi ir plėtrai, kaimo infrastruktūrai: keliai, vandentiekiai ir kt. Padidinti iki 50 proc. išmokas kooperatyvams: naujiems ūkininkų kooperatyvams nuo 3 iki 10 kooperatorių išmokas padidinti iki 60 proc., kooperatyvams nuo 10 ir daugiau narių – iki 50 proc.

Reikšminga ir nacionalinėje agropolitikoje tinkamai turėtų būti vertinama ši faktinė padėtis: 1) 2007–2013 m. iš ES struktūrinių fondų vidutiniškai kasmet žemės ūkiui gauta

3,28 mlrd. Lt (23 mlrd. : 7 = 3,28 mlrd. Lt). Realiai panaudota tik 73 proc., arba 16,9 mlrd. Lt (23 - 16,9 = 6,1 : 7 = 0,8714 mlrd. Lt kasmet nepanaudotų lėšų). Metinę sumą 3,28 mlrd. Lt sumažinus nepanaudota 0,871 mlrd. Lt dalimi, lieka realiai kasmet gauta ir panaudota tik 2,41 mlrd. Lt suma; 2) išvykę gyventi ir dirbti į užsienio šalis tautiečiai kasmet į Tėvynę perveda 4,8 mlrd. Lt[34].

Neginčijamai akivaizdus faktas, kad į užsienį išvykę dirbti tautiečiai kasmet į Lietu- vos finansinę aplinką perveda dvigubai daugiau lėšų, negu jų gaunama iš ES paramos fondų. Ši faktinė finansinė padėtis valstybinės politikos mastu iki šiol nėra tinkamai vertinama ir panaudojama. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net dešimt ES valstybių narių – Anglija, Švedija, Danija, Airija, Lenkija, Čekija, Vengrija, Kroatija, Rumunija, Belgija, – atstovaudamos savo nacionaliniams interesams, skeptiškai vertina ES tolesnio vystymosi politinius sprendimus. Devynios iš šių valstybių neketina atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir įsivesti eurą. Atkreiptinas dėmesys ir į tokį politinį faktą.

Šveicarija referendumu jau priėmė sprendimą savo šalyje riboti imigrantų skaičių[35]. Toks politinis ir teisinis imigracijos reguliavimo procesas neišvengiamai prasidės ir kitose savo nacionalinius interesus ginančiose valstybėse.

Ketvirta. Nuo 1993 m. iki šių laikų agrarinio ūkio ir kaimo valstybinio administravimo ir kontrolės sistema augo ir plėtėsi. Šiuo metu ji apima daug administravimo ir kontrolės sričių. Agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos valstybinio reguliavimo ir valdymo konstitucinis pagrindas – Seimo priimami įstatymai.

Konstitucijos suteiktas vykdomosios valdžios galias turi Vyriausybė ir ją sudarančios ministerijos bei kitos institucijos. Kaimo reikalams spręsti pagrindinė iš jų yra Žemės ūkio ministerija. Jos ir į jos sistemą įeinančių institucijų (tarnybų) plėtra praėjusiais dešimtmečiais buvo milžiniška. Pvz., Žemės ūkio ministerijos darbuotojų skaičius padidėjo tris kartus. Į jos sistemą įeinančiose 12 tarnybų – tūkstančiai valstybės tarnautojų. Vien joms, neįskaičiuojant įvairios paskirties valstybės įmonių ir kitų organizacijų, išlaikyti kasmet reikia milijoninių lėšų. Tikslios institucijų ir jų darbuotojų išlaikymo sąnaudos neskelbiamos, nes žmonėms sukeltų šoką.

Visa ši valstybės tarnautojų armija atlieka dvi pagrindines funkcijas: gamina įvairiausias elgesio taisykles ir vykdo kontrolės (leidimų ir draudimų) veiksmus. Šių valdžios institucijų pagaminamas ir išleidžiamas Tautos „gerovei“ produktas – įstatymai ir jų įgyvendinamieji teisės aktai. Žemės ūkio ministerija kasmet priima 500–600 teisės aktų. Jos teisinėje bazėje jų jau yra daugiau kaip 6 tūkst. [36]

Seimo Teisės aktų informacinėje sistemoje – daugiau kaip 160 tūkst. įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų ministerijų bei tarnybų teisės aktų. ES teisės aktų bazėje – daugiau kaip 39 tūkst. dokumentų[37]. Visos šios teisinio produkto epidemijos niekas nebesugeba nei aprėpti, nei suvokti, nei panaudoti praktiškai. Kiekvienu konkrečiu atveju atitinkamas valstybinio administravimo pareigūnas mato ir taiko tik į jo matymo lauką patenkančias teisės normas, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad jos absoliučiai prieštarauja, iškraipo ar diskredituoja kitas teisinio elgesio taisykles, paneigia įstatymų normas ir net pačią Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Būtini darbai, žvelgiant į nacionalinės agrarinės politikos perspektyvą

Kaimo politikoje, kad ir kokia ji būtų ir kaip formuotųsi jos idėjos, ekonominės priemonės ir sprendimai įgyvendinami teisės normų pagrindu. Siekiant naujos kaimo agrarinės politikos, ne mažiau svarbu turėti tinkamą, aukštos teisinės kultūros nacionalinės agrarinės teisės norminių aktų bazę. Deja, kaip rodo atlikta daugkartinė analizė (2000, 2006 ir 2009 m.), Lietuvoje tai dar tik siekiamybė.

Net žaliojoje knygoje „Lietuvos kaimo ateitis“ XXI amžiaus kaimo politikos modelyje greta nurodomų svarbių kultūrinių, socialinių, ekonominių ir politinių principų teisiniam (teisingumo) principui vietos neatsirado[38].

Atsižvelgiant į atliktą valstybės vykdytos kaimo (agrarinės) politikos raidos analizę ir jos vertinimą, taip pat į kaimo ir agrarinio ūkio ateities vizijas, yra tikslinga į agrarinės politikos teisėkūros projektus įtraukti šiuos dalykus:

1. Surengti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių naujos redakcijos priėmimo balsavimo rezultatų pagrindu ir grįžti prie pirmosios dar 1992 m. spalio 25 d. referendumu Tautos patvirtintos Konstitucijos 47 straipsnio redakcijos, ginančios ir saugančios nacionalinius Tautos, valstybės, Lietuvos kaimo ir ateities kartų interesus.

Tam yra būtina: įsigytą ir nuosavybės teisėmis valdomą viršijančią įstatymų nustatytas normas fizinių ir juridinių asmenų turimą žemės ūkio paskirties žemę paimti valstybės nuosavybėn pagal Nekilnojamojo turto nacionalizavimo įstatymą;

įstatymo pagrindu juridinių asmenų nuosavybės teisėmis turimą žemės ūkio paskirties žemę nacionalizuoti, paliekant šiems juridiniams asmenims teisę ją naudoti žemės ūkio reikalams nuomos, panaudos ar kitų sandorių pagrindu.

2. Parengti ir, Tautai viešai apsvarsčius ir įvertinus pasiūlymus, priimti kaimui ir agrariniam ūkiui svarbią ilgalaikę iki 2050 m. Lietuvos nacionalinę kaimo ir agrarinio ūkio strategiją.

3. Kaimo gyvensenai išsaugoti ir užtikrinti parengti ir, Tautai viešai apsvarsčius bei įvertinus pasiūlymus, priimti nacionalinius interesus atitinkančius ir juos ginančius strateginius (pagrindinius) įstatymus:

Žemės ūkio paskirties žemės apsaugos ir teisinio statuso, įsigijimo, naudojimo, perleidimo ir nuosavybės teisių apsaugos įstatymą (sujungiant arba panaikinant 2003 m. sausio 28 d. priimtą  Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą Nr. IX-1314); Nekilnojamojo turto nacionalizavimo įstatymą;

atskirus naujus žemės, žemės gelmių ir kitų gamtos išteklių naudojimo ir apsaugos įstatymus;

Agrarinės veiklos ir kaimo išsaugojimo įstatymą;

Žemės ir maisto ūkio plėtros ir rinkos apsaugos įstatymą;

Valstybės institucijų darbuotojų asmeninės atsakomybės už darbinėje veikloje padarytus teisės normų pažeidimus ir materialinę bei moralinę žalą įstatymą;

Nacionalinių strateginių ūkinės, ekonominės veiklos objektų apsaugos įstatymą.

4. Iš esmės peržiūrėti ir supaprastinti agrarinio ūkio ir kaimo valstybinio administravimo institucijų sistemą. Iki 50 proc. sumažinti valstybės institucijų ir jų darbuotojų skaičių. Ženkliai (50 proc.) sumažinti agrarinės veiklos ir kaimo gyvensenos valstybinio administravimo aparatą, supaprastinti jo veiklą, išlaisvinti iš valstybinio administravimo savivaldos ir savireguliavimo sritis.

5. Nepriimti valstybei svarbių sprendimų, kurių turinys sukurtas už Lietuvos ribų (už- sienyje) ir gali būti žalingas valstybės ir Tautos interesams. Visus ES sprendimus įvertinti Lietuvos nacionalinių interesų požiūriu.

6. Tikslinga pačiai valstybei privalomai dalyvauti Tautos ūkio veikloje. Viena iš didžiausių klaidų yra nacionalinės reikšmės gamybinio potencialo objektų išpardavimas. Vakarų šalių patirtis (pvz., Anglijos) jau seniai rodo tokios beatodairiškos privatizacijos ir reprivatizacijos žalą, tačiau Nepriklausomybės pradžioje priimti nacionalinių strateginių objektų apsaugos ir valstybinės nuosavybės įstatyminiai pagrindai vėlesnės politinės valdžios struktūrų buvo nusikalstamai panaikinti ir viskas išparduota.

7. Įstatymais nustatyti ir įteisinti realiai veikiančią valstybės institucijų ir savivaldybių tarnautojų atsakomybės (administracinės, baudžiamosios ir materialinės) sistemą.

8. Siekiant stiprinti valstybės ir Tautos nacionalinį saugumą, greta suvereniteto, terito- rijos vientisumo apsaugos labai svarbu pasirengti atlaikyti suinteresuotų šalių ne tik politinį, bet ir ekonominį demaršą, kuris jau yra akivaizdus. Tam tikslinga sukurti valstybinę agrarinio ūkio produktų ir žaliavų rinkos tinkamo ir teisėto veikimo koordinavimo sistemą.

9. Įsteigti valstybinio kapitalo nacionalinį komercinį banką, kuris teiktų finansavimą nacionalinio valstybinio ir privataus verslo veiklai.

10. Pertvarkyti mokesčių sistemą:

įtvirtinti progresinius mokesčius;

apmokestinti perteklinio (duodančio pelną) nekilnojamojo turto objektus; smulkiesiems ir vidutiniams agrarinio ūkio žemės ūkio produktų gamintojams grąžinti mokesčių lengvatas.

11. Įstatymu nustatyti privalomą patvirtinto valstybės biudžeto vykdymo ketvirtinių ataskaitų skelbimą per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją ir dienraščiuose.

12. Sutvarkyti chaotišką nacionalinės agrarinės teisės normų sistemą: atlikti įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų bazės konsolidaciją. Tarpinės inkorporacijos būdu leisti Tautai ir kaimui viešai prieinamus teminius agrarinės teisės dokumentų rinkinius, Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių institucijų norminių aktų ir bendrą nacionalinės agrarinės teisės norminių aktų sąvadą (internetiniais ir spausdintiniais variantais).

Post Scriptum

2014 m. daugiau kaip 300 tūkst. piliečių iniciatyvos surengti Tautos referendumą išgąsdinta Lietuvos valdžia 2014 m. balandžio 24 d. priėmė naujos redakcijos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą[39]. Grįžta prie nuostatos, kad nuosavybės teise galimas valdyti žemės ūkio paskirties žemės plotas – iki 300 ha vienam asmeniui (fiziniam ir juridiniam). Nustatyta atsakomybė už agrarinės veiklos nevykdymą valdomoje žemėje. Tačiau šiame vadinamajame „saugiklių“ įstatyme materialinė atsakomybė – viršijančio įstatymų nustatytąjį, neteisėtai turimo žemės ploto privalomas grąžinimas (pardavimas) valstybei – nenustatyta.

Lietuvos mokslų akademijos konferencijos 2014 m. atliktos papildomos analizės rezultatai dar labiau pagrindė ir patvirtino iškilusios grėsmės nacionaliniam turtui – žemės ūkipaskirties žemei – mastą ir galimus padarinius. 47 tūkst. ūkininkų šeimos ir sodybinių ūkių nuosavybės teise turimos žemės plotas yra iki 3 ha. Didesnius kaip 500 ha žemės plotus valdančių ūkininkų ūkių yra tik 15. Du juridiniai asmenys turi daugiau kaip po 10 000 ha: UAB „Agrokoncernas“ – 16 707 ha (savininkas R. Karbauskis), AB „Agrowill group“

10 821 ha (savininkas K. Juščius). 25 savininkai (fiziniai ir juridiniai asmenys) nuosavybės teise kiekvienas valdo daugiau kaip po 1 000 ha[40]. Pagal turimos žemės ūkio paskirties žemės plotą juos galima suskirstyti į 4 grupes: 1 grupė – daugiau kaip 10 000 ha – du;

2 grupė – daugiau kaip 3 000 ha – septyni; 3 grupė – daugiau kaip 2 000 ha – vienuoli- ka; 4 grupė – daugiau kaip 1 000 ha – penki. 500 juridinių asmenų (įmonių) nuosavybės teise turi mažesnius kaip 1 000 ha, tačiau, palyginti su ūkininkais, didelius žemės ūkio paskirties žemės plotus. Daugiau kaip 40 įmonių nuosavybės teise valdo daugiau kaip po

500 ha. Visi juridiniai asmenys valdo daugiau kaip 216 000 ha (daugiau kaip 8 proc. viso žemės ūkio paskirties žemės ploto).

Stambiausių 25-ių tūkstančius ha žemės valdančių žemvaldžių grupėje aštuonios bendrovės yra užsienio kapitalo bendrovės įmonės. Jos visos registruotos ES valstybėse narėse ir JAV. Nuodugnesnė analizė rodo, kad nemažai ir lietuviškais pavadinimais bei Lietuvoje registruotų įmonių yra užsienio kapitalo ir jo kontroliuojamos (akcininkai pajininkai, užsienio šalių piliečiai ir juridiniai asmenys). Pvz., bendrovės „Žiemagra“ savininkai – Didžiosios Britanijos piliečiai; bendrovė „Žaliagojus“ priklauso švedų bendrovei; bendrovių „Šušvė“ ir „Meškalaukis“ akcininkai yra Danijos piliečiai; bendrovė „Sietuvė“ valdoma JAV įmonės „John Edward Properties LLC“ ir kt.[41]

Užsienio šalių kapitalas į Lietuvos agrarinį ūkį pradėjo veržtis nuo 2004 m., buvusiai žemės ūkio ministrei Kazimierai Prunskienei iniciavus ir įteisinus didelio ploto žemės sklypų kaimo vietovėse pardavimo ir įsigijimo galimybes. Užsienio kapitalo agrarinių įmonių plėtra Lietuvoje vyko iki pat 2015 m. Ypač intensyviai žemės pirkimas vyko 2014 m., pvz., 2013 m. buvo sudaryta 70,6 tūkst. žemės pirkimo–pardavimo sandorių, per 2014 m. 10 mėn. – 45 tūkst. sandorių[42].

Apžvelgus Lietuvos BŽŪP ir rinką, galima daryti tokias išvadas:

1. Užsienio šalių fiziniai ir juridiniai asmenys aktyviai investuoja į Lietuvos agrarinį ūkį. Tarp juridinių asmenų, užsiimančių agrarine veikla, daugiausia yra užsieniečių.

2. Tarptautinis kapitalas randa kelių ir būdų apeiti arba pažeisti nacionalinės teisės norminių aktų reikalavimus. Užsienio šalių piliečiai ir juridiniai asmenys gali įsigyti ir naudoti Lietuvos nacionalinį turtą – žemės ūkio paskirties žemę. Užsienio kapitalo pagrindinis ir vienintelis ekonominis tikslas – maksimalaus pelno siekis. Užsienio kapitalo savininkai jokių Lietuvos valstybinių ar tautinių aspiracijų neturi.

3. Užsienio kapitalas praktikuoja įsigytą žemės ūkio paskirties žemę ne dirbti, o nuomoti žemės ūkio veiklai kitiems asmenims. Šis procesas, kaip rodo kitų šalių patirtis, turi pavojingų tendencijų. Nuomininkų vienintelis tikslas – maksimaliai ir greitai gauti didžiausią įmanomą pelną. Racionalus, tausus žemės naudojimas yra už nuomininko (užsieniečio) interesų ribų.

4. Siekdami išvengti Lietuvos nacionalinės teisės norminių aktų keliamų apribojimų, užsienio ir net lietuviai žemvaldžiai žemės valdymą kelia į užsienio šalis (dažniausiai – į gretimas).

5. Lietuvos nacionalinės teisės sistema nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės – nuosavybės apsaugos tobulo teisinio mechanizmo neturi.

6. Lietuvos nacionalinės teisės sistema ir valstybės institucijos privalo organizuoti ir užtikrinti efektyvią, Tautos interesus atitinkančią nacionalinio turto – žemės ūkio paskirties žemės – apsaugą.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------

[1] Lietuvos žemdirbių są jūdžio progra-miniai dokumentai. Vilnius, Kaunas, 1989,p. 3–14; Kaimas lūžio metais: LŽS idėjų ir veiksmų dvidešimtmetis. Kaunas, 2008, p.402–426.

[2] Grakauskas E. Kelias į agrarinę reformą. Vilnius, 1992, p. 28–31.

[3] Lietuvos Respu- blikos Aukščiau- siosios Tarybos (I šaukimo) antroji sesija. Stenogra- mos, t. 21, Vilnius, 1992, p. 168–171.

[4] Grakauskas E. Agrarinė teisė. Vilnius, 2009, p. 82–86.

[5] Treinys M. LŽS: ištakos ir sūkuriai // Kaimas lūžio metais, 2008, p. 9–210.

[6] Grakauskas E. Agrarinė teisė, p. 82–86.

[7] ES teisės įvadas.Vilnius, 1999; LT ES skyrius 0, t.40, p. 269–330; Grakauskas E. Agrarinė teisė, p. 519–592.

[8] www.vic.lt

[9] Treinys M. Tautos galia. Vilnius, Mintis, 1990.

[10] Lietuvos kaimo plėtros pro- gramos (LKPP) 2007–2013 m. strategija ir LKPP 2007–2013 m.

[11] www.statistikos- departamentas.lt, gyventojų surašymo duomenys.

[12] Sambūris „Patirtis“, 2013 m. rugsėjo 30 d., p. 2.

[13] Žemės ūkis tapo aukso kasyklomis saujelei Lietuvos išrinktų jų // Laikraštis 15min.lt, 2013 m. gruodžio 4 d.

[14]  www.statistikosde- partamentas.lt, gy- ventojų surašymo duomenys.

[15] Lietuvos kaimas sėdi ant tiksinčios bombos // Laikraštis 15min.lt, 2013 m. lapkričio 6 d.

[16] Treinys M. ir kiti.Lietuvos kaimo deagrarizacija ir daugiafunkcišku- mo sąsajos // Že- mės ūkio mokslai, 2006, Nr. 1.

[17] Laikraščio „Respublika“ 2008 m. priedas „Žalgiris“, Nr. 1.

[18] Laikraščio „Respublika“ 2008 m. priedas „Žalgiris“, Nr. 19.

[19] Laikraštis „Žalioji Lietuva“, 2013, Nr. 3, p. 7, 15.

[20] Dokumentas iš asmeninio archyvo.

[21] www.alkas.lt,2013 08 01.

[22] Dokumentas iš asmeninio archyvo.

[23] Dokumentas iš asmeninio archyvo.

[24] Organizatoriai: Lietuvos mokslų akademija, Aleksandro Stulginskio universitetas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas. Konferencija vyko 2014 m. vasario 26 d. Joje skaityti pranešimai, vykusios diskusijos ir priimti dokumentai nepublikuoti, visuomenei nežinomi ir neprieinami.

[25] Laisvas laikraštis, 2013, Nr. 43, p. 10.

[26] Laikraštis 15min.lt, 2013 m. lapkričio 29 d.

[27] Grakauskas E. Agrarinė teisė, p. 519–533.

[28] Sambūris „Patirtis“,2013 m. rugsėjo 30 d., p. 2.

[29] www.registru- centras.lt, NTR įregistruotų žemės sklypų statistika.

[30] Kvedarienė P. Algirdas Ražauskas... pažintas ir nepažintas. Šiauliai, 2012, p.136–138, 231.

[31] Dokumentas iš asmeninio archyvo.

[32] Laisvas laikraš- tis, 2013, Nr. 43, p.10–12.

[33] Savaitė, 2013, Nr. 6, p. 8.

[34] Emigrantų parama svaresnė už ES // Lietuvos žinios, 2014, Nr. 25, p. 6.

[35] Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentinių tyrimų departamento duomenys.

[36] www.zum.lt

[37] www.lrs.lt

[38] Žalioji knyga, Vilnius, 2010, p. 9.

[39] Teisės aktų registras, 2014 04 29, Nr. 2014-04860.

[40] „IQ Top“ 2015, Nr. 2, p. 15–58.

[41] www.registru- centras.lt, NTR įregistruotų žemės sklypų statistinė analizė.

[42] www.notarai.lt

Susiję

Skaitiniai 1020912638780197990
item