Mykolas Krupavičius. Socialinio išlaisvinimo moralinės sąlygos (II)

„Socialinės savaitės” neturėtų savo tradicinės dvasios, jei šitoj paskaitų serijoj pro tai būtų p...

„Socialinės savaitės” neturėtų savo tradicinės dvasios, jei šitoj paskaitų serijoj pro tai būtų praeita tylomis. Tai ne dėl to, kad „savaitės” semiasi inspiracijos iš Bažnyčios mokslo, kurs visados pirmoj eilėj iškelia krikščioniškosios moralės principus. Tai daroma ir ne dėl to, kad žinoma, jog kiekvienas socialinis klausimas pagrįstas moraliniu klausimu. Tai keliama dėl to, kad norima klausimas statyti realybės plotmėj, o šita realybė susideda tiek iš moralinių, tiek iš ekonominių sąlygų. Mes norime statyti ne ant smėlio, bet ant uolos, o patyrimas rodo, kad nerandama solidžios bazės, jei neįgyvendinama reikiamas skaičius moralinių dėsnių.

Kova su socialinėmis blogybėmis

Pirmiausia turime pasakyti, kad nebus sėkmingos pastangos išvaduoti darbininką, jei pastarasis negarantuos savo gyvenimo vertingumo, vengdamas tų socialinių blogybių, kurios jį slegia. Reikia jam padėti jas nugalėti švietimu ir atitinkama įstatymleidyba.

a)    Alkoholizmas. — Šių blogybių pirmoj eilėj stovi alkoholizmas. Visiems žinoma, kokios žalos jis daro tautai, pripildydamas bepročių namus, parengdamas kelią džiovai, susilpnindamas rasę sunkių pasekmių paveldėjimais. Taip pat žinoma, kokių nuostolių darbininkų šeimai daro smuklės kaimynystė, kur, išėjus iš įmonės, buvo išeikvota tai, kas turėjo tarnauti šeimos pragyvenimui.

Aš kalbu apie tai iš praeities, nes karo smūgis šioj srity turėjo išganingų pasekmių. Alkoholis pasidarė retesnis daiktas, o atitinkama įstatymleidyba susiaurino jo vartojimą. To rezultatai tuojau buvo pastebėti: bepročių namų klientūra žymiai sumažėjo. Tačiau bijau, kad bus grįžtama prie senos tvarkos. Bijau, kad įstatymleidyboj bus praplėstos spragos, šitų įstatymų kontrolė sušvelninta, o atsiradus daugiau alkoholio, jis vėl pradės nuodyti darbininkus. Ir reikia kelti aliarmo šauksmą, kad primintume būtinybę galutinai išvaduoti mūsų tautą iš šios alkoholizmo rykštės. Tik įvykdžius šitą sąlygą, darbininko išvadavimas bus efektingas.

b)    Moralinis palaidumas. — Tas pat tenka pasakyti apie moralinį palaidumą, kurs visur viešpatauja ir iškreipia normalias žmogaus gyvenimo sąlygas. Darboviečių nemoralumas: ar galima kalbėti apie darbininko arba darbininkės išlaisvinimą, kada jie išstatomi į labiausiai pažeminančius kontaktus, į biaurius prievartavimus? Yra dirbtuvių, kur vyksta pasibaisėtinų dalykų, kur jaunuoliai yra papiktinančių pašaipų objektai, į tai indiferentiškai ar linksmai žiūrint jų viršininkams, o kartas ir darbdaviams. Ir kada darbininkas išeina iš dirbtuvės, tai dar blogesnių dalykų mato gatvėj, kur nemoralumas begėdiškai demonstruojamas. Jis jo persekiojamas kine ir net namų židiny. Norime darbininką išlaisvinti, pakeldami jo gyvenimo lygį, priduodami daugiau didingumo jo darbui; ar tai viskas tam, kad jis kristų į labiausiai pažeminantį nemoralumą? Prieštaravimas būtų tikrai perdaug ryškus! Tad turime reikalauti iš viešosios valdžios griežtų priemonių ir griežtai taikomų, kad grįžtų bent truputis moralinės švaros į dirbtuvę, gatvę, į kiną. Turime reikalauti įstatymleidybos, kuri, užuot netiesiogiai skatinusi šeimų ardymą, globotų geruosius papročius šeimos viduje.

c)    Depopuliacija. — Dar daugiau; viskas laikosi šia sritimi, ir jei nebus padaryta rimtų pastangų kovai su nemoralumu, tai reikia pramatyti, kad visos priemonės, kuriomis bandoma pakelti demografinį lygį, bus tuščios. Bet yra čia ir kita esminė darbininkų išlaisvinimo sąlyga. Prancūzija, pvz., turi tendencijos tapti senių tauta, kuriems teisingai stengiamasi parūpinti pragyvenimo minimumą, bet tuo pačiu apsunkinami labai didele našta darbingo amžiaus žmonės. Juo labiau šita padėtis aštrės, tuo pačiu ir našta sunkės. Jaunosios kartos, būdamos perdaug negausingos, turės pakelti senųjų generacijų neproporcingą svorį. Jos palūš nuo šitos naštos, jei jos intensyviau nesidaugins. Ir, pagaliau, darbininkai, būdami perdaug negausūs, nebegalės patikrinti krašto ekonominio gyvenimo.

Karo sugriautame pasaulyje reikia darbo pašalinti griuvėsiams, atstatyti ūkiui, o tam darbui atlikti reikia rankų. Kur jų reiks gauti, jei per maža gims vaikų?

Tai reikšmingas klausimas, ir šioj srity, kaip tolygiai kitose, demografinė problema yra pirmaeilė, nuo kurios išsprendimo priklauso visos kitos problemos. O pati demografinė problema yra sąlygojama bendrosios moralės problemos.

d) Gyvenamos patalpos. — Žinau gerai, kad kova su nemoralumu nėra vienintelė jo išsprendimo sąlyga. Yra piniginio pobūdžio sąlygų (darbininkų atlyginimas ir šeimų patalpos). Yra higienos sąlygų, prie kurių verta sustoti, nes ir jos sudaro darbininko išlaisvinimo sąlygas. Reikia kovoti su džiova ir venerinėmis ligomis, kurios yra darbininkų sanitarinės būklės didžiosios dėmės. Turime kovoti su lūšnomis — džiovos gamyklomis, iš dalies atsakingomis dėl nemoralumo tų, kurie ten gyvena. Lūšnos yra mūsų miestų žaizda, kuri juo labiau nepakenčiama, kad ji beveik išnyko daugely užsienio kraštų. Koks gali būti mūsų darbininkų išlaisvinimas, kol jie bus sugrūsti į perdaug siauras ir nesveikas patalpas, kur šeimos gyvenimas veik neįmanomas ir kur neturima kitos minties, kaip pabėgti iš tos užnuodytos atmosferos?

Negaliu plačiau kalbėti šiuo klausimu, kuriam reiktų skirti ištisą rašinį ar gal keletą. Bet tegu būna man leista paspausti aliarmo skambutį, pasakant viešajai valdžiai: jūs nepadarysite nieko rimto darbininkams išlaisvinti, kol neišspręsite butų problemos. Be abejo, ši problema iškyla ypač sunkiomis dabarties sąlygomis, bet vis dėlto reikia ryžtis ją išspręsti kiek galint greičiau. Čia eina klausimas apie krašto demografinę ateitį ir apie sėkmingumą viso to, kuo imamasi garantuoti darbininko išlaisvinimą. Tai švietimas, kurs sužadintų amatų meilę, iškeltų darbo kilnumą, įdiegtų pastangos ir tobulybės pamėgimą ir išvystytų vaiko sieloje tas moralines vertybes, kurios vėliau bus jo žmogiškos vertės bazė.

e)    Jaunuolių švietimas. — Būtinai prisideda mokymo pratęsimo ir ypač jo orientavimo bei rimto profesinio parengimo klausimas, kurs paruošia kraštui kvalifikuotų darbininkų. Gi jaunos mergaitės privalo gauti šeimininkių išlavinimą, kurs padarys iš jų darbininkų šeimų židinių karalienes ir šeimų motinas, visiškai tinkamas jų sunkiam uždaviniui. Žinau, kad čia nieko nėra nauja pasakyta, nes šioj srity nepakanka skelbti, o reikia dirbti. Užuot laikiusis skubotų ir blogai parengtų įstatymų, reikia metodingai šitą švietimą vykdyti.

f)    Suaugusiųjų švietimas. — Jis yra reikalingas, ir šiandien tai vis labiau suprantama. Žmogus lavinasi bet kuriame amžiuje, ir senas profesorius, kuriuo aš esu, gali pasakyti, kad jis praleidžia visą savo gyvenimą tiek mokydamasis, tiek mokydamas.

Švietimo sąlygos

Prie šių sąlygų, kurių įvykdymas yra būtinas tam, kad darbininkas turėtų vertingą gyvenimą, atitinkamą socialinei padėčiai, kurią jam tos reformos, apie kurias kalbėjome, turi parūpinti, prisideda kitos, kurios yra labiau tiesiogiai susijusios su šitomis reformomis ir net garantuoja jų pasisekimą. Tai sąlygos švietiminio pobūdžio. Geriausios priemonės tegali duoti savo vaisių, jei žmonės, kuriuos jos liečia, sugeba jomis pasinaudoti. Švietimas yra neišvengiamas, norint, kad darbininkai galėtų pakilti į aukštesnį žmogaus lygį, kurio mes jiems trokštame. Jis yra didžiai naudingas ir darbdaviams. Tad ir jie privalo prisidėti prie šių reformų pravedimo.

Gerai supraskime: čia reikalas eina ne tiktai apie mokyklinį mokymą, kurį vaikai privalo įsigyti, bet apie švietimą visų — vaikų, jaunuolių ir suaugusių.

a) Vaikų švietimas. — Neturiu nieko ypatinga tuo klausimu pasakyti, nebent tai, kad jis privalo būti mažiau teorinis, o daugiau realinis, labiau pritaikytas būsimam vaidmeniui, kurį miesto ar kaimo darbininkas privalės atlikti visuomenėje. Darbininkas, kurs turi įgijęs jau profesiją, gali ir turi tęsti mokymąsi techniškai, kad tinkamiau ją praktikuotų. Jis gali lavintis sociališkai, jei jis nori pakilti iš pasyvaus pavaldinio lygio į protingą ir naudingą bendradarbį. Trokštame, kad darbininkai dalyvautų įmonių valdyme: kaip tai būtų galima, jei jie nežinotų visų ekonominių sąlygų, kuriose ši įmonė funkcionuoja? Kaip jie galėtų suprasti darytinų sprendimų naudingumą, jei jie neturėtų jokios nuovokos apie sąskaitybą, nuo kurios priklauso įmonės finansinė pusiausvyra? Turiu pripažinti, kad dabar darbininkų profesinės organizacijos daro didelių pastangų realizuoti šitą švietimą — bent darbininkų masės elito tarpe. Bet bijau, kad šios pastangos nebus pakankamos, nes perdaug ribotos. Reikia paruošti darbininkų klasės švietimo visumos programą, o paskui ją metodingai pritaikyti. Esant šiai sąlygai, mūsų siūlomos reformos pereis iš troškimo į realybės sritį.

b) Ir aš nebijau pridurti, kad šis švietimo sąjūdis turi būti praplėstas ir į darbdavius. Jie turi techninių žinių, bet labai dažnai stokoja socialinio nusimanymo, o ypač nepažįsta meno vadovauti žmonėms. Įsakyti — tai yra menas, kurio išmokstama ir išsitobulinama. Dalyvavę kare tai žino labai gerai. Šefas yra ne tiktai tasai, kurs turi žinojimo ir sprendimo ypatumą, bet taip pat tas, kurs sugeba patraukti žmones, kur jis juos nori vesti. Tam nepakanka tvirtos valios, autoritetingo žodžio ir žesto, dar reikia, kad tarp jo ir pavaldinio susidarytų žmogiški santykiai, kuriems drausmė virstų priimta, o ne uždėta taisyklė. Ir ypač taip esti, kada turima reikalo su darbininkais, kurie nėra pasyvūs įrankiai, bet inteligentiškos būtybės, apdovanotos kritikos jausmu, kurie sugeba padaryti stebuklų, kada jie gerai supranta, ko iš jų laukiama, ir kada jie tam atsiduoda visa savo širdimi.

Darbdaviai, kurie bijo, kad jų autoritetas nebūtų pažeistas reformų, apie kurias čia kalbama, baiminasi be pagrindo. Jei jie savo darbininkus, kurie trokšta tapti bendradarbiais, traktuos, kaip laisvus žmones, turės su jais nuoširdžių santykių, išmoks jiems vadovauti šiuo nauju keliu, ir patys apsišvies ir pasitobulins, kaip šefai, nustebs gautais rezultatais.

Kova su materializmu

Truputį pabrėžiau švietimo sąlygas, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų garantuotas reformų pasisekimas, nes minėtos sąlygos tam yra esminės reikšmės. Ir vis dėlto yra dar svarbesnių sąlygų, — tai tos, kurias galima pavadinti dvasinėmis. Kiekviena pagerinimo pastanga nesuteiks darbininkams tikro išlaisvinimo, jei jie neis drauge su dvasiniu polėkiu. Šis tik leidžia žmogui išvengti materializmo, kuris yra pirminė priežastis slegiančių jėgų, iš kurių jis norima išlaisvinti.

Materializmas yra moderninio pasaulio didelė žaizda, pirmaeilė rykštė, kuri slegia sielas ir stengiasi žmones nužeminti iki darbinių gyvulių sąlygų.

Iš jo plaukia visos vergijos, — vergijos, kurios yra tiesiog antitezės laisvų darbininkų padėties, kurią mes norėtume sukurti: mašinizmo vergija — ji padaro iš darbininko mašinos tęsinį, kur užgniaužia bet kurią apeliaciją į jo protą, suredukuodama jo darbą į tam tikrų, visados tų pačių žestų atlikimą; pinigo vergija, kuri pasireiškia kapitalo vyravimu darbui, o taip pat netvarkingu ieškojimu pelno, pasiekiamo visomis teisingomis ar neteisingomis priemonėmis; vergija materialiniams reikalams, kurių patenkinimas yra didžiulei darbininkų masei vienintelis gyvenimo tikslas, kuris veikiai tampa kiekvieno iš jų tironas; tie apetitai, vos patenkinti, vėl atsinaujina ir galutinai pasirodo nepasotinami.

Kiek bebūtų daroma pastangų pagerinti darbininkų padėčiai, kol jie nebus atpalaiduoti nuo visų šių vergijų, tol faktiškai nebus nieko padaryta jiems išlaisvinti. Jie nuo to dar labiau kentės, kai bus patikėję, jog išsilaisvina. Tūli reformatoriai dėl to mažai jaudinasi. Jie, persiėmę materialistine filosofija, temato tik materialinę pažangą ir nesupranta, kad galutinai žmonės, kurių žmogišką padėtį tikisi pakelti, bus nelaimingesnėj būklėj, kaip pirmiau, nes jų sielos kentės dėl visų tų vergijų priespaudos. Bet mes, krikščionys, kurie žinome, kokia prakilni yra žmogaus sielos didybė, negalime sutikti su dalykų padėtimi, vedančia į minėtą vergiją. Mes ją norime išlaisvinti nuo trejopos: mašinizmo, pinigo ir materialinių apetitų priespaudos. Norime, kad dvasinis išlaisvinimas žengtų kartu su materialiniu išlaisvinimu, nes pastarasis be pirmojo tėra niekis, apgaulė.

Kaip tai pasiekti? Suteikiant visoms dvasinėms jėgoms jų vietą. „Žmogus gyvena ne viena duona” — pasakė prieš dvidešimt amžių Tasai, kuris buvo tikrasis žmonijos išvaduotojas. Dabar, kada masės nutolo nuo religijos, linkstama pamiršti šitą žodį. Nuo viešosios valdžios priklauso skatinti šitą žodį. Nuo viešosios valdžios priklauso skatinti šitą dvasinį atgaivinimą; bet tai priklauso ypač nuo mūsų visų. Norime, kad krikščioniška religija pradėtų vėl spinduoliuoti, kad ji nebebūtų turtingųjų ir pasiturinčių klasės palydovas, bet vėl taptų kiekvienos padėties dirbančiųjų didžiulė inspiratorė, o tuomet išlaisvinimo darbas tarp jų pasibaigs.

Tai yra troškimas, kurį puoselėja jau daugelį metų visi katalikai, bet gal jie laikėsi perdaug šia prasme platoniško troškimo? Gal būt, nebuvo daroma užtenkamų pastangų padaryti religiją prieinamą paprastoms masėms? Ne čia vieta apie tai diskutuoti. Paprastai laikiau savo pareiga priminti, kad darbininkų moralinis išlaisvinimas turi būti visų darbas, ir kiekvienas turime dalį atsakomybės dėl dabartinės padėties, kuria skundžiamės.

Taigi, darbininkų išlaisvinimas, pagrįstas dvasiniais elementais, nebus mitas, bet realybė. Tuo būdu reformos, kurias visumoj nagrinėjome, bus drauge įvykdomos ir išganingos. Naujame pasaulyje, kuris gimsta baisioj pergyvenamoj krizėj, turi įvykti daug permainų. Nereikia jų bijoti, priešingai, reikia jas džiaugsmingai sveikinti pagal tai, kiek jos pagerins žmogaus padėtį. Bet reikia taip pat suprasti, kad šitos reformos reikalauja tam tikrų moralinio pobūdžio sąlygų. Norime, kad tos reformos pasisektų, todėl taip pat trokštame šitų sąlygų įvykdymo. Mūsų visų reikalas jas realizuoti vienlaikėmis pastangomis visose srityse. Meskimės negaišdami į darbą ir pasitikėkime ateitimi! Tikėkime į mūsų krašto prisikėlimą šitos taikingos revoliucijos būdu, kuri turi pasireikšti ne žodžiais, bet darbais. Ir parodykime kelią kitoms tautoms, kurios taip pat ieško savo išeities griuvėsių krūvų aplinkoj. „Mokslas veiksmui” — mūsų šūkis; be paliovos turime tai prisiminti. Prikeldami iš griuvėsių savo tėvynę, mes būsime drauge visos žmonijos geri tarnai.


Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 1384583140747063607

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item