Monika Morkūnaitė. Kaip mąstyti apie politiką, arba ką reiškia mąstyti atsakingai

Iki šiol puikiai prisimenu vieną pirmųjų prof. dr. Vytauto Radžvilo filosofijos paskaitų, kurioje...

Iki šiol puikiai prisimenu vieną pirmųjų prof. dr. Vytauto Radžvilo filosofijos paskaitų, kurioje jis studentams uždavė iš pažiūros labai elementarų klausimą: ar krokodilas mato danguje skrendantį lėktuvą? Atsakymas - ne, nemato, nes krokodilas paprasčiausiai nenutuokia apie tokio objekto kaip „lėktuvas“ egzistavimą. 

Tokią įžangą pasirinkau ne be reikalo - pastaruoju metu Vakaruose, įskaitant ir Lietuvą, itin suaktyvėjo keistas ir netgi, drįsčiau sakyti, iškreiptas politinis suvokimas, sąlygojamas visų pirma stipriai ideologizuotų srovių, skirtų paveikti intelektualiai silpniausiai visuomenės daliai. Pavyzdžiui, šiandieną itin gajus požiūris, jog propagandinis mechanizmas gali suktis tik Kremliuje, pamirštant, jog vien ką tik išsakyta mintis gali būti sumanus kitos, Vakarų, propagandos tikslas. Lygiai taip pat dažnai manoma, jog propaganda ir cenzūra galima tik totalitarinio režimo sąlygomis, tačiau nesusimąstoma apie kitą, daug pavojingesnę, latentinę kontrolės formą, kuri gali puikiai funkcionuoti iš pirmo žvilgsnio laisvose ir pažangiose visuomenėse. 

Tačiau užvis baisiausia, kai tokia strategija ilgainiui sukelia esminės žmogiškosios savybės - mąstymo - atrofiją. Nematomai disciplinuojama visuomenė yra įtikinama tam tikrų idėjų „pažanga“ ir taip pasirinkus lengviausią kelią, t.y. apeliuojant į elementarią žmogaus psichologiją, piliečiai įpratinami priimti tam tikrą populiarią nuomonę nemąstant, tiesiog taip, tarsi ji būtų jų pačių subjektyvios intelektinės veiklos produktas.

Šį procesą dar labiau skatina ta aplinkybė, kad žmonės bijo vadinamojo kognityvinio disonanso ir stengiasi visomis išgalėmis išvengti arba išsyk pasmerkti bet kokią informaciją, kontrastuojančią su jų pažiūromis ir vertybėmis. Kas atsitinka, kai mąstymas yra paralyžiuojamas propagandinės mašinos ir žmonės kategoriškai atmeta viską, kas bando pasipriešinti jų neva asmeninėms preferencijoms? Tokia visuomenė tampa idealiu manipuliacijos įrankiu, nes sustabdžius bet kokį mentalinį progresą piliečiai tiesiog nebepajėgia sąmoningai vertinti tam tikrų reiškinių ar objektų. Tačiau kaip tuomet išvis įmanoma netapti vadinamosios propagandos auka ir mąstyti savarankiškai ir, svarbiausia, atsakingai? 

Ne paslaptis, jog ankstyvuosius įsitikinimus, tarp jų - ir politinius, suformuoja žmogaus psichologinės patirtys, bet psichologinės patirtys neturi jokio racionalaus pagrindo, nes didele dalimi priklauso nuo atsitiktinumo ir paprastai nėra asmens reflektuojamos, o priimamos kaip savaiminė duotis. Pavyzdžiui, įprasta manyti, jog didelė dalis jaunų žmonių politikoje žavisi liberalų idėjomis, ir tai aiškinama tuo, kad iki pilnametystės jautę hierarchiją šeimoje bei discipliną mokykloje, jie ima galvoti, jog nieko nėra geriau už skambius laisvės ir lygybės šūkius. Tačiau dar Antikos mąstytojas Platonas kėlė klausimą: iš kur imame, pavyzdžiui, lygybės idėją, jeigu niekur pasaulyje jos nėra? Ar yra laisvė - kitas fundamentalus filosofijos disciplinos klausimas, į kurį iki šiol nėra atsakyta. Tiek laisvės, tiek lygybės sąvokos savo prigimtimi yra grynai metafizinės. Čia išsyk norisi paklausti: kodėl liberalai gina šias metafizines idėjas, bet griežtai atmeta, tarkime, metafizinę Dievo idėją? Kaip galima suformuoti sekuliarią ir mechaniškai veikiančią visuomenę remiantis transcendentinėmis sąvokomis? Negana to, nei laisvės, nei lygybės idėja neturi fiksuotų definicijų, savo prigimtimi yra grynos abstrakcijos, todėl tokių idėjų politizavimas nesunkiai atveria kelią manipuliacijai, nes šiomis sąvokomis itin lengva pasinaudoti kaitaliojant jų reikšmę ir suteikiant tuo metu ideologiškai naudingas prasmes.

Vis dėlto, kaip dažnai liberalizmo pasekėjai, ypač jauni žmonės, užduoda sau šiuos klausimus? Ar galima tapti aistringu šalininku ideologijos nežinant, kas iš tiesų tai yra, ir nesuvokiant esminių jos konceptų? Šioje situacijoje toks neatsakingas politinis mąstymas labai primena krokodilą ir lėktuvą - lygiai taip pat, kaip krokodilas nemato danguje skrendančio lėktuvo, nes nežino apie jo egzistavimą, taip ir žmonės, stokojantys tam tikrų teorinių žinių, yra nepajėgūs pamatyti ir iki galo suvokti politinio mąstymo srovių.

Pati skaudžiausia minėto proceso pasekmė - visuomenė neišvengiamai depolitizuojama, nes politinį mąstymą pakeičia buitinis mąstymas. Politinius įsitikinimus formuoja tam tikros buitinės patirtys, psichologiniai išgyvenimai, neturintys nieko bendra su atsakingu valstybės valdymo kūrimu. Žmonių politiniai įsitikinimai gimsta pernelyg atsitiktinai, tačiau kai jie nėra reflektuojami ir „sutvirtinami“ teorinėmis žiniomis, pati politika neišvengiamai tampa paviršutiniška ir atsitiktine. Ko verti įsitikinimai, kurių negalima pagrįsti niekaip kitaip, kaip tik buitine patirtimi? „Aš manau, kad teisinga yra būtent tai, nes man taip atrodo“ nėra argumentuota nuomonė. Nesuvokdami tam tikrų mąstymo paradigmų ir istorinio politinės filosofijos konteksto, žmonės yra pasmerkti likti krokodilais „užrištomis akimis“. 

Politika yra neįsivaizduojama be logikos ir filosofijos, lygiai taip pat jai yra svarbi moralė, tačiau vis dažniau ima atrodyti, kad šiandien stengiamasi išsiversti be šių komponentų, be kurių, deja, nelieka ir pačios politikos. Negana to, manoma, kad politika apsiriboja politikos mokslu, o politinė filosofija nepelnytai marginalizuojama, dėl to politinė mintis neišvengiamai degraduoja. Politikos mokslas, taikantis pozityvistinius metodus, yra nepajėgus pakeisti politikos, kuri neįsivaizduojama be vertybiškumo. Lygiai taip pat politikos neįmanoma suvesti į teisę, ekonomiką ar individualistinę moralę, ką, pasak prancūzų filosofo Pierre Manent, šiandien atkakliai bandoma įvykdyti.  

Tačiau čia iškyla viena esminė problema: neįmanoma padaryti taip, jog visa visuomenė staiga imtų skaityti filosofų veikalus ar rinktis šios disciplinos universitetines studijas. Galų gale, niekada nebus ir taip, jog visi piliečiai apskritai domėsis politika ir jausis valstybėje vykstančio politinio proceso dalyviais. Vis dėlto politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, egzistuoja tam tikri autoritetai, galintys palengvinti reiškinių suvokimą ir taip užpildyti teorinių žinių trūkumą. Banalus, tačiau labai iliustratyvus pavyzdys: pajutęs skaudant dantį, žmogus paprastai nedelsdamas kreipiasi į odontologą. Kas būtų, jeigu toks žmogus pasakytų: „aš nepritariu jo gydymui, prašau toleruoti mano pasirinkimą“? Žinoma, negalima paneigti, jog politikoje egzistuoja neišvengiamai daugiau subjektyvumo, tačiau net ir nuomonės susiformavimui reikalingas tam tikras išprusimas, nesusijęs su asmeninėmis preferencijomis. Mėginant išvesti paralelę tarp ką tik minėto pavyzdžio apie pacientą ir odontologą, klaidinga būtų manyti, jog dantų gydytojo ekvivalentas politinio mąstymo sferoje yra politikai - pastarieji tik materializuoja visuomenėje vyraujančią politinę mintį, tačiau retai kada prisideda prie jos genezės. Tai nėra ir politikos mokslininkai ar apskritai sociologai, nes gamtos mokslų metodų taikymas žmogaus elgesio tyrimams, nors ir pajėgus atsekti tam tikrus priežastinius ryšius ir dėsningumus, tegali menkai prisidėti prie fundamentalaus politinio mąstymo formavimo. Tai gali padaryti tik kur kas anksčiau už politikos mokslą atsiradusi politinė filosofija.

Būtent politikos filosofai - žmonės, besispecializuojantys šioje srityje daugelį metų ir turį pakankamai kompetencijos - gali padėti užkamšyti teorinių žinių spragas ir padėti apie politiką mąstyti atsakingiau. Šiuo atveju kalbu apie šiandieninius mūsų visuomenės politikos filosofijos specialistus, kurių pasisakymai, tam tikrų politinių reiškinių komentarai kažkodėl dažniausiai apsiriboja tik į šią sritį besigilinančiųjų dėmesiu, nors pati politika yra kiekvieno piliečio reikalas. Norint iš tiesų ją suvokti, neužtenka domėtis tuo, kokius rinkimų rezultatus prognozuoja politologai. Lygiai taip pat svarbu sekti ir analizuoti politinės filosofijos diskursą, kuris yra ne mažiau relevantiškas ir gali įveikti įkyrias pseudopolitines spekuliacijas. 

Tai jokiu būdu nereiškia, kad ši sugestyvi įžvalga yra raginimas atsisakyti savarankiško mąstymo ir aklai kartoti politikos filosofų išsakytus samprotavimus. Priešingai - pastarųjų paisymas ne primeta nuomonę, o suteikia tam tikrą teorinį pamatą, būtiną tam, kad primityvų ir neartikuliuotą požiūrį pakeistų brandūs ir argumentuoti įsitikinimai. Kitaip tariant, tai - krokodilo galimybė pamatyti lėktuvą ir suvokti situaciją iš kur kas platesnio rakurso. 

Čia išsyk įmanomas prieštaravimas, esą žmogaus politiniai įsitikinimai laikytini grynai asmeniniu reikalu ir niekam nedera kištis į jų formavimąsi. Tačiau negalima teigti, kad politiniai įsitikinimai priklauso vien tik privačiai sričiai, nes pati politika, kuri yra formuojama piliečių įsitikinimų, savo esme ir prigimtimi yra viešas reikalas. Iš čia ir kyla atsakomybės, apie kurią kalbama, poreikis. Privačiu galima laikyti žmogaus maisto ar aprangos pasirinkimą, tačiau politiniai reikalai pirmiausia yra viešoji sfera, daranti įtaką absoliučiai visoms gyventojų grupėms. Nuo to, kiek atsakingas yra politinis mąstymas šiandien, priklauso tai, kokie politiniai procesai įvyks rytoj ir kokiu keliu toliau vystysis mūsų visuomenė. 

Demokratijos užtikrinta mąstymo laisvė gali būti realizuojama tik tuomet, kai mąstymas yra išlaisvintas iš atkaklaus profaniškumo ir paruoštas argumentuotai politinių reiškinių ir idėjų analizei. Norint suvokti politiką neįmanoma išsiversti be politinės filosofijos, kuri pastaruoju metu, deja, yra praradusi didelę dalį autoriteto. Lietuva, būdama išties nedidelė valstybė, gali pasigirti itin iškiliais ir kompetentingais mąstytojais, ir visuomenė, siekdama būti tikrai laisva ir pažangi, neturėtų jų ignoruoti. Tik mąstančios ir sąmoningos piliečių bendruomenės įgyja atsparumą propagandai ir geba atsakingai kurti savo valstybės ateitį. 

Autorė yra politikos mokslų studentė

Susiję straipsniai

Monika Morkūnaitė 4729822552379136113

Rašyti komentarą

  1. Sveikinu su pirmuoju tekstu! Buvo įdomu perskaityti :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-07-08 21:07

    Džiaugiuosi kiekvienu jaunu išsilavinusiu žmogumi ir raginu visus, studijuojančius politikos, filosofijos mokslus daugiau rašyti. Jūsų žinių labai trūksta kitų profesijų studentams ir ne tik studentams. Pas mus tiek daug propagandos, melo, kad daugeliui reikia išmokti mąstyti savarankiškai. Ačiū ir lauksime kitų straipsnių.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-07-08 21:21

    Išsakytos argumentuotos, teisingos mintys. Graži mergina:). Tik norėtųsi daugiau paprastų - lietuviškų - terminų (gerbiant mūsų visų kalbą). Sėkmės studijose.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-07-08 23:04

      argumentuotos, terminų, studijose - o norėtųsi... pagrįstos, sąvokų, moksluose :)

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2015-07-10 22:17

      Sutinku su jūsų pastebėjimu

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-07-09 05:32

    Jei jau net studentu ( cia - prof. V. Radzvilo , bet tikekimes ir kitu) rasiniai pakyla i tokias aukstumas tai manau musu reikalai nera tokie prasti kaip atrodo.
    Tuomet galima grumtis ir kurti. Ir tos globalizacijos nebeatrodo tokios baisios!
    Aciu gerb. Monikai uz puiku pasisakyma. Jis tikrai labai reikalingas siandien ,nors jo reikejo zymiai anksciau.
    Kurybines Sekmes .
    Pagarbiai
    A.D.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-07-09 08:33

    Iš ties džiugu. Rašinys neįtikėtinai brandus, įdomus ir reikalingas. Drąsinu rašyti daugiau. Beje ir komentarai korektiški spalvingi ir geranoriški. Ko jau seniai nėra pop tinklapiuose. Taip gimsta VILTIS.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Labai smagu skaityti tokias įžvalgas.Dėkui.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Erelio snapas2015-07-14 13:48

    Radžvilo portalas su pasididžiavimu skelbia studentės, kuriai pats išplovė smegenis, darbą. Eksponuoja.
    Ta ką tik pampersus išaugus mergaitė tegu geriau išteka ir vaikus gimdo, o ne svetimą "filosofiją" perpasakoja.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item