Michael Cook. Naujas seksualinės revoliucijos etapas

JAV Aukščiausiojo teismo sprendimas įteisinti tos pačios lyties santuokas žymi svarbaus etapo seksualinės revoliucijos istorijoje pabaigą.  Obamos administracija atšventė šią progą apšviesdama Baltuosius rūmus vaivorykštės spalvomis, kad parodyti savo „nesvyruojančią paramą progresui ir lygybei“.

Bet revoliucijos ne visuomet baigiasi taip, kaip tikisi jų protagonistai.

1793 m. sausio 23 d. jo didenybės Liudviko XVI galva buvo iškelta virš džiūgaujančios minios.  Naujosios prancūzų respublikos revoliucionieriai pagaliau sugriovė ancien regime (senąją santvarką).  Pasak mūsų laikų istoriko, karaliaus egzekucija „sunaikino šį tą visiems laikams.  Tądien, 10:22 valandą, giljotinos ašmenys sunaikino [monarchijos] mistiškumą.  Monarchija liko išniekinta ir desakralizuota.“

Revoliucionieriai matė puikią karalių jungą nusimetusios prancūzų tautos ateitį.  Savo garsioje kalboje, pasakytoje prieš parlamentą Žanas Polas Maratas (Jean-Paul Marat) pareiškė: „kol nenusiris tirono galva, prancūzai neregės laisvės, saugumo, taikos, ramybės ir laimės, o kitos tautos – vilties nusimesti savo pančius.“

Kas laukė prancūzų artimoje ateityje?  To niekas negalėjo pasakyti.  Juk vyko revoliucija, o jos nevyksta pagal planą.

Prancūzų ateityje laukė teroras: valdant Viešojo saugumo komitetui tūkstančiai giljotinuoti; apie ketvirtį milijono žmonių nužudyta Vandėjos genocide; galiausiai išžudytas pats Viešojo saugumo komitetas; žlugusios respublikos vietą užėmusi Napoleono imperija, karuose nusinešusi 5 milijonus gyvybių; ir grįžimas į išeities tašką – monarchijos Liudviko XVII asmenyje restauravimas.

Šios tragedijos niekas nesitikėjo.  Niekas jos nenorėjo.  Bet revoliucijos turi savo impulsą.  Ir niekas niekada negali pasakyti kuom jos baigsis.

JAV Aukščiausiojo teismo nuosprendis Obergefell v. Hodges byloje seksualinei revoliucijai reiškia tą patį, ką Liudviko XVI nukirsdinimas reiškė Prancūzų revoliucijai.  Jis sunaikino santuokos mistiškumą.  Santuoka daugiau nėra traktuojama kaip iki-politinė tikrovė, pirmesnė už konstituciją, saugi vieta nuo valdžios įsikišimo.  Verdiktas reiškia, kad valdžia gali apibrėžti santuoką kaip tik panorėjusi.  Kaip nevyniodamas į vatą savo atskiroje nuomonėje rašė Aukščiausiojo teismo teisėjas Džonas Robertsas (John Roberts):

„Teismas negaliojančiais pripažįsta daugiau nei pusės valstijų įstatymus ir įsako pakeisti socialinę instituciją tūkstantmečiais buvusią žmonių visuomenės pagrindu: nuo Kalahario bušmenų iki Hanų kinų, nuo Kartaginos gyventojų iki actekų indėnų. Ir kuo gi mes save laikome?“

Kas laukia toliau?  Niekas nežino.  Kas neleis dar sykį pakeisti santuokos apibrėžimo taip, kad ją galėtų sudaryti daugiau nei du žmonės, klausia Robertsas:

„Jei negalėjimas tuoktis pažemina gėjų ir lesbiečių poras, kodėl toks draudimas nebūtų laikomas žeminančiu žmones, save realizuojančius daugpatystėje?“

Ar matome sąmokslą per vienalytes santuokas įteisinti daugpatystę?  Ko gero ne.  Tačiau, pastebi Robertsas, dabar neturime nieko, kas tai sustabdytų.

„Paklausti apie daugpatystę, [gėjų santuokos advokatai] pareiškė, kad „tokia institucija nėra įteisinta“.  Bet čia ir yra problema: daug JAV valstijų [iki Aukščiausiojo teismo sprendimo] neturėjo ir vienalytės santuokos institucijos.“

Beje, daugpatystės šalininkai jau konstruoja savo teisinius argumentus.  Naujausias Emorio universiteto Teisės žurnalo (Emory Law Journal) numeris yra skirtas poligamiškam gyvenimui.  Pasak vieno jame publikuoto garsaus teisininko:

„Tiems kam rūpi gėjų ir lesbiečių diskriminacija negali nerūpėti nevienodos teisės tų, kurie – jei galėtų – pasirinktų gyventi su keliais partneriais.  Net jei pirmosios grupės diskriminacija yra labiau paplitusi ir aršesnė, antrosios grupės diskriminacija yra taip pat konstituciškai nepateisinama.“

Kai kurie aktyvistai žengia dar toliau nei teisė turėti daug sutuoktinių.  Jų tikslas – visiškas santuokos panaikinimas.

Viena jų – Maša Gesen (Masha Gessen), rusų kilmės amerikiečių žurnalistė, puikiai įvertintos Vladimiro Putino biografijos autorė.  2012 m. kalbėdama Sidnėjaus rašytojų festivalyje ji pareiškė nebūsianti patenkinta tol kol nebus įteisintos tokios komplikuotos bendro gyvenimo formos, kokia yra jos pačios patirtis: lesbietiška santuoka, skyrybos, dar viena lesbietiška santuoka ir trys vaikai turintys penkis tėvus (antrosios Gesen žmonos vaiko biologinis tėvas yra Gesen brolis).  O idealiu atveju, Gesen norėtų, kad santuoka apskritai nebūtų laikoma institucija:

„Sutinku, kad turėtų egzistuoti teisė tuoktis, bet taip pat manau – net kvailiui aišku, kad santuokos institucija egzistuoti neturėtų…  Kova už gėjų santuoką paprastai slepia melą apie tai ką mes padarysime kai laimėsime.  Taip yra todėl, kad mes sakome, jog santuoka nepasikeis, o tai yra melas.  Santuokos institucija pasikeis, jai reikia keistis ir, pasikartosiu, manau, kad ji neturi egzistuoti.“

(JAV Valstybės sekretorius Džonas Keris (John Kerry), beje, aukštino Gesen kaip „nuostabų žmogų, motiną, žurnalistę ir neeilinę kovotoją už žmogaus teises“.  Taigi – ji nėra tyruose šaukiančiojo balsas).

Skirtingai nuo Prancūzų revoliucijos, seksualinės revoliucijos aukos nebus giljotinuojamos.  Bet jie ir jų vaikai gali užplūsti skyrybų teismus, kalėjimus, priklausomybių klinikas ir psichines ligonines.  Oponentai gali būti baudomis priversti bankrutuoti ar net patekti į kalėjimą.  Užjūriuose neturtingas moteris gali įdarbinti surogatinių motinų „fermos“.

Kas žino kokia destrukcija mūsų laukia ateityje?  Niekas.  Bet tikro revoliucionieriaus ženklas yra tai, kad jam tokie dalykai nerūpi.  Jis visuomet skelbia, kad ateitis – šviesi.  Kaip pasakė prezidentas Obama: „meilė laimi“ (#LoveWins).  Kas tai, jei ne koncentruoti vieno Prancūzų revoliucijos teroro vadų Maksimiliano Robespiero (Maximilien Robespierre) žodžiai: „krauju užantspauduodami savo darbą, galiausiai pamatysime skaisčią visuotinės laimės aušrą“?

Versta iš Mercatornet.com

www.laisvavisuomene.lt