Laurynas Kasčiūnas. Kremliui užtektų pusės metų pašalinti Lukašenko

Politologas Laurynas Kasčiūnas yra užtikrintas, kad Baltarusijos režimo dialogas ir bandymai normalizuoti santykius su Vakarais  tėra fasadiniai. Kai tik Vakarai pateiks reikalavimus, kvestionuojančius režimo pagrindus, dialogas bus nutrauktas. Kalbant apie Baltarusijos ir Rusijos santykius, politologas teigia, kad „Lukašenko yra pakankamai savarankiškas nesavarankiškos valstybės prezidentas“.

Interviu portalui charter97.org L. Kasčiūnas pabrėžė, kad karybos srityje Baltarusija seniai praradusi nepriklausomybę, o dėl didėjančio NATO matomumo regione galima tikėtis dar glaudesnės Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos.

- Kaip vertinate dabartinę Baltarusijos padėtį? Viena vertus, ji bando būti erdve susitarimams tarp Kijevo ir separatistų (erdve tarp Ukrainos ir Rusijos), tuo pat metu Baltarusijai reikia palaikyti gerus santykius su Kremliumi, o paraleliai bandoma žaisti ir su Europa. Kaip galima apibendrinti susidariusią padėtį?

- Įvertinus situaciją, Baltarusijoje niekas nesikeičia jau 3-4 metus. Lukašenko kol kas kontroliuoja padėtį, nes jis palaiko Rusiją, o mainais yra remiamas palankiomis dujų kainomis, kreditais ir nuolaidomis. Todėl visi žaidimai su Vakarais, Europa, naujas „įtraukimas“, „nauji santykiai“ ir naujoji „normalizacija“ tėra fasadiniai, jie reikalingi kaip įrankis deryboms su Rusija.

Lukašenko yra struktūriškai surištas su Rusija ir raktai politinei sistemos transformacijai yra Rusijoje. Europoje turi būti suprasta, kad bet koks Lukašenkos bandymas kalbėti apie santykių atnaujinimą yra pasmerktas nesėkmei, nes Lukašenko gali žaisti tik iki tam tikros ribos. Kitaip tariant, iki tol kol tai neprieštaraus jo politinio saugumo architektūrai, santykiams su Rusija - jo režimo stabilumo garantui. ES, veikianti principu „daugiau už daugiau“ („more for more“), tam tikru metu gali iškelti klausimus, kurie bus kenksmingi Lukašenkos režimui.

Noriu pasakyti, kad Lukašenko yra pakankamai savarankiškas nesavarankiškos valstybės prezidentas. Įdomiai skamba, dar viena analogija, kuri šiuo atveju tiktų – Rusijos gubernatorius su didėle veikimo laisve. Taip aš suvokiu dabartinę Baltarusiją ir tai, kas vyksta, yra jos trajektorija. Nemanau, kad Baltarusija sistemiškai gali išeiti iš Rusijos įtakos. Išėjimas reikštų įrankių, palaikančių valstybę ir režimą, atsisakymą. Rusijoje Lukašenko galbūt kam nors ir nepatinka, bet šioje situacijoje jis yra geriausias iš blogiausių, todėl su juo susigyvenama.

- Situacija Ukrainoje paskatino diskusiją apie NATO pajėgų dislokavimą Baltarusijos kaimynystėje, Baltijos šalyse. Kaip tai gali paveikti Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimą?

- Kalbėsiu tiesiai šviesiai. Nuo momento, kai prasidėjo kalbos apie Rusijos ir Baltarusijos sąjungą (galima kritikuoti šį projektą), ypač karinėje, gynybos sferoje šios valstybės pasiekė tokį lygį, kai balturusiška karinė struktūra daugiau neegzistuoja kaip savarankiška, o veikia kaip Rusijos ginkluotojų pajėgų dalis. Ir sprendimai priimami pagrinde ne Baltarusijoje. Kalbant apie didesnį NATO matomumą Baltijos šalyse, tai bus katalizatorius, kuris galbūt neprovokuos, tačiau gali priversti Rusiją stiprinti karinį sektorių ir Baltarusijos karinį potencialą, paspartinti integraciją į Rusijos gynybinę sistemą.

Nemanau, kad Baltarusija karybos srityje yra nepriklausomas veikėjas. Todėl NATO pajėgų išdėstymas galėtų prisidėti prie didesnės Rusijos ir Baltarusijos karinės integracijos.

- Kodėl ES eilinį kartą apsigauna dėl „atšilimo“ su Lukašenko? Laukia „rinkimai“, kokios yra europiečių ir net amerikiečių, kurie, kaip matėme, susitikinėjo su Lukašenko, viltys?

- Sunku kalbėti apie įtraukimo lygį. Nemanau, kad Vakarai tikisi ištraukti Baltarusiją iš Rusijos įtakos sferos valdant Lukašenkai.

- Galime pastebėti, kad net politinių kalinių klausimas nekeliamas pirmame plane...

- Sutinku, kad vyksta tam tikra sąlygų devalvacija. Tačiau sankcijos veikia, jos neatšauktos. Kontaktai yra, tam tikras atšilimas taip pat, tačiau manau, kad sveikas protas Vakaruose dominuoja, suprantama, kad su Baltarusija negalima elgtis, kaip su šalimi, kuri balansuoja tarp Rytų ir Vakarų, ji vis vien priklauso Rytams.

Galbūt Vakarai dar nesuprato, kad „įtraukimas“ yra parduodamas. Galbūt jie ne iki galo suprato, kaip funkcionuoja Baltarusija. Galbūt norima atlaisvinti vietos manevrui, sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos. Tai tik spėjimai.

Tačiau nemanau, kad Vakarai tikisi, jog sugebės pakeisti geopolitinį Lukašenkos kursą. O jo kurse yra tik žaidimas su Rusija, nieko daugiau. Nemanau, kad Vakarai rimtai svarsto apie Baltarusijos „įtraukimą“, tačiau jie ieško kanalų dialogui, sprendžia pragmatinius klausimas ir t.t.

- Kaip tokiu atveju reaguoti į artėjančius „rinkimus“? Lukašenko naudojasi įvykiais Ukrainoje...

- Taip, jis sustiprinto savo simbolines tvarkos ir stabilumo užtikrintojo pozicijas.

- Jis visiškai sunaikino opoziciją. Kas laukia šiuose „rinkimuose“?

- Bus eilinis farsas ir rezultatų klastojimas siekiant užsitikrinti eilinius kelis metus valdžioje. Viskas. Šį kartą, kaip niekada iki šiol, nebręsta joks lūžis, jo nesimato, net nėra scenarijaus, t.y. joks judėjimas iš apačios net neaptariamas. Todėl neverta ko nors tikėtis.

Reikia tikėtis eilinio farso, tikėtina, jog mažiau parodomojo. Galbūt pabandys suvaidint pliuralizmą, parodyti kovą, lyg būtų konkurencija. Nebus daromos klaidos, kaip prieš penkis metus, kad ką nors palaikyti, kad ir vėl neįvyktų penkių metų patas su Vakarais. Valdžia ieškos būdų parodyti, kad egzistuoja pliuralizmas. Tačiau tai tik fasadas. Manau, kad šie „rinkimai“, jei juos pravesti link pliuralizmo, gali tapti galimybe pasirodyti prieš Vakarus. Tačiau struktūriškai nesijaučia, kad visuomenė galėtų tapti vidinių ir iš apačios einančių pokyčių jėga. Man taip neatrodo.

- Kuo labiau artėja „rinkimai“, tuo daugiau aštresnių pasisakymų Lukašenko adresuoja Rusijai. Kritikuoja ją, Krymo okupacijos atžvilgiu laikosi tokios pačios pozicijos kaip Abchazijos ir Pietų Osetijos. Ar tai gali nusibosti Kremliui ir ko tokiu atveju tikėtis?

- Jei būtų kokios nors pasekmės, tai Kremliui užtektų pusės metų, kad pašalintų Lukašenko. Pakeltų dujų kainas iki rinkos vertės arba kainos Baltijos valstybėms ir režimas sugriūtų iškart. Tačiau žinant žaidimo taisykles, kaip ir minėjau, Kremliui geresnio varianto kol kas nėra. Galima daug ir garsiai kalbėti, tačiau Lukašenko jiems yra pati palankiausia figūra. Ir man atrodo, kad kol kas jis yra reikalingas. Kremlius jį jau pažįsta.

- Ką daryti Lietuvai turint tokį kaimyną?

- Lietuvai reikia mažinti savo priklausomybę nuo tokių kaimynų. Diversifikuoti prekybą...

- Tačiau mes matome, kad karo Ukrainoje ir sankcijų Rusijai kontekste, Lietuvos prekybininkai atsigręžia į Baltarusiją...

- Tai yra blogai. Dabar ne pats geriausias momentas, verslas tampa režimo įkaitu ir yra rizika, kad gali tapti jo agentu. Reikia analizuoti, kur verslas yra politizuotas, o kur ne. Ir stengtis sumažinti priklausomybę nesitikint, kad „įtraukimas“ gali privesti prie kokių nors pokyčių šioje šalyje. Įmanoma sumažinti verslo kontaktus iki ten, kur Baltarusija be mūsų neišsiverčia. Įmanoma ir to turėtų užtekti.

Versta iš Charter97.org