Karo nuniokotame mieste tarnaujantis kunigas: Baimes nustelbia Viešpaties malonė

Leidinys „Vatican Insider“ kalbėjosi su 43 metų Ibrahimu Alsabaghu, kuris nuo spalio mėnesio ein...


Leidinys „Vatican Insider“ kalbėjosi su 43 metų Ibrahimu Alsabaghu, kuris nuo spalio mėnesio eina klebono pareigas labiausiai karo nuniokotame Sirijos Alepo mieste. „Mano baimes nustelbia Viešpaties malonė“, – teigia dvasininkas.

„Parapijai tiesioginis pavojus dar negresia, tačiau kai kurie mūsų kaimynai savo gyvybėmis rizikuoja kasdien. Dauguma džihadistų, kurie mus puola, net nekalba arabiškai. Jie yra atkeliavę iš tolimiausių šalių ir turi mažai ką bendro su Sirijos revoliucija“, – pasakoja I. Alsabaghas.

43 metų kunigas kunigu karo nuniokotame Alepo mieste tarnauja nuo spalio mėnesio. Jis gimė Damaske, studijas baigė Romoje ir sugrįžo į Siriją, kad, kaip sako pats, būtų kartu su savo žmonėmis. Internetas ir telefono linijos Alepe vieną minutę dar veikia, tačiau jau kitą minutę gali likti visai be jokio ryšio.

Būtent Alepo miestas labiausiai nukentėjo per visą Siriją kamuojantį ginkluotą konfliktą. Vanduo ir elektra šiame mieste jau tapo prabanga. Tačiau pranciškonas I. Alsabaghas nestokoja stiprybės ir lieka mieste, kuriame padeda kiekvienam, atsidūrusiam visoje šioje negailestingoje situacijoje, kurioje visi kenčia nepaisant savo tikėjimo.

Tėve Ibrahimai, kaip galite gyventi tokioje vietoje kaip Alepas – mieste, kuris yra nusiaubtas šio absurdiško karo?

Pirmasis dalykas, kuris mane čia laiko, yra Dievo valia, kaip kad ją suvokiu savo gyvenime. Kai išgirdau pašaukimą sekti Viešpačiu, sudariau su juo sandorą. Tariau Jam: „Gyvenimas su tavimi yra gana sudėtingas, tačiau be tavęs jis yra neįmanomas. Negaliu gyventi atskirai nuo tavęs.“ Tada, kai suvokiau, kad mano pašaukimas yra gydyti kitus, šeimas, kaip kunigas paprašiau, kad galėčiau likti ten, kur esu, kartu su savo šeima, kad galėčiau visiškai atiduoti save kitiems. Buvau devyniolikos, kai man taip nutiko, tačiau visa tai nuolat laikau arti savo širdies. Žiūrėti Jo šeimos, Jo žmonių – tai yra Jo valia, ir aš esu visiškai pasirengęs tai daryti, eiti į bet kurią pasaulio dalį, kur tik Jis mane siunčia per Savo atstovus – vyresniuosius, kurie atsiklausia manęs, ar noriu būti ten siunčiamas. Tad, kai manęs buvo paprašyta keliauti į Alepą, nejaučiau baimės, nors ir žinojau, kokį sunkų kryžių būnant čia teks nešti.

Ar dabar jaučiate baimę?

Kiekvieną dieną. Tačiau mano baimes nustelbia malonė Viešpaties, kuris veikia ir taip dažnai veda mus prie darbų, apie kuriuos niekada neįsivaizduodavome galį atlikti. Net dabar, kai esu čia, jaučiuosi tarsi tėvas, jaučiu savyje gerumą ir tariu sau: „Dažniausiai nesu toks, taip mylintis. Neturiu stiprybės taip mylėti.“ Toks suvokimas padeda man pamatyti už viso to slypinčią malonę, kuri mane pasiekia iš Viešpaties. Kai mes atiduodame save Jam, daugiau nebesame patys savimi, o mumyse, kaip sako Šv. Paulius, apsigyvena Jo dvasia.

Kaip tokioje apleistoje vietoje kaip Alepas Jūs sugebate gyventi bendrystėje su visuotine Bažnyčia?
Per savo paskutinį apsilankymą Italijoje pamačiau, kad jūs meldžiatės už mus, kad už mus meldžiasi kunigai ir pašvęstojo gyvenimo atstovai, kurie rengia maldos vigilijas už mus. Mes turime komunikacijos problemų: dažnai nutrūksta elektros tiekimas, ir mes jaučiamės izoliuoti, nes atrodo, jog esame atskirti nuo viso likusio pasaulio. Tačiau kiekvieną dieną stengiuosi klausyti, ką kalba popiežius, ir gyventi bendrystėje su Romos Katalikų Bažnyčia.

Ko Jūs prašote iš mūsų, Vakarų krikščionių?

Visų pirma ir toliau nenustoti melstis už Vidurio Rytų krikščionis, už Sirijos ir ypač Alepo krikščionis. Malda yra pasitikėjimo Viešpaties išmintimi ženklas, taip pat esminės bendrystės, kuri egzistuoja tarp mūsų, išraiška. Mums čia trūksta visko, ir kartais net negalime pasakyti, ko dabar reikia labiausiai. Kai mus pasiekia humanitarinė pagalba, galime paremti čia gyvenančius žmonės. Neužmirškite to dosnumo, apie kurį kalbėjo šv. Paulius. Jis nuolatos organizuodavo specialias rinkliavas tuo metu sudėtingomis sąlygomis gyvenusiems Jeruzalės krikščionims. Jis ragino žmones išreikšti jų širdyse esančią artimo meilę teikiant konkrečią pagalbą su bėdomis susidūrusiems krikščionims. Mes ir toliau turime laukti Apvaizdos ir esame tikri, kad Jis niekada nenustos mūsų stebinti.


Susiję straipsniai

Religija 8478884894367993033

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item