K. Zamarytė-Sakavičienė, D. Stakišaitis. Nebūties link: kam reikalingi nereikalingų vaikų organai

Keistai skambėtų mūsų tėvų pasvarstymai – ar reikia jiems mūsų, ar nereikia. Paprastai visiems tėvams jų vaikų reikia, tačiau ar tai išsemia vaiko (galbūt jau suaugusio) gyvenimo prasmę? Ar toks klausimas korektiškas, kai kalbame apie žmogų? Ačiū tėvams, kad per juos atėjome į pasaulį, kad tiek daug iš jų gavome... Bet jau ir patys duodame. Patys leidžiame per mus ateiti naujiems gyviesiems – gyvenantiems ir duodantiems. Žmonija egzistuoja vis atsinaujindama, atsikurdama – per gyvenančias žmogiškas būtybes kurdama naujas. Jos tarpusavyje stipriai susijusios, tačiau atskiros, individualios. Vaikai – tai jau kiti žmonės, o ne tėvų nuosavybė – „daiktai”, kurių gali reikėti ar nereikėti. Kurių įsigijimui ar išmetimui pagrįsti užtenka vien tik (ne)reikėjimo. Kuriuos, esant reikalui, būtų galima pirkti ar parduoti.

Kartais mamos nusprendžia, kad jų kūnuose augančių vaikų joms nereikia... Šis „nereikėjimas“ daugumoje pasaulio valstybių yra lemtingas. Jis „išsemia“ negimusio žmogaus gyvenimo prasmę, vertę, orumą iki galo – iki valstybės legitimuotų (ir dažnai apmokamų iš valstybinių biudžetų) medicininių priemonių, kuriomis „nereikalingas“ gyvenimas nutraukiamas, sunaikinamas, ištrinamas iš mamos, šeimos, tautos, žmonijos gyvenimo, lyg jo paties savaime net nebūtų buvę.

Štai Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia Planuotos tėvystės (PT) organizacija, kurios darbuotojai kasmet nutraukia apie 327 000 „nereikalingų‘ žmogiškų gyvybių (beveik milijoną per 3 metus). Tai yra didžiausia abortų verslu užsiimanti korporacija pasaulyje. Jai priklauso apie 700 „sveikatos” centrų, klinikų ir privačių gydytojų kabinetų, kuriuose teikiamos iš esmės tik kontracepcijos ir nėštumo nutraukimo paslaugos. Abortai sudaro 98% visų nėščioms moterims PT įstaigose teikiamų paslaugų[1]. Pirmame nėštumo trimestre ši paslauga kainuoja iki 1500 dolerių, antrame trimestre kaina jau didesnė[2]. PT save vadina nonprofit (ne pelno siekiančia) organizacija, bet vien oficialiai uždirbo 305,4 milijonų dolerių praėjusiais metais ir 305,3 milijonų dolerių šiais. JAV mokesčių mokėtojų pinigais ši organizacija kasmet dar „paremiama” apie puse milijardo dolerių suma.

Tačiau jiems to nepakanka. Šių metų liepą JAV visuomenę šokiravo video medžiaga[3], nufilmuota Davido Daleideno ir jo kolegų trejus metus trukusio slapto žurnalistinio tyrimo metu. Dviejuose paviešintuose filmukuose (planuojama paviešinti dar dvylika) rodoma, kaip PT vyriausioji medicininių paslaugų direktorė dr. Deborah Nucatola ir Los Andželo PT padalinio direktorė medicininiams reikalams Mary Gatter derasi su biotechnologijų kompanijų atstovais apsimetusiais asmenimis dėl abortuotų embrionų (žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo moters devintos nėštumo savaitės pradžios iki gimimo yra vadinama „vaisiumi”, tačiau šiame tekste paprastumo dėlei bus naudojamas tik terminas „embrionas”) organų kainų bei kitų pirkimo/pardavimo sąlygų.

D. Delaidenas liudija, jog žurnalistinio tyrimo metu iš įvairaus lygmens PT organizacijos darbuotojų daugybę kartų girdėjo, kad jie „daro pinigus“ parduodami embrionų kūno dalis[4], o šios veiklos tikslas yra pelnas. Filmukuose PT darbuotojos pasakoja, kaip embrionų organai yra planuojami parduoti, jų širdims vis dar plakant po mamų širdimis. Norint, kad techniškai būtų įmanoma išimti reikiamas kūno dalis, parduoti skiriami vėlyvesnio nėštumo periodo, maždaug nuo 10 savaičių, embrionai (JAV nėštumo nutraukimas moters pageidavimu galimas iki 24 savaitės). PT darbuotojos detaliai apibūdino tokiems atvejams adaptuojamas procedūras. Siekdamos išgauti pardavimui tinkamą nepažeistą galvą, taiko nelegalią dalinio gimimo aborto procedūrą; aiškina, kaip replėmis suima atitinkamose embriono kūno vietose, kad nepažeistų kitų reikiamų kūno dalių ar organų: „Mums labai gerai sekasi išgauti širdį, plaučius, kepenis, nes mes tai išmanome. Todėl aš nesutraiškau reikalingos dalies, bet traiškau žemiau ar aukščiau ir matau, ar galiu išimti ją visą nepažeistą“ (D. Nucatola). Siekiant išlaikyti širdį pakankamai „šviežią“, nuo mirties iki organo išėmimo turi praeiti ne daugiau nei 5 minutės, todėl embrionai dažnai yra pradedami „mėsinėti“ gyvi ir be nuskausminimo.

Paviešinus filmukus apie PT vykdomą prekybą embrionų organais, 80 Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų kongresmenų pateikė įstatymo projektą, kuriuo siekiama sustabdyti PT finansavimą vieneriems metams[5]. Tai jau šioks toks posūkis JAV politikoje ir „Pro-life“ („už gyvybę“) bei „Pro-choice“ („už pasirinkimą“) judėjimų kovoje, tačiau akį rėžia siūlomos „bausmės“ neadekvatumas paaiškėjusiems faktams. Buvo pradėti net penki PT veiklos tyrimai federaliniu ir valstijų lygmeniu, tačiau jie niekada neatsakys į visus JAV (ir valstybių, kurios įvairiose gyvenimo sferose seka JAV pavyzdžiu) gyventojams kilusius teisinius, finansinius, medicininius klausimus. O vienas iš jų – kaip įmanoma šitaip elgtis su dar labai mažais, tyliais, negalinčiais pasipriešinti žmonėmis?

Kad nematytum žmogaus kitame, kad galėtum iš jo atimti gyvybę, gyvenimą, buvimą šiame pasaulyje, pirmiausia turi išsižadėti žmogaus savyje. Kiekvienas iš mūsų yra atskiras žmogus. Ir vis dėlto mes visi esame pernelyg susiję. Skirtingų rasių, tautų, valstybių, lyčių žmonės... Skirtingų vystymosi stadijų, skirtingo amžiaus, dydžio... Esame vienintelės Visatoje žinomos kūniškos ir dvasinės būtybės, kilę iš tų pačių protėvių, turintys tą pačią, bendrą biologinės, kultūrinės, dvasinės evoliucijos istoriją. Visą savo gyvenimą esame susaistyti su kitais žmonėmis – su kiekvienu iš jų atskirai ir su visa žmonija bendrai. Mūsų susietumas fundamentalus ir esmingas mums patiems. Todėl ignoruodamas žmogiškumą kitame, naikini jį savyje. Tampi vis labiau nežmogumi.

Žmonių, net ir negimusių, žudymas dehumanizuoja. Jis paskandina mirties kultūroje ir žmogiškumo kibirkštis užgęsta. Gėrio ir blogio riba tampa neįžiūrima. Laisvė pasirinkti gėrį apribojama. Įsivyrauja moralinė tamsa, kurioje „viskas galima”. Jeigu siekiant finansinės naudos „gydytojui” galima traiškyti mažo žmogaus kūną, ko jam daryti negalima? Koks moralinis imperatyvas galėtų sustabdyti jį nuo prekybos to kūno dalimis?

PT darbuotojai ir aktyvistai savo veiklą pateisina tuo, kad embrionas dar nesąs žmogus, bet tik audinių gumulas (angl. clump of tissue). Paradoksalu, tačiau būtent dėl embriono kūno dalių „žmogiškumo” jos yra tinkamos eksperimentams ir tuo pačiu komerciškai paklausios. PT specialistės, kurios filmuotoje medžiagoje giriasi įgūdžiais išimti nepažeistus embrionų organus, tą puikiai žino. Jos tą „žmogiškumą“ kiekvieną dieną mato echoskopu nustatydamos vietas, kuriose replėmis reikiamu atveju „tinka“ suimti ir stebėdamos, kaip ‚audinių gumulas‘ bando nuo replių pabėgti, gintis savo mažomis rankutėmis.

Jo „žmogiškumą“ patvirtina ir daugybė biomedicino mokslo, pavyzdžiui genetikos, faktų. Genetikos mokslas teigia, kad žmogaus biologinio vystymosi procesą nuo pradžios iki pabaigos „valdo” DNR koduojama genetinė informacija, susiformavusi pirmoje ląstelėje – apvaisintoje kiaušialąstėje. Vykdydama DNR nustatytą „programą” ši ląstelė dalinasi šimtus milijardų kartų, diferencijuojasi į skirtingų tipų audinių, organų ląsteles. Ląstelės, nugyvenusios savo ciklą, miršta, jas pakeičia naujos, tačiau ląstelių branduoliuose slypinti DNR išlieka tokia pati (su galimais labai nedideliais pakitimais). DNR yra ta „sąlyginai stabili gija”, kurios pagrindu nuolat materialiai „atsinaujinantis“ individas išlieka ta pačia būtybe visą savo gyvenimą. Patikimesnio būdo patvirtinti žmogaus tapatumą neegzistuoja (ne veltui DNR testas naudojamas asmens tapatybės nustatymui ikiteisminiuose tyrimuose, įvairiuose teisiniuose ginčuose).

Todėl gamtos mokslų klestėjimo amžiuje neįmanoma nuoširdžiai abejoti, ar nėščios moters kūne gyvenantis embrionas yra žmogus – homo sapiens rūšiai priklausantis individas, kuris iki gimimo ir po jo „vykdydamas” pirmoje ląstelėje susiformavusią genetinę informaciją tolydžiai vystosi, t. y. auga, bręsta, sensta ir miršta. Nuo vystymosi proceso pradžios iki pabaigos tai yra tas pats tikras žmogus. Jokių kokybinių šuolių, kurių metu būtybė staiga iš ne žmogaus virstų į žmogų, neįvyksta nei gimdoje, nei gimimo metu, nei kada nors po gimdymo.

Taigi protinga, pagrįsta ir verta diskutuoti tik dėl to, kas svarbiau: jau gimusio žmogaus pasirinkimas ar dar negimęs, bet besiruošiantis gimti žmogus? Kitaip tariant, ar mūsų ir kitos valstybės/visuomenės yra teisios, leisdamos nutraukti mamoms „nereikalingų” negimusių vaikų gyvenimus? Ar atitinkami teisės aktai, neigiantys mažiausių žmonių prigimtinę teisę į gyvybę, yra teisingi? Kur mus veda prieš gyvybę, prieš gyvenimą, prieš Būtį nukreipti veiksmai ir sprendimai? 

[1] http://thehill.com/blogs/congress-blog/politics/153699-exposing-the-planned-parenthood-business-model

[2] http://www.plannedparenthood.org/learn/abortion/in-clinic-abortion-procedures

[3] http://www.centerformedicalprogress.org/cmp/investigative-footage/

[4] http://www.catholicnewsagency.com/news/why-the-catholic-behind-the-planned-parenthood-videos-went-undercover-82927/

[5]http://black.house.gov/sites/black.house.gov/files/Defund%20Planned%20Parenthood%20Act%20of%202015.pdf