Pal. Jurgis Matulaitis. Geriausia ugdymo įstaiga visada buvo ir pasiliks šeima

Ganytojiškasis laiškas apie ugdymą, paskelbtas 1925 m. liepos 4 d. Krikščionys tėvai, Pa...


Ganytojiškasis laiškas apie ugdymą, paskelbtas 1925 m. liepos 4 d.

Krikščionys tėvai,

Pastarieji laikai tinkamai pavadinti vaiko amžiumi, nes niekuomet anksčiau nebuvo skiriama tiek dėmesio auklėjimo klausimui, niekada nebuvo parašyta tiek veikalų, skirtų jaunimo ugdymui ir auklėjimui. Ir derėtų prileisti, kad daug padaryta, kad jaunimo moralė regimai kyla, kad galime guostis geresnės ateities viltimi. Tačiau blaiviai žvelgiantys į tą ateitį, šios dienos nesiryžta vadinti vaiko amžiumi, bet jau greičiau vaiko valdymo ir išlepimo amžiumi, tuo pačiu tvirtindami jaunimo moralės lygio smukimo faktą. Ne kartą vaikas yra tartum visagalis tironas namuose: nebe vaikas klauso tėvų, bet tėvai nusileidžia vaikui, ne tėvai duoda nurodymus vaikui, bet vaikas – tėvams.

Vis prisimenama apie dabartinius vaikų poreikius, vis ieškoma geriausių būdų sutvarkyti mokymo sistemą, vis išgalvojama užsiėmimų ir žaidimų, kad tik vaikas maloniai praleistų laiką, rūpinamasi suteikti vaikui reikalingus patogumus čia ir dabar, bet pamirštama, kad tas vaikelis skirtas ne tik tam, kad pasiektų vienokią ar kitokią padėtį čia, žemėje, bet ir aukštesniam, antprigimtiniam gyvenimui, kad jis skirtas pasiekti dangų.

Kiek maža dabar tokių šventų jaunuolių, kaip Stanislovas Kostka, kuris nuolat kartojo: „esu sukurtas aukštesniems dalykams“, kaip maža tėvų, kurie ugdytų savo vaikams tokius siekimus, kokius savo sūnui skiepijo etmonas Žolkievskis: „Pirma visa ko tvirtai ir ištikimai laikykis švento katalikų tikėjimo, nebijok už jį kraujo pralieti, gyvybės atiduoti. Prieš akis visuomet turėk Dievo baimę, ir tuomet apsčiai turėsi viso, kas gera ir malonu šiame ir aname pasaulyje“.

Netikėjimo dvasia, kuri visuomet ėjo į kovą su Dievu ir Jo Bažnyčia, ir dabar žengia pirmyn, dažnai gal pasislėpusi, bet ne mažiau pavojinga. Moralinė gangrena plečiasi, aplimdama vis didesnį ratą, užkrėsdama mūsų jaunimą ir tuo pačiu grasindama visai visuomenei ir mūsų ateičiai.

Į jus, krikščionys tėvai, kreipiuosi šv. apaštalo Pauliaus žodžiais: „auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6,4). Jums tenka pirmutinė ir svarbiausia pareiga auklėti savo vaikus pagal Dievą. Dievo valia ir sutvarkymu esate tartum apaštalai ir pirmieji, įtakingiausieji savo pačių vaikų ugdytojai. Šventasis Augustinas sako: „ panašiai kaip aukščiausiems Ganytojams priklauso pareiga mokyti ir vadovauti Bažnyčioje, taip ir jūsų, tėvai, pareiga yra tą pat daryti savose šeimose“.

Ta pareiga su jumis dalinasi mokykla, dalinasi visi auklėtojai ir mokytojai, kurie gerai supranta savo pašaukimo esmę, ir kurie su pasišventimu ir užsidegimu dirba su vaikais – ar kaimo gryčiose, ar pradinėse ir vidurinėse mokyklose. Tokios mokyklos, vedamos tikėjimo dvasia, yra neįkainojamas lobis vaikams, nes greta žinių suteikia ir pagrindą religiniam gyvenimui, gelbsti tūkstančius vaikų, kurie yra netekę tėvų arba negauna iš jų pakankamos globos.

Ir vis dėlto, nežiūrint į visa tai, svarbiausia ir geriausia ugdymo įstaiga visuomet buvo ir pasiliks šeima. Mokykla yra tik pagalba, kuri gali pasitarnauti, kai vaikas neturi tėvų, arba iš dalies tėvams pagelbėti. Tačiau niekas negali visiškai atleisti tėvų nuo pareigos ugdyti savo vaikus.

Labai nelengva yra toji pareiga nuolat prižiūrėti ir rūpintis vaikais. Pasitaiko sutikti tokių tėvų, kurie mano, kad yra visiškai išsilaisvinę nuo šios užduoties, jei tik savo vaikus pamaitina ir aprengia, o visą ugdymą suverčia ant mokyklos pečių.

Jokia mokykla nepajėgs gerai išugdyti vaikų, jei už mokyklos ribų tėvai dėl jų nebudės. Net jei visi mokytojai ir ugdytojai mokyklose degtų geriausiais troškimais, neturėtų nei pakankamai laiko, nei jėgų, kad padarytų tikrai išliekančią įtaką dešimtims vaikų, su kuriais susitinka mokykloje. Artimiausią santykį su vaikais turi tik tėvai ir artimiausi globėjai.

Taigi, nors ir pradėję leisti vaiką į mokyklą, tėvai ne tik neturi jaustis atsipalaidavę nuo rūpesčio jų ugdymu, bet dar labiau turi stengtis neprarasti jiems savo įtakos ir nepalikti jų neapsaugotų nuo galimo papiktinimo iš bendraamžių ar juos supančio pasaulio pusės.

Tėvų, kaip ir vaikų santykis su mokykla, turi remtis pasitikėjimo, geranoriškumo ir dėkingumo nuostatomis. Tas, kas vadovauja jaunimui, kas iš abejingų, neretai palinkusių į tingėjimą, į blogį jaunuolių, sugeba visuomenei parengti naujų jėgų moralinei ir materialinei pažangai, kas sunkiu ir kruvinu darbu, o neretai ir sveikata apmoka vaikų ugdymą, užsitarnauja didelės pagarbos ir dėkingumo. Tačiau apie šitai ne visi pagalvoja. Priešingai, vietoje dėkingumo neretai tenka susidurti su nepasitikėjimu ir nepalankiu nusiteikimu mokyklos atžvilgiu. Tėvai šalinasi nuo mokyklos, lyg kokia Kinų siena atsitveria. Iš mokyklos tikisi tik gerų pažymių, visai neatsižvelgdami į vaikų elgesį. Kai vaikui nesiseka mokslas, tėvai visą kaltę verčia mokytojams, stodami ginti savo vaiko.

Tokiu būdu, tėvai neretai pasielgia labai netaktiškai, leisdami sau, vaikams girdint, kritikuoti vieną ar kitą mokytoją, ypač jei yra reiklus ir lenkia prie mokslo. Argi tai padės vaikui labiau pasitikėti mokykla ir tikrai semtis iš jos naudos? Girdėdami namuose aštrią, dažnai nepagrįstą kritiką mokytojų atžvilgiu, skaitydamas ją laikraščiuose, kurie spausdina straipsnius, griaunančius mokytojų autoritetą, vaikai praranda mokyklai deramą pagarbą, o save įsivaizduoja kaip didvyrius, kovojančius už tiesą.

Ir tokioje nesveikoje nuotaikoje užauga nauja karta, kuriai patinka kritikuoti vyresniuosius, nepaisanti jokių autoritetų, trokštanti turėti ir vartoti, noriai pasiduodanti tingėjimui, bet nepaslanki kovoti su savimi, lengvai sukylanti prieš religiją, kurią supranta kaip pančius savo dvasiai ir pasikėsinimą į savo laisvę.

Žiūrėdami į tai su susirūpinimu klausiame kuo visa tai baigsis? Pažanga visose srityse yra šių laikų pasaulio šūkis. Tačiau patirtis rodo, kad greta greitos pažangos visose srityse, greta daugybės visokiausių išradimų, auga ir papročių sugedimas. To akivaizdoje tėvų ir auklėtojų pareiga yra giliau susimąstyti apie liūdną padėtį, pažinti esmines jos priežastis ir apmąstyti būdus priešintis blogiui.

Tačiau, kaip matome, kol kas ne tik nesistengiama užbėgti blogiui už akių, bet jis net priimamas ir dar daugiau prisidedama prie moralinio jaunimo smukimo.

Vienas romėnas poetas (Juvenalis) paklaustas tėvų, kokia jo nuomone yra pagrindinė vaikų sugedimo priežastis, atsakė, kad svarbiausia priežastis visuomet glūdi tėvuose. To vyro atsakyme glūdi didelė tiesa. Užtenka vieno žvilgsnio, kad tuo įsitikintum. Daug yra tėvų, kuriems visiškai nerūpi, kad vaikai apleidžia ryto ir vakaro maldą, kad sekmadieniais ir švenčių dienomis neina į bažnyčią. Daug tėvų leidžia vaikams skaityti visa, kas tik jiems patinka, kurie religiniu abejingumu patys užkrečia savo vaikus. Nemaža yra namų, kuriuose, pasak Šventojo Rašto, vienas stato, o kitas – griauna. Tėvas griauna tai, ką motina yra pastačiusi.

Dažnai atsitinka, kad tėvai vedasi savo vaikus į nemoralius teatro spektaklius ar renginius.

Mokykloje vaikas mokomas religijos, bet tik iš reikalo, eina į bažnyčią, nes neranda pavyzdžio, žvelgdamas į savo tėvus. Ir ko tada stebėtis, jei tėvui, liepiančiam eiti išpažinties, sūnus atsako taip: „ šį kartą paklausysiu, bet kai užaugsiu, tai niekada nepasninkausiu ir neisiu išpažinties“. Juk jis nemato savo tėvų nei besimeldžiančių, nei suklumpančių prie klausyklos, o tik rodančių vienintelės nuostatos pavyzdį – naudotis gyvenimu ir vaikytis turtų ir patogumų.

Šeimose nebesutinkame griežtumo, ugdančio valią. Ugdymas yra glebus ir silpnas. Užuot išmokę vaikus valdyti save pačius, tėvai nusileidžia visokiems įgeidžiams. Netekę valios jėgos, gaudami daugiau blogų, nei gerų pavyzdžių, vaikai suglemba ir žūsta moraliai.

Kalbant apie mokyklą, reikia pripažinti, kad mokytojų darbas, nors tikrai nenuilstantis lavinimo prasme, dažnai yra nepakankamas ugdymo prasme: ne kiekvienas mokytojas nuoširdžiai, su tėvišku jautrumu artinasi prie mokinio, stengdamasis užsitarnauti pasitikėjimą, ne kiekvienas vengia to, kas gali susilpninti vaiko tikėjimą, o pasitenkina tik pamokų išdėstymu ir mokyklinės drausmės išlaikymu.

Tolimesnė priežastis, dėl kurios jaunimas apleidžia moralines nuostatas yra laiko dvasia. Religinis indiferentizmas, ta didžioji pastarųjų laikų liga, dar sustiprintas pasaulinio karo, kuriame dalyvavo mūsų besimokantis jaunimas.

Laiko dvasia nepridarytų tiek žalos, jei ne žmogiškos silpnybės, tarp kurių pati pavojingiausia yra geidulingumas. Ji griauna ir naikina visa, kas širdyje gražu, pakilu ir tyra. Protas apanka, nebemato nei Dievo, nei Jo įstatymų, jaunimas pamiršta maldą, ima ieškoti visokių priekaištų tikėjimui, kad išsisuktų nuo jo reikalavimų ir greitai ima piktžodžiauti ir šaipytis iš to, ką visai neseniai gerbė ir ko bijojo.

Prie moralinio nuosmukio prisideda blogos draugijos, nešvankios knygos, reklamos parduotuvių vitrinose, prie kurių kasdien būriuojasi vaikų pulkeliai, teršdami savo širdis.

Jaunimas taip pat atsiliepia ir į paskalas ir skandalus, aprašomus spaudoje. Iš jų vaikai sužino apie tokius dalykus, apie kuriuos neturėtų žinoti. Kai nutinka, kad jaunimas nubaudžiamas disciplinarinėmis bausmėmis, nepasirūpinę gauti informacijos iš patikimo šaltinio, laikraščiai neretai stoja į jaunimo pusę. Kiek žalos iš to kyla, kaip tai griauna drausmę ir demoralizuoja jaunimą, neverta nei kalbėti.

O ką besakyti ir kaip peikti tuos tėvus, kurie prie savo vaikų apkalba ir šmeižia, ar kalba nepadoriai, manydami, kad vaikai jų ir nesupranta?

Mieli krikščionys tėvai,

Jau vien toks paviršutinis žvilgsnis į pavojus, gręsiančius jūsų vaikams, turėtų įtikinti, kad jų ugdymas reikalauja nuolatinių pastangų ir darbo.

Vaiko ugdyme svarbiausia tai, kad jo įgimti geri polinkiai būtų stiprinami ir vystomi, o blogi – energingai tvardomi, kad būtų budima dėl vaiko vystymosi ir viso to, kas šiam vystymuisi gali turėti teigiamos ar neigiamos įtakos. Vis tik svarbiausias dalykas ugdyme nėra žemiškojo gyvenimo tikslai, bet galutinis žmogaus gyvenimo tikslas, tai yra amžinasis išganymas, kuriam visa palenkia mūsų Didysis Ugdytojas Jėzus Kristus, sakydamas: „ Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26).

Mylėkite savo vaikus, bet tegu toji meilė būna išmintinga ir protinga. Protas ir širdis, apšviesti švento tikėjimo, tegu pamoko jus, kaip turėtumėte ugdyti savo vaikus.

Stenkitės padaryti juos laimingus, bet tikra ir patvaria laime. Visų pirma darbuokitės dėl to, kad įdiegtumėte jiems katalikiškas ir pilietines dorybes, ir jūsų darbas nenueis niekais. Moralė, nesiremianti tikėjimo nuostatomis, nepripažįstanti Dievo akivaizdos ir amžino atlygio danguje ar pragare, yra bejėgė sutvardyti blogus polinkius.

Pagrindinis veikėjas ugdymo procese yra namų židinys. Priežodis sako, kad žodžiai praeina, o pavyzdys patraukia. Iš gero pavyzdžio, kurį vaikai mato savo tėvuose, jie geriausiai išmoksta kaip melstis ir mylėti Dievą, kaip vykdyti savo pareigas, kurias mums uždeda šventas tikėjimas ir mūsų pašaukimas, kaip turime dirbti, kaip pakelti nepasisekimus, kaip atsiduoti Dievo valiai, kaip turėti širdį, atvirą Dievui ir artimui, tai yra kaip gyventi, dirbti, mylėti ir kentėti krikščioniškai.

Ankstyvoje vaikystėje vaikai tartum tik per jus galvoja. Jei žiūri jūsų akimis, klauso jūsų ausimis, tiesiog per jus gyvena. Jie tiki tuo, kuo tikite jūs, myli tai, ką mylite jūs, nekenčia to, ko jūs nekenčiate.

Jei suklumpate maldai prieš šventą paveikslą – ir jūsų vaikas seks jumis. Jei matys, kad esate susitelkę ir maldoje, stengsis visu savo nusiteikimu jus sekti. Ir priešingai, jei matys, kad bažnyčioje esate abejingi, rodys lygiai tokį pat abejingumą.

Tėvai, kurie nori gerai išauklėti vaikus, visų pirma dėmesį turi kreipti ne į juos, bet į save pačius, sekdami šv. Pauliaus nurodymu: „Tiktai pats būk tikintiesiems pavyzdys“ (plg. 1Tim 4,12).

Viešpats Dievas gausiai laimina vaikus tų tėvų, kurie tą palaimą vaikams išmeldžia savo pačių gyvenimu, nes pasakyta: Esu „rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“. O blogiems tėvams Dievas žada tokią bausmę: „Aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta“ (Iš 20, 4-5).

Tad jei trokštate Dievo palaimos savo vaikams, jei norite, kad jie prisimintų apie jus ir po jūsų mirties, duokite jiems čia gerą pavyzdį, stenkitės atsikratyti savo žalingų įpročių, nes kitaip neturėsite geros įtakos ir neįvykdysite savo, kaip tėvų, pareigų. Jei tai prisiminsite, duos Dievas, kada nors ir apie jus jūsų vaikai pasakys tai, ką ne kartą esate girdėję iš garbingų ir sąžiningų žmonių: už visą savo religinį ugdymą esu skolingas visų pirma savo tėvams, kurie buvo religingi žmonės.

Neleiskite sau nepagarbios mokytojų ir mokyklos kritikos vaikų akivaizdoje. Siųsdami į mokyklą savo vaikus tuo pačiu dalinatės su ja tėvams derančiu autoritetu, o kritikuodami mokytojus vaikų akivaizdoje, griaunate ir savo pačių autoritetą. Taip pat neleiskite ir vaikams be deramos pagarbos kalbėti apie savo auklėtojus ir mokytojus, kurie su jumis dalinasi ugdymo darbu, ir, galbūt, daugiau nei jūs pašvenčia tam laiko ir pastangų.

Tegu jūsų vaikai vengia blogų draugijų, o ypač artimesnių santykių su tais, kurie gali duoti jiems blogą pavyzdį ar įskiepyti blogas nuostatas. Leiskite savo vaikams draugauti tik su tais bendraamžiais, kuriuos gerai pažįstate, ir saugokite nuo tų, kurie nenusipelno jūsų pasitikėjimo.

Visada, kai tik vaikas išeina iš namų, tėvai turi žinoti, kur eina, kokiu tikslu, kiek ilgai užtruks, o taip pat budėti, kad neliktų be priežiūros ir nežinia kokioje draugijoje.

Saugokitės, krikščionys tėvai, kad jūsų vaikai neskaitytų blogos spaudos ir knygų, nes tai yra pats baisiausias nuodas. Taip pat tegu visa tai, kas supa jūsų vaikus namų aplinkoje: paveikslai, suvenyrai, skulptūrėlės turi religinį pobūdį ar bent jau nežeidžia moralės. Vaiko gaunami įspūdžiai pasilieka visam gyvenimui. Krasinkis yra tinkamai tai išreiškęs: „Jaunystė yra skulptorius, kuriantis visą gyvenimą. Nors pati greitai praeina, jos kalto smūgis – išliekantis amžinai“.

Tegu jūsų vaikų protuose ir širdyse pasilieka tik tai, kas turi ten tikti amžinai ir nešti naudą sielai. Šalinkite iš jų charakterių tai, kas šiurkštu, kieta, užsispyrę. Mokykite, kad būtų klusnūs Dievo valiai, kuris ne kartą mūsų širdis gludina nelaimėmis, tokiu būdu ją stiprindamas ir tobulindamas. Tegu vaikai neišsigąsta liūdnų patirčių, bet mokosi drąsiai jas pakelti. Tegu greta žemiško tikslo visuomet įsižiūri į antprigimtinį ir amžiną gyvenimo tikslą ir jo nepailsdami siekia. Tegu mokosi nuolankumo, kuris atiduoda Dievui tai, kas Dievo ir savo džiaugsmą atranda mylėdamas ir gerbdamas artimą. Tegu gerų apsisprendimų jėga slypi ne vaizduotėje ir jausmuose, bet prote ir valioje, apšviestuose tikėjimo ir malonės.

Taip formuodami vaikų charakterį, turėkite prieš akis geriausiojo ugdytojo – Viešpaties Kristaus – veidą.

Atsiminkite, krikščionys tėvai, kad jūsų vaikų gyvenimas yra lobis, kurio tyko daug priešų, graži gėlė, kurią gali sunaikinti blogio amaras, tartum degiųjų medžiagų talpykla, kurią viena kibirkštis lengvai gali paversti gaisru.

Tad budėkite! Mokykite savo vaikus maldos į Angelą Sargą ir jo pagalbos šaukitės, prisimindami, kad ir patys esate savo vaikų angelai sargai. Duodami krikščioniško gyvenimo pavyzdį įvykdysite savo kilnų uždavinį, o Aukščiausiasis Dievas laimins jūsų darbą.

Ir aš jus iš širdies laiminu.

+Jurgis, Vilniaus vyskupas

Publikuota: Bl. Jerzy Matulewicz, Listy Polskie, Lichen Stary, 2012, p. 181-189. Iš lenkų kalbos išvertė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacija.


Susiję straipsniai

Socialinis mokymas 4934085797871429298

Rašyti komentarą

  1. " Laiko dvasia nepridarytų tiek žalos, jei ne žmogiškos silpnybės, tarp kurių pati pavojingiausia yra geidulingumas. Ji griauna ir naikina visa, kas širdyje gražu, pakilu ir tyra. Protas apanka, nebemato nei Dievo, nei Jo įstatymų, jaunimas pamiršta maldą, ima ieškoti visokių priekaištų tikėjimui, kad išsisuktų nuo jo reikalavimų ir greitai ima piktžodžiauti ir šaipytis iš to, ką visai neseniai gerbė ir ko bijojo."

    Geidulingumas tapo "teise".

    Palaimintasis Jurgi, melski už mus!

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item