Gintaras Karosas. Lietuvių kalba yra mūsų valstybės pamatas

15min.lt nuotrauka

Lietuva praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje buvo atkurta svarbiausio tautinės valstybės identiteto – kalbos, išskiriančios ją iš kitų tautų, pagrindu. Valstybės pamatas, lietuvių kalba, su visa savo atributika – raidynu, rašybos taisyklėmis, viešosiomis vartojimo normomis, – neturėtų būti nei ekonominių, nei politinių derybų objektu. Juk lygiai taip pat, kam nors panorėjus, nekeistume Lietuvos himno žodžių ar vėliavos spalvų. Ekonomikoje, priešingai, galimi įvairūs raidos variantai ir korekcijos. Silpninant valstybės pamatą, visas valstybės darinys taptų nestabilus ir lengvai pažeidžiamas. Dabar, kol Lietuva priklauso ES, poveikio greičiausiai nepajustume, tačiau turime rūpintis ir galvoti apie tolesnę Lietuvos perspektyvą būti stipria ir nepriklausoma valstybe.

Reikia mokytis iš savo istorijos. Ieškodami lengvesnio kelio, tariamo progreso ir nusileisdami Lenkijos įtakai, jau esame praradę savo valstybę. Turime stiprinti lietuvių kalbos pozicijas valstybės gyvenime, taip stiprinsime ir pačią Lietuvą.

Lenkijos politika Lietuvos atžvilgiu keletą šimtmečių buvo nuosekli. Pasitelkus kaip pretekstą katalikybės sklaidą, kartu Lietuvon eksportuota lenkiška raštija ir kalba. Lenkijai gerai sekėsi, ir tikslas padaryti Lietuvą vienu iš jos kraštų jau buvo pasiektas. Kaimyninės valstybės sėkmę vainikavo demokratiškiausia to meto Europoje 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje jau ir de jure Lietuvos vardas nebebuvo minimas. Lietuva buvo prarasta Lenkijos naudai valstybė.Ar ir vėl dabar, kaip prieš daugiau kaip du šimtmečius metų, sieksime būti savo valstybės atžvilgiu paradoksaliai demokratiški?

Tik Lietuvos kaimo žmonių išsaugota, knygnešių ir kitų šviesuolių pasiaukojamomis pastangomis puoselėta, lietuvių kalba tapo esminiu 1918 m. atkurtosios nepriklausomos Lietuvos pagrindu, identitetu.

Būdami kartu su Lenkija ES dabar turime puikų šansą sustiprinti Lietuvos valstybę, pirmiausia jos kalbą. Mes juk esame savo etninėse žemėse, kur dauguma gyventojų yra lietuviai. Taip, nemažai pietryčių Lietuvos gyventojų dabar sutrikę. Tarpukaryje čia gyventojai patyrė lenkinimą, po Antrojo pasaulinio karo buvo rusinami, o dabar Lietuvos valstybė jais mažai rūpinasi. Rašau ne apie ekonominį, o apie kultūrinį rūpestį. Padėkime vietos gyventojams grįžti prie savo šaknų, kalbėkime apie Lietuvą, užtikrinkime valstybinę kalbą darželiuose ir mokyklose. Žmonės turi jausti valstybės pasitikėjimą pačia savimi. Dabar vietos gyventojai mato savo valstybe abejojančius ir Lenkijos kultūriniam ekspansionizmui nuolaidžiaujančius Lietuvos politikus. Tokia situacija netenkina pietryčių Lietuvos gyventojų ir daugeliui jų lieka tapti abejingais Lietuvai piliečiais.

Tik tvirta valstybės pozicija bus gerai įvertinta vietinių Vilniaus apylinkių gyventojų. Gimiau Vilniaus rajone, kartu dirbu ir gan daug bendrauju su vietiniais gyventojais. Jiems sunku suvokti, kam reikalingi dvikalbiai vietovardžių užrašai ar įrašai pasuose neva autentiška forma. Neteko dar girdėti tokio atvejo, kad žmogus nebesurastų savo gatvės, kadangi jos pavadinimas parašytas lietuviškai. Tai kam to reikia? Reikia tiems, kurie nori, kad Lietuva būtų silpna, neintegrali, susiskaldžiusi, lengvai pažeidžiama. Lietuvos stiprybė yra ne vien ekonominis pajėgumas, Lietuvos galia yra svarbiausias jos identitetas – kalba su savitu raidynu: pradedant įrašu paso pirmajame lape ir baigiant viešąja aplinka.

Žmogų supantis kraštovaizdis ar miestovaizdis yra svarbus žmogaus savimonę formuojantis faktorius – neturėtume viešos erdvės fragmentuoti, taip pabrėžiant ir skatinant Lietuvos teritorinį neintegralumą, naudojant suslavintus baltiškos kilmės pavadinimus. Dabar iš pažiūros tai gali atrodyti nekaltas žingsnis, tačiau žinant mūsų šalies istoriją, aiškiai matome, kad panašus bajorijos neryžtas praeityje vedė į savos valstybės praradimą. Ar ne laikas pradėti mokytis iš praeities klaidų, suvokiant kad mes negalime taikyti analogiškas Lenkijos teisės aktų nuostatas dėl valstybinės kalbos vartojimo savo teisėje. Lenkijos valstybė gana anksti, lyginant su Lietuva, buvo sukūrusi savo raštiją, todėl Lenkijai jos inkorporuotose Lietuvos etninėse Suvalkų žemėse atsiradęs vienas-kitas lietuviškas užrašas niekaip negali susilpninti šios visapusiškai stiprios šalies. Mūsų valstybės situacija iš esmės kita, todėl būtų etiška ir teisinga be pykčio ir dalykiškai apie tai kalbėti ir su mūsų kaimynais lenkais.

Jei būtų žengtas žingsnis išvalstybinant vietovardžius, būtų susilpnintas Lietuvos piliečių pasitikėjimas savo valstybe, o ateityje, tikėtina, iškiltų grėsmė ir šalies vientisumui. Paso pirmame puslapyje rašyba Vilniaus krašte neegzistuojančios autentiškos pavardės variantu, kai vietinių gyventojų, gimusių prieš Vilniaus krašto okupaciją, faktiškai čia neturime, skamba kaip nesusipratimas. Gal tada rašysime rusiškai, nes dauguma vietinių gimė pokario laikotarpiu? Autentiškos pavardės rašymo kriterijus gali būti taikomas nebent tik po 1990 m. kovo 11 d. arba nuo dabar į Lietuvą atvykusiems asmenims su tikrai autentiška kitokių rašmenų pavarde.

Tikiu, kad politikai elgsis atsakingai, nepriims Lietuvai nenaudingų sprendimų. Kaip tada kiekvienas galėtume pažvelgti į akis savo gyvybe rizikavusiems ir lietuviško žodžio galia tikėjusiems knygnešiams, XIX–XX pr. amžių tautos šviesuoliams, įkvėpusiems Lietuvai atgimimą ar krauju lietuvišką žodį gynusiems pokario partizanams? Dabar Lietuva tokių žygdarbių nereikalauja. Lietuva reikalauja, kad politikai būtų orūs, apgintų ir sustiprintų jos pamatą – lietuvių kalbą.

Nepulkime stačia galva tenkinti Lietuvai nenaudingos ir pavojingos užgaidos. Prisiminkime, kad pietryčių Lietuvos situacija yra savita, kraštas tarpukariu buvo Lenkijos okupuotas, jame vykdyta lenkinimo politika. Išleiskime informacinių leidinių užsienio kalbomis, kad galėtume užsienio svečiams, kitų Europos valstybių atstovams daugiau papasakoti apie šių apylinkių praeitį.

Būkime europiečiais – tvirtais ir oriais Lietuvos piliečiais. Taisyklingai kalbėti sena ir turtinga lietuvių kalba taps kiekvienos tautinės bendrijos nario garbės reikalu. Taigi, mokantis iš istorijos, importinės lenkų kalbos reikėtų vengti, vietoj jos skatinti pažinti vietinę pietryčių Lietuvos gyventojų šnektą, kuri čia vadinama po prostu.

Autorius yra Vilniaus rajono savivaldybės Tarybos narys, nepartinis, menininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Nacionalinės Pažangos premijos laureatas