Gillis Harp. Korporacijų Amerika - šeimos draugas?

Vienas iš įdomiausių dalykų neseniai JAV vykusiuose viešuosiuose debatuose dėl tos pačios lyties ...

Vienas iš įdomiausių dalykų neseniai JAV vykusiuose viešuosiuose debatuose dėl tos pačios lyties „santuokų“ buvo tas, jog jas vieningai palaikė didžiosios Amerikos korporacijos. Šis palaikymas reiškėsi ir kritika įvairiems valstijų religinę laisvę užtikrinantiems įstatymams, sukurtiems saugoti tikinčiuosius. Žurnalas Fortune neseniai tai pavadino „precedento neturinčiu kritikos srautu“, kelių kompanijų nukreiptu į Indianos religinės laisvės įstatymą. „Stambusis verslas ėmėsi vadovauti šių įstatymų puolimui ir pasisakė prieš juos greitai ir stipriai“, - teigiama žurnale. Tarp šių kompanijų buvo Apple, Marriott, Eli Lilly, GAP, Levi Strauss ir daugelis kitų. Kai kuriuose šių korporacijų pasisakymuose religiniai argumentai apie tai, kas dar visai neseniai buvo laikoma prigimtine žmogiškąja norma, yra pristatomi kaip paprasčiausia diskriminacija, esą nesiskirianti nuo kadaise egzistavusių rasistinių Jimo Crow įstatymų. Kai kurie kompanijų vadovai, tokie kaip Goldman Sachs vadovas Lloydas Blankfeinas vienalytėms „santuokoms“ palaikymą išreiškė jau 2012 metais, 

Kai kuriuos konservatorius nustebino toks tarptautinių milžinių ėjimas, tačiau tai neturėtų stebinti. Išskyrus kelias išimtis, stambusis verslas retai kada buvo prigimtinės šeimos draugas, ir jis tikrai nepradės keisti savo pozicijos dabar, kai viešoji vartotojų nuomonė jau pradėjo keistis į jų palaikomą pusę. Tokio Amerikos korporacijų elgesio priežastys slypi žymiai giliau, ir krikščionys socialiniai konservatoriai tikriausiai buvo per daug naivūs, kad šias priežastis pastebėtų. Kad prieitume prie šių priežasčių, mums reikia pasitelkti istorinį kontekstą. Jis gali suteikti pilnesnį įvykių paaiškinimą ir leisti kritiškiau į visą tai pažvelgti nei tai daro dauguma šių dienų konservatorių.

Kapitalizmas visada buvo revoliucinė jėga, ir kai įvairios tradicinės institucijos pasimaišydavo jo kelyje, retai kada nebūdavo nušluojamos.

Ką austrų ekonomistas Josephas Schumpeteris vadino kapitalizmo „kuriančiuoju naikinimu“, kuria tarsi pastovų perversmą, kuris niekada neapsiribodavo tik ekonomikos sritimi ir visada atnešdavo aukų. Senuosiuose kultūriniuose įpročiuose ar religiniuose įsitikinimuose (kaip monogaminė, heteroseksuali santuoka) įtvirtintos struktūros nebūtinai turi būti puolamos, tačiau jos tampa nereikalingomis (jei ne pavojingomis), jeigu kažkokiu būdu kelia grėsmę dominuojančiam moderniam neribotos laisvės, savęs apsibrėžimo, individualaus vartotojo su besočiu apetitu naratyvui.

Tarp daugelio pakeitimų, kuriuos atnešė XVIII-XIX a. industrinė revoliucija, buvo, pavyzdžiui, ir namų atskyrimas nuo darbovietės. Daug žmonių pradėjo dirbti už savo namų ribų gamyklose, o ekonominis savipakankamumas tapo retu dalyku, nes dauguma žmonių palaipsniui tapo priklausomais atlyginimo gavėjais. Darbas gamyklose buvo išreikštas naujomis kontrolės ir valdymo formomis, o naujos rinkos vertybės - ypač atkakli konkurencija ir individuali nauda - viešajame gyvenime tapo vyraujančiomis.

Vienas iš būdų, kuriuo įvairūs konservatoriai priešinosi šiai naujai realybei XIX amžiuje buvo bandymas skleisti namų kaip tam tikros oazės nuo išorinio pasaulio, kuriame žmogus žmogui tapo vilku, įvaizdį. Istorikai kartais šį atsaką vadina „namų židinio kultu“. Savo 1990 m. esė „Rinkos invazija į šeimą“ (The Invasion of the Family by the Market) kultūros istorikas Christopheris Laschas paaiškina, kad „viešąjį gyvenimą valdė gobšus verslumas ir biurokratinis racionalumas, bet šeimą valdė meilė ir atsidavimas“. Nors tokį tikslą realistiškai pasiekti 1800-aisiais galėjo tik vidurinioji ir aukštesnioji klasės, tačiau šis idealas, šeimą paverčiantis „prieglauda nuo beširdžio pasaulio“, buvo vyraujantis platesnėje kultūroje.

Bet, kaip pebrėžia Lachas ir ne vienas kitas autorius, rinka turi tendenciją save universalizuoti. Absoliučiai individualistiniai, net leidžiantys kitam perpjauti gerklę įpročiai baigėsi tuo, kad rinka palaipsniui įsiliejo į platesnę kultūrą, taip pat ir jaukią pirkią, supamą baltos medinės tvorelės. Besiplečianti nauja ekonominė tvarka šlovino autonomiško individo, priimančio sprendimus vien pagal savo asmeninę naudą, ar (tai ypač matyti XX amžiuje) asmeninio išpildymo idėjas. Kadangi šios pradinės prielaidos tapo plačiai priimamos, tokios institucijos kaip tradicinė šeima pradėtos matyti kaip represyvios ir varžančios individo galimybes save realizuoti. „Kai naujoji tvarka imta identifikuoti su greitu pasitenkinimu, vis labiau ji kratėsi šeimyninio gyvenimo moralinių pamatų. Didėjantis skyrybų skaičius, vertęs susirūpinti jau paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje, atspindėjo augantį nekantrumą ir nenorą prisiimti suvaržymų, primestų ilgalaikių įsipareigojimų ir atsakomybės“, - teigia Laschas.

Naujoji sistema skatino kosmopolitiškas vertybes, vis mažiau varžomas tradicinių įsitikinimų ir konkrečios geografinės vietos. Vienas iš pagrindinių šios sistemos elementų yra dirbančiųjų laikymas tam tikra nuosavybe, turinčia tapti mobilia pirmiausia nacionalinėje, o po to ir tarptautinėje rinkoje. Tai lėmė, kad darbo ieškantys jauni žmonės nebegalėjo įsikurti arti savo tėvų. Rinka skatino ir segmentaciją tarp amžiaus grupių, tad suskaldė šeimą iš vidaus. Taip muzika ir filmai, nutaikyti į paauglius, išstūmė ne tokius komercinius vietinius liaudies papročius, kuriuos anksčiau vertino visa šeima. Be to, tam, kad būtų sėkmingi, reklamos kūrėjai turėjo pradėti kreiptis tiesiai į žmonas ir vaikus, pastarieji vėliau tapo vartotojais su teise į savo asmenines pajamas. Taip XX a. 6 deš. rinka ir jos vertybės veikė stipriau daugelį vaikų nei jų tėvus.

XX a. 8 deš. stagnuojančios viduriniosios klasės pajamos lėmė, kad daug žmonų ir mamų buvo priverstos dirbti darbą už namų ribų, jeigu norėjo ir toliau išlaikyti savo viduriniosios klasės gyvenimo būdą. Tam tikra prasme, „šeimos atlyginimo“ idėja (ilgai palaikyta Amerikos katalikų) atspindėjo paskutinį bandymą išsaugoti tradicinę šeimą. Tačiau 1976 metais tik mažiau nei pusė Amerikos darbų leido uždirbti tiek, kad būtų galima normaliai išlaikyti visą šeimą. Plačioji kultūra tuo metu jau buvo priėmusi labai negatyvų „namų šeimininkės“ paveikslą kaip kažką iš esmės neprasmingo.

Gerokai prieš tam atsitinkant, G. K. Chestertonas suprato šios problemos šaknis: „Tai, kas sugriovė namų ūkius, paskatino skyrybas ir paniekino senąsias šeimynines dorybes, yra kapitalizmo epocha.“ Modernioji ekonominė tvarka, teigė Chestertonas, „paskatino nesantaiką ir finansinę konkurenciją tarp lyčių; ji sunaikino tėvo primenybę prieš darbdavį; ji išvarė vyrus iš namų ieškoti darbo; ji paskatino juos gyventi šalia gamyklų vietoje to, kad gyventų su savo šeima; ir, svarbiausia, ji dėl komercinių sumetimų paskatino viešumo ir blizgančio naujumo paradą, kuris savo esme yra mirtis to, ką mūsų motinos ir tėvai vadino orumu ir padorumu.“ Chestertonas užbaigia, jog ironiška, bet „ne bolševikas (nors jis buvo griežtas socializmo kritikas), o Vadovas, viešasis žmogus, pardavėjas ir komercinių reklamų kūrėjas buvo tie, kurie kaip barbarų invazija išmetė ir sumindė šeimos dorybes“.

Industrinė revoliucija atnešė daugybę svarbių materialinių patobulinimų, už kuriuos šeimos gali būti dėkingos. Milijonams ji pakėlė gyvenimo standartą ir padėjo plėsti raštingumą. Bet kai kurie konservatoriai elgiasi taip, lyg mes vis dar gyventume XIX amžiaus smulkios nuosavybės kapitalizme, paremtame šeimos verslais. Privati nuosavybė gali padėti skatinti krikščioniškas dorybes, tačiau naujesnės korporacinės nuosavybės formos, pradėjusios dominuoti XIX amžiaus pabaigoje, reiškia visai ką kita. Su realia produkcija nesusietos finansinės spekuliacijos apėmė didelę mūsų ekonomikos dalį. Nuosavybės teisė yra išsisklaidžiusi tarp šimtų ar tūkstančių akcininkų, ir todėl beveik nebelikę ištikimybės konkrečiai šeimai, bendruomenei ar vietai. Žinant tai, mums nevertėtų tikėtis, kad milžiniška korporacinio kapitalo koncentracija pradės ginti laikui atsparias tradicijas.

Po Antrojo pasaulinio karo konservatoriai taip stipriai susitelkė ties dideliu valstybės vaidmeniu, kad nepastebėjo kitos monetos pusės. Ankstyvojo XX amžiaus katalikų mąstytojai, kaip G. K. Chestertonas ar Hilaire'as Bellocas, aiškiai pripažino pavojų, kurį tarpinėms institucijoms kaip Bažnyčia ar šeima kelia tiek valstybės, tiek beasmenių korporacijų brovimasis. Popiežių socialinės enciklikos (ypač Leono XIII ir Pijaus XI) taip pat nušvietė šias grėsmes. Galbūt ši mūsų išgyventa naujausia kultūrinių karų dalis paskatins socialinius konservatorius pakeisti savo trumparegišką viziją ir susirasti patikimesnių partnerių ginant prigimtinę šeimą nei stambiosios korporacijos.

Versta iš Crisismagazine.com


Susiję straipsniai

Gillis Harp 4760737631728138914

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-07-17 00:18

    Šitas straipsnis rodo į žvėries urvą...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item