Česlovas Iškauskas. Trijų raidžių sindromas ar lėtinė polonizacija?

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, ...

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Visiškai sutinku: mažos tautos dažniau negaluoja fobijomis, kad jas pasiglemš didžiosios, jos išnyks, kaip kažkada išnyko, sakykime, prūsai. Bet visiškai suprantu ir tuos, kurie visaip priešinasi tokiai ateičiai, dažnai ir radikaliais būdais.

Žinoma, čia kalbu apie lietuvius ir visus gyvenančius Lietuvoje. Nagrinėdami iš Rytų kylančias potencialias grėsmes, mes tarsi užmiršome, kad deklaruojamų kaimyniškų santykių fone ne mažesnė nuolatinė grėsmė tvyro iš kitos pusės, su kuria buvome susidėję šimtmečius, ir tas bendras sugyvenimas baigėsi dalies Lietuvos okupacija.

Kažkas sakys: vėl aitrina senas žaizdas, tai nieko gero neduoda Lietuvos ir Lenkijos santykiams, kuriems plėtoti pastaraisiais metais esą sukurtos unikalios sąlygos – bendras pasipriešinimas Rusijos agresijai. Arba štai: atsirado nebloga proga Vilniui įveikti „trijų raidžių sindromą“ – įsileisti lenkų vartojamas tris lotyniškas raides į savo kalbos abėcėlę. Arba leisti lenkiškai rašyti pavardes ir gatvių pavadinimus. Arba – čia šoku toli į priekį, nors irgi nebe istorinio aspekto – toleruoti lenkų autonomijos reanimavimą Lietuvoje…

Įtarumas ir nepasitikėjimas kyla nebe pagrindo. Nors tai panašu į sąmokslo teoriją, bet istorikas Artūras Andriušaitis sako, kad netgi pareigūnų pažabotos rusų ir lenkų sporto fanatikų muštynės Lietuvos teritorijoje buvo surengtos neatsitiktinai. Tai esą turėjo būti įrodymas, kad Lietuva tetinka pogromams ir smurtui, o vietinius lenkus paskatinti dar radikaliau kelti savo reikalavimus.

Prieš dvejus metus lietuvių kalba išleistoje Rene Martelio (René Martel) knygoje „Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė“ (tai dar 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusios prancūzų istoriko, Lilio universiteto profesoriaus knygos „France et la Pologne“ leidimas) A. Andriušaitis jos pratarmėje pastebi, kad tarpukariu Lenkijos ir artimiausių kaimynių santykiai buvo grįsti klasta, o ir su Lietuva ji nebuvo niekada pasielgusi garbingai…

Kažkada Jonas Jablonskis sakė, kad kalba yra didis tautos statytas paminklas, kuris lemia ir valstybės bei tautos egzistavimą. Pažvelkime į istoriją. Kaip pernai gegužę rašiau, Lenkijos karalystė po Liublino unijos visada jautėsi viršesne, o lenkų kalba nuo seno nesikratė tapti dominuojančia Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentuose ir bajorijos gyvenime. To meto Lietuvos didikai, rašė prieškarinės Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka, bendraudami su lenkais, jau buvo patys aplenkėję, susigiminiavę, juos viliojo didesnės lenkų bajorų laisvės, jų ryšiai su Prancūzijos, kitų Vakarų šalių didikais ir dinastijomis. Savo ruožtu lenkai stengėsi įsitvirtinti Lietuvoje, netgi Žemaitijoje, kur juos viliojo išėjimas prie jūros, dar priklausęs prūsams. Lenkai taip pat gviešėsi turtingų Ukrainos pakraščių, o lietuviai vis prašydavo lenkų pagalbos karuose su Maskva. Ši pagalba, norint atsilaikyti prieš maskvėnų, mongolų ir kryžiuočių ordas, buvo neišvengiama.

Bet Lietuvai tai kainavo polonizavimą. Svetima slaviška kultūra tarsi aštuonkojis apraizgė baltiškąją šalį, o paskui dar paleido juodą ekspansijos rašalą. Istoriją tyrinėjęs Stasys Bartulis rašė, kad po Liublino unijos prasidėjo liūdniausias Lietuvos istorijoje laikotarpis. Nors iki pat XVIII a. pabaigos formaliai Lietuva buvo savarankiška, tačiau jos polonizavimas įgijo neribotų mastų. Nuolaidžiaujant bajorijai lenkų kalba būdavo vedamos bažnytinės apeigos, lietuvių asmens dokumentuose krikšto metu pavardės būdavo rašomos lenkiškai, buvo skatinamas lenkų ponų ir bajorų susigiminiavimas, dvaruose buvo leidžiama kalbėti tik lenkiškai, lenkų dvasininkai katekizmo vaikus mokydavo tik lenkų kalba.

S. Bartulis laikraštyje „XXI amžius“ rašė apie lenkų kunigų, atvykusių į Lietuvą po krikšto, neteisėtą ir nusikalstamą elgesį klastojant lietuvių asmeninius dokumentus krikšto metu, lenkinant lietuvių pavardes. Iš tiesų, ypač katalikiškos šalies kunigai nepasižymėjo krikščioniška artimo meile, kaip aiškino ir mokė Jėzus Kristus. Tikri Kristaus mokslo skelbėjai misionieriai, prieš važiuodami į misijų kraštus, stengiasi išmokti vietinių gyventojų kalbas, kad galėtų sėkmingai skelbti Kristaus Evangeliją. Tai daroma dėl artimo meilės, nes taip mokė Kristus. O lenkų kunigai, atvykę į Lietuvą, nesistengė pramokti vietinės lietuvių kalbos, bet, laikydami lietuvius žemesnės kilmės žmonėmis, elgėsi kaip naciai – vertė juos mokytis svetimos kalbos, taip demonstruodami savo išdidumą ir puikybę, pastebi S. Bartulis.

Jis primena vieną atvejį iš prieškario laikotarpio, kai Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (Romuald Jałbrzykowski) pamaldiems lietuviams kartojo iš sakyklos: „Trzeba się modlič po polsku, gdyž po litewsku Bug nie zrozumie“ (Reikia melstis lenkiškai, kadangi lietuviškai Dievas nesupras).

Bet tai buvo jau naujaisiais laikais. O XVII a. polonizavimo kryptimi vėjai visiškai pasisuko 1697 m., kai buvo priimtas vadinamas „teisių sulyginimo“ (coaequatio iurium) įstatymas, sankcionavęs, be kita ko, lenkų kalbos įvedimą Lietuvos teismuose. Jis visai išstūmė gudų kalbą, kurioje buvo daug ir lietuviškų žodžių. Nuo tada visi oficialūs raštai buvo rašomi tik lenkiškai. Tik Vilniaus kapitula Ignacijus Jakubas Masalskis laikėsi: jis savo aktus lenkiškai pradėjo rašyti tik 1783 m., prieš II-ąjį ATR padalijimą.

Istorijos mokslų daktaras Darius Vilimas kviečia prisiminti laikus po paskutinio ATR padalijimo – XVIII a. pabaigą. Carinė Rusija, prisijungdama Lietuvą, gavo ir jos lenkiškai kalbantį elitą, o po 1815 m. Vienos kongreso sprendimo prijungti Varšuvą Rusijos imperijoje atsidūrė didžiausia pasaulyje gyvenusių lenkų dalis. Tuo metu Vilniaus universitetas buvo didžiausias imperijoje. Iki pat 1832 m. sukilimo jis buvo labai stiprus lenkybės centras, iš kurio sklido pasipriešinimo carui idėjos ir šiame, ir 1863 m. sukilimuose. Bet paradoksas: keršydamas už tai Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, kaip pastebi D. Vilimas, uždraudė spaudą lietuviškais rašmenimis, kad atskirtų lietuvius nuo lenkų ir išsklaidytų jų vienybę, tačiau juk lenkų kalbos neuždraudė…

Ypatingus mastus polonizacija ir lenkų kalbos skverbimasis įgavo per Rytų Lietuvos okupaciją. Tai buvo vienas iš Juzefo Pilsudskio idėjos atgaivinti nelygiavertę ATR motyvų, kurį kai kas Vilniaus krašte niūniuoja iki šiol. Apskritai lenkiškoji kultūra visa persmelkta hegemonizmo idėja. Jeigu lietuviškasis nacionalizmas grįstas ir stimuliuojamas tautinio išlikimo, tapatybės išsaugojimo nostalgijos, tai lenkiškajame yra daugiau šovinizmo, nukreipto į kaimynines šalis, siekimo dominuoti Europoje. Šia prasme jis nedaug nutolęs nuo sovietinio mentaliteto. Kalbos ekspansija tapo vienu iš šio šovinizmo sraigtelių, kuriuo iki šiol mėginama sutvirtinti menama vienybė su kaimynais.

Rusiškasis šovinizmas dažniausiai virsta atvira, niekuo nepridengta agresija. Jį nesunku nuspėti, jam pasirengti ir pasipriešinti. Gi lenkiškasis turi dar ir kitą išskirtinę savybę: jis remiasi vietine tautine ir politine lenkų diaspora – tiek Ukrainoje, tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje. Gi mūsų šalyje ji tapusi nebloga atrama Varšuvai, vietiniams lenkams rėksmingai reikalaujant nepagrįstų teisių, socialinių, kultūrinių, galų gale kalbinių nuolaidų, šantažuojant valdžią. Kitaip sakant – tai tipiška Penktoji kolona.

Daugiau kaip prieš metus, bandydami išsklaidyti Vilniaus ir Varšuvos nepasitikėjimo miglą, lenkų politologai siūlė visą kritikos smaigalį nukreipti į Maskvą. Antai, Lenkijos ekspertas Boleslavas Piaseckis (Boleslaw Piasecki) teigė, kad ne Varšuva kelia pavojų Vilniui, o Rusija. Dienraštyje „Rzeczpospolita“ jis rašė, kad vienas iš Rusijos žvalgybos taikomų metodų – skatinti Lietuvos ir Lenkijos nesutarimus, tad galima tikėtis provokacijų Vilniaus krašte.

Panašu, kad senų istorinių nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų kaimynių išsiaiškinimo poligonu tapo Lietuva. Bet kalbinė ekspansija tarsi lėtinis auglys daro nepataisomą žalą lietuviškajai tapatybei, senai mūsų kultūrai. Nesipriešinti šiai invazijai reikštų ir lėtinę mirtį.


Susiję straipsniai

Užsienio politika 6403171063244294830

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item