Aloyzas Sakalas. Šiuolaikiniai gėjai, jų tikslai ir priemonės

1960-aisiais pradėjo formuotis šiuolaikiniai socialiniai LGBT judėjimai (LGBT yra inicialai, kuriais apibūdinami gėjai, lesbietės, biseksualūs ir transseksualūs žmonės).

Nuo 1970-ųjų gėjų klubų steigimas bei LGBT paradų rengimas tapo masiniu ir reguliariu reiškiniu. Turbūt ne man vienam, stebint gėjus, kyla klausimas, kodėl gėjai taip keistai elgiasi viešindami savo intymias paslaptis? Juk niekas ir nebando žiūrėti į jų miegamąjį per rakto skylutę. Kodėl jie didžiuojasi esantys gėjais, nors, mano nuomone, tos pačios lyties asmenų santykiai negali būti laikomi visuomenės norma, nes homoseksualizmas naikina pačią visuomenę. Įvairiais vertinimais, homoseksualų (toliau – HS) yra 1-10 proc. visuomenės, todėl reikia kalbėti ir apie jų teises. Tačiau būtina neužmiršti ir kitos visuomenės dalies teisės: išsaugoti tą visuomenę nuo išnykimo pradėjus HS dominuoti visuomenėje. Bet apie tai dar nekalbama, nors reikėtų. 

Tai ko gi siekia HS savo paradais ir kita aktyvia veikla? Ir kokia šios veiklos strategija? Manau, tai turėtų būti įdomu daugumai Lietuvos gyventojų. Pasaulyje nėra vieningos nuomonės apie gėjų paradus. Prof. Todd Schoepflin (Everyday Sociology Blog, 2011. 06.16) nuomone, gėjai savo paradais siekia dviejų tikslų: siekti, kad visuomenė juos toleruotų be kokio nors priešiškumo, ir pabendrauti su bendraminčiais.

Todd Schoepflin tvirtina, kad HS gyvenimas turi būti saugus, sveikas ir teikti satisfakciją, žodžiu, toks, kaip ir heteroseksualų. Pastariesiems nėra reikalo demonstracijomis įrodinėti savo teisių, kurias jie ir taip turi. Minėto sociologo teigimu, heteroseksualų gyvenimas ir taip yra „paradas“, nes jie gali drąsiai eiti susikibę už rankų ir nebijoti paniekos, gali be baimės atsivesti savo partnerį ar partnerę namo ir supažindinti su artimaisiais. 

Herek,.G.M.,McLemore, K.A (Annual Rewiew of Psychology, 64,309-333, 2013) teigia, kad, nepaisant padidėjusio teigiamo požiūrio į HS, jie tebėra labai pažeidžiami. Autoriai nagrinėja ryšį tarp seksualumo ir religijos, lyties, sekso bei kitų kintamųjų ir kaip kultūros institucijos gali pakeisti situaciją. Ši ir daugels kitų Herek, G.M. bei kitų autorių publikacijų tik parodo, kad HS problema egzistuoja ir dar negreit bus išspręsta. Jei aplamai išspręsta. 

Tačiau yra ir kitokių publikacijų, kuriose tvirtinama, kad HS nėra jau tokie visų engiami avinėliai, o bendrija, veikianti pagal specialią strategiją. Ši strategija išdėstyta Marshal Kirk ir Hunter Madsen knygoje „Po puotos, kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“. Ši knyga dar vadinama HS biblija, ją gana išsamiai yra išstudijavusi ir savo pastebėjimais pasidalinusi Amerikos lietuvė Audronė Simanonytė. 

Šioje biblijoje tvirtinama, jog HS judėjimui stiprėti reikalinga speciali strategija, kurios pagrindą sudaro trys stadijos. Pirmoji, arba „nujautrinimas“ (desensitizing), – tai pastovus visuomenės bombardavimas įvairia su gėjais susijusia informacija (straipsniais, pasirodymais televizijoje, jų reklama). Ir tai daryti esą reikia tol, kol eiliniams piliečiams informacija apie HS taps įprasta kaip, pavyzdžiui, informacija apie orus ar sporto įvykius. Tada visuomenė bus nujautrinta ir nebereaguos į HS. Antroji strategijos stadija – „blokavimas“ (jamming). Kirk ir Madsen teigia: „Turime neleisti, kad apie mus būtų kalbama neigiamai. Bet kokia nuomonė, nepritarianti mūsų gyvenimo būdui, turi būti nutildyta, o jos reiškėjai paskelbti “blogais” žmonėmis. Ilgainiui heteroseksualai turi būti įtikinti, kad jų neigiami jausmai homoseksualų atžvilgiu yra ne taisyklė, o išimtis, ir kad taip galvoja tik jie, o likusioji visuomenės dalis – priešingai. Taip jų neigiamus jausmus homoseksualų atžvilgiu pakeis kaltės jausmas dėl savo pažiūrų“. 

Ir, pagaliau, trečioji stadija – „atvertimas“ (converting). Tai minčių, emocijų ir valios pakeitimas panaudojant žiniasklaidos svertus. Ir toks pakeitimas, kad HS priešininkų mintys būtų priimamos su pašaipos gaidele. Kirk ir Madsen pateikia konkretų pavyzdį: „Mes turime rodyti siužetus, kur, pavyzdžiui, prieš homoseksualus pamokslą rėžia mažas, piktas, storas kunigas, o kuklus ir simpatiškas gėjus klausosi tokio pamokslo ir šypsosi“. Ar kas dar gali abejoti, kad žmonių simpatijos bus ne kunigo naudai. 

HS svarbu parodyti, kad tokiais kaip jie buvo ir nemažai istorinių asmenybių Kirk ir Madsen sako: „Kuo daugiau įžymių žmonių bus homoseksualais, tuo mums geriau. Žymūs istoriniai asmenys mums ypatingai naudingi. Pirmiausia todėl, kad jie yra negyvi, negali nieko paneigti ir paduoti mūsų į teismą dėl priklijuotos etiketės. Antra – ir svarbiausia, kad tie pasiekimai, kurie šiuos žmones padarė gerbiamais, yra labai tvirtai įcementuoti į žmonių sąmonę“. Taip homoseksualiais arba bent jau biseksualiais tapo Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Leonardas Da Vinčis, Čaikovskis. Net ir Jėzus Kristus. 

Galima daryti prielaidą, kad tai, kas vyko tada Amerikoje, vyksta dabar ir Lietuvoje. Jeigu taip, tai nujautrinimo stadija beveik baigėsi, prasideda antroji, blokavimo stadija. 

Nepaisant to, egzistuoja HS veikloje tokia strategija ar ne, akivaizdu, kad HS tikslas vienas: įsitvirtinti visuomenėje, paverčiant ją HS simpatikais. Mėginama net valdančiąją LSDP padaryti HS įkaitu. 

Manyčiau, kad tiek LSDP, tiek ir kitos partijos neturėtų pulti stačia galva į HS glėbį, bet itin apdairiai vertintų HS veiksmus. Ypač, kai paaiškėja, kad teisėms apginti skirti gėjų paradai kai kur perauga į vertybių trypimo orgijas, kaip neseniai atsitiko Brazilijoje, kur per gėjų paradą tyčiotasi iš Krikščionybės simbolių ir Jėzaus Kristaus. 

Jei gėjams bus kuriamos šiltnamio sąlygos, tai yra, jų teisės bus iškeliamos aukščiau už kitos visuomenės dalies, ar neateis toks laikas, kai teks kalbėti ir apie heteroseksualų teisę išsaugoti reprodukcinę visuomenę?