Vytautas Sinica. Vytis - tikroji Tautos dvasia

Lietuvoje bangomis kaista ir vėsta ginčai dėl Lukiškių aikštės kaip pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės sutvarkymo. Jau prieš ...


Lietuvoje bangomis kaista ir vėsta ginčai dėl Lukiškių aikštės kaip pagrindinės reprezentacinės valstybės aikštės sutvarkymo. Jau prieš daugelį metų nutarta, jog aikštėje turėtų būti paminklas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti.

Ilgai ir nesėkmingai konkursus rengė miesto savivaldybė. Galiausiai atskyrus pačios aikštės sutvarkymo ir paminklo statybos konkursus, pirmąjį, regis, pavyko sėkmingai pabaigti. Nugalėtoju paskelbtas Rolando Paleko projektas „Ramybė“, laimėjęs dar 2011 metais, bet palaiminimą darbams gavęs tik dabar. Tuo tarpu ar ir kaip pavyks užbaigti Lukiškių aikštės paminklo epą, kol kas neaišku.

Kreivas konkursas

Lukiškių aikštės sutvarkymo konkursas ir projektas praėjo palyginti sklandžiai, tik naujasis sostinės meras finišo tiesiojoje taupumo sumetimais pareikalavo aikštėje sudėti mažiau riedulių ir palikti daugiau žolės, kuo tikrai džiaugsis visų pažiūrų vilniečiai. Tuo tarpu Kultūros ministerijos rengtas konkursas dėl paminklo žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti buvo skandalas nuo pradžios iki galo. Dalyviai skundėsi dėl reikalavimų pristatyti pažymas, jog nedirbo su KGB, dėl konkurso uždarumo nuo visuomenės, dėl netinkamų darbų eksploatavimo sąlygų ir daug kitų dalykų. Galiausiai nugalėtoju išrinktas projektas „Tautos dvasia“ sukėlė tikrą audrą viešoje erdvėje. Audrošaukliu tapo bene pirmasis „Tautos dvasią“ labai taikliai sukritikavęs Virginijus Savukynas, pareiškęs kad toks paminklas skirtas „tik jau ne kovojusiems už Lietuvos laisvę“.

Taikliau nepasakysi. Paminklo konkurso tikslas buvo, cituoju, „iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Nepavyko. Nugalėtoju išrinktas abstrakčią laisvę metaforiškai vaizduojantis paukštis. Nebūtinai Lietuvos, net nebūtinai valstybės (gal individo) ir tikrai nebūtinai žuvusiųjų aukų pareikalavusią laisvę. Projektas tikrai nėra įtaigus, lengvai identifikuojamas ir visuotinai priimtas, kaip buvo reikalaujama. Priešingai, pačių konkurso komisijos narių jis buvo pavadintas „talpiu prasmėms“. Tai esą projekto privalumas, nors ir prieštarauja konkurso tikslui.

Kaip galimas toks nesusipratimas? Bėda slypėjo jau pačioje komisijoje. Dauguma jos narių neturėjo nieko bendra su monumentalios skulptūros žanru, dar daugiau, viešai jį atmetė kaip pasenusį ir netinkamą. Iš visos komisijos tik du skulptoriai, A. Ambraziūnas ir A. Bosas, buvo profesionaliai pažįstami ir „sugyvenantys“ su žanru, kurio tiesiogiai reikalavo konkurso tikslas. Sugalvota, kad paminklas negali stovėti ant istorinės Aukų gatvės ašies, Lukiškių aikštės centre, kas iš bet kokio projekto atima monumentalumą. Paminklas centre esą taip pat diktatūros požymis. Galiausiai patį konkursą organizavo ir komisijai vadovavo dėl suklastoto vidurinės mokyklos diplomo viceministro pareigų negalėjęs užimti šių pareigų ir iš jų vėliau pašalintas pianistas Darius Mažintas. Net formaliausiu požiūriu, sprendimas priimtas asmens, kuris negalėjo jo priimti.

Kreivi rezultatai

Nors konkurso sąlygos ir sveikas protas reikalavo originalaus darbo, nugalėjęs projektas jau buvo pateiktas dviem ankstesniems konkursams. 2008 m. Vilniaus m. autorius su juo dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės organizuotame skulptūrinio–meninio akcento skverui prie Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. konkurse, 2010 m. – Dailininkų sąjungos organizuotame skulptūros skvereliui priešais M. Mažvydo biblioteką konkurse.

Su „dėvėtu“ darbu ir konkurso sąlygoms prieštaraujančia komisija pasiektas rezultatas netenkino didelės visuomenės dalies. Liberalių pažiūrų ar tiesiog depolitizuoti valstybinę aikštę siekiantys žmonės norėjo dar vieno skvero be jokių paminklų. Patriotinius jausmus dažniau prisimenanti ar apolitiškiau mąstanti visuomenės dalis reikalavo konkretaus, suprantamo, nacionalinės simbolikos nevengiančio paminklo. Parašytas ne vienas visuomenės kreipimasis, aktyviausiai tą darė pačių laisvės kovotojų organizacijos. Natūralu – jų kritusiems bendražygiams ir turėjo būti skirtas paminklas.

Visai neseniai, matydamos, kad Vyriausybė neskuba statyti „Tautos dvasios“ ir Vyriausybėje ieškoma alternatyvios išeities iš šios aklavietės, per 30 visuomeninių organizacijų (ne tik karių ir tremtinių, bet ir jaunimo, tėvų, vilniečių, žmogaus teisių gynimo ir kitos) kreipėsi į premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos nestatyti „Tautos dvasios“, sudaryti naujos sudėties ekspertinę komisiją ir teikti pirmenybę Lietuvos piliečiams plačiausiai suvokiamam, konkrečiam ir neabejotiną istorinę reikšmę turinčiam Lietuvos laisvės kovų simbolio – Vyčio paminklui. Ar įmanoma sutarti dėl šio projekto?

Posovietiniai iššūkiai

Nors dėl Lukiškių aikštės ietys laužomos jau porą dešimtmečių, šia tema parašyta palyginti nedaug analitinių darbų. Pastaroji šia tema rašiusi Evelina Kurklietytė labai taikliai atkreipia dėmesį, kad kone visos posovietinės visuomenės susiduria su trimis problemomis. Pirma, nutrūkusi natūrali paminklų raida – okupantai išvertė tai, kas buvo tikra ir sava, atgavus nepriklausomybę sunaikinta tai, kas svetima ir primesta prievarta. Esant tokiems viešosios atminties trūkiams, viskas, kas daroma, ima atrodyti primesta „iš viršaus“.

Antra, sovietinis režimas iš tiesų prievarta diegė prasmes ir bet koks prasmių diegimas per paminklus įgijo neigiamą atspalvį. Visais atvejais bijoma, kad valstybė „diegia ideologiją ir okupuoja erdves“. Tai ypač jaučiasi lietuviškose diskusijose, kur populiari nuomonė, kad statyti Lietuvos valstybingumą ir tautos valią ginti laisvę gerbiantį paminklą vis tiek yra sovietinė praktika. Gajus mitas, kad monumentalūs paminklai apskritai yra sovietmečio ir diktatūros bruožas, ką lengvai paneigia elementarus pasidairymas po Vakarų Europos sostines.

Trečia, sovietmetis paliko supainiotą istorinę sąmonę. Pusę amžiaus diegtas marksistinis požiūris į istoriją, raginantis žiūrėti į priekį ir nešlovinti praeities, nebe legitimus, Lietuvos kaip suverenios tautinės valstybės idėja reikalauja ir sugrįžti prie tautinio požiūrio, tačiau blaškomasi tarp jo ir liberalios prieigos, pagal kurią istorijoje veikia ne tautos ir valstybės, o vien tik atskiri individai. Šis istorinės sąmonės guliašas akivaizdžiai atsispindi ginčuose dėl Lukiškių aikštės: pašalinti iš jos paminklus ir istoriją apskritai (depolitizuoti), atiduoti pagarbą tautos aukoms ir didvyriams ar pastatyti abstraktų paminklą pačiai laisvei arba, kaip kurį laiką jau buvo, niekuo dėtam Džonui Lenonui?

Vytis – tikroji Tautos dvasia

Oficialiai priimtas sprendimas laikytis antrojo kelio. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštė turi būti reprezentacinė valstybinė aikštė, o joje pagerbtas laisvės kovotojų atminimas. Tokia aikštė turėtų skatinti istorinio bendrumo suvokimą ir didžiavimąsi savo valstybe, kartu pristatyti miesto svečiams ir priminti Lietuvos piliečiams laisvės kovų istoriją. Istorijos paralelės palankios šiai vizijai: Lukiškių istorija prasidėjo nuo 1863 m., kai būtent čia įvykdytos egzekucijos Lietuvos sukilimo prieš carinį režimą vadams. Vėliau čia teisti ir kalinti Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuviai, sovietmečiu KGB rūmuose kankinti partizanai ir kiti rezistentai. Chronologiškai Lukiškių aikštė, tiksliau tuomet dar turgus, gimė kartu su modernios tautinės Lietuvos valstybės idėja ir šiandien, įgyvendinus šį idealą, puikiai tinka pagerbti ten pat ir žuvusiųjų už šį idealą atminimui. Viešos diskusijos leidžia tikėti, kad visuomenėje dar užtenka valstybinės sąmonės, įvairios grupės reiškia paramą šiai vizijai.

Lieka klausimas, kokia geriausia forma pagerbti žuvusius už nepriklausomybę aiškiu, nedviprasmišku, atskiro paaiškinimo žodžiu ar raštu nereikalaujančiu paminklu. Ne vien šio teksto autorius tiki, kad idealiausiai tam tinka istorinio lietuviško laisvės kovų simbolio Vyčio paminklas, apjungiantis senosios ir moderniosios Lietuvos gynėjus, be paaiškinimų suprantamas kiekvienam Lietuvos piliečiui. Skirtingu metu Vyčio paminklo pareikalavo beveik visos su Lietuvos gynimu susijusios organizacijos. Kovotojams už laisvę pagerbti reikalingas ne tautoje jau įvairiausiai pravardžiuojamas ir pajuokos objektu virtęs paukštis. Galiausiai, paukštis – mūsų nedraugiškų kaimynų simbolis. Drąsios Lietuvos, kuria taip norime būti, simbolis yra priešą vejantis žirgas. Neturėtume jo gėdytis, baimintis atrodyti atsilikę, archajiški ar sovietiški. Turėtume didžiuotis. Vytis – tikroji Tautos dvasia.


Susiję

Vytautas Sinica 6279877291899355311
item