Vytautas Rubavičius. Siūlomas darbo kodeksas primena „chaltūrą“

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu už 5 milijonus litų buvo parengtas socialinio modelio projektas, kuriame valdžios ats...


Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu už 5 milijonus litų buvo parengtas socialinio modelio projektas, kuriame valdžios atstovai akcentuoja ne socialinius santykių reguliavimą, o darbo kodeksą. Iš siūlomų darbo kodekso pataisų galima spręsti, kad šis kodeksas yra žymiai palankesnis darbdaviams nei darbuotojams. Supaprastinama darbuotojų atleidimo tvarka, didinamas viršvalandžių skaičius, mažinamos išeitinės išmokos. Ar šiuo įstatymu įmanoma priartėti prie socialinio teisingumo idealo, ar tai paprasčiausiai yra darbo santykių liberalizavimas, prisidengiant socialinio modelio kauke? Kokias tai gali atnešti pasekmes? Apie tai „Laisvosios bangos“ pokalbiuose apie ateities Lietuvą kalbama su politologu Vytautu Rubavičiumi. Laidos vedėjai Rokas Žilinskas ir Paulius Kruopis. Laidos galite klausytis kiekvieną pirmadienį, 20 val.

– Kaip vertinate šį socialinio modelio projektą ir patį darbo kodeksą? Ko šiomis įstatymų pataisomis yra siekiama?

– Jūs iškart uždavėte visus klausimus, kuriuos mes laidoje turėtume gvildenti. Pradėkime iš pradžių. Tai, kas vadinama socialiniu modeliu, žiūrint mokslininko akimis, nėra joks socialinis modelis. Ką turėtų apimti „socialinio modelio“ sąvoka? Pirmiausia tam tikrą mūsų socialinės tikrovės vaizdinį ir tos tikrovės keitimo, geidžiamos raidos gairės. Tos gairės apimtų socialinius santykius pačia plačiausia prasme, net su tam tikrais moralės ir dorovės pokyčiais. Ar šiame pateiktame dokumentų rinkinyje ryškėja koks nors konkretesnis mūsų socialinės tikrovės vaizdinys? Tikrai ne. Tačiau pati „socialinio modelio“ sąvoka yra skambi, patraukli ir net moksliška, todėl publikai atrodo, kad mokslininkai nepaprastai daug dirbo, kad pateiktų mums svarius rezultatus, kad jie daug ką išanalizavo ir siūlo mums veiksmingus sprendimus. Tačiau apie ką kalba politikai ir mokslininkai, tarp jų premjeras ir darbo grupės vadovas, pristatinėdami šį projektą? Jie kalba tik apie darbo santykius, Siūlomą darbo kodeksą ir Sodros reformą. Taip, tai svarbūs dalykai, tačiau jokiu būdu nėra socialinis modelis. Socialinis modelis turi būti grindžiamas visai kitais dalykais, irį šiuo atžvilgiu nereikėtų išradinėti dviračio. Pirmiausia, socialinis modelis yra tam tikra socialinės raidos filosofija, tam tikros prielaidos, principai, idealai ir vertybės, kurios rodo, kaip mes žvelgiame į socialinę tikrovę, kokios jos siekiame ir kaip įsivaizduojame jos raidą. Klausimas paprastas – kur link turėtų judėti mūsų tauta ir visuomenė, ją saistantys socialiniai ir ekonominiai santykiai.

Nederėtų užmiršti ir kultūros svarbos – juk visokie socialiniai santykiai įgauna kultūros formas. Pateiktame „socialiniame modelyje“ mes matome labai paprastą dalyką – siūloma pakeisti, „palankstinti“, kaip teigiama dokumente, darbo santykius, ir tuomet stebuklingu būdu pagerės beveik visos mūsų gyvenimo sritys. Kodėl „beveik visos“? Todėl, kad valstybės konkurencingumas, kuris tarsi apima mūsų visą mūsų valstybės mašineriją, staiga šoktels, pagerės ir plūstels naujos investicijos. Kokie skaičiavimai tai rodo? Jie pateikiami, kad dokumentas atrodytų labiau įtikinamas, tačiau ganėtinai juokingi ar net tiesiog laužti iš piršto. Neatsižvelgiama į šiuolaikinės globalios ekonomikos nestabilumą, Europos Sąjungos raidos problemas, o juk visus skaičiavimus perbrauktų ryškesnis regioninės geopolitinės situacijos pokytis ar koks juanio ir dolerio santykio pasikeitimas – staiga vėlei išvystume krizės šmėklą, o ekonomika imtų žygiuoti ten, kur nerodė jokie skaičiavimai bei rinkos konkurencingumo didinimo koeficientai. Pateikiama ideologinė fikcija – konkurencingumas – kuri įvyniojama į mokslinius samprotavimus bei apskaičiavimus ir pateikiama kaip labai reikšmingas mokslinis produktas.

Kodėl ne Vyriausybė, ne ministerijos kuria tokius projektus, o juk kaip tik kai kurios ministerijos turėjo suburti ir Sodros reformos, ir Darbo kodekso keitimo grupes. Atsakymas paprastas – politikai nenori prisiimti jokios atsakomybės, o suburdami grupes jie prisiima ir atsakomybę už reformų rezultatus. Kitas dalykas tas, kad tokia ekspertine nuomone dag parankiau remtis diskusijose – į visus priekaištu galima atsakyti – „o ekspertai mano“. Tačiau mokslininkai niekuo neatsako už savo siūlymus, nes ne jie priima politinius sprendimus. Tad kad ir kaip reformos bei pokyčiai vyktų, niekas už nieką neatsakys. Čia dar viena neaiškumo bala.

– Kokias pasekmes galėtų atnešti šitoks Darbo kodeksas darbuotojų bei darbdavių santykiams? 

– Pasekmės laukia labai paprastos, nes samdomųjų darbuotojų padėtis visą laiką blogėjo. Teisiškai jie buvo ir yra beteisiai. Šiuo kodeksu būtų galutinai įteisinamas faktinis darbuotojų beteisiškumas. Siūlomoji „lankstesnė“ darbuotojų būsena labai skiriasi nuo senuoju Darbo kodeksu fiksuojamos. Senasis Darbo kodeksas tarsi saugojo darbuotojus, išlaikydamas tam tikrus europinio socialdemokratiškumo ir apskritai demokratiškumo bruožus, nors, mokslininkų tyrimų duomenimis pasiremiančio premjero žodžiais tariant, išeitinių išmokų darbuotojams dabar vis tiek niekas nemoka, taigi jokie darbdaviai nesilaiko dabartinio Darbo kodekso įstatymų. Kas keisčiausia, valstybės vadovas tik skėsčioja rankomis. Tai parodo, kad valstybė nebuvo net įsipareigojusi ginti priimtų įstatymų, reguliuojančių darbo santykius ir darbuotojus apsaugančius no darbdavių savivalės. Vadinasi, valstybės laikysena – teisė darbdavių rankose, o darbuotojams vien tik siūlymai ir rekomendacijos kreiptis į teismą. Šiuo „socialiniu modeliu“ valstybė tarsi priartina įstatymus prie realios būsenos, kad nebebūtų toks baisiai akis badantis atotrūkis nuo deklaruojamų, tačiau niekaip nepalaikomų vertybių – imama ir visiškai įteisinama faktiškai vyravusi darbininkų „beteisystė“.

– Šį įstatymo projektą parengę mokslininkai, akademikai turėtų žinoti Lietuvos visuomenės padėtį, kurioje vyrauja didelis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargingųjų, silpna vidurinioji klasė bei neefektyvi profesinių sąjungų veikla. Kyla klausimas, ar mokslininkai nesugebėjo, ar nenorėjo atsižvelgti į šiuos rodiklius?

– Manau, kad kai kurie mokslininkai iš tos įstatymą rengusios grupės tikrai žino realią padėtį: darbo santykius, socialinės materijos būseną. Tačiau jų užduotis buvo lengviau formuluojama, o akademinio sluoksnio atstovai jau yra įpratę aptarnauti valdžią, gauti užsakymus ir atlikti reikiamą darbą. Iš kai kurių toje grupėje dirbusių gerbiamų mokslininkų aš, tiesą sakant, laukiau bent šiokios tokios socialinės filosofijos, aiškių pamatinių principų bei gairių, kurios būtų susietos su socialiniu teisingumu, kuris yra visų europietiškų „socialinių modelių“ pagrindas. Tačiau kaip tik apie socialinį teisingumą dokumente net neužsimenama. Socialinius reiškinius tyrinėjantys mokslininkai turi žinoti ir tikrai žino, kaip Europoje iškilo ir išplito „socialinio modelio“ samprata, kaip ji įsitvirtino politiniame diskurse ir sprendimų priėmime pačiu aukščiausiu lygmeniu. Europoje ši sąvoka legitimizuoja daugelį Europos Komisijos priimamų sprendimų. Tad derėjo užsiminti ir apie šiuo dalykus.

Reikia suvokti, kad modelis nėra stiklinė, kurią galima pačiupinėti, o ideologinis, juridinis vaizdinys, numatantis socialinės raidos perspektyvą. Akivaizdu, kad ji visados remiasi jau susiformavusiu socialinės materijos būviu. Todėl ir kalbame apie, pavyzdžiui, skandinaviškąjį modelį. Tačiau ką jis reiškia? Ko mes siekiame imdami tokį modelį už pagrindą? Kaip įsivaizduojame anos visuomenės raidos gaires? Mes juk visiškai nekalbame apie savosios visuomenės būvį bei būseną, nei apie jos raidos gaires. Mums praneša, kad apie 60-uosius Lietuvoje gyvens tik nepilni du milijonai žmonių, o mums šita informacija atrodo visiškai nereikšminga. Jokiam didžiam politikui net plaukas nesuvirpa. Grįžkime prie „socialinio modelio“. „Socialinio modelio“ sąvoka Europoje pradėta vartoti apie 1995 m., vėliau įsitvirtino tam tikruose dokumentuose, nors niekas iki šiol nėra aiškiai išdėstęs, kas yra tas „socialinis modelis“. Bet visokiuose modelių aptarimuose remiamasi pagrindiniais europiniais principais ir vertybėmis. Vienas iš trijų pagrindinių dalykų yra socialinis teisingumas. Tik socialinio teisingumo pagrindu įmanoma konsoliduoti visuomenę ir ypač tokią visuomenę, kurioje socialinė atskirtis yra baisi – didžiulis atotrūkis tarp minimalius atlyginimus gaunančių ir pačių turtingiausiųjų. Tiesa, mes žinome, kad ir pasaulyje tas atotrūkis nepaprastai didėja, bet Europos Sąjungoje, jos diegiamame „socialiniame modelyje“ kaip tik kalbama apie to atotrūkio mažinimą. Kitaip tariant – socialinės sanglaudos didinimą. Europiečiai šitai suvokia kaip labai svarbų uždavinį, tačiau Lietuvos „socialinio modelio“ kūrėjams jis visiškai nerūpi.

Atsižvelgiant į europinę socialinio modeliavimo patirtį dera kelti klausimą net pačiam siūlomam „lankstesniam“ Darbo kodeksui: ar Sodros reforma ir Kodekso pakeitimai atitinka socialinio teisingumo didinimo ir socialinės atskirties mažinimo kriterijus? Ar šis įstatymas skatins socialinį teisingumą bei mažins socialinę atskirtį, ar socialiniai santykiai rutuliosis priešinga linkme? Į šiuos klausimus, kad ir kiek žvelgtume į projektą, nerasime jokio atsakymo. Jei reikėtų įvertinti šį mokslinės veiklos produktą, tai sakyčiau, kad mokslininkai vis dėlto sukūrė politikams tinkamą „chaltūrą“. Nors mokslininkai kuria ir geras „chaltūras“, bet šis projektas nepaprastai tinka įteisinti valdančiųjų sluoksniui ir stambiajam kapitalui parankią esamą padėtį. Čia nėra jokių ateities gairių, o vienintelė ateities gairė yra susiejama su konkurencingumo didinimu, bet ar tokia gairė gali pakelti ir sutelkti visuomenę, didinti socialinio teisingumo apimtį, mažinti beteisiškumo jauseną, kuri Lietuvoje labai išplitusi. Yra dar vienas dalykas, kurį drįsčiau vadinti „nusikalstamu aplaidumu“. Kurdami „socialinį modelį“ mokslininkai visiškai apeina bene didžiausią Lietuvos bėdą – jos depopuliaciją, nepaprastai staigų ir greitą gyventojų mažėjimą ir socialinio audinio, taip pat ir socialinio bei kultūrinio kapitalo menkėjimą. Kaip galima visuomenei teikti „socialiniu modeliu“ vadinamą dokumentą, kuris nekelia sau esminio gyventojų dauginimo ir socialinės materijos gerinimo klausimo? Vadinasi, ir mokslininkus tenkina tautos ir visuomenės sunykimo ir išnykimo tendecija. Tad gal „socialinis modelis“ ir kurtas jau ne Lietuvos visuomenei, o imigracinei darbo jėgai ir tai jėgai prilygintiems Lietuvos žmonėms?

– Kokį socialinį modelį kuria Europos Sąjunga ir kuo jis skiriasi nuo Lietuvoje kuriamo socialinio modelio?

– Išties įdomu nagrinėti, kas Lietuvoje vadinama socialiniu modeliu ir kokios to modelio skleidžiamos idėjos. Jeigu šioms idėjoms suteikiame socialinės filosofijos turinį, tai matome, kad jis yra priešingas europiniam socialiniam modeliui. Mes stengiamės įgyvendinti amerikietiškąjį laukinio kapitalizmo ar kraštutinio neoliberalizmo variantą, nes anksčiau buvo teigiama, kad Lietuva turinti pereiti per Gariūnų turgų ir tik perėjusi jį išsilaisvins iš visų sovietinių bendruomeninių santykių. Jeigu taip buvo įsivaizduojamas valstybės kūrimas, tai šitos vizijos vaisius dabar ir matome. Viena iš kertinių europinio socialinio modelio idėjų jau XX a. paskutinį dešimtmetį buvo formuluojama kaip priešprieša amerikietiškajam socialiniam modeliui. Tai trečiojo kelio modelis, suderinantis ekonominius interesus su socialinės pažangos tvirtinimu. Tokia yra esminė nuostata, nepaisant to, kad pastaruoju metu ir Europoje plačiai kalbama apie darbo santykių „lankstinimą“. Tačiau klausimas, kokiu pagrindu, kokių nusistovėjusių darbo santykių pagrindu siūloma „lankstinti“. Apie kokią socialinę pažangą galima kalbėti liberalizuojant lietuviškuosius darbo santykius, kaip gali mažėti socialinės įtampos visuomenėje ir kaip ji atitiks europinio socialinio modelio filosofiją? Apie šiuos dalykus mūsų „modelyje“ neužsimenama.

– Lietuvos profesinės sąjungos nėra patenkintos naujuoju darbo kodeksu, tačiau jos ir nebuvo įtrauktos į kodekso formavimą. Ar šis liberalus darbo kodeksas nepaskatins darbuotojų burtis į profesines sąjungas ir kovoti už savo teises? 

– Drįstu manyti, kad įvykiai pasisuks blogesne linkme. Pradėti reikėtų iš toliau. Europos konstruojamas socialinis modelis ir išsivysčiusių Europos šalių realijos pasižymi tuo, kad socialinė materija grindžiama profesinių sąjungų galia. Pagal profsąjungų galios indeksą galime įvertinti, kaip susiję socialiniai sluoksniai ir kokiu pagrindu veikia darbdavių bei samdinių santykiai. Rengiant šį projektą irgi reikėjo įvertinti mūsų šalies profsąjungų galią, nes jose tėra tik 100 tūkstančių Lietuvos piliečių, taigi jos neapima net 10 procentų Lietuvos darbingų žmonių. Šakinių kolektyvinių sutarčių Lietuvoje apskritai nėra. Vienos ar kitos srities profesinės sąjungos pateikiamos viešumai kaip pavyzdinis vaizdinėlis, tačiau jos neturi realios socialinės galios. Jos pernelyg menkos ir priklausomos nuo politinės darbdavių interesus aptarnaujančios valios. Juk ir streikuoti mūsų teismai leidžia žmonėms po kokių metų pusantrų. Tą profsąjungų menkumą regime ir dabar.

Vis dėlto esminė Lietuvos problema ta, kad stokojama pilietiškos visuomenės, o tos visuomenės ir negali būti be realios savivaldos. Politinė sistema veikia taip, kad visa galia yra rankose tų, kurie ir turi valdžią. Visuomenė neturi jokios realios politinės galios. Jei ji neturi politinės galios, tai ji negali ir iš savęs iškelti veiksmingų profsąjungų. pastarosios atsiranda kaip tam tikri simuliakrai. Ar kurioje nors demokratinėje šalyje ministras leistų sau tai paniekinamai bendrauti su profsąjungomis, kaip kad bendravo mūsų buvęs švietimo ir mokslo ministras Pavalkis. Vakarų Europoje veikia realios profesinės sąjungos. Lietuvoje profesinės sąjungos ir visuomeniniai judėjimai steigiami kone „iš reikalo“. Todėl mes niekur nepajudame, kadangi neturime ateities perspektyvų – socialinės raidos gairių, nacionalinės politikos matmenų ir t. t. Mes nieko neturime, bet mūsų politinis elitas iš savo komunistinės prigimties įpratęs vaizduoti judėjimą link tam tikrų tikslų. Štai, premjeras su džiaugsmu pareiškė, kad stengiamės įstoti į „gerovės valstybių“ narių klubą. Tiesa, estai įstojo pirmieji, o mes stengiamės paskutiniai, tačiau stengiamės. Tačiau sykiu su tokiu „džiugiu“ pranešimu žiniasklaida pateikia premjero apsilankymo Vilniaus Gedimino technikos universiteto bendrabučiuose vaizdelį: premjeras mato pelijančius ir apsilaupiusius, nugyventus kambarius ir samprotauja, kad galbūt ES duos lėšų bendrabučiams remontuoti. Nejau tik tiek tesugebama savo vaikams, jų kasdieniam gyvenimui. Bėda ta, kad ir į jaunimą jau žvelgiama ne kaip į savo vaikus, o kaip į darbo jėgą, turinčią kuo „lanksčiau“ prisitaikyti prie rinkos sąlygų. Ir tokia valstybė veržiasi patekti į „gerovės valstybių“ klubą, nemirktelėdama mokės už įvaizdį reikalingas įmokas, vis pagraudendama, kad ES kol kas neduoda pinigų studentų bendrabučiams aptvarkyti. Nors jei „gerovės valstybių“ klubas paklaustų apie socialinius rodiklius, tai ką mes, vildamiesi ES dugne, sugebėtume parodyti?

– Ar iš tiesų yra pagrindo tikėti, kad šios Darbo kodekso pataisos padės pritraukti užsienio investicijas ir sukurs naujų darbo vietų?

– Galime tikėti bet kuo, kas sakoma. Pagrindinis argumentas yra toks – jei darbdavys galės lengviau atleisti, tai lengviau ir įdarbins, nors ir dabar atleidžia nieko neišmokėdamas. Pagal siūlomą socialinį modelį net ir įstatymas suteiks teisę nevaržomai elgtis su darbuotojais pagal savo poreikius. Esą tuomet darbdavys stengsis sukurti daugiau darbo vietų ir kartu didės mūsų, kaip šalies, konkurencingumas. Teigiama, jog esant daugiau darbo vietų atleistiesiems bus lengviau ieškoti darbo, bet visiškai nemąstoma apie žmogaus savijautą jį atleidžiant, apie nepaliaujamą būtinumą ir vėl ieškotis darbo, apie rizikos ir nesaugumo jauseną. Visi tie dalykai tarsi užmirštami. O juk kaip tik nuo šių dalykų, nuo bendros žmonių savijautos, jų saugumo jausenos priklauso šeimos planavimas, vaikų auklėjimas, žodžių, demografinė būklė. Daugelis gaunančių minimalų atlygį žmonių jau dabar stokoja pinigų vykti į darbą ir leisti vaikus į mokyklą, tačiau šie dalykai „per menki“ socialinio modelio kūrėjams.

– Kaip Jūs žvelgiate į savanoriškos veiklos populiarinimą Lietuvoje? Šiandien jauni žmonės yra skatinami neatlygintinai dirbti panašaus pobūdžio darbą įmonėje ar organizacijoje, kaip ir etatinę algą gaunantis asmuo. Ar tai nėra dar didesnis valstybės piliečių jėgos išnaudojimas darbdavių naudai?

– Čia svarbu, kaip į tai pažiūrėsi. Kai politinis elitas viena kalba, kita daro, o dar trečia turi omeny, teigiamai vertinti sunku. Iš tiesų, daugelis dalykų jaunimo atžvilgiu atrodo kaip išnaudojimas, bet yra ir kitas aspektas – savanorystė apskritai skatina pilietiškumo, bendrystės supratimą ir pajautimą, o tai labai svarbu kaip tik jauniems žmonėms. Puiku, jeigu jie iš tos savanorystės išauga į mąstančius piliečius, svarstančius, kodėl jie stokoja tam tikrų savivaldos teisių. Savanorystės reiškinys yra daugialypis ir jaunimas gali išbandyti įvairių naujų veiklos formų, kurios vienaip ar kitaip jam tiktų.

– Bet ar valstybės vadovai nenusimeta dalies naštos patys neorganizuodami labdaros akcijų, bet kviesdami aktyviai jose aukoti visus šalies piliečius, lyg primetant mintį, kad už visuomenės vargingųjų, nuskriaustųjų sluoksnio bėdas yra atsakinga ne valstybė, bet pati visuomenė?

– Man tie dalykai yra šlykštūs. Nemanau, kad žmonės neturėtų aukoti, bet valstybė ir politikai neturėtų skatinti aukoti tiems dalykams, kurie tiesiogiai susiję su jų veiklos sritimi. Kuomet ministras guodžiasi, kad nėra lėšų techninei aparatūrai įsigyti vaikų ligoninei ir reikia aukoti, – tai jau valstybės ir visuomenės, renkančios tokį politinį elitą, pažeminimas. Žmonės patys turi susivokti, kur ir kaip gerinti savo ir savo vaikų gyvenimą aukomis ir savanorišku darbu.

– Štai viešojoje erdvėje verslininkai atvirai džiaugiasi naujuoju darbo kodeksu ir galbūt nevertina darbuotųjų įdėtų jėgų, nes būtent šių triūsas atnešė toms įmonėms pelną. Kaip reikėtų vertinti tokias darbdavių nuotaikas?

– Nei mūsų ekonomistai, nei bankų analitikai, kurie taip gražiai viešumoje viską apskaičiuoja ir parodo, kaip viskas pasikeis į gerą „palankstinus“ Darbo kodeksą, nelinkę atsižvelgti paprastą dalyką. Jie nekelia sau klausimo, kaip pasiskirsto sukurtoji pridėtinė vertė tarp darbdavių ir samdomų darbuotojų. Juk visi aiškiai suprantame, kad ir kokias darbo vietas kurtų darbdavys, jos visos yra tik abstrakčios darbo vietos, kol neatsiranda konkretus dirbantis žmogus. Taigi pridėtinė vertė sukuriama darbuotojo ir darbdavio kartu, tik klausimas – o kaip ja yra pasidalijama. Tos dalybos ir yra socialinio teisingumo išraiška. Jeigu žvelgtume įdėmiau, tai Lietuvoje dalijamasi labai socialiai neteisingai, nes mokamas minimalus atlyginimas, žinant, kad už minimalų atlygį Lietuvoje neįmanoma pragyventi. Verslininkas taigi pragyvena, o darbuotas negali to padaryti. Darbuotojas vienaip ar kitaip turi išsiversti, nors ir su valstybės pagalba. Tai jeigu šitaip žiūrime į savo valstybės piliečius, darbdaviams belieka tik trinti rankas. Pastaraisiais mėnesiais žymieji mūsų verslininkai ėmė garsiai aiškinti, esą jiems ne tik pinigai svarbūs, bet ir kiti, moraliniai, dalykai. Juokinga klausyti, tačiau galima numanyti, kad tokių aiškinimų bangą paskatino tam tikras nepatogumas dėl labai akivaizdžiai tame naujajame „socialiniame modelyje“ įteisinamos socialinės neteisybės būsenos. Publikai norima įteigti, neva darbdavių „gerumas“ ir „moralumas“ tą beteisiškumą „išlygins“.

– Ar manote, kad ateityje gali atsirasti permainų socialinių santykių srityje, galbūt po 2016-tų metų Seimo rinkimų, naujosios politinės jėgos pakeis socialinės politikos gaires?

– Aš manau, kad ryškiai socialinės politikos gairės nekis, nes nematyti jokių realių politinių jėgų, savo programos grindžiančių socialinio teisingumo ar deramo sukurtosios pridėtinės vertės paskirstymo idėjomis. Tokios idėjos nesvarstomos, nes susiklostė ir įsitvirtino darbdavius tenkinantys realūs darbo santykiai – galima išsunkti darbuotoją tiek, kiek jis leidžiasi, o jei jis nesileidžia, tai galima jį išspirti lauk. Padedant ir visoms tuos santykius prižiūrinčioms valstybinėms institucijoms. Lietuvos žmonės leidžiasi abai daug išsunkiami ir nieko neklausia apie sukurtosios pridėtinės vertės dalybas. Išmestųjų likimas jau ne darbdavių rūpestis – bedarbiai permetami mokesčių mokėtojams. Toji sistema yra gerai sustyguota: politinis sluoksnis aptarnauja stambiojo kapitalo savininkus, o su jais ir visą verslo klasę.

– Mokyklose vaikai ugdomi lojalūs demokratijos santvarkai, bet su šiuo darbo santykius liberalizuojančiu įstatymu mes artėjame prie oligarchinio valdymo. Ar tokios sąlygos nėra palankios antivalstybinėms jėgoms plėsti savo įtaką?

– Čia atsiranda tam tikri su kritine mase susiję dalykai. Viena vertus, abejingumas savo valstybei gali didėti, nes jie nejaučia, kad ši valstybė yra sava. Kita vertus, politiniam elitui gali pavykti sužadinti ir tuos patriotinius dalies visuomenės jausmus, kurie nustelbia visuomenę kamuojančias problemas bei negalias. Žmonėms būdingas instinktas valstybę laikyti sava ir prireikus vienaip ar kitaip ją ginti, tad politikai šiuo instinktu ir manipuliuoja. Būtų geriau, kad visa tai kiltų iš natūralios socialinės sanglaudos stiprybės, kuri vienija mus visus, o ne kurti tokius įstatymus, kurie dar labiau didins socialinę atskirtį ir neteisybės jausmą. Be abejo, su piliečiais vadinamais vergais valstybės mes neapginsime.



Susiję

Vytautas Rubavičius 8315070379136268421
item