Vysk. Arūnas Poniškaitis: Jaunam žmogui svarbu patirti Bažnyčią kaip bendruomenę

„Jaunam žmogui svarbu patirti Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje jis rastų savo vietą, būtų priim...

„Jaunam žmogui svarbu patirti Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje jis rastų savo vietą, būtų priimtas ir pats galėtų prie jos prisidėti savo talentais. Ši bendruomenė nėra uždara tobulųjų, patraukliųjų grupelė, bet tarsi vienas kūnas, kuriame visi nariai yra atsakingi vieni už kitus ir už visumą“, – teigia vyskupas Arūnas Poniškaitis. Lietuvos Vyskupų Konferencijos Jaunimo reikalų tarybos pirmininko pareigas einantis vyskupas papasakojo ne tik apie jaunimo sielovados situaciją Lietuvoje, tačiau kalbėjo ir apie artėjančias Lietuvos jaunimo dienas Alytuje ir tai, kodėl ten būtina sudalyvauti.

Kokia yra jaunimo sielovados situacija Lietuvoje?

Prieš porą metų, vieną vasaros vakarą, miesto autobuse prie manęs prisėdo jaunas besišypsantis vaikinukas ir paklausė, kaip išsivaduoti iš šio purvino gyvenimo. Na, tiesą sakant, paklausė truputį kitaip: „iš šio *** gyvenimo“. Prisipažinsiu – sutrikau, ir pokalbis tada neišsivystė.

Nepamirštu šio vaizdo, kuris man tarsi atskleidžia kai kuriuos bruožus to, ką būtų galima pavadinti mūsų „jaunimo sielovados situacija“. Be abejo, šiuo klausimu būtų galima kalbėti skaičiais: kiek turime tikybos mokytojų, katechetų, krikščioniškų jaunimo grupelių vadovų, kiek jaunimo jie pasiekia... Už šių skaičių yra daug ne visiems matomo darbo, gyvo dalijimosi patirtimi ir savo elgesiu parodymo, ką tikėjimas konkrečiai reiškia tavo gyvenime. Tikiu, kad visa tai, Dievui laiminant, neša ir neš vaisių.

Tačiau minėtas susitikimas man primena, kad sielovada kaip pagalba žmogui išgirsti Dievo užkalbinimą ir į jį atsiliepti nėra apibrėžta tik tam tikru laiku, vieta ar asmenimis. Tu gali būti bet kur ir bet kada kokiu nors būdu paklaustas apie tavyje „gyvenančią viltį“, kaip sako apaštalas Petras (plg. 1 Pt 3, 15). Paklaustas todėl, kad būni atpažintas kaip krikščionis: iš išorinių ženklų ar elgesio. Tad turi būti visuomet pasirengęs „įtikinamai atsakyti“: net jei būsi užkluptas po „darbo valandų“ ir už „šventoriaus“...

Ir iš tokių ar panašių sielovados situacijų, į kurias kiekvienas papuolam, jas atpažindami ar nepastebėdami, priimdami ar prarasdami, susideda bendra jaunimo sielovados situacija Lietuvoje. Ir galbūt pasaulyje.

Kas pasikeitė jaunimo sielovadoje Lietuvoje per pastaruosius 10 metų?

Jaunimo sielovados poreikius apsvarstėme su Jaunimo pastoracine taryba, kurią sudaro jauni žmonės, dirbantys vyskupijų Jaunimo centruose ir jiems talkinantys. Pagrindiniai momentai išlieka tie patys: Evangelijos skelbimas, tikėjimo pažinimas, įsijungimas į bendruomenę, pašaukimų ugdymas.

Skelbti Evangeliją – tai skelbti Jėzų. Skelbti Jį gyvu žodžiu tų, kurie Jį susitiko, todėl negali tylėti. Tai yra širdies reikalas. Mane įkvepia tai, kad Jėzus už mane atidavė gyvybę ir buvo prikeltas, yra gyvas. Jame slypi atsakymas į esminius klausimus apie gyvenimo prasmę ir tikslą: kodėl gyvenu? Kam gyvenu? Kaip turiu gyventi, kad pasiekčiau svarbiausią tikslą – Dievą? Mano kaip tikinčiojo pašaukimas yra padėti su Juo susitikti kitiems. Jei trūksta tokio misijinio polėkio, jei pasiliekama uždarame bendraminčių klube – iš esmės trūksta ir tikėjimo.

Sakydamas, kad tikėjimas yra „širdies reikalas“, turiu mintyje tai, kad jis turi pasiekti ir paveikti visus mano pasirinkimus, įsipareigojimus. Tai nėra koks nors paviršutinių emocijų reikalas ar pastanga pabėgti nuo rūpesčių, atsipalaiduoti. Tad svarbi sielovados dalis yra jaunimui pritaikyta katechezė, kuri padėtų pažinti tikėjimo prasmę šiandienos aktualijų kontekste, jo „nenusaldinant“ ir neslepiant jo keliamų iššūkių. Katechezė taip pat turėtų mokyti sąmoningiau melstis ir dalyvauti liturgijoje, nes be maldos tikėjimas išblėsta.

Jaunam žmogui svarbu patirti Bažnyčią kaip bendruomenę, kurioje jis rastų savo vietą, būtų priimtas ir pats galėtų prie jos prisidėti savo talentais. Ši bendruomenė nėra uždara tobulųjų, patraukliųjų grupelė, bet tarsi vienas kūnas, kuriame visi nariai yra atsakingi vieni už kitus ir už visumą.

Lietuvos jaunimo dienos, kurios birželio pabaigoje vyks Alytuje, yra proga jauniems žmonėms išgyventi bendrystės Bažnyčioje patirtį. Svarbi ne tik pati šventė, trunkanti porą ar trejetą dienų, bet ypač tai, kas vyksta iki jos ir po jos. Į Lietuvos jaunimo dienas veda pasirengimo programa. Ji yra pagalbinis įrankis, kad jaunimas savo parapijose mažose grupelėse įsigilintų į artėjančio renginio temą, o į šventę atvyktų jau ne vien kaip atskiri individai, bet kaip mažos bendruomenės, įsiliejančios į platesnę LJD bendruomenę. Vienas iš svarbių organizatorių tikslų – kad jaunimas, pajutęs Bažnyčios bendrystės skonį, siektų aktyvesnio dalyvavimo kasdieniame savo parapijos bendruomenės gyvenime.

Pagaliau, jaunimo sielovada yra taip pat ir pašaukimų sielovada. Ji neatskiriama nuo atvirumo Dievui ugdymo, kad jaunas žmogus galėtų išgirsti, kokiu konkrečiu keliu Dievas kviečia jį eiti, dovanojant save kitiems. Ypač svarbus pavyzdys žmonių, kurie yra laimingi savo pašaukimo kelyje: išdrįsę žengti neatšaukiamo įsipareigojimo žingsnį santuokoje, kunigystėje, vienuoliniame gyvenime, perėję sunkumus ir patyrę, kad Dievas yra ištikimas.

Ko labiausiai reikia jaunam žmogui?

Neišrasiu nieko naujo, sakydamas, kad jam reikia laimės. Apie ją kalba ir popiežius Pranciškus šių metų žinioje būtent jaunimui Pasaulio jaunimo dienos proga. Ta laimė neatsiejama nuo širdžių ir santykių tyrumo, kai nepasiduodama pagundai naudotis kitu žmogumi kaip priemone, malonumo objektu, savanaudiškais tikslais.

Lietuvos jaunimo dienose šiemet gilinsimės į Jėzaus žodžius „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Lk 12, 34). Ir popiežius Pranciškus primena tą patį klausimą – „Kur tavo lobis? Kur tavo širdis randa atilsį?“ Ji gali prisirišti prie tikrų ar melagingų turtų ir nenurims, kol neatras santykio su Dievu kaip brangiausio gėrio. Žinojimas, kad esame besąlygiškai Dievo mylimi ir priimami tokie, kokie esame, suteikia mūsų gyvenimui prasmės. Popiežius nelieka nepastebėjęs evangelisto Morkaus paminėto meilaus Jėzaus žvilgsnio į jaunuolį, prieš pakviečiant Juo sekti, kad atrastų tikrąjį lobį (plg. Mk 10, 17–22). Šis žvilgsnis pakviečia atrasti krikščionybę ne kaip seriją draudimų, bet kaip bičiulystę, kelionę kartu, širdį sužavintį gyvenimo planą.

Jėzus nežada lengvo kelio, tačiau juk jaunystė mėgsta iššūkius. Tad ir popiežius Pranciškus kviečia jaunimą maištauti: ne prieš bet ką ar viską, bet prieš paplitusią tendenciją subanalinti meilę, apribojant ją tik seksualumu, atimant iš jos esminius grožio, bendrystės, ištikimybės ir atsakomybės bruožus. Tai reiškia eiti prieš srovę, išdrįstant ištarti „taip“ Viešpaties pašaukimui, angažuotis visam gyvenimui ir pasitikint, kad Dievo valia yra žmogaus laimė.

Neseniai dalyvavote Europos jaunimo sielovados susitikime Romoje. Kokių minčių, įžvalgų parsivežėte? (apie patį susitikimą ir jaunimo sielovadą)

Į šį susitikimą susirinko apie 150 dalyvių iš 30-ties Europos šalių. Buvome pakviesti už jaunimo sielovadą atsakingi vyskupai, taip pat šios sielovados koordinatoriai nacionaliniu lygmeniu ir uoliai savanoriaujančio jaunimo atstovai. Tris dienas praleidome kartu: dvasininkai ir pasauliečiai, klausantys aktualių pranešimų, diskutuojantys, pasidalinantys patirtimi, besimeldžiantys.

Susitikimo tema „Jauna Bažnyčia – Evangelijos džiaugsmo liudytoja“ stipriai siejosi su popiežiaus Pranciškaus apaštališkuoju paraginimu „Evangelijos džiaugsmas“. Jame tiek daug gyva kalba išreikštų, dėmesį pagaunančių, uždegančių įžvalgų, kad šį tekstą tikrai reikia, kaip buvo pabrėžta, ne skaityti, bet studijuoti ir kontempliuoti.

Buvo gera sutikti iš įvairių kraštų talentingų, darbščių, linksmų, tikinčių jaunų žmonių. Kaip sakė vienas iš pranešėjų, jie yra mūsų turtas – ištikimi ir kūrybingi tikėjimo liudytojai. Tačiau ir likusieji nėra pamiršti. Dalis iš jų yra atviri – jie yra mums iššūkis; prie jų artinamės su viltimi. Kiti – sutrikę: tai mūsų sielovados priežastis; prie jų eiti skatina meilė.

Labai patiko pedagogo, kelių vaikų tėvo Franco Nembrini mintys. Mūsų tikslas nėra būti šauniais ugdytojais, apie kuriuos sukasi šaunūs mokiniai. Jėzus kviečia ypač eiti prie tų, kurie sužeisti, galbūt jau nurašyti kaip nepataisomi. Jis sako: „Lankykite pražuvusias Izraelio namų avis... Gydykite ligonius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus...“ (Mt 10, 6. 8).

Šis pranešėjas pabrėžė, kad ugdant jaunimą nėra garantijų. Tikėjimo skelbimas beldžiasi į žmogaus laisvę, kurios slenksčio neperžengia net Dievas. Negalima priimti sprendimo už kitą, tačiau reikia mokyti, kad jis turės sprendimą priimti. Kitaip ugdymas gali atvesti prie rezultato, kuris atsispindi vieno vaiko atsakyme į klausimą, kas yra megztinis: „Tai rūbas, kurį vaikas privalo apsivilkti, kai mamai šalta“...

Nors ugdymas neduoda sėkmės garantijų, tačiau jam labai svarbi ši tikėjimo įkvėpta nuostata: pasitikėjimas tuo gėriu, kurio turi kiekvienas žmogus. Šis gėris labiausiai atsiskleidžia susitikime su Dievu. Franco Nembrini pažymėjo, kad esame įpratę pabrėžti vertybes – tai yra krikščionybės pasekmes – o ne Jėzų Kristų. Tuo tarpu vienas jaunuolis paliudijo: „Man aiškino daugybę dalykų, tačiau neįstengė įtikinti; kai radau Jėzų – supratau viską“...

Ko, Jūsų nuomone, labiausiai reikėtų Lietuvos jaunimo sielovados darbuotojams ir veiklai, kad ji būtų dar veiksmingesnė?

Paties Jėzaus susitikimuose matau pavyzdį: Jis myli konkrečius sutiktus žmones, nebijo pakviesti radikaliai pasirinkti – atsiversti, palikti nuodėmes ar šiaip visa tai, kas trukdo išeiti iš savęs ir žengti žingsnį kito link. Galbūt netgi viską palikus sekti Jį. Vieni atsiliepdavo, kiti nusiminę pasitraukdavo. Taip buvo ir bus. Svarbu mūsų santykis su Jėzumi, kad galėtume būti tokio nusiteikimo kaip Jis 24 valandas per parą, 7 paras per savaitę. Taip sakant, būti „krikščioniu 24/7“, eiti ten, kur jauni žmonės, mylėti juos.

Kaip minėto susitikimo Romoje pabaigoje palinkėjo vienas iš jo organizatorių kun. Michelis Remery – išlįsk iš savo dėžės, atsiverk dalinimuisi patirtimi, būk pozityvus, viltingas dėl Jėzaus, nebijok, leisk laiką su jaunais žmonėmis, o ne su brangiaisiais popieriais ant savo darbo stalo...

...Ir atvažiuokit į Alytų birželio 27–28 d. Ne vieni. Labai kviečiame ir laukiame...


Susiję straipsniai

Straipsniai 5285323158316044580

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item