Vladimiras Laučius. Gaila vištos, arba liberalų ašarų lietus

„Tam tikra problema yra dėl vištų – jos neturi gyventi garduose. Vištos turi būti laisvėje”, – 2002-aisiais sakė buvęs Lietuvos vyriausi...


„Tam tikra problema yra dėl vištų – jos neturi gyventi garduose. Vištos turi būti laisvėje”, – 2002-aisiais sakė buvęs Lietuvos vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius, ir tai buvo stipru. Humaniškoji ES P. Auštrevičiaus lūpomis bylojo visu savo gražumu.

Gražiai vištą garbino ir prancūzų valdininkas Gustave’o Flauberto romane „Madame Bovary”: „Kaip galime negalvoti apie didžiulę reikšmę kuklaus sutvėrimo – paukštynų pažibos, kuri prikemša pūkais pagalves mūsų guoliams ir teikia mūsų stalams sultingą mėsą bei kiaušinius!”

Turbūt joks kitas žmogaus ir valstybės tipas, išskyrus gūdžiai biurokratinį, ir jokia kita ideologija, išskyrus šiuolaikinį liberalizmą, nesugalvotų giedoti odės „didžiulę reikšmę“ turinčiai vištai ir reikalauti jai laisvės bei teisių.

Bet juk ir neišeina sakyti, kad jie neteisūs. Įkalintos vištos gaila? Gaila. Na, tai nuo to ir pradėkime.

„Gaila vištos“ yra emocija, o šiuolaikinis liberalizmas valdo ne tiek per protus, kiek per širdis. Kaip racionali politinė pasaulėžiūra liberalizmas jau seniai yra įsitvirtinęs Vakarų pasaulyje. Įsitvirtinęs tiek, kad, kaip sako Alasdairas MacIntyre‘as, kitos ideologijos šiandien dažniausiai tėra jį dengiančios kaukės.

Šiam status quo palaikyti jam vis mažiau reikia argumentų ir pažiūrų kalbos: pakanka tiesiog manipuliuoti emocijomis. Liberalios pažiūros jau seniai yra įskiepytos masėms ir šių nė nereflektuojamos kaip „savaime suprantamybės“, kaip kokia nors visuotinė balsavimo teisė. Visuomenė ugdoma nebe tiek liberalios pasaulėžiūros, kiek liberalios pasaulėjautos dvasia. Suprantame skirtumą? O gal jaučiame?

Compassion – užuojauta, gailestis – yra, be kita ko, stiprus liberaliosios kairės politinis įrankis. Šio sentimento socialinio vaidmens svarbą puikiai suvokė Jeanas-Jacques‘as Rousseau – kairiojo liberalizmo ideologas. Bet mus dabar labiau domina ne sentimentalumo politikos šaknys, o dabartis. Tai, kaip gailestingumo, užuojautos ir švelnumo įvaizdį susikūręs liberalusis ES valstybių elitas mobilizuoja nuo melodramų ir televizinės kultūros apkiautusių, graudintis linkusių masių paramą.

Gaila vištos, tad išvaduokime ją iš narvo visos Europos mastu. Gaila besikankinančios pagautos žuvies, tad liepkime ją vežti konteineryje su vandeniu į ligoninę humaniškai užmigdyti prieš darinėjimą. Gaila kalėjimuose besikankinančių ir į visuomenę nesiintegruojančių nusikaltėlių? Vadinasi, švelninkime bausmes.

Gaila „diskriminuojamų“ musulmonų? Uždrauskime Kalėdų eglutę. Gaila iš Šiaurės Afrikos plūstančių nelegalų? Vadinasi, priimkime juos visus ir net nedrįskime abejoti dėl tokio sprendimo. Gaila Rusijos užpultos Ukrainos ir joje žūstančių žmonių? Vadinasi, labiau spauskime Rusiją ir padėkime Ukrainai ginklais...

Ne, ne, stop, stop, soriukas. Jei padėsime Ukrainai ir labiau spausime Rusiją, tai galime nukentėti patys. Viešpatie, mums gali skaudėti! Mes galime prarasti rinkas, pelningus sandorius, rusų kunigaikštukų milijardus savo bankuose ir jų turistus savo miestuose! Ką jau čia slėpti – jie gali į mus nutaikyti savo tankų vamzdžius! O savęs argi negaila? Gaila. Vadinasi, nepadėkime Ukrainai ginklais ir nespauskime labiau Rusijos.

Nenuoseklu? O kas sakė, kad reikia būti nuosekliems? Svarbu – pasaulėjautos populiarumas ir masiškumas, o ne pasaulėžiūros nuoseklumas. Svarbu sukelti politiškai veiksmingą empatiją, gailestį, o tai, kada ir kaip gailėtis vištų ir žuvies, čigonų ir musulmonų, Afrikos vaikų, savęs, vėl savęs, dar kartelį savęs (net kai rusai numušė keleivinį lėktuvą, europiečiams savo šventos ramybės buvo gaila labiau nei žuvusiųjų), – priklauso nuo aplinkybių.

Britų sociologas Digby‘is Andersonas dar prieš porą dešimtmečių akcentavo, kad šiuolaikinė liberali Vakarų visuomenė ir politika tapo labai smulkmeniškos ir sentimentalios. „Kadangi rimtų rūpesčių beveik neliko, žmonės suskato rūpintis įvairiais niekais – mėsos pyragų ir elektros stulpų saugumu, – rašė jis. – Mūsų politika yra smulkmeniška, kadangi patys esame trivialūs arba, švelniau tariant, skendime niekinguose dalykuose, nesugebame atskirti smulkmenų nuo to, kas svarbu, poreikių nuo norų, faktų nuo fantazijų ir pramogų nuo pareigos.“

Kartu su sentimentaliojo liberalizmo įsigalėjimu ėmė griūti vertybių hierarchija, kurioje nacionalinis saugumas ir politinės santvarkos stabilumas yra svarbesni dalykai už seksualinę orientaciją, Euroviziją ir svajonę sukurti Afrikos gentims skandinaviškosios gerovės rojų. Iš to kyla ir meilės vištoms patetika, ir nuolatinis verkšlenimas dėl „stigmatizuojamų visuomenės grupių“, ir viešas godojimas dėl trečiojo pasaulio problemų (kurių ES tikrai neišspręs, bet juk kas draudžia pafantazuoti ir padalyvauti „esu-humanistas-gelbėju-pasaulį“ žaidimuose). Laisvę vištoms!

Lietuvoje daug kas ne juokais įsitraukė į šios pasaulėjautos sklaidą. O kodėl neįsitraukus, jei už tai mokami neblogi atlyginimai ir honorarai? Labiau stebina ne liberaliojo isteblišmento nuolat kartojamos ideologinės klišės, panašios į Flauberto valdininko kalbas apie vištos reikšmę, o nepriklausomų, kritiškai mąstančių apžvalgininkų ir analitikų atnašavimas verksmingojo liberalizmo stabams.

Koks verksmas kilo viešojoje erdvėje pastarosiomis dienomis dėl nelaimėlių klajūnų iš Šiaurės Afrikos! Pasiklausius daugybės sentimentalių posmų žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose pradėjo atrodyti, kad prireiks net ne nosinės, o storo frotinio rankšluosčio nuvalyti liejamas ašaras bei nušluostyti varvančias nosis. Sentimentų buvo gerokai daugiau negu argumentų, o ir tie keli argumentai, švelniai tariant, nustebino.

Buvo nuklysta net į tokias lankas, kad į Europą plūstantys nelegalai iš Šiaurės Afrikos pradėti lyginti su laisvo darbo jėgos judėjimo teise ES besinaudojančiais ir legaliai dirbančiais lietuviais bei Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėliais iš Baltijos šalių.

Pirmasis palyginimas apskritai yra sveiku protu nesuvokiamas, nes Lietuva, kitaip nei Afrikos šalys ar Sirija, yra visateisė ES narė. Savo ruožtu antrasis iš šių palyginimų daromas ignoruojant kelias labai svarbias aplinkybes.

Pirma, tęsiant liberalams būdingą nominalistinio mąstymo tradiciją, atsisakoma pripažinti realias, apčiuopiamas politines ir kultūrines ribas bei skirtumus tarp civilizacijų. Kitaip tariant, vienintele dėmesio verta tikrenybe pripažįstamas individas, o visa kita esą tik efemeriški samprotavimai. Remiantis šia prielaida, sentimentaliai teigiama, kad „jie yra tokie patys žmonės, kaip mes“ ir išvedama paralelė tarp bėgusių prieš septynis dešimtmečius lietuvių ir šiandien bėgančių afrikiečių.

Atsakydami į šį palyginimą, galime klausti apie išprusimo ir darbštumo, verslumo, kultūros lygio panašumus (kurių nelabai daug rastume), tačiau esmė yra kita. Per Antrąjį pasaulinį karą Baltijos valstybių gyventojai traukėsi iš SSRS okupuotos Vakarų civilizacijos dalies į neokupuotą dalį. Didžiosios Vakarų valstybės turėjo politinį ir moralinį įsipareigojimą padėti agresorių okupuotoms šalims atgauti laisvę, bet negalėjo padėti visoms, kaip padėjo, pavyzdžiui, Prancūzijai ar Nyderlandams. Lietuvai karas, žinia, nesibaigė 1944-aisias ir tęsėsi dar dešimtmetį. Amerikiečių pagalbos buvo tikimasi bergždžiai. Mažiausia, ką JAV ir kitos Vakarų šalys tomis aplinkybėmis galėjo padaryti, tai – bent jau priglausti pabėgėlius iš valstybių, kurių nesugebėjo apsaugoti nuo SSRS. Ką visai tai turi bendra su dabartiniais nelegalais iš Šiaurės Afrikos?

Nieko. Nebent iš tikrųjų manote, kad tokie dalykai, kaip istoriniai, kultūriniai bendrumai ir skirtumai, jais grįsta savų ir svetimų skirtis, Vakarų pasaulis, civilizacijos ir jų konfliktai, islamo skverbimasis ir krikščionybės atsitraukimas, politinės ir idėjų tradicijos tėra apytuščiai žodžiai, o tikrovėje egzistuoja tik (lygūs ir broliški kažkodėl) individai ir (kažkodėl) jų teisės. Tuomet sėkmės liberaliosios indoktrinacijos kelyje.

Laimei, ne visi liberalai Lietuvoje taip radikaliai mąsto. Yra ir protingų šia ideologija grįstų rašinių. Tačiau ir juose kartais trūksta minties nuoseklumo, o emocingos reakcijos į dirgiklį nustelbia kritinę gebą šalinti nuosavos argumentacijos silpnybes. Gal todėl, kad liberalizmas šiandien, kaip jau rašiau, linkęs belstis ne tiek į protus, kiek į širdis. Kita vertus, labai gerai, kad vyksta sveika diskusija.

Rimvydas Valatka, atsakydamas į mano tekstą apie Viduržemio jūros migrantų problemą, piktinasi tuo, kad ES politika jame kritikuojama, o šiai kritikai daug kas pritaria: „Svarbu, kad tuo, kas pasakyta, pernelyg daug žmonių beveik vaikiškai žavisi. Na, pašūkavom, pasipiktinom, o toliau? Ar Lietuva perauklės Europą? O kas, jei neperauklės? Tuomet ką – spjausim į tą minkštutę ir eisim savo keliais?“

Po šitokio pasažo maga grąžinti autoriui jo paties mintį ir pažiūrėti, kas jis su ja darys. Juk R. Valatka nuolat kritikuoja Lietuvos valdžią, daro tai kandžiai daugybę metų ir, jo paties žodžiais tariant, „pernelyg daug žmonių tuo beveik vaikiškai žavisi“. Na, pašūkavo, pasipiktino, o toliau? Ar jis ir jo bendraminčiai perauklės Lietuvą? O kas, jei neperauklės? Spjaus į ją ir eis savo keliais?

Šitokia alternatyva – arba priimi savo politinę aplinką tokią, kokia ji yra, ir „nešūkauji, nesipiktini“, arba keliauji iš jos kuo toliau – skamba ypač keistai, kai girdi ją iš liberalo. Juk esame ES nariai ir jos politiką galime vertinti iš vidaus lygiai taip, kaip vertiname Lietuvos politiką, valdžią. Tai nejau dabar šitaip turėtume reaguoti į kritiką – arba užsičiaupk, arba dink iš čia? O pačiam R. Valatkai – galima ar negalima?

Stebina ir požiūris į Lietuvos balsą ES. Pasirodo, kadangi esame tie, kurie dar ne taip seniai garbinome žalčius, o dabar viso labo naudojamės ES teikiamomis gėrybėmis, tai geriau patylėkime, jei kam nors nepritariame. Ir vėl brukamos tik dvi alternatyvos – jei nepatinka, traukimės iš ES į Rusijos ir Eurazijos glėbį, o jei patinka, tai šiukštu nieko nekritikuokime, nes turi patikti viskas arba nieko.

Autoriaus manymu, jeigu jau vedei moterį dėl dailių kojų ir krūtinės, tai priimk ir visa kita – be jokių išlygų ir kritikos: „Laikas tai suprasti visiems varantiems ant ES“. Mat kaip. Tai ir sifilis būtų ne problema, ir meilužiai spintoje, ir žinia, kad nukando papūgai galvą, apgyvendino namuose drambliuką ir pradėjo vartoti narkotikus? Pirmyn, brangioji, daryk, ką nori, tik nepamesk savo kojų ir krūtų, būk gera?

Iš esmės, visais šitais pritemptais „arba – arba“ pasakomas paprastas dalykas: ša! Mes juk – nevisaverčiai ES nariai. Mes neverti turėti savo balso, savo ambicijos dalyvauti bendruose reikaluose ir daryti įtaką sprendimams. Ne, ne. Tik nepykite ant mūsų ir ačiū, kad esate. Mes, žalčių garbintojai, šiokie ir anokie, nuolankai patylėkime, atsidūrę prakilnioje vištų garbintojų draugijoje. Apie ES kalbėkime kaip apie mirusįjį arba kaip komunistai apie SSRS: arba gerai, arba nieko.

Greičiausiai pats straipsnio autorius taip nemano, tačiau mintis nuskambėjo – ir būtent taip. Aplodismentai iš liberaliosios auditorijos. Kurios nemaža dalis įkūnija gan specifinį lietuviškojo liberalizmo požiūrį: čia laisvė, ten laisvė, tas galima, anas galima, čia... stop, brangieji, čia – šeimininkas.



Susiję straipsniai

Vladimiras Laučius 713044578612455270

Rašyti komentarą

  1. Taikliai parašyta. Autorius nesiliauja stebinti - gerąja prasme.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Viskas taip. Taip ir yra tikrovėje. Bet.., supratę, kad žmonija atsidūrė tokioje apgailėtinoje padėtyje, nesustokime, o bandykime ieškoti išeities iš tos aklavietės. Pamatykime liberalizmo išplitimo mastus, pasverkime jėgas jų ir suvokiančių (savas), kad taip gyvenant "liepto galas" čia pat.., ir modeliuokime veikimo planą. Žinoma, vos tik apsiskelbus, kad visas pasaulis gyvena neprotingai, visi iškart ir savaime nepradės gyventi protingai ir dorai. Reikia pasverto plano. Reikia deramai suformuluotos koncepcijos, iš kurios visų sluoksnių atstovai galėtų aiškiai pamatyti savo nedžiuginančią perspektyvą, jei niekas nesikeis. Tada būtų galima tikėtis, kad ateis laikas, kada dauguma subręs tvarkingoms permainoms. O be to, tik kaltinimais, neva, kiti kalti, o ač geras - toli nevažiuosi.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2015-06-04 16:36

    Ale, padarykite pasalugą sau ir žmonijai, pradėkite nuo savęs.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tame yra problema, kad pradėti proceso visuomeninėje terpėje vien nuo savęs neįmanoma. Sakau, gal pradedame kartu? Kai jau būsime dviese, bus lengviau trečią pritraukti, nei vienam reiškiantis. Tokia jau žmogiška prigimtis, kaip taisyklė, atskiro kito vieno žmogaus mintims priešintis. O jau kai pastebi, kad ne vienas taip rokuoja, tada jau nekurie susimąsto ir atranda, kad du durniai vienodai negali durniuoti , - matyt, tame, ką jie porina, yra kažkas racionalaus.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2015-06-04 23:34

    Ale, problemos kurią jūs įvardijote nėra, ji užima vietą tik jūsų galvoje. Jūs matote išeitį išoriniuose dalykuose, bet tenai jos nėra. Tam tikri visuomeniniai procesai negali įvykti kol visuomenė nėra jiems subrendusi iš vidaus. Todėl pats greičiausias būdas paspartinti visuomenės virsmą - keistis pačiam.
    O šiaip smalsu koks jūsų veikimo plano tikslas? Kas anot jūsų yra gyventi protingai ir dorai? Ir jei dorai tai pagal kieno dorą? Afrikos, Amerikos, Azijos ar Europos? Ar jūs tikras, kad esate pakankamai sąmoningas aprėpti tokias sudėtingas ir kompleksines problemas su kuriomis susiduria žmonija?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šiuo savo komentaru Jūs (tarp kitko, net nesuvokdamas, bet) faktiškai patvirtinote mano išsakytą teiginį, jog vieno atskiro žmogaus mintys, kaip taisyklė, ignoruojamos. Sąlyginai, samprotaujate logiškai - konstatuojate, kaip visi elgiasi visada(?). Bet kad kažkas imtų keistis visuotinai, būtinas įracionalus veiksmas. Tokiu galėjo būti paties priėmimas mano siūlymo - veikti išvien. Vietoj to, tamsta, pasielgėte, "kaip visi" ir elgiasi visada. Todėl procesas visuomeniniu mąstu neprasidės. Ką gi, teks ieškoti kito, savyje jau pasikeitusio į kompaniją.

      Panaikinti
    2. "Kas anot jūsų yra gyventi protingai ir dorai? Ir jei dorai tai pagal kieno dorą? Afrikos, Amerikos, Azijos ar Europos?" - užskaitau šitą! Mums ITIN aktualu Afrikos, Amerikos ar Azijos dorovės sampratos. Apie Europą (tiksliau, eurosajūzą) nėra ko kalbėti - ten neomarksizmas, tad dorovei kaipo tokiai išvis nėra vietos (žr. situaciją bolševikinėje Rusijoje XX a. prad.). Nebent žiūrėtume į ikibolševikinę Europą - tada taip, apie dorovę kaip sampratą kalbėti galima - bet juk komentatorius to tikrai neturėjo omenyje. Summa summarum: turime akivaizdų pavyzdį situacijos, kai tam tikras biologinis vienetas (liberastikas) iki tokio laipsnio nežino, kas esąs, kad net neįsivaizduoja, kuriame pasaulio gale atskaitos taškų ieškoti. ;)

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2015-06-07 11:02

    Jei kas prieš kelis mėnesius būtų pasakęs kad Laučius taip rašys - būčiau nepatikėjęs... Vėl netikėtai, pozityviai stebina.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2015-06-07 16:45

      Tikrai pozityviai nustebintų, jei ne ši sparnuota legenda: "Ne, ne, stop, stop, soriukas. Jei padėsime Ukrainai ir labiau spausime Rusiją, tai galime nukentėti patys. Viešpatie, mums gali skaudėti! Mes galime prarasti rinkas, pelningus sandorius, rusų kunigaikštukų milijardus savo bankuose ir jų turistus savo miestuose! Ką jau čia slėpti – jie gali į mus nutaikyti savo tankų vamzdžius! O savęs argi negaila? Gaila. Vadinasi, nepadėkime Ukrainai ginklais ir nespauskime labiau Rusijos." - Juk tai primena antį.., paleidžiamą paplasnojimui, kol padarys rokiruotę

      Panaikinti
    2. Kokią dar antį? Mano galva, labai taikliai pasišaipyta.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2015-06-08 08:32

      Tai ne pasišaipymas, o atvira retorinė agitacija tiekti Ukrainai ginklus, kurstyti konfliktą su Rusija. Neva, Rusija agresorė yra, o ne dėl NATO plėtros į rytus priversta pasirūpinti savo saugumu. Juk taip savo agresiją bandoma paslėpti savom nuodėmėm kaltinant kitą.

      Panaikinti
    4. Ha, tai nuo to ir reikėjo pradėti: "zdrastvujte tavarišči, esu koloradinis vatnikas, ketinu smarkiai nusišnekėti". :D

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2015-06-08 14:12

      Matyt esate senyvo amžiaus dama, kad daugiau nei prieš pusę amžiaus (karo laikų) pufaikes Rusijoje buvusias menate? Nusiraminkite, dabar drabužiai Rusijoje niekuo nesiskiria nuo vakarų šalyse madingų. Tarp kitko, tais sunkiais karo laikais Europoj ne visi tas pufaikes galėjo įpirkti.

      Panaikinti
    6. Na, va - ir aiškus įrodymas, kad vatnikas - tai psichinė būklė. :)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2015-06-09 08:36

    Nu gerai, vadink kaip fantazija piešia. Bet kuo gi blogesnis vatnikas už iliūzijomis gyvenantį zombį, kuris viso labo yra marionetė žiurinčio į Rusiją žvėries ir seilę varvinančio. Taip jau jam norisi už dyką tos Rusijos resursus pasiglemžti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item