Roberto de Mattei. Airija: „pomirtinė apžvalga“

Savo nuostabiame veikale „Apaštalavimo siela“ trapistų abatas Jonas Krikštytojas Šotaras (Chautard, 1858‒1935) išdėstė tokį principą: „Šventas kunigas turi uolius parapijiečius; uolus kunigas turi pamaldžius parapijiečius; pamaldus kunigas turi sąžiningus parapijiečius; o sąžiningas kunigas turi nepamaldžius parapijiečius.“ Jeigu tiesa, kad katalikų religinis gyvenimas vienu laipsniu būna žemesnis už dvasininkų religinį gyvenimą, tai po gegužės 22 d. referendumo Airijoje galime pridurti: „Nepamaldus kunigas turi netikinčius parapijiečius.“

Airija yra pirmoji šalis, kurioje homoseksualių sąjungų teisinis pripažinimas buvo ne primestas „iš viršaus“, bet nuspręstas „iš apačios“, t. y. visuotiniu referendumu. O juk Airija yra viena iš seniausių katalikiškų šalių su giliai įsišaknijusiomis katalikiškomis tradicijomis. Dar ir šiandien dvasininkijos įtaka daliai šalies gyventojų yra pakankamai stipri.

Kaip ir reikėjo tikėtis, „vienalytėms santuokoms“ pritarė visos politinės partijos ‒ dešiniosios, kairiosios ir centro; nestebina ir tai, kad LGBT veiklą rėmė visos šalies žiniasklaidos priemonės ar kad ši kampanija buvo gausiai finansuojama iš užsienio, ar kad valdžia gudriai sumaišė kortas, dar sausio mėnesį ‒ taigi prieš įteisinant „homoseksualų pseudosantuokas“ ‒ leisdama homoseksualioms poroms įsivaikinti. Kas labiausiai stebina ir piktina ‒ tai daugelio Airijos kunigų ir vyskupų tylėjimas, dviprasmiški pareiškimai ar netgi bendradarbiavimas su priešiška Bažnyčiai stovykla visos rinkiminės kampanijos metu.

Pakaks paminėti vieną pavyzdį. Prieš referendumą Dublino arkivyskupas Diarmuidas Martinas pareiškė, kad nors jis pats balsuos prieš tos pačios lyties asmenų santuokas, jis katalikams nenurodys, kaip balsuoti. Gegužės 6 d., kalbėdamas Visų Šventųjų koledže Dubline, Martinas sakė:

„Pliuralistinė visuomenė gali būti kūrybinga ieškodama būdų, kad homoseksualios orientacijos žmonių teisės ir jų artimi bei nuoširdūs santykiai būtų pripažįstami ir branginami skirtingumo kultūroje, kartu gerbiant santykių tarp vyro ir moters unikalumą. Žinau, kad šiurkštumas, kurį Bažnyčia praeityje ‒ o kai kuriais atvejais ir šiandien ‒ rodė gėjams ir lesbietėms, gali būti kliūtis LGBT nariams patikėti, jog kalbu nuoširdžiai.“

Po referendumo Arkivyskupas Airijos nacionalinei televizijai pasakė, kad „faktų negalima paneigti“ ir kad Airijos Bažnyčia turi „pažvelgti tikrovei į akis“. Esą „balsavimą laimėjo jauni žmonės, išreiškę savo požiūrį; o 90 proc. jaunų žmonių yra baigę katalikiškas mokyklas“. Jis teigė suprantąs, „kaip gėjai ir lesbietės šią dieną jaučiasi. Jie jaučia, kad tai kažkaip praturtins jų gyvenimo būdą.“

Didžioji Airijos dvasininkijos dalis (su keletu išimčių), regis, laikosi tos pačios nuostatos ‒ bet kokia kaina vengti polemikos ir konfliktų. Kitaip tariant, atidėkime į šoną Evangelijos skelbimą ir Katalikų tikėjimo tiesas, kad rastume kompromisą su priešininkais.

Po Vatikano II Susirinkimo prasidėjęs degradavimo procesas tarsi lavina nušlavė katalikų papročius ir institucijas. Jeigu airiai, net ir likdami nominalūs katalikai, šiandien išsižada tikėjimo, tai dėl to kaltas ne tik sumenkęs Bažnyčios prestižas dėl ją krėtusių seksualinių skandalų. Tikroji priežastis yra Bažnyčios ganytojų moralinė ir kultūrinė kapituliacija prieš pasaulį. Minėtą degradaciją jie priima kaip sociologinį faktą, nekeldami klausimo dėl savo pačių atsakomybės. Šia prasme jų elgesys yra bedieviškas, negailestingas ir įžeidžiantis religiją, o gal netgi eretiškas. Vis dėlto kiekvienas Airijos katalikas, balsavęs „taip“, susitepė apostaze. Tai apostazė žmonių, kurių konstitucija vis dar prasideda kreipimųsi į Švenčiausiąją Trejybę.

Apostazė yra daug sunkesnė nuodėmė nei bedieviškumas, nes tai yra atviras katalikų tikėjimo ir moralės išsižadėjimas. Tačiau didžiausia atsakomybė už šią viešą nuodėmę krenta kunigams, kurią ją savo elgesiu skatino ir toleravo.

Praėjus dviem dienoms po balsavimo, pagrindiniai Vokietijos, Prancūzijos ir Šveicarijos vyskupų konferencijų atstovai, vadovaujami kard. Reinhardo Marxo, susirinko Romoje aptarti savo veiksmų artėjant spalį įvyksiančiam vyskupų sinodui. Pasak vienintelio uždarame susitikime dalyvavusio žurnalisto [kiti buvo neįleidžiami], pagrindinės diskusijų temos buvo „santuoka ir skyrybos“ bei „seksualumas, kaip meilės išraiška“ („La Repubblica“, 2015 m. gegužės 26 d.).

Pagrindinė veiksmų kryptis pasirinkta ta pati, kurios laikosi kardinolas Kasperis: sekuliarizacija yra negrįžtamas procesas ir sielovada turi prie jos prisitaikyti.

Galų gale nerimą kelia mirtina popiežiaus Pranciškaus tyla Airijos klausimu.

Gegužės 12 d., per Mišias „Caritas“ susirinkimo atidarymo proga, popiežius grasino „pasaulio galingiesiems“, primindamas jiems, kad „Dievas vieną dieną juos teis ir parodys, ar jie iš tiesų mėgino pamaitinti jį kiekviename asmenyje ir ar jie nekenkė gamtai, auginančiai šį maistą“. Popiežius dažnai smerkia korupciją, prekybą vergais bei ginklais, turtų ir pinigų siekį. Tačiau ar nuodėmių prieš prigimtį įteisinimas nėra didesnis blogis nei popiežiaus taip dažnai minimos ydos? Kodėl Pranciškus nuoširdžiai ir kartu griežtai nesikreipė į airių katalikus prieš referendumą, primindamas jiems, kad dieviškojo ir prigimtinio įstatymo pažeidimas yra vieša nuodėmė, už kurią piliečiai ir jų ganytojai vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą? Ar tylėdamas jis taip pat neprisidėjo prie šio papiktinimo?

Versta iš RORATE CAELI

fsspx.lt