Mons. Francesco Olgiati. Jėzaus Širdis ir mūsų laikai

Atsiminkime laikus, kuriais kilo šis pamaldumas. Tai buvo XVII šimtmetis. Protestantizmo sukelta...

Atsiminkime laikus, kuriais kilo šis pamaldumas. Tai buvo XVII šimtmetis. Protestantizmo sukeltas nelaimes sunku buvo ir suskaityti. Bažnyčia pasruvo krauju, nes iš jos buvo išplėštos ištisos tautos. Ji, rodės, dar drebėjo dėl naujai gresiančių atpuolimų. Pačioje katalikybės krūtinėje atsirado baisi erezija. Tai buvo jansenizmas, tolinąs nuo Jėzaus sielas. Kultūra, išdidusi dėl naujų to laiko mokslo išradimų, kėlė racionalizmo vėliavą. „Apšvietimo“ skelbėjai gyrėsi nušviesią žmonių protus ir išsklaidysią tariamas apreikštosios religijos tamsybes.

Šiuo tad istoriniu momentu Pare le Monjalyje suskambėjo dieviškasis nusiskundimas: „Štai Širdis, Kuri taip myli žmones. Iš jų tačiau daugiau nieko nepatiria, kaip nedėkingumą ir panieką“.

Šiuo metu Švč. Jėzaus Širdis parodo naują kelią. Šis kelias, jei gerai stebėsime, iškelia tris ypatybes: 1) Jėzaus karalystės laimėjimą ir visuotinumą, 2) mūsų pasiaukojimą, 3) meilės idealą.

Prieš piktosios dvasios karalystę Jėzus nori įsteigti savo meilės karalystę. Taigi, pamaldumas į Jėzaus Širdį jau nebėra bet kokia paprasta religinė praktika kitų pamaldumų tarpe, bet kova, turinti įsigalėti visame pasaulyje. Šio pamaldumo skleidėjai trokšta, kad Jėzaus karalystė viešpatautų kiekvieno atskiro asmens širdyje ir plačioje visuomenėje. Sesuo Dieviškosios Širdies Marija savo laiške Leonui XIII, prašydama, kad jis paaukotų visą pasaulį Švč. Jėzaus Širdžiai, rašo: „Jis nušvies visą pasaulį nauja šviesa... tautos ir valstybės sužėrės tos šviesos spindesiu, bus sušildytos tos Širdies karščiu!“

Kiekvieną kartą, kai paskaitome popiežių raštus apie Švč. Jėzaus Širdį, pvz., Pijaus XI „Miserentissimus Redemptor“, matome, kad jų lūpose sužydi gražiausi Šv. Rašto posakiai, aprašantieji Išganytojo karalystę: „Ir viešpataus nuo jūros iki jūros ir nuo upės iki žemės krašto“ (Ps. 71). „Lenks savo kelius prieš Jį visi žemės karaliai; visos tautos Jam tarnaus“ (Ps. 2). „Ir atsimins, ir atsivers į Viešpatį visi žemės kraštai, ir nusilenks Jam visos tautų giminės“ (Ps. 21).

Didžiuosiuose apreiškimuose pirmojo punkto įvykdymas yra kova su piktąja dvasia ir didingas Kristaus laimėjimas. Jis yra glaudžiai sujungtas su sielos pasiaukojimu, sielos, kuri nori sekti paskui Švč. Jėzaus Širdies vėliavą. „Ne be reikalo“, sako Tėvas Alcaniz S. J.: „to pamaldumo istorijoje randame pasiaukojimo mintį. Žmonių giminės paaukojimas, atliktas Leono XIII, Pijaus XI įsakymas tą pasiaukojimą atnaujinti kasmet, tautų, provincijų, valsčių ir jų dalių, vyskupijų, parapijų, vienuolių Ordinų ir bendruomenių, šeimų, įstaigų ir atskirų asmenų dažni pasiaukojimai juk turi ką nors pasakyti“.

Bet čia nereikia varžyti dvasios paviršutiniškais formalumais. Pasiaukojimas nėra tik išviršinės apeigos ar kokia nors paprasta šventė. Ne! To pasiaukojimo esmė glūdi pavedime Švč. Jėzaus Širdžiai visko, ką tik turime: savo jėgų, turtų, šeimų ir tautų.

„Pasiaukojimo esmė“, kaip sako Šv. Margarita Marija Alacoque: „yra visiškas paaukojimas Jo Širdžiai viso to, kas mums priklauso“. Tas pamaldumas reikalauja, kad mes pavestume Jam mūsų sielą, laisvę, mūsų kūną, mūsų veiklumą ir visus mūsų užsimojimus, visiškai pasitikėdami Jo žodžiais: „Tu rūpinkis Mano Širdimi ir Jos reikalais, o Mano Širdis rūpinsis tavimi ir tavo reikalais“.

Sakyti „pasiaukojimas“ reiškia sakyti „atlyginimas to žmogaus, kurio širdis negali likti šalta ir nejautri Dievo atžvilgiu, To Dievo, Kurs yra niekinamas, iš naujo plakamas, spjaudomas ir kryžiuojamas. Tas pasiaukojimas reiškia apaštalavimą visomis jo formomis: maldos ir veikimo apaštalavimas, apaštalavimas, atliekant savo asmenines, šeimynines ir socialines pareigas“. Todėl, rodydami kitiems gerą pavyzdi, kantriai kentėdami, mes ir stengiamės pagerbti Švč. Jėzaus Širdį „visa garbe, meile ir pagarba, kuri yra mūsų galioje“. Tik tada mes tikrai apaštalaujame! Tas apaštalavimas gali pasiekti net to, kad žmonės aukoja patys save, kaip auką, trokštančią save visiškai pavesti Švč. Jėzaus Širdžiai Jos planams vykdyti.

Šv. Margarita Marija, kalbėdama apie pal. tėvas de la Colombiere, sako, kad vienintelis idealas, kuris turi mums rūpėti, tai noras gyventi tik tam, kad Kristaus Širdis būtų visų mylima ir garbinama ir kad galėtume pasakyti su šventuoju jėzuitu: „Mano širdis nieku daugiau nesirūpina, kaip tik tos Dieviškosios širdies reikalais“.

Tikrai reikalingi bus pirmieji devyni mėnesio penktadieniai, kasdienis savo veiksmų (kaip paskiau pabrėšime) paaukojimas Švč. Širdžiai, mėnesinės atlyginamosios Komunijos, šv. valandos, šeimynų pasiaukojimas. Dar yra ir kitų labai gražių sąjūdžių, kaip tai: Eucharistijos karžygiai, Jėzaus Širdies Kunigų ir Jėzaus Širdies Misijų sąjungos, birželinės pamaldos, kasdienis pasiaukojimas, ir Švč. Širdies šventė penktadienį po Dievo Kūno oktavos.



Neturėjo stigti ir to, kad tautos paskelbtų karališką Jėzaus Širdies valdžią Kolumbijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Maltoje, Kostarikoje, Čekoslovakijoje, Jugoslavijoje, Kroatijoje, Bolivijoje, Lietuvoje ir Skandinavijos bei Argentinos katalikų tarpe. Taip pat reikėjo, kad Italijos katalikų universitetas būtų pavadintas Švč. Jėzaus Širdies universitetu.

Tačiau įsidėmėkime! Visi šie gražūs ir didingi dalykai nebūtų tikras pamaldumas į Švč. Jėzaus Širdį, jei jie neišreikštų tos gilios minties, apie kurią esame anksčiau kalbėję.

Pagaliau, prie Jėzaus karalystės visuotinumo ir mūsų pasiaukojimo kovoti dėl Jos laimėjimų dar prisideda Meilės sąvoka. Kristus Savo Švč. Širdimi nori nugalėti pasaulį. Jis išsirinko to pamaldumo apaštalais dvi sielas, mokančias mylėti: viena iš jų buvo šv. Margarita Marija Alacoque, iš Aplankymo vienuolyno, kuri vaizduoja tyliai besimeldžiančią ir besiaukojančią meilę, o antroji – tai pal. tėvas de la Colombiere, sūnus tos Draugijos, kuri žino, kas yra kovojanti meilė, ir kuri su Šv. Ignacu Loyola, savo Rekolekcijose, rodo Kristaus karalystę, kviečia ja gėrėtis ir ją pamilti.

Neturėjo meilės Liuteris, kurs skelbė „stipriai nusidėk, dar stipriau tikėk“. Negiedojo meilės Jansenijaus „Augustinas“, nepažino meilės ir šaltas bei abstraktus racionalistų ir „apšviestųjų“ intelektualizmas.

Didžiausia pasaulio jėga yra širdis. Taip, tai tiesa. Tai yra Dievo, tapusio žmogumi, Širdis, Kuri mums paaiškina Betliejaus, Paskutinės Vakarienės ir Kalvarijos kalno reikšmę. Jis užmiršusiai Jo begalinę meilę visuomenei apsireiškia, rodydamas ranka savo Širdį, ir tyliai, bet galingai kalbėdamas: „Štai Širdis, Kuri taip daug yra pamylėjusi žmones...“

Iš mons. dr. Francesco Olgiati knygos „Jėzaus Širdis ir mūsų laikai

Susiję straipsniai

Švč. Jėzaus Širdis 8034435852605212754

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item