Kun. Robertas Pukenis. Autentiškas šventumo suvokimas

Kan. doc. dr. Robertas Pukenis su popiežium Jonu Paulium II

Bažnyčia, besiremdama Kristaus mokslu, pateikia šventumo sąvoką, koks žmogus gali būti šventas Dievo akyse, kokie yra asmens šventumo bruožai. Evangelija mums parodo, kaip mes turėme pasielgti kiekvienoje situacijoje ir kiekvieną dieną: kasdienybėje ir šventėje, kančioje ir sunkumuose, kovoje, džiaugsme ir pergalėje. Nors teorinis aptarimas gali būti visapusiškai teisingas, bet Dievo šviesos sprendime, kai sudedamos visos aplinkybės, kurių žmonės gali nežinoti ir nematyti, mūsų šventumo suvokimas yra reliatyvus, jei kalbėsime apie konkretų žmogų. Jeigu baudžiamajame procese yra sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių (pavyzdžiui, būtinoji gintis), tai Dievo vertinime visas žmogaus gyvenimas akimirksniu nušviečiamas dieviškos išminties ir meilės šviesa. Tik vienas Dievas težino, kas ir kokią šventumo aurą nešioja.

Šventasis – žmogus, kuris siekia dvasinio tobulumo, nesvarbu, koks jo išsilavinimas, pareigos, amžius. „Būkite tobuli ir šventi, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Tobulumas pasireiškia harmonija, tvarkingumu, daršbtumu. Betgi niekas nėra visapusiškai tobulas, tačiau tikintis ir mylintis Dievą savaime išsiskiria iš kitų, kurie nesuvokia arba nesiekia jokio žmogiško tobulumo. Tad šventumas neatsiejama susietas su geru profesinių pareigų atlikimu: „geras medikas“, „šaunus statybininkas“, „geras mokytojas“. Mes tuoj pat suvokiame: kas gerai dirba, yra puikus specialistas, o argi nėra aplinkui pavydo, intrigų? Todėl Kristus ramino: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų“ (Jn. 15, 18). Evangelijos gaiva sustiprina vidines žmogaus jėgas. Ir vėl Kristus taikliai prabyla apie šventojo situaciją visuomenėje: „Jūs – žemės druska... Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt. 5, 13, 14). Be druskos genda maistas, taip ir visuomenė be tokių žmonių ima gesti. O šviesa šviečia, kad augtų augalai. Ir žmonėms reikia saulės spindulių, jie nori pabūti šviesoje (ieško gero meistro, sąžiningo darbuotojo, nori pasitarti, pabūti su malone spindinčiu žmogumi). Iš kur šventumo siekiantis asmuo gali tai turėti, kada jis pajėgia subrandinti dorybes ir šviesti kitiems, kada žmogus stengiasi savyje laikytis dešimties Dievo įsakymų? Čia viskas pasakyta, lyg stulpais nužymėta, kas negalima daryti: nevok, nežudyk, negeisk svetimos moters arba vyro, turto... Dekalogas yra tarsi negatyvioji krikščionybės prasmė: „ne-, ne-“. Dar reikia žmogus dorybių, o tai – nuolat praktikuojami gerumo veiksmai, poelgių visuma. Krikščionybė sužiba dorybėse, kurios yra nuolatinis gėrio darymas, žmogiškai kilnių, visų pripažintų veiksmų kartojimas. Romėnų krikščionių rašytojas Prudencijus kūrinyje „Psychomachia“ išvardija didžiąsias dorybes: skaistybė, tyrumas, savikontrolė, abstinencija, gera valia, didžiadvasiškumas, darbštumas, atkaklumas, kantrybė, taikumas, geranoriškumas, nuolankumas, kuklumas, drovumas. Panašus dorybių sąrašas sudarytas ir Platono (graikų filosofo, 422–347 m. pr. Kr.) laikais. Ir tada bandyta išsiaiškinti, kas puošia žmogaus vidinį pasaulį, kas padaro jį dvasingesnį, galingesnį. Krikščionių teologai šv. Ambrozijus (†339 m., Milano vyskupas, Bažnyčios mokytojas), šv. Augustinas (354-430 m., vyskupas, įtakingiausias teologas), šv. Tomas Akvinietis (apie 1225–1274 m., italų filosofas, Bažnyčios mokytojas, kuris teologijoje sujungė Platono ir Aristotelio tradiciją su šv. Augustino mokymu). Jie, išnagrinėję graikų filosofijos pagrindus, sukūrė dorybių teologiją. Tiesa, dar itin svarbi dorybių laipsnių sąvoka, pavyzdžiui, pasiaukojimas, gali būti, sakykime, „kasdieninis“, kai žmogus normaliai dirba, ir herojinis, pavyzdžiui, Maksimiliano Kolbės poelgis, kai eina savo valia mirti, kad išvaduotų kitą kalinį iš mirties. Šventųjų bylų kongregacijoje teigiama, kad dorybės turi būti herojinės, tęstis pastovioje būsenoje kaip kilnaus gyvenimo apibūdinimas (excellentia vitae). Reikalingi teologinių (tikėjimas, viltis ir meilė) ir kardinalinių dorybių papročiai, krikščioniškos, antgamtinės dorybės, kurios siejasi su Dievu – galutiniu ir esminiu gyvenimo tikslu. Dorybės didvyriškumas – ypatingas veiksmas, kuris yra nuostabos, žavesio priežastis, o bendra dorybė, kurią turi visi kilniai gyvenantys žmonės, nesukels nusistebėjimo ir nebus pagrindas skelbti šventuoju. Dorybę lemia ir aplinkybės, pavyzdžiui, kun. Alfonsas Lipniūnas, būdamas konclageryje, atiduoda savo maistą silpnesniam kaliniui. Tuo poelgiu savo sveikatą pasmerkia nusilpimui ir pagreitina mirtį. Tad šventasis – ne tas, kuris sugeba išnagrinėti ar parašyti apie Dievą ir dorybes, bet kurio sieloje randa atgarsį Dievo žodis, kviečiantis į šventumą: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė... Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti“ (Mt. 5. 3, 6). Taigi šventieji yra tie, kurių sieloje atsispindi 8 Palaiminimų kalno žiedai. Tai – daugaus karalystės konstitucija, be jos ir žemėje nyku, tamsu. Todėl galime sakyti, kad doras žmogus visada gerai atliks savo luomui priklausančias pareigas savo srityje: tėvo, motinos, dvasininko, vadovo.

O norint atlikti pareigas gerai ir teisingai, reikia mylėti kryžių. „Kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi“ (Lk. 9, 23). Kryžiaus skersinis reiškia meilę artimui, žmonėms, o išilginis – Dievui. Kristaus Meilė nuspalvina pasaulį, be jos būtų šalta ir nyku. Meilė įkvepia neregėtiems žygdarbiams. Didieji šventųjų žygdarbiai visada būdavo atlikti vykdant Dievo valią. Juk Dievas įpareigoja, kad kiekvienas žmogus ir kiekviena tauta siektų šventumo. Tik kartais ir šventiesiems yra sunku suvokti Dievo valią. Žinoma, plačiąja prasme Dievo valia nužymėta Dekaloge. Ją konkrečiau nurodo ir regula, statutai, darbovietės įstatymai, vyresniųjų pastebėjimai gali nusakyti Dievo valią. Deja, reikia susimąstyti, ar vyresniųjų valia visada atitinka Dievo valią?

Jeigu nebūtų šių faktų visuomenėje ir žiniasklaida nerašytų, aš paslėpčiau tą gėdą savo širdyje, kad tik nebūtų matomos Bažnyčios dėmės. Šios istorijos žodžiai kaip žarijos degina mano sielą (Iš lietuvių Niujorke atimta bažnyčia virto griuvėsiais lrytas.lt 2015 04 30): „Aušros Vartų bažnyčia Manhatane buvo pastatyta 1904 metais lietuvių išeivių lėšomis... Aktyvi lietuvių bendruomenė Niujorke nuo 2003 metų kovojo dėl Manhatano rajone esančios bažnyčios išlikimo. Šventovės vietoje išdygs 18 aukštų prabangių apartamentų pastatas, – pranešė BNS. – 2007 metais dėl Aušros Vartų bažnyčios išsaugojimo kovoti padėjo ir prezidentas Valdas Adamkus. Milijonai, gauti pardavus bažnyčias, sumokami pedofilų aukoms, kurioms priteistos didžiulės kompensacijos. Už svetimas nuodėmes tenka mokėti ir Amerikos lietuviams“. Nesvarbu, kad apie tai rašo „Lietuvos rytas“, bet tai – faktai. O kodėl eiliniai tikintieji, lietuviai, savo lėšomis ir prakaitu pasistatę bažnyčias, turi jas prarasti ir mokėti pedofilijos aukoms (esu giliai įsitikinęs, kad čia reikalas išpūstas, jie nori išplėšti pinigų ir daug tokių istorijų yra dirbtinai sukurta)? Bet kodėl turime mes visi mokėti? Tegul nusikaltę asmenys ir atsakingieji vyresnieji, kurie privalo stebėti situaciją ir pranešti Šventojo Sosto sekretoriatui, ir tie, kurie nuslėpdavo faktus, moka. O jeigu neturi pinigų, tegul drauge sėda į kalėjimą. Hierarchams nesvarbu nei tendencingas žiniasklaidos trimitavimas per visą pasaulį, nei lietuvių ašaros. Anksčiau skriaudė okupantai bedieviai, o dabar – kryžiumi pasipuošę... Štai kokios straipsnių antraštės: Pinigai už griaunamas JAV lietuvių bažnyčias – pedofilijos skandalams glaistyti?; Niujorko lietuvių džiaugsmas virto ašaromis; Pedofilų skandalas nustelbė V. Adamkaus prašymą; Kultūros ministras prašo Niujorko arkivyskupą išsaugoti išeivių parapiją. Ne, JAV Bažnyčios vadovams nerūpi mažos, sovietų komunistų nuskriaustos, po pasaulį išblaškytos tautos tikėjimas, lietuvybė, jie nuolat vieną po kitos uždarydavo lietuvių pastatytas šventoves. Užuot dėkoję už vargą, sielvartą aktyvistams, budėjusiems su žvakelėmis, užrakina bažnyčią. Vis dėlto Kremlius, kai būdavo skandalas ir masinis sujudimas, gelbėdavo savo prestižą labiau, reaguodamas į skundus. Jeigu tai nepadėjo, reikėjo lietuviams imtis radikalių priemonių. Viena iš jų – paskelbti bado streiką Niujorko arkivyskupijos kurijos artumoje su, pavyzdžiui, tokiais šūkiais: „Ar Popiežius kontroliuoja situaciją?“, „Mes ištikimi ir mylime Jus kaip vaikai savo Tėvą“, „Šventasis Tėve, mes Jus remiame, o dabar padėkite mums“. Tikrai, Popiežius, užstojantis vargstančius, darantis reformas, pradedant Vatikano banko finansais, yra šventas Bažnyčios vadovas. Tačiau tie, kurie prisiekė jam ištikimai tarnauti, kartais neatlieka savo pareigų, objektyviai ir laiku neinformuodami apie situaciją bei pasekmes. Tad ponai, ir Jums reikia vykdyti Dievo valią... Žmonės, mylėkime Bažnyčią, padėkime jai atsinaujinti... Atsiliepkite į laiko uždavinius. Kartais įvykiai įpareigoja atsiliepti. Itin svarbus šventųjų bruožas – atsiliepti į laiko iššūkius (kun prof. A. Lipniūnas audringais pamokslais ragindavo jaunimą neiti į nacių kariuomenę, neparsiduoti už tabaką ar sotesnį duonos kąsnį). O bendraujant su žmonėmis šventojo asmenybė padvelkia meile artimui, ne kerštu. Šventumą charakterizuoja kryžiaus ženklas. Visa, kas buvo suminėta, kartais žmogus gali neištesėti, sulaužyti arba, kaip sakoma, suklysti. Ir šventieji nusidėdavo, turėjo nuodėmių, bet pakildavo, nebeatkrisdami į jas. Šventieji labai vertina sakramentinę atgailos praktiką, maldą, šv. Mišias, dvasinius skaitymus. Neduok, Dieve, patekti į žmonių teismą, nors atgaila jau seniai atlikta, daug iškentėta, mąstyta, bet fariziejus vis dar „viską žino“, viską komentuoja, išskyrus savo poelgius.

Šventumo teorija yra aiški ir bendra visiems, tačiau kiekvienas žmogus yra paslaptis. Jis yra individas. Ir šventieji yra labai skirtingi. Vieni savo gyvenimo kelyje daugiau pasižymėjo vienomis dorybėmis, o kiti – kitomis. Nagrinėjant šventųjų bylas, pasitaiko daug atvejų, kai pradžioje, arba jaunystėje, tas asmuo net nebuvo giliai tikintis, bet paskui, pamilęs Dievą, jis darė stebuklus. Dar labiau šventumo sąvoką sustiprina kankinystė. Sakoma: „Koks gyvenimas, tokia ir mirtis“. Jeigu būsi šaltas tikėjime, tai visada ieškosi būdų nerizikuoti, o pakliuvęs į tikėjimo priešų pinkles, – išsipirkti, išsivaduoti.

Lietuvių tautos istorija turi asmenybių, kurioms Dievas ir Tauta buvo gyvenimo motto. Žinoma, tie, kurie mylėjo Tėvynę, bet neturėjo šių nagrinėtų bruožų, negali būti skelbiami šventaisiais, bet jie yra Tautos kankiniai. Lietuvių tautos istorija pažymėta kankinystės spalva – krauju. 1943 metais Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo įkalinti šie Lietuvos patriotai: Kazys Bauba, Rapolas Mackonis, Vincas Blažys, Mykolas Mačiokas, Juozas Brėdikis, Petras Mačiulis, Ignas Budrys, Jonas Maliniauskas, Petras Buragas, Zigmantas Masaitis, Vladas Butkus, Vytautas Meilus, Jonas Čiuberkis, Juozas Narakas, Adolfas Darginavičius, Jonas Noreika, Vladas Darginavičius, Mykolas Pečeliūnas, Pranas Germantas, Stasys Puodžius, Bronius Grigas, Leonas Puskunigis, Antanas Januškevičius, Kazys Rakūnas, Vladas Jurgutis, Jonas Rimašauskas, Aleksandras Kantvilas, Balys Sruoga, Jonas Katiniauskas, Vytautas Stanevičius, Petras Kerpė, Antanas Starkus, Petras Kiškis, Jonas Šernas, Mečys Kriaučiūnas, Algirdas Tumėnas, Vytautas Tumėnas, Antanas Kučinskas, Juozas Valenta, Kazys Kuprėnas, Jurgis Valiukevičius, Alfonsas Lipniūnas, Stasys Yla, Antanas Liūdžius, Pilypas Žukauskas, Mečislovas Mackevičius, Vladislovas Telksnys. Vėliau atvežti: Antanas Šapalas, Vladas Čekauskas, Vladas Grudzinskas, Klemensas Gumauskas, Mykolas Mačiukas, Vaclovas Alksninis, Antanas Starkus, Henrikas Ernestas Blazas. Už pavardžių slypi jų didingas gyvenimas, kančia. Dauguma jų nebesugrįžo. Tiesa, dėl kankinystės už tikėjimą paskelbimo reikia rinkti faktus, ar jie meldėsi, kokie buvo jų pasiryžimai, tikėjimo lygis? Bet čia jau ne mano kompetencija, tai gali padaryti mūsų gerbiami vyskupai, patikrinę medžiagą ir kreipdamiesi į Šventąjį Sostą.

Taigi šventieji savo gyvenimu tampa druska ir šviesa visuomenėje. Šventieji savo buvimu praturtina žmoniją savo meilės talentais, darbu, auka. Tai – Dievo žvaigždės virš mūsų pasaulio. Tėra vienas liūdesys, kad mums trūksta šventumo. O gal tiksliau, vadinkime šventumą asmenybės branda, kuri sukuria pilnutinį humanizmą.