Kun. Petras Algirdas Kanapka: Svarbiausia ne ką turi, o kas esi

Klaipėdiečio P.A.Kanapkos ėjimas į kunigystę buvo sudėtingas savęs ir savo pašaukimo ieškojimas. Iš pradžių buvo mokslai Klaipėdos polit...


Klaipėdiečio P.A.Kanapkos ėjimas į kunigystę buvo sudėtingas savęs ir savo pašaukimo ieškojimas. Iš pradžių buvo mokslai Klaipėdos politechnikume, paskui tarnyba kariuomenėje, treji metai sunkaus darbo Sibire, penkis mėnesius trukusi kelionė į gimtinę dviračiu iš Vladivostoko. Supratimas, kad dvasia trokšta gilumos, atvedė prie gimtosios kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete. Lankydamas bažnyčias tuomet vos persižegnoti mokėjęs vyras suprato, kiek nedaug nuo paties žmogaus priklauso, kad visi žmogaus gyvenimo keliai yra numatyti Aukštesnės substancijos. Tas suvokimas galiausiai atvedė prie minties tapti kunigu. Išbandymai laukė ir čia. Pogrindinė kunigų seminarija, kurioje tikėjosi būti įšventintas į kunigus, nebeteko tokios teisės. Nuėjęs pusę kelio vėl priėjo kryžkelę: mesti viską, grįžti į pradžią ar belstis į naujus vartus. Žemaitiškas charakteris ir prabudęs tikėjimas grįžti neleido. Būdamas 33 metų baigė Kauno kunigų seminariją ir išvažiavo studijuoti į Romą, į Šv.Alfonso akademiją. Po septynerių metų iš Romos grįžo turėdamas moralės teologijos daktaro laipsnį.

- Baigęs mokslus Romoje, dirbate kaime, vidury laukų. Ar neskursta jūsų erudicija? Juk kunigų, turinčių tokį išsilavinimą, Lietuvoje, galima sakyti, nėra?

- Manau, kad ir čia dėl manęs suveikė kažkokie žmogiški dalykai. Vyskupijoje, kur buvau įšventintas į kunigus, nebuvau laukiamas. Sudėtinga situacija su marijonais, matyt, man didelio palankumo nepelnė. Gal jie tikėjosi, kad nusiminęs išvažiuosiu į kitą vyskupiją, bet esu savo mamos sūnus - žemaitis. Klausėte, ar negaila laiko ir žinių, įgytų Italijoje? Žinios kaip žinios, visko galvoje vis tiek neišlaikysi. Svarbu įgūdžiai. Parašiau knygą apie Dešimt Dievo įsakymų, iliustravau savo nuotraukomis, išleidau poezijos rinkinį, dalyvauju konferencijose, mane kviečia rekolekcijų. Žmogiškai žiūrint, mano visa veikla atrodo sudėtingai, bet kadangi esu šiame kelyje ne šiaip sau, žinau, kad su tikėjimu galiu viską įveikti. Jeigu nepasitikėčiau Dievu, kam tada ta visa kelionė? Tikiu, kad tai, kas vyksta su manimi, kažkam bus naudinga. Jau dabar jauni kunigai atvirai sako, kad jiems labai svarbus mano pavyzdys. Su savo mokslais, savo diplomais, savo laipsniais esu vidury laukų ir naudojuosi ne jais, o savo pirmuoju diplomu - statybininko. Dirbu statybininko darbus čia jau aštunti metai. Pats kasu griovius, pats šlifuoju plytas. Parapija buvo labai apleista. Vos man čia atėjus, pasiekė kalbos, kad daugiau kaip pusę metų neištversiu. Ištvėriau. Kiekvienas žiūri į savo gyvenimą, savo santykį su Dievu ir elgiasi atitinkamai, todėl panašumų gali būti, bet gali būti ir didelių skirtumų, net kunigo gyvenime. Sovietmetį kunigai buvo tremiami, dirbo šachtose ir jie darė, ką turi daryti. Gerai suvokiu, kad mano gyvenimas nuo pat pradžių buvo kitoks. Žmonės sako, kad esu kitoks kunigas. Atėjau į kunigystę nestandartiškai, ėjau nestandartiškai ir einu nestandartiškai.

- Iš kokių lėšų sutvarkėte bažnyčią, parapijos namus? Juk parapija nėra didelė.

- Didžiąją dalį paaukojo parapijiečiai. Atėjęs radau 22 tūkst. litų, vėliau dar aptikau 60 tūkst. savivaldybės skirtų pinigų, kuriuos vienas politikas bandė nuo parapijos nuslėpti. Tikėjosi, kad aš čia ilgai nebūsiu. Būti tikrai nebuvo kaip. Reikėjo arba dirbti, arba nuleisti rankas. Bažnyčia 75 metus mirko vandenyje, stogai buvo kiauri. Pirmiausia pinigus panaudojau bažnyčios aplinkai nusausinti. Už mano knygą, ją platinant, buvo paaukota 65 tūkst. litų, iš jų 55 tūkst. čia sudėjau į remontus. Tai, ką darau, darau taip, kad prie to, kas padaryta, niekam grįžti nereikėtų. Viskas šioje parapijoje bendromis su parapijiečiais pastangomis kaip ir padaryta, avarinė būklė panaikinta, visų šešių pastatų, įskaitant ir šuns būdą, stogai uždengti, parapijos namai atstatyti, buvęs klebonijos pastatas apsaugotas nuo išorinio irimo.

- Kuo jums tokie svarbūs Skardupiai?

- Skardupiai yra ypatinga parapija. Atėję rusai uždarė Marijonų vienuolyną, visus vienuolius ir broliukus išvarė, o skardupiškiai ant 1938 m. išlietų pamatų per metus sumūrijo bažnyčią. 1941 m. birželio 1 d. bažnyčia buvo pašventinta, o birželio 22 d. prasidėjo karas. Tai vienintelė Lietuvoje bažnyčia, pastatyta ir pašventinta pirmaisiais sovietų okupacijos metais. Visas statybas organizavo klebonas Antanas Ylius, 1945-aisiais nuteistas 10 metų kalėti už paramą partizanų Tauro apygardos štabui, dar penkerius metus buvo priverstas dirbti miške, nes neleido atlikti kunigo pareigų. Sovietmečiu bažnyčia, kaip ir daugelis, buvo paversta grūdų sandėliu. Man labai imponavo klebono A.Yliaus entuziazmas, čia išlikusi jo dvasia. Pagaliau patys parapijiečiai, jų noras išlaikyti bažnyčią įkvėpė. Mažoka mūsų parapijiečių, bet jie nusipelnė turėti bažnyčią. Visus darbus pasidaliję dirba patys.

- Parašėte knygą „Dievo įsakymai - šviesa širdies akims“ ir joje populiariai išdėstėte Bažnyčios mokymą. Ar kiekvieno širdį pasiekia supratimas, kad kenkdamas kitiems pirmiausia baudi save?

- Rašydamas knygą stengiausi nevartoti nelietuviškų žodžių. Ten yra pavartotas tik vienas nelietuviškas žodis - „frustracija“ (lot. nusivylimas). Net galvojau, kuo galėčiau kitu jį pakeisti. Stengiausi, kad nebūtų sudėtingų, nieko nesakančių žodžių, kad nereikėtų sustojus prie to žodžio galvoti, kad jie turėtų aiškų supratimą, kaip reikia gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų. Visi pavyzdžiai paimti iš mūsų lietuviškos kasdienybės. Dievo įsakymai yra mūsų sąžinėje, ir kiekvienas, prieš ką darydamas ar kartais jau padaręs, tai suvokia. Kartais žmogus gali būti suklaidintas. Gali net galvoti, kad daro gerai. Nėra jau taip viskas paprasta, bet žmogus visada turi galimybę įvertinti savo poelgius ir tai supratęs taisyti padėtį, kiek leidžia galimybės. Eidamas į bažnyčią žmogus negali nesuvokti, kas yra gerai, o kas - blogai. Vėliau ar anksčiau jam sąžinė vis tiek sukirbės. Neslėpsiu, Dešimt Dievo įsakymų kai kuriems yra nieko nesakantys žodžiai. Žmoguje, kaip gimtosios nuodėmės palikimas, yra dvi šaknys - egoizmas ir puikybė. O iš tų šaknų gali užaugti kas tik nori. Blogybių šaknų pradžia visada bus iškreiptoje savęs meilėje ir noruose būti aukščiau už kitus. Juokais klausėte, kodėl pardavęs knygas nenusipirkau visureigio, o viską sudėjau į bažnyčią. Štai ir atsakymas: kam man tas visureigis? Kokias nori į tą visureigį sąvokas gali sudėti, bet iš tiesų čia yra tik noras būti turtingesniam, žinomesniam, geresniam, aukštesniam.

- Sutikite, vis dėlto labai daug nusikaltimų padaro labai jauni žmonės. Kas juos į tą kelią atveda?

- Jaunus žmones šiais laikais supa labai užteršti laukai. Suaugęs žmogus kritiškai žiūri į reiškinius, tai nedaro įtakos jo kriterijams, o į jauną žmogų viskas kaip į kiaurą maišą. Ir viskas nusėda. Yra šeimų, iš kurių vaikai nelabai ką gali į gyvenimą išsinešti. Su jaunimu reikia dirbti. Jeigu nedirbama, jie ir nueina tais keliais, kokius kas pasiūlo. Su kiekvienu nauju daiktu, technologijomis ateina ir gėris, ir blogis. O juk viskas - automobiliai, telefonai, kompiuteriai - mums reikalingi tiek, kiek jie reikalingi, o ne tuo, kiek jie prabangūs ir brangūs. Ir valdininkai turėtų tarnauti žmogui, ne atvirkščiai. Prisimenu, Vatikane man reikėjo kažkokios pagalbos. Įėjau pro aukštas duris, žiūriu, sėdi žmogus, su kažkuo kalba. Mindžikuoju, nesuprasdamas, ar galiu klausti. O jis pašoko, šypsosi: „Žinoma, klausk, juk aš čia dėl tavęs esu.“

- Negaliu nepasiteirauti jūsų požiūrio į emigraciją, žmonių pastangas turėti daugiau, negu reikia.

- Mano tėvelis kilęs iš Punsko. 1939 m. visa šeima iš ten pasitraukė ir pakliuvo vokiečiams. Išvežė juos, įdarbino. Kaip tėvas pasakojo, vienintelė mintis tada buvo sugrįžti į Lietuvą. Kad ir po tiltu, bet į gimtinę. Visas jų gyvenimas sugrįžus buvo panašus į gyvenimą po tiltu. Tai, ką jie man įskiepijo, lyg ugnimi įdegino. Galėjau ieškoti kitokio gyvenimo Romoje, kažkur kitur, bet suprantu, kad mano vieta - čia. Ir jokie sunkumai nėra svarbūs. Reikia suvokti, kad gyvenimas yra laikinas, kad nieko su savimi nenusineši. Mano tėvelis buvo visiškai laisvas nuo daiktų. Kai jį išlaisvino iš koncentracijos stovyklos, sustojo Geldapėje. Mokėjo daug kalbų, jį vertino, prašė pasilikti, davė vokiečių namą su visu turtu. O jis vieną dieną suprato, kad visa tai ne jo, trenkė ir perėjo sieną, namo. Ir aš važiavau į Sibirą užsidirbti pinigų, bet niekada neturėjau minties likti. Šiais laikais tiek daug jaunų žmonių prisiriša prie gerovės, kad jiems ima rodytis, jog tai pats svarbiausias dalykas pasaulyje. Kitų dalykų nemato ir nesvarsto, bijo kančios, bijo vargo.


Susiję straipsniai

Straipsniai 1957422505177751179

Rašyti komentarą

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item