Kazimieras Garšva. Kada mus valdantieji nustos kovoti prieš Lietuvą ir jos kalbą?

Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka Prieš 416 metų M. Daukša priminė, kad tautos gyvuoja daugiausia išlaikydamos savo kalbą. Gal dėl to m...


Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotrauka

Prieš 416 metų M. Daukša priminė, kad tautos gyvuoja daugiausia išlaikydamos savo kalbą. Gal dėl to mūsų priešai ir tariami draugai prieš ją tiek kovojo ir kovoja, nori bent dalį tos kalbos sunaikinti, nes kalba – ir svarbi valstybės suvereniteto dalis. Dėl to mūsų valstybės kūrėjai stabdydami polonizaciją, dar prieš 125 metus lenkiškas raides pakeitė čekiškomis č, š, ž. Prieš 97 metus jie atstatė nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir ją atskyrė nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Tai ko dabar reikalaujama grįžti prie rašybos, primestos Žečpospolitos (Rzeczpospolita) ir Lenkijos okupacijos laikais?

Įstatymai, sutartys

1994 m. pasirašytoje sutartyje Lenkija ir Lietuva įsipareigojo gerbti v iena kitos suverenumą, sienų neliečiamumą, teritorijos vientisumą, nesikišti į vidaus reikalus, vartoti savo v ardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį. Lietuva taip ir daro, bet to nenori žinoti mūsų Užsienio reikalų ministras, socialdemokratų frakcija ir 50 Lenkijos europarlamentarų, trečią kartą pasirašys po tomaševskininkų skundu.

Per 70 000 Lietuvos Respublikos piliečių, pasirašiusių Peticiją, reikalauja Vardų ir pavardžių, Tautinių bendrijų, Civilinio kodekso bei kitais priimamais įstatymais nepažeisti LR Konstitucijos 3, 7, 10, 14, 28, 29 straipsnių ir Valstybinės kalbos įstatymo 14, 17 straipsnių bei Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos 4, 5, 6, 11, 20 ir 21 straipsnių, šios Konvencijos komentaro 68 punkto, Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 1, 2 ir 14 straipsnių, ES Teisingumo teismo, LR Konstitucinio, Vyriausiojo administracinio ir kitų teismų sprendimų.

Spaudoje socialdemokratų projekto autoriai ir rėmėjai paskelbė daug dezinformacijos: vardyną painiojo su prekių ženklais, lenkiškas raides vadino originaliomis, autentiškomis, nors iš tikro Lietuvos asmenvardžiai pradėti rašyti lotynų, vokiečių, rusėnų kalbomis. Dėl nekompetencijos šiuos klausimus supainiojo ir Lietuvos valstybinės institucijos. Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo pagrindu tampa nepagrįsti tomaševskininkų skundai, nekreipiant dėmesio į kitų organizacijų informaciją, Lenkijos lietuvių ir čia likusių baltų žemių kultūrinę padėtį. Lietuvos valstybinės kalbos funkcionavimas ir rašyba painiojama su lenkų asmenvardžiais ir su Lenkijos valstybine kalba. LDK kultūros paveldas – su Lenkijos vardynu. Pradėta įtikinėti, kad kalbos tvarkyba – politikų reikalas, nors politikai be specialaus pasirengimo niekur pasaulyje nerašo mokslinių gramatikų, vardynų ir kitokių studijų.

Sėkmingiausia KGB operacija

1946–1950 m. po trėmimų VKP (b) CK (Suslovas, Ždanovas, Ponomarenko ir kt.) ir LKP (b) CK parengė griežtai slaptus nutarimus „Dėl priemonių darbui tarp Lietuvos TSR gyventojų lenkų pagerinti“. Pagal juos lietuvių „nacionalizmui“ sutramdyti tik Lietuvoje atidaryta lenkiška Mokytojų seminarija, skyrius Pedagoginiame institute, parengta daug agitatorių, leidinių, filmų, pasmerkti Gedvilas ir Paleckis už nepakankamą polonizacijos palaikymą ir vietoj 367 lietuviškų mokyklų iki 1955 m. atidarytos lenkiškos mokyklos. Šie kadrai 1990 m. gegužės–gruodžio mėnesiais Vilniaus rajone „panaikino“ kovo 11 d. Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, įkūrė teritorinę autonomiją su lenkų ir rusų kalbomis bei pakeistu vardynu (vardais, pavardėmis, vietovardžiais). Tie patys tų kadrų reikalavimai tebekeliami ir dabar sąmoningai gadinant Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Vardai

Vardas būdavo nepaveldimas, duotas vaikui krikštijant. XVI–XX a. dauguma Lietuvos gyventojų vardų buvo krikščioniški, hebraiškos, graikiškos, lotyniškos, germaniškos ar slaviškos kilmės. Taigi tie vardai pagal kilmę daugiausia nėra nei lenkiški, nei lietuviški, tik pritaikyti prie tų kalbų ir rašomi pagal skambesį. Jų grafikos, užrašant tautines bendrijas valstybine kalba, neįmanoma ir nebūtina atspindėti, kadangi Lietuvos, seniau – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystė vardai ir pavardės rašytos lotynų, vokiečių, lietuvių, rusėnų kalbomis (praradus Lietuvai nepriklausomybę – ir lenkų, rusų kalbomis). Dokumentuose asmenvardžiai rašomi oficialia forma bendrine kalba, o neoficialiai vartojami ir mažybinėmis – maloninėmis formomis, tarmiškai, pvz.: Untans, Untaniuks „Antanas“, Juze „Juozapas“ ir t. t. Niekas nedraudžia neoficialiai žodžiu bei raštu vartoti ir tautinių bendrijų kalbą pageidaujama forma.

Pavardės – kalbos dalis

Mūsų pavardės susidarė per paskutiniuosius 700 metų. Keičiant jų rašybą ir tarties principus būtų naikinama valstybinės kalbos ir tautos suvereniteto dalis.

Visiškai lietuviškos kilmės pavardės, daugiausia kilę iš lietuviškų bendrinių žodžių (buvusios pravardės) sudaro iki 30 procentų. Dauguma kitų pavardžių susiformavo Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kai rašomoji kalba buvo rusėnų kalba ir taip gavo priesagas -avičius, -evičius, -auskas ir t. t., kurias 1940 m. okupacija sutrukdė numesti. Bet tai yra Lietuvos, o ne Lenkijos valstybės kultūros paveldas ir tik Lietuva, o ne Lenkija ar Lenkų rinkimų akcija gali į jas pretenduoti ir nurodinėti, kaip jas rašyti. Apie kalbą galutinį žodį taria kalbininkai – ne diletantai.

Nesąmonė yra okupantų bei nutautintojų primestą rašybą vadinti „originalia“. Tokiu atveju Vytautas turėtų būti Witold, Algirdas – Olgied, Jogaila – Jagillo ir t.t. Bet kalbininkai nustatė autentišką formą, kokia buvo iki jų iškraipymo. Ir seniausi pavardžių užrašymai yra lotynų, vokiečių, rusėnų, lietuvių kalbomis, o ne lenkų kalba. Nesąmonė yra pavardes vadinti kieno nors „privačia nuosavybe“ kaip skelbia Giedroico (ne Giedraičio) fondo atstovai, Linkevičius ir kiti onomastikos diletantai – bet koks žodis yra visos tautos, o ne kokio nors atskiro žmogelio turtas.

Atėjęs bet koks žodis į valstybinę lietuvių kalbą tampa jos dalimi ir turi būti rašomas bei kaitomas pagal jos rašybą ir dėsnius. Neteisinga skelbti apie lietuviškų ir nelietuviškų asmenvardžių rašybą Lietuvoje: yra lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardė, bet visos jos turi būti iš dalies lietuviškomis, jei rašomos lietuvių kalba. Mūsų kalba išlaiko nelietuviškus balsius, priebalsius, priesagas ir tuo skiriasi nuo Lenkijos valstybinės kalbos, kur lietuvių asmenvardžių autentiškumas bei teisės išsaugomos daug mažiau. Rašymas valstybine kalba – visos tautos, o ne kurios nors partijos, organizacijos, bendrijos ar užsienio valstybės reikalas.

2014-02-27 LR Konstitucinis Teismas nurodė, kad „įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo LR piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti iš profesinių žinių turinčių asmenų (institucijų) oficialią išvadą, aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti“. Seimo teisės ir teisėtvarkos komitete svarstant minėtą įstatymo projektą, tokių specialių žinių nepageidauta, nesidomėta nei 2008 ir 2014 m. kalbininkų seminarų nutarimais šiuo klausimu, nei 300 mokslininkų ir rašytojų nuomone, išdėstyta laiške, nei kalbininkų straipsniais bei knygomis.

„Dabartinė lietuvių kalbos gramatika“ lietuvių kalbos abėcėlėje nurodo 32 tradicines raides, kurių užtenka visiems lietuvių kalbos garsams pažymėti. raidės, kurios žymi du garsus lietuvių kalboje nevartojamos. Tai pažeistų mūsų valstybinės kalbos rašybos pagrindinį principą – skirtingus garsus (fonemas) žymėti skirtingais rašmenimis. Prieš 115 metų „Lietuviškos kalbos gramatikoje“ J. Jablonskis rašė: „…šiukšlės reikia mokėti atskirti nuo grūdų, nes gramatikai tiktai žmonių kalbos grūdai tereikėtų suvartoti“.

Lenkai ir rusai Lietuvoje turi geriausias sąlygas pasaulyje (už Lenkijos ir Rusijos ribų) kultūrai palaikyti. Jeigu būtų pageidaujančių, galima tartis dėl piliečių identifikacijos kortelės, surusintų pavardžių norminimo (Baranovskij = Baranovski, Baranovskis, Baranauskas).

Niekas neturi teisės kėsintis į tradicinį nepriklausomos demokratinės Lietuvos vardyną, jį kraipyti, keisti abėcėlę ir rašybos principus.

Kompromisas – V. Stundžio ir 11-os kitų Seimo narių Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas.

Vietovardžiai

Skirtingai nuo pavardžių, kurių madas formavo lietuvių kalbą n elabai gerbę raštinin kai (bet sulietuvino tauta), dauguma Lietuvos vietovardžių yra lietuviškos kilmės, tik svetimkalbių raštininkų apgadinti. Todėl tais archyvais nelabai galime remtis, ypač įrodynėdami asmenvardžių rašybos autentiškumą.

Asmenvardžiai seniau suformuoti ir užrašyti dažniausiai nelietuviški, o vietovardžiai praminti vietinių žmonių lietuvių ir daugiausia yra lietuviški Tai dar kartą patvirtina, kokie buvo autentiški (originalūs) asmenvardžiai ir kokius juos privalome vartoti.

Šalčininkų, Vilniaus rajonų savivaldybių autobusų parkai reklamuoja ir okupantų iškraipytus gyvenviečių pa vadinimus, pvz., Orany – Soliecznyki (Ožaizdos – Druskininkai, o turima galvoje Varėna – Šalčininkai). Tai rodo, jog Lietuvoje nebeveikia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir etninių lietuvių žemių vietovardžiai kraipomi taip pat, kaip Gudijoje, Lenkijoje ar Karaliaučiaus srityje.

Prieškonstitucinė Lietuvos radijo ir televizijos veikla

Mokesčių mokėtojų išlaikomas Lietuvos Respublikos radijas ir televizija ypač turi laikytis Konstitucijos, įstatymų, informaciją pat eikti teisingai, tiksliai ir nešališkai, ginti valstybės, o ne kokių nors grupuočių interesus, nepažeisti kitų organizacijų ir asmenų teisių. Bet dabar valstybės transliuotoją bando užimti Giedroico fondas per savo atstovus V. Savukyną ir E. Jakilaitį. Jei reikia kalbėti apie asmenvardžius, jie kviečia ne onomastikos (vardyno) specialistą, o tos srities diletantus R. Valatką, A. Nikžentaitį ir kitus – Giedroico fondo narius. Kompetentingesnės organizacijos ignoruojamos ir už savo objektyvesnę informaciją turi apmokėti. Laidų vedėjai nėra neutralūs, bet daro spaudimą pašnekovams ir kartais kalba daugiau už juos.

Nelietuviškos kilmės pavardžių Lietuvoje yra apie 70 procentų ir Valatka gali savo pavardę atsistatyti į gudišką Volodko ar lenkišką Wolodko, bet v raidę lietuviai visur tartų vienodai. Šių metų birželio 17 d. LTV laidoje „Dėmesio cenre“ be pagrindo siūlyta panaikinti net VLKK (kad nevykdo Giedroico fondo programos) ir remtis okupantų išduotais dokumentais (esą visi gimę okupaciniu laikotarpiu), nors po 3 metų minėsime Lietuvos Respublikos atstatymo šimtmetį. Dar 1985, 1989 metais išspausdintas „Lietuvių pavardžių žodynas“, kur yra visos iki 1940 m. okupacijos buvę Lietuvos gyventojų pa vardės.

Kalbininkų „politikai“ neklausė tik Muravjovo laikais. Dabartinė pavardžių nulietuvinimo politika remiasi dešimčia nesąmonių, kurios aptartos internetiniame žurnalo (žr. www.bendrinekalba.lt, 2015 Nr.   ). V. Radžvilas teisingai pastebėjo, kad didžiosios mūsų visuomenės dalies tautinis ir valstybinis sąmoningumas prilygsta XIX a. vidurio sąmoningumui.

Lietuvos Vyriausybė privalo: 

1. Paaiškinti Lenkijos Respublikos Vyriausybei, kad Lietuva kaip ir kitos demokratinės valstybės, nepažeis savo Konstitucijos, įstatymų, sutarčių, teritorijos vientisumo ir nedalomumo, nenaikins se niausios gyvosios indoeuropiečių kultūros paveldo ir be referendumo neįves kitų valstybinių ar „vietinių“ kalbų, nesiaurins savo valstybinės kalbos funkcijų, nekraipys tradicinių vietovardžių ir pavardžių, nekeis savo abėcėlės ir rašybos principų.

2. Pastoviai teikti išsamią objektyvią informaciją apie Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių kultūros ir švietimo padėtį.

3. Pasitinkant Lietuvos Respublikos atkūrimo šimtmetį finansuoti Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centro leidinėlį mokykloms apie rytų Lietuvos vardyną.

4. Teisingumo ministerija turi sudaryti galimybę atsistatyti autentišką pavardę asmenims, kurių asmenvardžiai sovietmečiu buvo neteisėtai surusinti (plg. Baranovskij, Baranovskis, Baranovski, Baranauskas ir t.t.) ar kitaip neteisėtai iškraipyti.

5. Nustatyti identifikacijos pažymėjimo išdavimo tvarką piliečiams, kurie dėl savo asmenvardžių rašybos turi problemų.

6. Palaikyti Konstitucijai ir VLKK nutarimui neprieštaraujantį V. Stundžio ir kitų Seimo narių „Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo“ projektą.

Susiję straipsniai

Politika 1417357006896947554

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item