Dainius Paukštė. Norima ne lankstesnių darbo santykių, o šios srities privatizavimo, siekiant dominuoti

Respublika.lt nuotrauka Širma nukrito… Atsiskleidęs politinis peizažas pagaliau galutinai turi atverti akis ir atkimšti ausis nieko n...

Respublika.lt nuotrauka
Širma nukrito… Atsiskleidęs politinis peizažas pagaliau galutinai turi atverti akis ir atkimšti ausis nieko nesuprantančiam rinkėjui. Lietuvoje nėra politikų tikrąja šio žodžio prasme. Yra tik savanaudės susivienijusios žmonių grupės, turinčios savus egoistinius tikslus. Taip kalbu pirmiausia apie, „socialdemokrato“ Algirdo Butkevičiaus vadovaujamo, ministrų kabineto nutarimą perduoti Seimui pusfabrikatį – socialinių partnerių dar nebaigtą derinti Socialinio modelio projektą. Tokio būsimo įstatymo projekto aptarimui normalios valstybės, suvokdamos jo reikšmę žmonėms ir valstybių ateičiai, skirtų mažiausiai kelis metus. Lietuvoje projektą buvo leista „aptarti“ net du mėnesius.

Jeigu stebite šį procesą, turite matyti, kad visuomenė, mokslininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai bei kiti neabejingi žmonės, norėdami patobulinti šį projektą tik pradėjo teikti įvairiausius siūlymus. O šito, pasirodo, nereikia. Dabar informacija pamąstymui rinkėjui – „runkeliui“: pasiūlytas Socialinio modelio projektas kartu yra ir padėka, ir atpildas bei savotiška „kompensacija“ jums iš LSDP už pažadėtus, bet taip ir neįteisintus progresinius mokesčius. Su tuo ir sveikinu: tylėkite, bijokite ir negalvokite toliau…

Jeigu Lietuva būtų normali valstybė, pavyzdžiui, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Šveicarija ir pan., tai nutarimas perduoti parlamentui nebaigtą aptarti, svarstyti ir derinti didelės reikšmės įstatymo projektą būtų tapęs paskutiniu tokios Vyriausybės sprendimu. Jeigu ne politikai parlamentuose, tai tų šalių piliečiai gatvėse savo veiksmais greitai sutvarkytų visus reikalus. Politikų nenoro spręsti atveju, būtų surengtos kelios dienos pilietinio nepaklusnumo – ir vienpusiškai angažuotos Vyriausybės nebeliktų! Ir tai būtų dėsningas atpildas politikams: už jų aroganciją, savo piliečių interesų nepaisymą ir jų ignoravimą. Ir tai būtų laikoma demokratiškais veiksmais, nes užsimiršę politikai pirmieji pažeidė demokratinės valstybės egzistavimo esmę – ignoravo socialinę taiką užtikrinantį dialogą. Nutraukdami tarimąsi su žmonėmis, iš esmės „paskelbė karą savo piliečiams“. Nekonvencinį elgesį norima paversti įprastu, konvenciniu.

Kaip žinome, socialinis dialogas turi tris partnerius: profesines sąjungas – Vyriausybę – darbdavius. Visur europiniame socialiniame dialoge Vyriausybė atlieka taikytojo arba arbitro vaidmenį, todėl ji negali palaikyti nei vienos dialogo pusės: jos abi privalo susitarti tarpusavyje. Šiuo atveju apgailėtina matyti, kaip premjeras, vykdydamas iki šiol nepaviešintus, o todėl ir neskaidrius, pažadus darbdaviams, tampa pagrindiniu šio įstatymo projekto lobistu. Tokie veiksmai turi ir savo pavadinimą – interesų konfliktas. Premjeras tvirtina, kad paseno darbo santykiai. Dėl to į Lietuvą investitoriai neateis? Trūksta darbuotojų. Ar išsiaiškinta kodėl? Kodėl emigruoja tauta? Ar dėl to kalti yra darbo santykiai? O gal kai kas Lietuvoje nenori dalintis pelnu, kaip tai daroma Europoje? Kodėl čia už darbą mokama pagal principą: moku tiek, kiek noriu, o ne tiek, kiek tas darbas kainuoja? O ar socialiniame modelyje siūlomos nuostatos išspręs Sodros deficitą, jeigu nebus iš ko rinkti draudimo įmokų ir dėl to pati Sodra gali iškeliauti į dausas? Kažkodėl neteko girdėti nei vieno atsakymo.

Šiomis priešpriešos aplinkybėmis ant liežuvio galo neišvengiamai sukasi klausimas: tai kieno, pagaliau, valstybė yra Lietuva? Darbdavių, kurių Statistikos departamento skaičiavimais yra apie 100 000 visų rūšių, ar 2,9 mln. piliečių, įkūnijančių tautą? Kieno interesus ir kokiomis proporcijomis atstovauja politikai Seime? Jeigu politikai nesugeba įtikinti žmonių dėl vieno ar kito įstatymo, o priimti jį labai norisi, tai demokratinėse valstybėse tokios problemos sprendžiamos įprastai: įstatymo projektas atmetamas arba atidedamas ir toliau tobulinamas. Arba Vyriausybė in corpore, atsistatydina, arba toks įstatymas teikiamas referendumui, o jam nepritarus, Vyriausybė taip pat atsistatydina. Demokratinėse šalyse sunkiai įsivaizduojama, kad galima būtų priimti įstatymą, ignoruojant socialinių partnerių ir visuomenės nuomones!

Nežinau kaip jūs, bet aš jau kelis metus stebiu Lietuvos demokratijos proceso seklėjimą, kai žmonės politikų pastangomis sąmoningai stumiami nuo valstybės valdymo. Turiu galvoje ne tik auklėjimą, švietimą, politiką ar, pavyzdžiui, referendumus. Referendumai augina, tuo pačiu ugdo bei auklėja pilietinę visuomenę. Kuomet nesprendžia tauta, sprendžia politikai, niekieno nekontroliuojami ir nieko neklausdami, ir tai yra labai blogai. Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį į pilietinius protestus, nes jie yra tas visuomenėje susikaupusio nepasitenkinimo, savotiškas garo nuleidimo mechanizmas. Jeigu jis veikia – socialinė taika garantuojama. Kai tokio mechanizmo nėra arba jis neveikia, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas didina garo spaudimą, kuris gali baigtis sprogimu (maidanu, pilietiniu karu ar spalvota revoliucija). Neabejotina, kad šį procesą geriau yra protingai valdyti. Pasakykite, kiek pastaraisiais metais buvo protestų Lietuvoje? Nepamenu nei normalaus streiko, nei demonstracijos, nei mitingo. Retais atvejais koks piketėlis pasirodo…

Neseniai lygindamas procesus atskirose šalyse net apstulbau, kai suvokiau, kad Lietuva tapo labai panaši į Rusiją. Žiūrėkime, paskutinį rimtesnį protestą turėjome 2009 metais, kuomet Nepriklausomybės aikštėje, nesigilinsiu kodėl, pabiro Seimo langų stiklai. Neginu riaušininkų, nepeikiu ir policijos. Bet kas vyko po to, kai trejus ar ketverius metus truko įvairiausi tyrimai, pasibaigę teismais? Žmonėms praėjo bet koks noras viešoje erdvėje organizuoti protestus. Ir tokia padėtis tęsiasi iki šiol. O nepasitenkinimo garas kaupiasi, nerasdamas išėjimo. Ar ne panašiai buvo Rusijoje, kai po įvykių Bolotnajos aikštėje taip pat buvo vykdomi tyrimai ir teismai, pasibaigę realiais laisvės atėmimo nuosprendžiais jo dalyviams? Protesto pasekmės dalyviams ir vėliau valdžios įžūliai persekiojamų opozicijos lyderių pavyzdys sukūrė baimės atmosferą ir Rusijoje. Nors, reikia pripažinti, jog eiliniai rusai yra daug drąsesni už lietuvius. Nepaisydami represijų bei viešos opinijos, jie nebijo piketuoti, dalyvauti protesto maršuose bei demonstracijose.

Lietuvos piliečiai, manau, rado šiuolaikiškesnę ir dar skausmingesnę protesto formą. Tik tą reikia suprasti. Eilinį kartą turiu progą įsitikinti migracijos apibrėžimo, kurį suformulavo Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis teisingumu. Jis tvirtina, kad kai piliečiai nepritaria šalyje vykdomai politikai, tai joje savaime ima tarpti prievartinio išstūmimo iš valstybės faktorius, t. y. žmonės vietoj protestų gatvėse pasirenka emigraciją. Pasak G. Mažeikio: „Būtent emigracija yra pati radikaliausia protesto forma“. Protinga valdžia turėtų sąmoningai siekti, kad žmonės gyventų, dirbtų ir protestuotų namuose, nebėgdami iš šalies. Iki šiol dar niekas nepateikė sąskaitos buvusioms valdžioms dėl nuostolių, kuriuos Lietuvos valstybė patyrė dėl emigracijos. O jie, patikėkite, yra didžiuliai. Ir, manau, jog toks sąskaitos laikas netrukus ateis.

Jeigu Lietuvos pilietis negauna demokratijos pamokų Lietuvoje, tai emigravęs į kitas Europos Sąjungos šalis, susipažįsta su praktinėmis jos pamokomis. Tai santykiai tarp žmonių, santykiai su darbdaviais, bankais ir valdžios struktūromis, dalyvavimas profsąjungų veikloje, rinkimuose, apklausose ir panašiai. Jo galvoje kaskart kyla labai daug KODĖL taip nėra Lietuvoje? Tokiu būdu emigranto rankose atsiduria grėsmingas ginklas: sukaupta demokratijos patirtis prieš Lietuvoje likusius prisitaikėlius politikus, pelnu nenorinčius dalintis ir arogantiškus darbdavius bei savarankiškus sprendimus bijančius priimti biurokratus. Ne vienas jų pamąsto, kas būtų su tais politikais, darbdaviais ir biurokratais, jeigu emigravusi Lietuva staiga imtų ir sugrįžtų? Tikrai įdomu kas, kada ir kokiomis sąlygomis paskelbtų tokį vajų?

Kol kas nei politikai, nei darbdaviai, nei premjeras nesuka sau galvos: emigravo tautiečiai, tai tegul sau emigruoja ir toliau. Jie įsitikinę: jeigu naujasis socialinis modelis išvarys iš Lietuvos paskutinius žmones (nes pavers juos pagal darbo santykių trukmę ne tik laikinais darbuotojais, bet ir laikinais piliečiais) – ne bėda – atsivešim iš kitur. Kaukės krenta, ponai, kam dar veidmainiauti, kad reikalingos kažkokios Migracijos komisijos ar Migracijos departamentas?! Juk su šio modelio įteisinimu prasideda antroji privatizavimo banga! Tik šį kartą norima privatizuoti ne materialųjį turtą – įmones ir gamyklas, o darbo santykių sritį, sugrįžtant prie ankstyvojo kapitalizmo santykių. Istorijos ratas jau apsisuko, ar jį bando apsukti mūsų politikai su darbdaviais?

Pažįstu nemažai žmonių, daug jaunų išsilavinusių, turinčių paklausias profesijas bei žinančių kelias kalbas žmonių, kurie iš principo nenori emigruoti, jie nori gyventi čia, Lietuvoje, kurti šeimas, statytis namus, gimdyti vaikus ir juos auginti Lietuvai Tėvynei. Bet kaip visa tai padaryti, kuomet už darbą mokamas minimumas ar truputis daugiau? Beje, tokius atlyginimus moka ne tik privatus darbdavys, bet ir pati valstybė! Jaunimas yra tiesiog stumiamas iš Lietuvos. Kaip manote, ar per prievartą peršamas socialinis modelis suteiks jiems galimybę įsitvirtinti Lietuvoje, ar pagreitins apsisprendimą išvykti? Ar bankai suteiks kreditą laikinai dirbančiam žmogui ir jeigu taip, tai kokiomis sąlygomis? Ar modeliavote tokią situaciją, modelio kūrėjai?

Pastaraisiais metais iš Seimo tribūnos girdėjau daug kalbų, kuriose politikai sakė, kad Lietuva turi būti gerovės valstybė, kaip Šiaurės šalys. Jeigu mūsų valstybės tikslas yra toks, tai gerbiamasis pone, Premjere Algirdai Butkevičiau, malonėkite pasakyti atvirai: kur link suka Lietuva su tokiu socialiniu modeliu? Tą patį klausimą dar pirmojo modelio pristatymo metu esu uždavęs, socialinio modelio projektą ruošusios, darbo grupės vadovui profesoriui Tomui Davuliui. Jo atsakymas buvo greitas ir neigiamas – su šiuo socialiniu modeliu Lietuva tikrai nesuka link Šiaurės Europos šalių ir šioje srityje Lietuva nebus panaši į jas! Štai tau ir būsima gerovės valstybė! Tai jeigu nesuka ten, tai tuomet kur suka? Manau, kad tos vietos žemėlapyje reikia ieškoti ne Europos žemyne. Tokios darbo santykių nuostatos būdingos greičiausia Pietryčių Azijai. Kur šilta, drėgna ir subrandinami keli derliai per metus, kur pono bizūnas istoriškai yra tapęs pagrindiniu santykių tarp pono ir jo pavaldinio argumentu.

Tai, Premjere, ar ir toliau tvirtinsite, kad tokį Socialinį modelį būtina kuo skubiau priimti, nebaigus jo svarstyti ir derinti? Ar po to jums ne gėda bus važiuoti į Briuselį? Nes civilizuotai Europai tokie Jūsų veiksmai, mažiausia, bus sunkiai suvokiami. Tai gal ten, kur skubėti nereikia – ir neskubėkim! Gal vietoj socialinio modelio pirmiausia įteisinkime atlyginimų sistemas privačiame sektoriuje, gal vertėtų pradėti gydyti sergančią Lietuvos politinę sistemą? Pavyzdžiui, siekiant atgaivinti tikrąją, o ne parodomąją konkurenciją tarp politinių partijų? Nes gyventi be tikros opozicijos neleidžia sau nei viena net ir labai turtinga valstybė.

Nuogąstauju, kad socialinis modelis netaptų virtualiu dinamito paketu, galinčiu sudrebinti ir valstybės pamatus. Ar per mažai nustekenta tauta, kad vėl rengiamas eksperimentas, ar per mažai emigravusių Lietuvos piliečių? Šio modelio įteisinimui akivaizdžiai dar nepakanka argumentacijos, dar neišnaudoti ir visi Darbo kodekso rezervai. Siūlomas Socialinis modelis kol kas yra labai žalias projektas ir visuotinis svarstymas tik pagerintų jo turinį. Todėl forsuoti jo priėmimą yra didelė klaida.

Autorius yra nepriklausomas migracijos ekspertas


Susiję straipsniai

Ekonomika 2605477984561155475

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-06-02 10:50

    Autorius nepasiūlė jokio savo varianto, kaip išjudinti sustingusią darbo rinką, kaip padrąsinti smulkius verslininkus, ūkininkus gausiau kurti darbo vietas, kad ir laikinas. Gal mažiau būtų ilgamečių bomžėjančių bedarbių. Nenuolatinis darbas geriau už nuolatinį nedarbą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item