Andrius Martinkus. „Ak­so­mi­nis“ ge­no­ci­das, „ak­so­mi­nės“ re­vo­liu­ci­jos ir „ne­skaid­rūs“ rin­ki­mai

Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jo­je esa­ma šė­to­niš­ku­mo,  ku­ris ski­ria ją nuo vis­ko, ką ma­tė­me, ir,  gal­būt, nuo vis­ko, ką p...


Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jo­je esa­ma šė­to­niš­ku­mo, 
ku­ris ski­ria ją nuo vis­ko, ką ma­tė­me, ir, 
gal­būt, nuo vis­ko, ką pa­ma­ty­si­me.

Jo­seph de Maist­re

„Jei iš tie­sų pra­dė­tu­me kal­bė­ti apie tai, kas šian­dien vyks­ta, tu­rė­tu­me kal­bė­ti apie mo­der­ni­ą­ją oku­pa­ci­ją, et­no­ci­dą, gal­būt net ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, – taip, ko­men­tuo­da­mas fak­tą, kad „ka­ro ne­bu­vo, bet ne­te­ko­me pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų“, pa­reiš­kė Ro­mu­al­das Ozo­las. Kas tai? Dar vie­nas „są­vo­kų ero­zi­jos“ pa­vyz­dys? Bet juk iš tie­sų ka­ro ne­bu­vo, o ne­te­ko­me net­gi dau­giau nei pu­sės mi­li­jo­no gy­ven­to­jų. Pa­si­bai­gus „dai­nuo­jan­čiai re­vo­liu­ci­jai“ Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo net sep­ty­niais šim­tais tūks­tan­čių. Dai­nuo­jan­čiai?.. Ar ra­šan­čio­jo šias ei­lu­tes akys ir au­sys ne­ap­gau­na ir ar jam šim­tus ir tūks­tan­čius kar­tų ne­te­ko vie­šo­jo­je erd­vė­je su­si­dur­ti su šiuo keis­tu dvie­jų žo­džių jun­gi­niu? 

Jei Ko­vo 11-osios Ak­to sig­na­ta­ras yra ne­tei­sus ir, kal­bė­da­mas apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, klai­di­na žmo­nes, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad daug dau­giau ne­tei­sūs yra tie, ku­rie pa­lei­do (vi­sai ti­kė­ti­na, kad ne iš blo­gos va­lios, nors ne­at­mes­ti­na ir ki­ta ga­li­my­bė) apy­var­ton šią keis­tą są­vo­ki­nę kon­struk­ci­ją – „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“. Ir daug di­des­niu mas­tu yra su­klai­din­ti tie, ku­rie pa­ti­kė­jo, kad to­je „re­vo­liu­ci­jo­je“ da­ly­vau­ja ir kad tai, ka­me dai­nuo­jan­ti tau­ta nu­ga­lė­jo, bu­vo bū­tent „re­vo­liu­ci­ja“. Ir tie, ku­rie šį keis­tą ver­ba­li­nį da­ri­nį pa­lei­do į vie­šu­mą, ir tie, ku­rie juo pa­ti­kė­jo ir lei­do­si bū­ti jo įkve­pia­mi, jau tu­rė­jo prieš akis pa­na­šių keis­te­ny­bių kū­ry­bos pre­ce­den­tą. Ne­ži­nau, ar, pa­va­din­da­mas ge­no­ci­dą „ak­so­mi­niu“, sig­na­ta­ras tu­rė­jo gal­vo­je ki­tą „ak­so­mi­nį“ is­to­ri­nį fe­no­me­ną. Bet aš iš kar­to pri­si­mi­niau „ak­so­mi­nę re­vo­liu­ci­ją“ – ver­ba­li­nę keis­te­ny­bę, su­klai­di­nu­sią tuos, ku­rie Lie­tu­vo­je „re­vo­liu­ci­ja“ pa­va­di­no tai, kas jo­kiu bū­du jo­kia re­vo­liu­ci­ja ne­bu­vo.

Rei­ka­las tas, kad re­vo­liu­ci­ja – tik­ra re­vo­liu­ci­ja ir ne bet ko­kia, o bū­tent po­li­ti­nė re­vo­liu­ci­ja – ne­ga­li bū­ti nei „ak­so­mi­nė“, nei „dai­nuo­jan­ti“. Juo la­biau „re­vo­liu­ci­jo­mis“ ne­va­din­ti­ni įvai­rūs ro­žė­mis ir tul­pė­mis kve­pian­tys po­li­ti­niai fe­no­me­nai ir ki­to­kie „oran­ži­niai“ da­ly­kė­liai. Nes tik­ra re­vo­liu­ci­ja vi­sa­da yra smur­tas, prie­var­ta ir la­bai daug krau­jo. Di­dy­sis Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jos fi­lo­so­fas bu­vo vi­siš­kai tei­sus iki jung­tu­ko „ir“ esan­čio­je sa­vo tei­gi­nio da­ly­je, bet po „ir“ jo ap­dai­riai pa­ra­šy­tas „gal­būt“ ap­sau­go­jo jį nuo ne­iš­si­pil­džiu­sios pra­na­šys­tės skel­bė­jo re­pu­ta­ci­jos. Štai žo­džiai žmo­gaus, po dau­giau kaip šim­to me­tų re­gė­ju­sio kaž­ką la­bai pa­na­šaus į tai, ką ma­tė de Maist­re’as. 1923 m. sa­vo „Nau­juo­siuo­se vi­du­ram­žiuo­se“ Ni­ko­la­jus Ber­dia­je­vas ra­šė: „Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja yra di­džiu­lė ne­lai­mė. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja – ne­lai­mė. Lai­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Bet re­vo­liu­ci­jos siun­čia­mos Die­vo Ap­vaiz­dos, ir to­dėl tau­tos jo­se daug ko iš­moks­ta. Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja – šlykš­ti. Bet juk bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja šlykš­ti. Ge­rų, ma­lo­nių, nuo­sta­bių re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo ir bū­ti ne­ga­li. Bet ko­kia re­vo­liu­ci­ja bū­na ne­sėk­min­ga. Sėk­min­gų re­vo­liu­ci­jų nie­ka­da ne­bu­vo. Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ja, va­di­na­ma „di­dži­ą­ja“, taip pat bu­vo šlykš­ti ir ne­sėk­min­ga. Ji ne ge­res­nė už Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ją. Ji bu­vo ne ma­žiau kru­vi­na ir žiau­ri, to­kia pat be­die­viš­ka, to­kia pat griau­na­mo­ji vi­sų is­to­ri­nių šven­ty­bių at­žvil­giu.“ 

Ar „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ne­lai­mė“? Ar ji bu­vo „šlykš­ti“? Ar bu­vo „ne­sėk­min­ga“? Ar, iš­sky­rus Sau­sio 13-ąją, ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad ji bu­vo „kru­vi­na ir žiau­ri“? (Sau­sio 13-osios krau­jas ap­skri­tai ne­bu­vo re­vo­liu­ci­jos krau­jas, nes re­vo­liu­ci­ja yra ta­da, kai „sa­vi šau­do į sa­vus“, o tą nak­tį, su­ti­ki­me, juk taip ne­bu­vo.) Grei­čiau jau „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo „ge­ra“, „ma­lo­ni“ ir „nuo­sta­bi“, o tai reiš­kia, kad jo­kios re­vo­liu­ci­jos ne­bu­vo. Bu­vo na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas ar­ba Są­jū­dis. Ar tai skam­ba ne­pa­kan­ka­mai iš­di­džiai, kil­niai ir gar­bin­gai?

Lie­tu­vo­je kol kas ne­bu­vo tik­ros re­vo­liu­ci­jos, nes „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ – jo­kia ne re­vo­liu­ci­ja. Jei­gu Lie­tu­vo­je įvyk­tų tik­ra re­vo­liu­ci­ja – pa­vyz­džiui, da­bar, – ji bū­tų ne dai­nuo­jan­ti, o ai­ma­nuo­jan­ti, stau­gian­ti, kei­kian­ti, gro­bian­ti, tre­mian­ti, prie­var­tau­jan­ti, žu­dan­ti. Ji bū­tų „di­džiu­lė ne­lai­mė“ – „kru­vi­na ir žiau­ri“, „griau­na­mo­ji“, „ne­sėk­min­ga“. Ji bū­tų „šlykš­ti“. Kaip ir bet ko­kio­je tik­ro­je re­vo­liu­ci­jo­je, „sa­vi šau­dy­tų į sa­vus“ ir daug lie­tu­vių api­plėš­tų, iš­trem­tų, iš­nie­kin­tų ir nu­žu­dy­tų daug ki­tų lie­tu­vių. Kad taip tik­rai bū­tų, jei­gu įvyk­tų tik­ra re­vo­liu­ci­ja, ga­li­ma spręs­ti iš tos ne­apy­kan­tos, nuo ku­rios sprogs­ta in­ter­ne­tas – ypač, aiš­ku, ko­men­ta­rai. Ką ten in­ter­ne­tas! Te­ko gir­dė­ti, kaip ra­di­jo ban­go­mis (ne­pri­si­me­nu, ar tai bu­vo Ži­nių ra­di­jas, ar iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų iš­lai­ko­mas) vie­nas ži­no­mas „po­li­ti­kos ap­žval­gi­nin­kas“, pas­ta­ruo­sius ket­ve­rius me­tus Lie­tu­vą val­džiu­sių ir rin­ki­mus pra­lai­mė­ju­sių, bet su val­džia sun­kiai be­si­ski­rian­čių po­li­ti­nių jė­gų adep­tas, vi­sus, ku­rie bal­sa­vo ne taip, „kaip rei­kia“, pa­va­di­no… „pa­ra­zi­tais“. Bū­tų lyg ir nie­ko nau­jo ša­ly­je, ku­rio­je ma­žiau­siai pu­sė pi­lie­čių lai­ko­mi „run­ke­liais“. Bet rei­ka­las tas, kad tik­ros re­vo­liu­ci­jos ir daž­niau­siai ją ly­din­čio pi­lie­ti­nio ka­ro me­tu kon­flik­tuo­jan­čios pu­sės pa­pras­tai ir žiū­ri vie­na į ki­tą kaip į nai­kin­ti­nus pa­ra­zi­tus, vi­di­nius na­ci­jos prie­šus. 

Ka­dan­gi mi­nė­tas (ap­si­ei­si­me be pa­var­džių) po­nas vi­sus „ne­tei­sin­gai“ bal­sa­vu­sius (tarp jų ir šio teks­to au­to­rių) vie­šai iš­va­di­no „pa­ra­zi­tais“, drįs­tu pa­reikš­ti, kad ir aš jį lai­kau „pa­ra­zi­tu“, ir yra la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad tik­ros re­vo­liu­ci­jos ir tik­ro pi­lie­ti­nio ka­ro at­ve­ju mes bū­tu­me skir­tin­go­se ba­ri­ka­dų pu­sė­se tie­sio­gi­ne, o ne vien per­kel­ti­ne pras­me, kaip yra da­bar, kai sig­na­ta­ras kal­ba apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“, o tau­ta ti­ki, kad da­ly­va­vo „ak­so­mi­nė­je (dai­nuo­jan­čio­je) re­vo­liu­ci­jo­je“; ti­ki ir… nyks­ta. Gal sig­na­ta­ras tei­sus, o „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ iš tik­rų­jų bu­vo šis tas tik­rai re­vo­liu­ci­nio, t. y. sa­ta­nis­ti­nio? Ir gal „pa­ra­zi­tais“ jau at­si­kra­to­ma? Juk ar ne­pa­reiš­kė po­no ado­ruo­ja­mas mi­nist­ras pir­mi­nin­kas, jog ma­si­nė lie­tu­vių emig­ra­ci­ja liu­di­ja tai, kad „lie­tu­viai yra drą­si tau­ta“ ir kad „tei­sę emig­ruo­ti – iš­si­ko­vo­jo­me“? Ir ar ne ši­ta taip sun­kiai su val­džia be­si­ski­rian­ti po­li­ti­nė gru­puo­tė „drą­siems“ ir „tei­sę emig­ruo­ti iš­si­ko­vo­ju­siems“ lie­tu­viams su­gal­vo­jo „glo­ba­lios Lie­tu­vos“ pro­jek­tą? Į ką dau­giau pa­na­šus šis pro­jek­tas – į Ku­dir­kos, Ba­sa­na­vi­čiaus ir Mai­ro­nio ide­a­lus ar į tą vie­tą, ku­rio­je bu­vo dai­nuo­ja­ma: „Moj ad­res – ne dom i ne uli­ca, moj ad­res – So­vet­skij So­juz“ („Ma­no ad­re­sas – ne na­mas ir ne gat­vė, ma­no ad­re­sas – So­vie­tų Są­jun­ga“)?

Pro­fe­so­rius Al­vy­das Jo­ku­bai­tis sa­vo vie­šo­je pa­skai­to­je (tran­sliuo­to­je per Lie­tu­vos ra­di­ją) apie šiuo­lai­ki­nės Va­ka­rų po­li­ti­nės ci­vi­li­za­ci­jos prieš­ta­ra­vi­mus pri­si­mi­nė He­ge­lio „gud­ri­ą­ją Is­to­ri­jos dva­sią“, ku­ri Bal­ti­jos ke­ly­je sto­vė­ju­sius lie­tu­vius, nė pa­gal­vo­ti ne­ga­lė­ju­sius, kad po dvi­de­šim­ties me­tų jie dirbs juo­dus dar­bus Ai­ri­jo­je, ten juos vis dėl­to iš­va­rė. Ne­su hė­ge­li­nin­kas. Man dau­giau prie šir­dies is­to­ri­jos kaip dvie­jų lais­vų va­lių – die­viš­ko­sios ir žmo­giš­ko­sios – su­si­ti­ki­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo (ar­ba ne) vie­tos sam­pra­ta. Ta­čiau vi­siš­kai aki­vaiz­du, kad ir Bal­ti­jos ke­ly­je, ir vi­so­je „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ vei­kė ne vien šios dvi va­lios, bet ir va­lia ki­tos – ne tik „gud­rios“, bet ir „pik­tos“ – dva­sios, ku­ri Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ją iš­sky­rė iš „vis­ko, ką ma­tė­me“, ku­ri „pa­da­rė pa­žan­gą“ sklei­džiant blo­gį Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jo­je ir ku­ri tę­siare­vo­liu­ci­ją skelb­da­ma ir pirš­da­ma „lais­vą pre­kių, pa­slau­gų, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mą“.

Tiek, kiek „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bu­vo na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas, tiek ji iš­lais­vi­no Lie­tu­vą iš tos vie­tos, ku­rio­je bu­vo dai­nuo­ja­ma ma­no pri­min­ta so­vie­ti­nė dai­na. Ta­čiau tiek, kiek „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ bu­vo tik­ros re­vo­liu­ci­jos, tiek, kiek Pran­cū­zi­jos ir Ru­si­jos re­vo­liu­ci­jo­se siau­tė­ju­si dva­sia – pa­kei­tu­si, aiš­ku, kau­kę – įsi­smel­kė į na­cio­na­li­nį iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mą ir ap­sė­do at­ski­rus jo da­ly­vius, tiek tas iš­si­va­da­vi­mas bu­vo ta­ria­mas. Tai, kas va­di­na­ma „dai­nuo­jan­čia re­vo­liu­ci­ja“, yra keis­tas na­cio­na­li­nio iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mo ir re­vo­liu­ci­jos hib­ri­das, ku­ris ne­nai­ki­no lie­tu­vių tau­tos taip, kaip ru­sų tau­tą (ir, aiš­ku, ki­tas jų val­džio­je at­si­dū­ru­sias tau­tas) nai­ki­no Le­ni­no ir Troc­kio va­do­vau­ja­mi in­ter­na­cio­na­lis­tai-ko­mu­nis­tai, ta­čiau ku­ris nai­ki­na ją ki­taip – taip, kad po dvi­de­šim­ties nuo „iš­si­va­da­vi­mo“ pra­bė­gu­sių me­tų Lie­tu­vo­je li­ko vos trys mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų. Jei „dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja“ bū­tų vien tik na­cio­na­li­nis iš­si­va­da­vi­mo ju­dė­ji­mas (toks, ku­rio da­ly­viai bu­vo Ku­dir­ka, Ba­sa­na­vi­čius ir Mai­ro­nis), sig­na­ta­ras ne­tu­rė­tų pa­grin­do kal­bė­ti apie „ak­so­mi­nį ge­no­ci­dą“. De­ja, „dai­nuo­jan­čio­je re­vo­liu­ci­jo­je“ bū­ta ir tik­ro re­vo­liu­ci­nio-sa­ta­nis­ti­nio pra­do; bū­ta jo­je ir Le­ni­no bei Troc­kio ti­po žmo­nių, glo­ba­lis­tų-li­be­ra­lų (ar­ba li­be­ral­ko­mu­nis­tų), tik­rų tik­riau­sių re­vo­liu­ci­jos tar­nų, ku­riems Lie­tu­va (kaip kaž­ka­da Le­ni­nui ir Troc­kiui – Ru­si­ja) te­bu­vo mal­ka, skir­ta su­de­gin­ti pa­sau­li­nės re­vo­liu­ci­jos lau­že.

Vi­sos trys pa­grin­di­nės Lie­tu­vos „tra­di­ci­nės“ par­ti­jos – Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos krikš­čio­nys de­mok­ra­tai, so­cial­de­mok­ra­tai ir li­be­ra­lai – iš tik­rų­jų yra gi­liau­sia me­ta­fi­zi­ne pras­me an­ti­tra­di­ci­nės, jei­gu są­vo­ką „tra­di­ci­ja“ sie­si­me su to­kiais da­ly­kais kaip „re­li­gi­ja“, „mo­ra­lė“ ir „tė­vy­nė“. „Tra­di­ci­nės“ jos yra tik ta pras­me, kad kiek­vie­na ak­cen­tuo­ja skir­tin­gus Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos as­pek­tus. O Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja kaip tik ir yra nu­kreip­ta prieš re­li­gi­ją, mo­ra­lę ir tė­vy­nę. (Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­ja, tie­sa, bū­da­ma nu­kreip­ta prieš re­li­gi­ją ir mo­ra­lę, gar­bi­no „tė­vy­nę“ – pran­cū­zai ir da­bar šven­čia sa­vo sa­ta­nis­ti­nes Lie­pos 14-osios apei­gas. Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ja su in­ter­na­cio­na­lis­tais-ko­mu­nis­tais prie­ša­ky­je pa­ša­li­no šį „trū­ku­mą“. O da­bar­ti­niai re­vo­liu­cio­nie­riai – glo­ba­lis­tai-li­be­ra­lai (li­be­ral­ko­mu­nis­tai) – ka­rą prieš re­li­gi­ją, mo­ra­lę ir tė­vy­nę pa­ver­tė pa­sau­li­niu ka­ru.) Po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė, ku­riai šio teks­to au­to­rius be są­ži­nės prie­kaiš­tų ati­duo­tų sa­vo bal­są, – la­bai pa­pras­ta. 

Bet vi­sos po­li­ti­nių pro­gra­mų for­mu­lės – tiek, kiek jos iš­reiš­kia po­li­ti­nės pro­gra­mos san­ty­kį su, vie­na ver­tus, tra­di­ci­ja įpras­ti­ne pras­me (re­li­gi­ja, mo­ra­le, tė­vy­ne) ir, ki­ta ver­tus, an­ti­tra­di­ci­ne Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja – la­bai pa­pras­tos. Vi­sas jas su­da­ro du dė­me­nys. Vi­sos jos yra tų dė­me­nų kom­bi­na­ci­jos. Tie dė­me­nys – „mo­ra­li­nis“ ir „eko­no­mi­nis“. Po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė, ku­riai šio teks­to au­to­rius be są­ži­nės prie­kaiš­tų ati­duo­tų sa­vo bal­są, yra to­kia – krikš­čio­niš­kos (ar­ba bent jau „tra­di­ci­nės“) mo­ra­li­nės ver­ty­bės plius krikš­čio­niš­ka­sis so­cia­li­nis moks­las (pa­sau­lie­ti­ne kal­ba – tam tik­ras žmo­gaus oru­mą lai­duo­jan­tis „so­cia­li­nis tei­sin­gu­mas“). Tai yra tra­di­ci­nės įpras­ti­ne pras­me (re­li­gi­ja, mo­ra­le, tė­vy­ne) po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė. Nė vie­na iš „tra­di­ci­nių“ Lie­tu­vos par­ti­jų šia pras­me nė­ra tra­di­ci­nė. Vi­sos jos yra „tra­di­ci­nės“ Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos kon­teks­te. „Ne­tra­di­ci­nes“ („ne­sis­te­mi­nes“) Lie­tu­vos po­li­ti­nes jė­gas šį kar­tą pa­lik­si­me ra­my­bė­je. Ap­si­ri­bo­si­me tri­mis „tra­di­ci­nė­mis“ (iš tik­rų­jų an­ti­tra­di­ci­nė­mis) – kaip pa­čio­mis Lie­tu­vai pa­vo­jin­giau­sio­mis.

Pa­ti re­vo­liu­cin­giau­sia, aki­vaiz­džiau­siai prieš tra­di­ci­ją (re­li­gi­ją, mo­ra­lę, tė­vy­nę) nu­si­sta­čiu­si, be abe­jo, yra li­be­ra­lų (pla­či­ą­ja pras­me – su vi­so­mis at­ska­lo­mis ir at­mai­no­mis) par­ti­ja. Abu li­be­ra­lio­sios po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lės dė­me­nys – tiek mo­ra­li­nis, tiek eko­no­mi­nis – yra an­ti­krikš­čio­niš­ki (ar­ba, jei no­ri­te, an­ti­tra­di­ciš­ki). Tai, kad ši po­li­ti­nė jė­ga, at­ro­do, nu­ma­to­mo­je at­ei­ty­je ne­įgis le­mia­mo vaid­mens Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je, ro­do, kad tau­to­je dar esa­ma iš­li­ki­mo ins­tink­to. Ta­čiau tai men­ka pa­guo­da, nes ki­tos dvi „tra­di­ci­nės“ par­ti­jos, bū­da­mos įta­kin­ges­nės Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­jos ne­šė­jos Lie­tu­vo­je, yra ne ma­žiau pa­vo­jin­gos. So­cial­de­mok­ra­tų par­ti­ja – eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos kuo­pa Lie­tu­vo­je – kaip ir pri­de­ra eu­ro­pi­nei so­cial­de­mok­ra­ti­jai, yra an­ti­krikš­čio­niš­ko mo­ra­li­nio dė­mens ir tam tik­ro so­cia­li­nio tei­sin­gu­mo sie­kio kom­bi­na­ci­ja. Dėl Lie­tu­vos spe­ci­fi­kos so­cial­de­mok­ra­ti­ja čia ne to­kia an­ti­krikš­čio­niš­ka kaip di­džio­jo­je Eu­ro­pos da­ly­je, ta­čiau ir ne to­kia so­cia­liai tei­sin­ga. Bet es­mės tai ne­kei­čia. Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tai yra ak­ty­vi re­vo­liu­cio­nie­rių kuo­pa, tu­rin­ti ver­tin­gos Re­vo­liu­ci­josda­ry­mo So­vie­tų Są­jun­go­je pa­tir­ties, ku­ri, rei­kia ti­kė­tis, pra­vers, kai rei­kės pir­mi­nin­kau­ti Eu­ro­pos Są­jun­gai. Bet pa­vo­jin­giau­sia iš šios „tra­di­ci­nės“-re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“, kad ir kaip tai at­ro­dy­tų pa­ra­dok­sa­liai, yra par­ti­ja, ku­rios pa­va­di­ni­me yra žo­dis „krikš­čio­nys“. Ki­ta ver­tus, tai par­ti­ja, ku­ri vie­nin­te­lė iš šios an­ti­tra­di­ci­nės ir re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“ tu­ri ga­li­my­bę pa­si­keis­ti ir tap­ti tik­rą­ja šio žo­džio pras­me „tra­di­ci­nė“. Ki­tas da­ly­kas, kad ta ga­li­my­bė yra dau­giau te­ori­nė. Bet li­be­ra­lų ir so­cial­de­mok­ra­tų at­ve­jais net apie to­kią kal­bė­ti ne­ten­ka.

TS-LKD yra vie­na ag­re­sy­viau­sių, ne­pa­kan­čiau­sių (ne ne­tei­sin­gu­mui, o ne­tei­sin­gai – t. y. ne taip kaip jie – mąs­tan­tiems) ir, blo­giau­sia, vie­na fa­ri­zie­jiš­kiau­sių (o iš tri­jų „sis­te­mi­nių“ – pa­ti fa­ri­zie­jiš­kiau­sia) Lie­tu­vos par­ti­jų. Šios par­ti­jos po­li­ti­nės pro­gra­mos for­mu­lė­je la­bai ryš­kus krikš­čio­niš­kas mo­ra­li­nis dė­muo. Ta­čiau tai tė­ra prie­dan­ga, sle­pian­ti ag­re­sy­vią ir gro­buo­niš­ką eko­no­mi­nę šios par­ti­jos es­mę. Anks­tes­nis šios par­ti­jos pa­va­di­ni­mas – Tė­vy­nės są­jun­ga-Lie­tu­vos kon­ser­va­to­riai – bu­vo daug ar­ti­mes­nis šios par­ti­jos pri­gim­čiai. Ap­skri­tai po­li­ti­nis kon­ser­va­tiz­mas at­si­ra­do kaip opo­zi­ci­ja Pran­cū­zi­jos re­vo­liu­ci­jai. Lie­tu­vo­je la­bai trūks­ta tik­ro kon­ser­va­tiz­mo. Ir jei įvyk­tų tik­rų kon­ser­va­to­rių ir krikš­čio­nių de­mok­ra­tų jung­tu­vės – bū­tų ne taip jau ir blo­gai. Bė­da ta, kad Lie­tu­vos kon­ser­va­to­riai nė­ra tik­ri kon­ser­va­to­riai. Pa­na­šiai kaip Lie­tu­vos so­cial­de­mok­ra­tai yra eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos kuo­pa Lie­tu­vo­je, TS-LKD yra glo­ba­lis­ti­nės ne­okon­ser­va­tiz­mo ide­o­lo­gi­jos (ku­rios for­pos­tas yra JAV, o ypač – Res­pub­li­ko­nų par­ti­ja) klo­nas, kar­tu su li­be­ra­lais ir so­cial­de­mok­ra­tais vyk­dan­tis Lie­tu­vo­je Re­vo­liu­ci­ją, per pas­ta­ruo­sius dvi­de­šimt me­tų su­ma­ži­nu­sią ša­lies gy­ven­to­jų skai­čių 700 000 žmo­nių. 

Tik­rie­ji kon­ser­va­to­riai ir ne­okon­ser­va­to­riai („ne­oko­nai“) ski­ria­si daug kuo. Ta­čiau vie­nas pa­grin­di­nių skir­tu­mų yra tas, kad nor­ma­lus kon­ser­va­to­rius „lais­vo­sios rin­kos“ ne­iš­ski­ria iš ki­tų tik­ro­vės fe­no­me­nų kaip kaž­ko itin pri­vi­le­gi­juo­to. Ir jau jo­kiu bū­du nor­ma­liam, svei­ku pro­tu be­si­va­do­vau­jan­čiam kon­ser­va­to­riui „lais­vo­ji rin­ka“ ne­iš­kils virš „re­li­gi­jos“, „mo­ra­lės“ ir „tė­vy­nės“. Bet „ne­oko­nas“ va­do­vau­ja­si ne vien svei­ku pro­tu. Jis ti­ki „lais­vą­ją rin­ką“ ir dėl šio ti­kė­ji­mo, dėl šios tik­ro­sios sa­vo re­li­gi­jos ga­li pa­au­ko­ti tra­di­ci­nę „tė­vy­nę“ (ir tu­rė­ti vie­toj jos „glo­ba­lią Lie­tu­vą“), nu­si­ženg­ti „mo­ra­lei“ ir ati­dė­ti į ša­lį „re­li­gi­ją“, – nes tik­ra­sis jo įkvė­pi­mo šal­ti­nis yra ne tie­siog tra­di­ci­ja (kaip pa­pras­tam kon­ser­va­to­riui), o Re­vo­liu­ci­jos tra­di­ci­ja.To­dėl jis taip leng­vai su­da­ri­nė­ja ko­a­li­ci­jas su ki­tais re­vo­liu­cio­nie­riais. Jis – ta­ria­mas „krikš­čio­nis-de­mok­ra­tas“ – švie­ti­mo mi­nis­te­ri­ją ati­duo­da re­vo­liu­cin­giau­siai par­ti­jai (li­be­ra­lams). Pra­lai­mė­jęs rin­ki­mus jis iš­si­trau­kia fi­gos la­pą su už­ra­šu „mo­ra­lė“ ir suo­kia gies­mę apie „vai­vo­rykš­tę“ su ki­ta Re­vo­liu­ci­jos tar­nai­te – su par­ti­ja, glo­bo­jan­čia pa­ra­dus, ku­riuo­se ple­vė­suo­ja vai­vo­rykš­tės spal­vos vė­lia­vos. Bet tai jis da­ro tik po to, kai Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas pa­ro­dė jam jo vie­tą – tą, ku­rią sky­rė rin­kė­jai. O prieš tai jis – pa­mir­šęs, kad yra ne tik „krikš­čio­nis“, bet ir „de­mok­ra­tas“, – įvai­riais bū­dais ban­do rin­kė­jų bal­sus anu­liuo­ti.

Iš re­vo­liu­ci­nės „tre­jy­bės“ TS-LKD yra la­biau­siai sa­vo rin­kė­jus ap­gau­di­nė­jan­ti par­ti­ja. Vie­nas da­ly­kas yra ap­gau­ti pa­ža­dant ne­re­a­lią mi­ni­ma­lią al­gą, vi­sai ki­tas – ir, su­ti­ki­te, daug blo­ges­nis – ne­pa­sa­ky­ti, kas toks ap­skri­tai esi. Li­be­ra­lai yra li­be­ra­lai. Spė­ju, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių, ku­rie bal­suo­ja už li­be­ra­lus, ži­no, kad bal­suo­ja už Re­vo­liu­ci­ją. So­cial­de­mok­ra­tai yra so­cial­de­mok­ra­tai – eu­ro­pi­nės so­cial­de­mok­ra­ti­jos fi­lia­las. Spė­ju, kad di­de­lė da­lis už so­cial­de­mok­ra­tus bal­suo­jan­čių žmo­nių ži­no, jog di­des­nį so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą jie per­ka at­si­trauk­da­mi nuo krikš­čio­niš­kų (ar­ba „tra­di­ci­nių“) ver­ty­bių. O kas yra TS-LKD? Aiš­ku vie­na – kaž­ko­kia są­jun­ga. Vi­sos ki­tos rai­dės sle­pia, švel­niai ta­riant, iš­kreip­tą re­a­ly­bę ir klai­di­na rin­kė­ją. „Tė­vy­nė“? Ko­kia „tė­vy­nė“? Kur bė­ga Še­šu­pė, kur Ne­mu­nas te­ka? Bet juk pa­sa­kė prem­je­ras, kad pa­lik­da­mi šią tė­vy­nę mes liu­di­ja­me sa­vo drą­są ir re­a­li­zuo­ja­me iš­ko­vo­tą „tei­sę emig­ruo­ti“. O gal kal­ba­ma apie „glo­ba­lią Lie­tu­vą“, ku­rio­je tre­čias pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių mies­tas (po Vil­niaus ir Kau­no) yra Lon­do­nas, ku­ria­me kas an­tro nau­ja­gi­mio var­das yra Mu­ham­ma­das? Žo­džiu, dėl „tė­vy­nės“ aiš­ku­mo nė­ra. Jei­gu nė­ra aiš­ku­mo dėl „tė­vy­nės“, nė­ra aiš­ku­mo ir dėl „Lie­tu­vos“. Aiš­ku tik, kad Lie­tu­vo­je ne­ga­li bū­ti „Iva­no“. Vis­kas ge­rai – aš „už“. 

Man tik ne­jau­ku, kad šio­je ge­ro­jo Džo­no sau­go­mo­je te­ri­to­ri­jo­je Jo­nų ir Ja­ni­nų ka­tast­ro­fiš­kais tem­pais ma­žė­ja. Jei Lie­tu­vos pa­skir­ti­mi lai­ko­ma vien tai, kad ji bū­tų „an­ti­te­zė“ Ru­si­jai ir pas­kui iš­nyk­tų kaž­ko­kio­je glo­ba­lis­ti­nė­je „sin­te­zė­je“, tuo­met aš – „prieš“. Dėl „de­mok­ra­ti­jos“ pa­kaks pa­sa­ky­ti, kad jo­kia par­ti­ja Lie­tu­vo­je dar ne­ban­dė taip įžū­liai abe­jo­ti de­mok­ra­ti­nių rin­ki­mų re­zul­ta­tais ir ban­dy­ti tuos re­zul­ta­tus anu­liuo­ti. Pa­ga­liau – „krikš­čio­niš­ku­mas“. Rei­ka­las tas, kad „tra­di­ci­nes ver­ty­bes“ ga­li­ma griau­ti įvai­riai. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma pri­im­ti „tra­di­ci­nei šei­mai“ ne­pa­lan­kius įsta­ty­mus – taip da­ro li­be­ra­lai ir so­cial­de­mok­ra­tai. O ga­li­ma gar­siai tri­mi­tuo­ti apie šei­mos ver­ty­bes ir kar­tu griau­ti tra­di­ci­nės šei­mos ins­ti­tu­ci­ją vyk­dant tam tik­rą eko­no­mi­nę po­li­ti­ką – taip da­ro „ne­oko­nai“. Kiek šei­mų su­griau­ta re­a­li­zuo­jant iš­ko­vo­tą „tei­sę emig­ruo­ti“? „Ne­oko­nų“ gar­bi­na­mos Mar­ga­ret That­cher val­dy­mo me­tais sky­ry­bų ir ne­san­tuo­ki­nių vai­kų skai­čius Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je smar­kiai iš­au­go – nors jos va­do­vau­ja­ma Kon­ser­va­to­rių par­ti­ja (ki­taip nei Lei­bo­ris­tų par­ti­ja) vi­sa­da pa­si­sa­kė už „tra­di­ci­nę šei­mą“, ši šei­ma jai val­dant spar­čiai iro, nes eko­no­mi­nė That­cher dok­tri­na bu­vo jau ne­be svei­ku pro­tu lais­vą­ją rin­ką ver­ti­nan­tis „kon­ser­va­tiz­mas“, o lais­vą­ją rin­ką ti­kin­tis „ne­okon­ser­va­tiz­mas“, va­di­na­mo­sios Či­ka­gos mo­kyk­los gu­ru Mil­to­no Fried­ma­no pro­pa­guo­ja­ma ag­re­sy­vi ide­o­lo­gi­ja, ku­rios adep­tė yra ir TS-LKD.

Gar­siau­siai (ne­skai­čiuo­jant Gin­ta­ro Son­gai­los) apie „ne­skaid­rius“ rin­ki­mus šau­kian­ti par­ti­ja pa­ti yra bai­siai ne­skaid­ri ide­o­lo­gi­niu po­žiū­riu. TS-LKD nė­ra nei „kon­ser­va­to­riai“, nei „krikš­čio­nys de­mok­ra­tai“. Joks tik­rų kon­ser­va­to­rių ar­ba krikš­čio­nių de­mok­ra­tų ly­de­ris ne­sa­ky­tų, kad yra ge­rai, jog žmo­nės ma­siš­kai re­a­li­zuo­ja „iš­ko­vo­tą tei­sę emig­ruo­ti“. Taip ga­li pa­sa­ky­ti tik „ne­oko­nas“, šven­tai ti­kin­tis „lais­vu pre­kių, pa­slau­gų, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mu“. Na, ju­da žmo­nės iš Lie­tu­vos – ir te­gu sau ju­da. Bū­tų pu­sė bė­dos, jei „ne­skaid­rus“ šios par­ti­jos pa­va­di­ni­mas ne­slėp­tų jos tik­ro­sios es­mės. O jis sle­pia. Ir tuo pa­si­nau­do­da­mi Lie­tu­vos „ne­oko­nai“ iš­ra­din­gai ma­ni­pu­liuo­ja ma­žiau­siai dvie­jų di­de­lių žmo­nių ka­te­go­ri­jų – ti­kin­čių­jų ir įvai­riai nuo ko­mu­niz­mo nu­ken­tė­ju­sių­jų – jaus­mais. Šiuo po­žiū­riu ši re­vo­liu­ci­nė par­ti­ja yra smerk­ti­na dau­giau už ki­tus re­vo­liu­cio­nie­rius – li­be­ra­lus ir so­cial­de­mok­ra­tus.

Vis dėl­to bent jau te­ori­nę ga­li­my­bę pa­lik­ti re­vo­liu­cio­nie­rių gre­tas ši par­ti­ja tu­ri. Da­ly­kas tas, kad, ki­taip nei li­be­ra­lai ir so­cial­de­mok­ra­tai, ji nė­ra re­vo­liu­ci­nė iš pri­gim­ties. TS-LKD yra daug svei­kų jė­gų, ta­čiau da­bar val­džią jo­je tu­ri (ir at­ro­do, kad tvir­tai lai­ko ran­ko­se) ag­re­sy­vi „ne­oko­nų“ frak­ci­ja. Ir kol taip bus, „na­tū­ra­liais“ sa­vo są­jun­gi­nin­kais TS-LKD lai­kys re­vo­liu­cio­nie­rius li­be­ra­lus. Kol taip bus, TS-LKD pra­šy­sis į „vai­vo­rykš­tę“ su ki­tais re­vo­liu­cio­nie­riais – so­cial­de­mok­ra­tais. Kad taip ne­bū­tų, rei­kia, kad pa­čio­je TS-LKD įvyk­tų re­vo­liu­ci­ja. Rei­kia, kad bū­tų ti­ki­ma Aukš­čiau­siuo­ju, o ne lais­vą­ja rin­ka. Rei­kia, kad bū­tų at­si­gręž­ta į Baž­ny­čios so­cia­li­nį mo­ky­mą, o frid­ma­niz­mas bū­tų pa­mirš­tas kaip bai­sus nak­ti­nis koš­ma­ras.

O kol kas Re­vo­liu­ci­jos es­ta­fe­tė iš „ne­oko­nų“, at­ro­do, per­ei­na ki­tiems iš­ti­ki­miems re­vo­liu­cio­nie­riams – Eu­ro­pos Są­jun­gos so­cial­de­mok­ra­ti­jos res­pub­li­ki­niam par­ti­niam ko­mi­te­tui. Pir­myn į švie­sią ak­so­mi­nę at­ei­tį!


Susiję straipsniai

Įžvalgos 1914356798740775655

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-06-13 15:21

    Taikliai parašyta dėl socdemų, liberalų ir libkonų vykdomo neoliberalizmo ir neomarksizmo (išskyrus libkonus) su didėjančiom neigiamom pasekmėm Lietuvai. Kada žmonės praregės ir nustos balsuoti už šiuos "tris draugus"?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-06-13 16:19

    p. Martinkus vietomis gerai rašo, bet, mano galva jis klysta bandydamas derinti du nesuderinamus dalykus - Aukščiausiąjį ir bažnyčią. Jeigu bažnyčios socialinis mokymas būtų veiksmingas revoliucijos būtų neįvykusios. Negali nesutikti su Berdiajevu sakiusiu, jog revoliucijos yra Aukščiausiojo apvaizda, priešingai nei autorius jas mato esant šėtoniškomis.

    AtsakytiPanaikinti
  3. "TS-LKD yra daug svei­kų jė­gų" - tikiu, bet bėda tame, kad tos sveikos jėgos turi tik du pasirinkimus: arba laikytis savų principų ir pralaimėti (tautininkų atvejis aiškiai parodė, kad būti principingu dabartinėje "politikos rinkoje" NEAPSIMOKA), arba savo principus pasilaikyti sau ir daryti "kaip visi". Kažkas panašaus su situacija Lietuvos kompartijoje sovietų okupacijos metu - ne visi ten buvo mėšlo gabalai, bet, pagalvoję apie karjerą, algą, principų laikymosi pasekmes (ypač realiai jas pamatę), žmogeliai nuspręsdavo geriau "neišsišokti". Tad, manau, libkonų galimybė pasitaisyti taip ir liks teorine. Aišku, dar yra vienas variantas - atsižvelgiant į tai, kad jais tikėjusi rinkėjų karta išmiršta, o žalias jaunimėlis sparčiai liberastėja, ateityje ta partija tiesiog susijungs su liberalais, ir tiek. Tada toms "sveikoms, bet neišsišokančioms jėgoms" teks dar sunkesnį sprendimą priimti. :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-06-13 21:51

    Labai Labai reikalinga analize ! Tikekimes kad neapveluota.
    Is tu daugybes iskeltu klausimu ir vertinimu isskirciau ta svarbiausiaji (mano kukliu supratimu)-" Į ką dau­giau pa­na­šus šis pro­jek­tas – į Ku­dir­kos, Ba­sa­na­vi­čiaus ir Mai­ro­nio ide­a­lus ..." .
    Juk cia ta "saunioji " trijule is tikruju klastoja musu istorija , ja paneigia ir atmeta! O atmete jau sukaupta pirmtaku patirti mes is ties atsiduriame nuogi ir skurdus pries globalistines sofistikos masina. Toks kelias veda i neisvengima zlugima.
    Aciu autoriui ,
    Kurybines Sekmes.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2015-06-15 08:15

    Utopija, pati didžiausia politiku ypač patriotu liga, kaip padaryti stebuklingą šalį, kad niekas iš jos neišvažiuotu, pagijimui te pasižiūri į gamtą, laisvi paukščiai skraido kur nori.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sakot, paukščiai? Čia tie, kurie, nors ir "skraido, kur nori" (beje, ne visi paukščiai - migruojantys, jeigu ką ;)), bet turi savo gyvenamas vietas, į kurias visada grįžta. Ha - ir išsidurk tu man taip su tokiu pavyzdžiu! :)
      Geriau reikėjo čigonų pavyzdį imti - va, ten tai tikrai laisva fauna, kuri eina, kur nori. Nors, kai pagalvoji, čigonai savo tapatybę saugo - tai irgi netinka. :)

      Panaikinti

emo-but-icon

item