Algimantas Jankauskas. „Pilnutinės demokratijos idėja laukia sudabartinimo“

„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Agnė Baliukonytė ir Paulius Kruopis...


„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Agnė Baliukonytė ir Paulius Kruopis kalbino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentą dr. Algimantą Jankauską. Laidoje nagrinėjama pilnutinės demokratijos vizija, kurią viename savo straipsnių A. Jankauskas pristatė kaip Pirmosios Respublikos jaunosios katalikų inteligentų kartos suformuluotą alternatyvą liberaliajai demokratijai ir autoritarizmui, kuria siekiama šiuolaikinei demokratijai sugrąžinti autentišką ir gyvą turinį*.  Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį 20 valandą.

- Papasakokite apie pilnutinės demokratijos idėjos šaknis ir kūrėjus. Kas yra pilnutinė demokratija?

- Tai yra Lietuvos politinės minties paveldo dalis, apimanti ilgą laikotarpį nuo tarpukario, besitęsianti nacių okupacijos laikotarpiu ir baigiama dokumentu „Į pilnutinę demokratiją“, paskelbtu  jau išeivijoje 1958 m. Tai yra kelių dešimtmečių ne vieno žmogaus svarstymai apie demokratijos principus, apie tai, kokia turėtų būti ateities Lietuvos valstybė. Jei kalbėtume apie ištakas, tai jos siekia  nepriklausomybės pradžią, kai keletas daugiausia emigracijoje gyvenusių žmonių, tokių kaip Pranciškus Būčys, Fabijonas Kemėšis, Kazys Pakštas ėmėsi galvoti, kokia gi  atkurta nepriklausoma Lietuva turėtų būti. Be abejonės, jie vadovavosi vakarietiškos demokratijos idėjomis, ir viena iš jų buvo kultūrinės autonomijos idėja, kuria ir buvo pradėti svarstymai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. 

Greta  pilnutinės demokratijos ištakų mano paminėtų pavardžių negalima užmiršti ir profesoriaus Stasio Šalkausko, kuris greičiausiai ir sukūrė šį terminą. Jis dar 1926 m. savo garsiame veikale „Momento reikalai ir principų reikalavimai“ kėlė kultūrinio federalizmo klausimą, apmąstydamas paskutinių 1926 m. Seimo rinkimų rezultatus, svarstė tokius strateginius dalykus kaip valstybės ateities perspektyva. 

Kitas tarpsnis, kai nauja karta atėjo su pilnutinės demokratijos svarstymais, buvo garsioji 1936 m. „Naujojoje Romuvoje“ paskelbta deklaracija „Į organiškos valstybės kūrybą“. Šios naujos katalikiškos generacijos branduolį sudarė tokie žymūs tarpukario žmonės kaip  Antanas Maceina, Pranas Dielininkaitis, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Ignas Skrupskelis ir kiti, kurie atsakydami į autoritarinio A. Smetonos režimo praktiką kūrė alternatyvą sykiu ir tam režimui, ir 1920–1926 m. Seimo valdymui. 

Kad tai nebuvo atsitiktinis dalykas, paliudija ir tai, kad svarstymai pratęsti net nacių okupacijos metais. Organiškos valstybės svarstymus daugiausia tęsė Antanas Maceina ir Juozas Brazaitis. Antras toks sisteminis pilnutinės demokratijos dokumentas – 1943–1944 m. pasvarstymai „Į reformuotą demokratiją“ publikuoti  pogrindiniame žurnale „Į laisvę“. 

Galiausiai jau išeivijoje šitos idėjos vėlgi nebuvo užmirštos, galvota apie ateities Lietuvą, kokia ji turėtų būti. Tada jau daugiausia tos trečiosios generacijos žmonės, kurie tarpukariu daugiau reiškėsi kaip kultūrininkai, okupacijos metais pakilę, susiorganizavę į rezistencinį sąjūdį „Lietuvių Frontas“, sukūrė dokumentą pavadinimu „Pilnutinės demokratijos pagrindai“, kuris antra redakcija 1958 m. išleistas jau minėtu pavadinimu „Į pilnutinę demokratiją“.  

- Ar pilnutinės demokratijos vizija šiandien yra vis dar aktuali? Ar ji galėtų būti idealu, kurio siekia mūsų valstybė?

- Praėjo nemažai metų, bet principai – asmens pirmenybės, įvairovės principas, demokratijos kaip savivaldos supratimas, – manau, yra  aktualūs ir laukia sudabartinimo. 

- Praverskim truputį tuos puslapius. Pilnutinėje demokratijoje į pirmą vietą iškeliamas asmuo, o ne valstybė. Ką tai reiškia? 

-  Iš tikro vedamasis pilnutinės demokratijos principas yra asmens. Dar  tarpukario deklaracijoje „Į organiškos valstybės kūrybą“ minėti autoriai labai aiškiai skiria žmogų kaip individą ir žmogų kaip asmenį ir demokratijos pilnatvę, jos autentiškumą, tikrąją raišką suveda į žmogaus asmenį visose srityse – tiek politinėje, tiek socialinėje, tiek kultūrinėje. Tai, be abejonės, pirmenybė asmeniui, ne valstybei. Pirmenybė valstybei reiškia totalizmą, kuris tarpukariu vis daugiau šalių įsitvirtino. Bet šitais svarstymais buvo kuriama demokratija, autentiška demokratija su realiu turiniu. Ir tas realus turinys plaukė iš pamatinio asmens pirmenybės principo visose gyvenimo srityse. 

- Tokiu atveju ko gero nesuklysčiau teigdama, kad pasaulėžiūros klausimais, kurie liečia asmenį, jo pasirinkimus, valstybė turi būti neutrali. Galbūt galėtumėte paaiškinti, kas yra ta nepasaulėžiūrinė politika ir ką reiškia valstybei būti neutraliai šioje srityje. 

- Asmens pirmenybės principas reiškia, kad politinėje demokratijoje žmonės turi būti visi lygūs kaip piliečiai, turėti teisę rinkti ir būti renkamiems, socialinėje demokratijoje tai reiškia asmens pirmenybę prieš ūkį, ūkio sandarą, sąrangą, o kultūrinėje demokratijoje asmens pirmenybė pirmiausia reiškia tai, kad valstybė negali diktuoti žmogui jo pasaulėžiūrinių įsitikinimų. Priešingu atveju, pasaulėžiūrinė politika reikštų totalitaristinę valstybę, nes pasaulėžiūrinė sritis iš esmės yra asmenybinė sritis, kiekvieno iš mūsų įsitikinimų sritis, todėl valstybės įsikišimas, tiesioginis kišimasis, pozityvus jos tvarkymas yra demokratijoje negalimas – toks yra nepasaulėžiūrinės politikos, arba kitaip sakant pilnutinės demokratijos kultūrinės dalies, išeities taškas.  

- Tuomet ar ir kiek valstybė gali kištis į pasaulėžiūrinę sritį?

- Kalbant apie kultūrinę demokratiją, valstybės neutralumo, patarėjo, o ne pozityvaus tvarkytojo vaidmens principą, pilnutinės demokratijos kūrėjai šią kultūrinę, dvasinę sritį apspręsti palieka asmeniui, šeimai, kultūrinėms bendruomenėms, kurios yra arčiausiai šitų dalykų. Valstybė savo prievartine galia negali pozityviai tvarkyti vienos ar kitos pasaulėžiūros – tai jau būtų totalistinė linkmė šioje srityje. Praktiškai pasaulėžiūrinė sritis apima švietimą, ugdymą, humanitarinius mokslus, menus. Žvelgiant iš nepasaulėžiūrinės politikos arba kultūrinės demokratijos perspektyvos tai reikštų, kad ne valstybė pozityviai tvarko šitą sritį, bet kultūrinės bendruomenės. Ir būtent jos turėtų tvarkyti švietimo, ugdymo, tikybinius reikalus, palikdamos valstybei tarnybinį vaidmenį. 

Jei visuomenėje yra susiorganizavusi tiek katalikiška, tiek protestantiška, tiek žydų, tiek laisvamaniška bendruomenės, tai jos turi lygias teises reikštis demokratinėje valstybėje lygiai kaip ir visos kitos bendruomenės. Jos turėtų būti pagrindinis subjektas tvarkant  ugdymo, švietimo turinį, o valstybei tektų tik patarnaujantis vaidmuo. 

- Ar tai reiškia, kad Bažnyčia yra apskritai atskirta nuo valstybės? Ar žmonės, patekę į valdžios organus ir skleidžiantys katalikiškas idėjas, tarkim, švietimo srityje, vis tik gali tai daryti per valstybę?

- Taip. Nepasaulėžiūrinės politikos idėjos autorius A. Maceina, pats būdamas praktikuojantis katalikas, susilaukė gan aršios kritikos dėl šitokių pasvarstymų. Pradžia buvo, kai tarpukariu jis parašė garsųjį savo veikalą „Socialinis teisingumas“. Būtent šis veikalas sukėlė audrą ir katalikiškoje bendruomenėje, o kai paskui išeivijoje jis kūrė pilnutinės demokratijos tekstus, buvo net apskųstas Vatikano oficialiosioms įstaigoms, kad tokia pozicija neatitinka oficialios Vatikano doktrinos. Bet, jo įsitikinimu,  tikra demokratija negali būti išbaigta, jei nepaiso šito principo – asmens pagerbimo kultūrinėj, dvasinėj srity. Pozityvus valstybės tvarkymas šiose srityse būtų diktatas ir vestų į totalitarizmą. 

- Kaip tokiu atveju turėtų veikti prigimtinės bendruomenės, kad nebūtų pažeistas asmens pirmumo principas? Sakykime, kaip įtvirtinti tėvų teisę į vaikų ugdymą? 

- Jau minėtas asmens pirmenybės principas iš tikro yra pamatinis pilnutinėje demokratijoje. Kitas principas yra atrama į prigimtines bendruomenes – į šeimą, religines, profesines bendruomenes, kuriose asmuo randa natūralią atramą ir asmenybiškumo išraišką ir sykiu užpildo demokratiją realiu savivaldybiniu turiniu. Jei paimsime liberalią demokratiją, kokią mes turime ir Lietuvoje, tai daugelis ją kritikuoja dėl formalaus, procedūrinio turinio, kad pilietis aktyvus būna tik kartą per ketverius-penkerius metus, rinkimų kampanijos, rinkimų metu, o visus kitus sprendimus už jį priima elitai. Pilnutinė demokratija į tą didžiulį tarpą, atsirandantį tarp atskiro piliečio ir valstybės institucijų, įterpia prigimtines bendruomenes, kurios organizuojamos savivaldos principu ir kurios demokratijai suteikia, pagal šitų pilnutinės demokratijos kūrėjų pasvarstymus, realų turinį. Jos nepalieka vien tik formalios procedūros be turinio. Kaip minėjau, šeima, religinės, profesinės bendruomenės yra labai svarbios šiuose svarstymuose ir grįžtant prie aktualumo, tai šiandien mes tikrai labai pasigendame bendruomeniškumo, bendruomeninių vienetų. Tai būtų tiesiog atrama šiuolaikinei veikiančiai demokratijai Lietuvoje. 

- Tačiau bendruomenės skiriasi ne tik kultūrine prasme. Teigiama, kad Lietuvoje vis didėja skirtis tarp turtingųjų bei vargingųjų. Kaip manote, ar socialinės demokratijos modelis padėtų išspręsti dabar kamuojamas skurdo problemas, kad materialinis aprūpinimas neteiktų pirmenybės kažkokioms atskiroms bendruomenėms?

- Iš tikro pilnutinės demokratijos kūrėjai, pažvelgę į šiuolaikinę Lietuvoje egzistuojančią demokratiją pasakytų, kad jos nėra. Ir pirmiausia dėl  socialinio matmens. Kaip gali egzistuoti demokratija, kūrėjų žodžiais, jei egzistuoja tokia didžiulė socialinė skirtis tarp turtingų žmonių ir skurdžių? Kai skurstantieji turi galvoti, kaip išgyventi kas dieną, kaip surasti duonos kąsnį, o ne apie kažkokius politikos dalykus ir aukštesnius valstybės valdymo reikalus?  Socialinės demokratijos esmė – kad ūkis turi būti palenktas asmens poreikiams. Mūsų gi turima realybė ,  egzistuojanti socialinė atskirtis, yra  visiškai prasilenkianti su principais, deklaruojamais šitoje programoje. 

Kokios būtų išeitys? Pirmiausia reikia, kiek įmanoma, siekti socialinės atskirties įveikimo. Antra išeitis, anot pilnutinės demokratijos kūrėjų – asocijuoti visuomenę profesiškai. Mūsų visuomenės asociatyvumo lygis yra labai menkas lyginant su liberaliom Vakarų demokratijom. Jei ten visuomenė asocijuota iki 80 proc., tai mūsuose dalis žmonių, susiorganizavusių į asociacijas, profesines sąjungas ar darbdavių asociacijas, nė 20 proc. nesiekia. Tuo tarpu asociatyvi visuomenė, anot pilnutinės demokratijos kūrėjų, yra tas savivaldos veiksnys, kuris ir suteikia demokratijai autentišką ir realų turinį. Taigi be socialinės atskirties įveikinėjimo, kitas iššūkis būtų profesiškai asocijuoti visuomenę ir pavesti jai spręsti daugelį klausimų, kuriuos dabar sprendžia valstybė. 

- Kuomet kalbame apie kultūrinę demokratiją, sakome, kad patys žmonės iš noro pakeisti aplinką, valstybę, turi jungtis į valdymą savivaldos pagrindu. Bet kalbėdami apie socialinę demokratiją sakome, kad štai, valstybė turi remti ar suteikti sąlygas tokioms bendruomenėms. Vis tik valstybė turi pagelbėti būti aktyvesniems, demokratiškesniems? Ar pilnutinės demokratijos esmė yra suteikti kuo geresnes sąlygas, kad žmogus labiau įsijungtų į valstybę?

- Visiškai teisingai. Politinė demokratija be socialinės ir kultūrinės demokratijos, pagal šiuos autorius, yra nebaigta ir nereali, neveikianti, formali. Profesiškai organizuota, korporatyvinė visuomenė sudaro socialinės demokratijos pagrindą. Ji turėtų būti autonomiška – valstybė turėtų tik  tarnybinį vaidmenį. Tokia negatyvia prasme korporatyvinės visuomenės terminas mus pasiekęs iš Mussolinio Italijos, bet pilnutinės demokratijos kūrėjai tiek tarpukariu, tiek išeivijoje kalbėjo apie bendruomeninį autonomišką korporatyvizmą, kylantį iš žmonių iniciatyvos. Valstybė čia turėtų atlikti  patarnaujantį, tarnybinį vaidmenį. 

- Bet šiandien turbūt turėtume skatinti tokias bendruomenes?

- Be abejonės. Šiandieninėje Lietuvoje labai trūksta bendruomeniškumo matmens, mūsų visuomenėj labai trūksta asociatyvumo, o būtent tai sudaro prielaidas realiam demokratijos veikimui. 

- Mes kalbėjome, kad žmogus dažnai galvoja apie tai, kaip pragyventi. Kaip socialinės demokratijos kūrėjai galvojo tam suteikti sąlygas? Tarpukariu viskas rėmėsi žemės ūkiu. Įvykdžius žemės reformą, žmonėms leista po truputį prasigyventi patiems. Šiandien žemės ūkio pozicija yra visiškai kitokia, ir nebeaišku, kokį materialų pagrindą žmonės turėtų turėti, kas jį turėtų suteikti, kad jie galėtų ir politiškai, ir kultūriškai įsijungti į valstybę. 

- Iš tikro tarpukario Lietuvos sėkmė, tarpukario Lietuvos valstybės pagrindas, buvo po Nepriklausomybės karų įgyvendinta sėkminga žemės ūkio reforma, kai buvo sukurtas ūkininkų sluoksnis, kurie ir buvo socialinė  valstybės atrama ir  valstybei suteikė gyvybės. Visa ūkio struktūra buvo orientuota į žemės ūkį – tai lėmė ekonominį,  finansinį ir galiausiai politinį stabilumą. Kažkokių didesnių neramumų, išskyrus 1935 m. Užnemunės streiką, tarpukario Lietuvoje ir nebūta.

Kalbant apie dabartinę Lietuvą, vargu ar žemės ūkis gali būti mūsų prioritetinė sritis. Tuo labiau, kad esame Europos Sąjungoje (ES), ir žemės ūkio, žuvininkystės sritis jau yra tapusi ES kompetencijos prioritetu, išimtine jos galios sritimi. Bet vadovaujantis tomis idėjomis, kad reali demokratija yra ne tik politinė, bet ir socialinė bei kultūrinė, reiktų ieškoti, kaip įveikus dabar egzistuojančią didžiulę socialinę atskirtį, didžiąją visuomenės dalį padaryti savotiškais ūkio dalininkais, nuosavybės turėtojais. Manau, kad didžioji klaida buvo ta, kad mūsų nepriklausomybės pradžioje vykdyta privatizacija virto prichvatizacija, turimas turtas buvo išgrobstytas, iššvaistytas ir nesukurta tokia plati savininkų klasė, kuri būtų įgalinusi sukurti socialinę atramą po Kovo 11-osios atkurtai valstybei. Taigi manau, vėlgi grįžtu prie tos minties, kurią patvirtina  pilnutinės demokratijos kūrėjai, kad  socialinė atskirtis, kai savininkai, nuosavybės turėtojai, sudaro nedidelę visuomenės dalį, o didžioji tautos dalis neturi nuosavybės, pakerta realios, autentiškos demokratijos buvimo šaknis. 

- Ar gali būti, kad ta socialinė  skirtis ir realios politinės demokratijos stygius Lietuvoje yra nulemtas ne tik ūkio, tačiau ir pačios politinės sistemos? Pavyzdžiui, pilnutinės demokratijos vizija siūlo balsuoti tik už asmenį. Šiandien Lietuvoje turime mišrią rinkimų sistemą. Ar gali būti, kad šiandien demokratijoje kažkokių problemų atsiranda dėl atstovavimo sistemos?

- Rinkimų sistema tebūtų tik vienas iš tų skirtumų, kurie ryškėja lyginant dabartinę demokratijos praktiką su pilnutinės demokratijos svarstymais. Jei kalbėtume apie šių idėjų sudabartinimą, suaktualinimą, matyt padarytume išvadas ir dėl radikalesnių konstitucinių reformų. Jei tęstume pilnutinės demokratijos idėjas iki jų institucionalizavimo ir įgyvendinimo, greičiausiai turėtume visai kitokį valstybės sąrangos modelį negu dabar įtvirtina Konstitucija. Pilnutinės demokratijos kūrėjai ją projektavo atsispirdami nuo jau paminėtų asmens, prigimtinių bendruomenių pirmenybės principų. Jie projektavo dviejų rūmų parlamentą, daugiapartinę sistemą, jūsų minėtą rinkimų sistemą. Turbūt didžiausia permaina būtų siejama su bendruomenių atstovavimo institucionalizavimu – kada greta Seimo, kaip partinio visuomenės atstovavimo, turėtų atsirasti profesinis, kultūrinis visuomenės atstovavimas, kuris per profesinius, kultūrinių bendruomenių rūmus galiausiai vestų į antrųjų parlamento rūmų, arba Senato, sukūrimą. Taigi šitie pilnutinės demokratijos pasvarstymai, jei mes siektume jų institucionalizavo ir konstitucinių idėjų įtvirtinimo, reikalautų didžiulių permainų. Pilnutinės demokratijos idėjų įgyvendinimas reikalautų ne tik rinkimų sistemos pertvarkymo, bet ir  radikalių konstitucinių pakeitimų. 

- Palyginkime dvi Lietuvos strategijas: „Į pilnutinę demokratiją“ ir „Lietuva 2030“. Pastaroji turi sudaryti sąlygas skleistis pažangos vertybėms. Strategijoje galima pastebėti, kaip iš viešosios politikos šalinamas tautinis motyvas jį keičiant skatinimais solidarizuotis su skirtingomis kultūromis. O ką apie tautiškumą galėtų pasakyti pilnutinės demokratijos atstovas? Kuri pozicija naudingesnė valstybei? 

- Tai du labai skirtingi dokumentai. Pilnutinės demokratijos programa buvo ilgų svarstymų vaisius, savo pobūdžiu politinis. Tuo tarpu jūsų paminėta pažangos strategiją „Lietuva 2030“ vertinčiau daugiau kaip biurokratinį dokumentą. Nors į jos kūrimą buvo įtraukti kai kurie atstovai iš akademinės visuomenės, meno pasaulio, bet manau, kad galiausiai vis dėlto lemiantį vaidmenį suvaidino biurokratinio aparato žmonės. Tai, kad projektuojama, jog pagal gyvenimo kokybę, demokratijos indeksą, laimės indeksą Lietuva 2030 m. iš 23-26 vietos turėtų pakilti į 10 vietą, tikrai neskamba labai rimtai. 

Dėl jūsų klausimo, kokią reikšmę pilnutinės demokratijos kūrėjai teikią tautiškumui, tai be abejonės jie į tautą žvelgė kaip į vieną prigimtinių bendruomenių, kurioje asmuo randa savo raišką, įgyja realų turinį ir realiu turiniu užpildo pačią demokratiją. Tuo tarpu dokumentas „Lietuva 2030“ iš tikro yra daugiau prisitaikymo nei Lietuvos išlikimo globaliame, dinamiškame pasaulyje strategija. Teko girdėti, kad Latvija ir Estija kitaip pažvelgė į šitą dokumentą ir jų strategija labiau orientuota į išlikimo, tautiškumo, savo gyvasties išsaugojimą. Tuo tarpu, kaip jūs paminėjot, mūsų dokumentas dėl savo biurokratinio pobūdžio manau, kad ir liks valdiškuose stalčiuose. Priėmė praėjusioji Vyriausybė, bet nežinau, kiek kitos, būsimos vyriausybės jausis įsipareigojusios realiai įgyvendinti tuos užsibrėžtus, iki 2030 m. numatytus pasiekti tikslus. 

- Šiandien daug diskutuojama apie emigraciją ir protų nutekėjimą. Pilnutinė demokratija siūlė išeivijos centruose steigti lietuviškas mokyklas, parapijas, kad tie protai nebūtų prarandami galbūt su viltimi, kad jie kada nors grįš į Lietuvą. Tuo tarpu „Globalios Lietuvos“ strategija kuria drąsaus piliečio įvaizdį, ir nepanašu, kad tas įvaizdis derėtų su vizija pilietį nukreipti darbui Lietuvai. Kuris planas yra veiksmingesnis – ar bandyti skatinti savo piliečius dirbti pasauliui, ar Lietuvai?

- Aš nesiryžčiau atsakyti, kuris planas veiksmingesnis, nes, kaip matėm, pilnutinės demokratijos idėjų sudabartinimui, jų aktualizavimui būtų būtinos radikalios permainos. Bet čia norėčiau grįžti prie tautiškumo elemento, kurį jūs paminėjote anksčiau. Šitie pilnutinės demokratijos svarstymai jokiu būdu negalėtų būti suvedami į kažkokį nacionalumo ar tautinio atskirumo akcentavimą. Pilnutinės demokratijos svarstymai, kaip minėjau, turi politinės, socialinės, kultūrinės demokratijos dalis ir yra užbaigiami tarptautinės demokratijos dalimi. Buvo suvokiama, kad pasaulis nesibaigia tik tauta, ir kad  tarptautinės demokratijos pagrindas, pagal kūrėjus, yra jau nebe atskiras asmuo, bet tautinė individualybė. Kaip atskiras asmuo buvo išeities principas trijų sričių demokratijoje, taip tarptautinės globalios demokratijos pagrindas, pagal kūrėjus, turėtų būti tautinė individualybė. Čia pabrėžiamas nuoseklumas, subsidiarumas – ko negali padaryti atskiras asmuo, jam talkina bendruomenė, ko negali padaryt asmuo ir bendruomenė, jiems  talkina valstybė, ko negali padaryti atskira valstybė, jai talkina tarptautinė bendruomenė. ES projektas, jo linkmė į federalizmą liudytų, kad tas tautinės individualybės principas paneigiamas. Manau, kad globalumo pabrėžimas jūsų minėtuose strateginiuose dokumentuose jokiu būdu neturėtų užgožti tautiškumo ir turėtų būti subordinuotas tautiniam individualumui. 

- Pilnutinės demokratijos vizijoje yra lietuvių tauta – asmenys, kurie susitelkę į šią bendruomenę skleidžiasi per valstybę. Kai žvelgiame į globalios Lietuvos viziją, matome kažkokią abstrakčią Lietuvos tautą, kuri net etninių savybių neturi. Ar šiuo projektu nėra naikinama lietuvių tautinė bendruomenė?

- Manau, kad tas tautinės individualybės, tautos kaip valstybės pagrindinės dalies savitumo išsaugojimas turėtų būti šios strategijos pamatas. Kokias dabar matome rišančias sąvokas: sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valdymas. Ar tai gali būti tie išeities taškai, tos sąvokos, kurios vienytų visuomenę, įkvėptų  susitelkimui? Tokie išeities taškai kuria daugiau biurokratinį, , o ne ilgalaikį politinį programinį dokumentą, kuris būtų orientuotas į tautos ir valstybės tapatumo išsaugojimą. 

* - Pilnutinė demokratija – tai tarpukario Lietuvos, nacių okupacijos metų ir išeivijos katalikiškos krypties politinius svarstymus vienijanti sąvoka, išbaigtą pavidalą įgijusi trijuose politinės minties tekstuose: Į organiškos valstybės kūrybą (Naujoji Romuva, 1936. Nr.8), Į reformuotą demokratiją (Į laisvę, 1943-1944. Nr. 23-25, 27, 28, 31), Į pilnutinę demokratiją (Į laisvę, 1954-1955). Šiuose dokumentuose brėžiamas alternatyvus liberaliai demokratijai ir autoritarizmui - pilnutinės demokratijos - modelis, kuriuo siekiama sugrąžinti šiuolaikinei demokratijai autentišką ir gyvą turinį. Tai, iš asmens pirmumo principo kylanti ir savivaldžia visuomene besireiškianti demokratija, apimanti ne tik politinę, bet ir socialinę ūkinę bei kultūrinę sritį, demokratija, kaip organiška valstybės ir visuomenės jungtis. A. Jankauskas, „Pilnutinė demokratija: Stasio Šalkauskio politinės filosofijos palikimas“, 2010-12-29, www.bernardinai.lt

Susiję straipsniai

Įžvalgos 8650785965360425182

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2015-06-09 11:03

    Kaip paskaitą gal ir galima iš bėdos paklausyti, bet šiuos pasvarstymus dėti į skiltį "Aktualu"?
    taip ir neradau p. Jankauską straipsnyje minint iš kurios pusės sudabartinimo vėjai žada pūsti.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item