Alfonsas Vaišvila. Individualizmo grėsmės šeimos tapatumui (II)

Šeima - bioteisinis santykis. Čia reikia priminti visuotinai žinomą tiesą, kad šeima yra ne šiaip teisinis santykis, o žymiai sudėtingesnis bioteisinis santykis, išreiškiantis gamtos ir visuomenės sintezę (vienovę). Tik tokiu santykiu būdama šeima ir pajėgi civilizuotoje visuomenėje garantuoti visuomenės gyvybingumą ir tęstinumą ir dėl to pelnytis Konstitucijos įvardintą „visuomenės ir valstybės pagrindo“ statusą. Šiuo atžvilgiu šeima esmiškai skiriasi nuo partnerystės kaip grynai teisinių santykių. Partnerystė nukreipta išimtinai į pačių to santykio dalyvių interesus, tuo tarpu šeimos santykiai per vaikų gimdymą ir auklėjimą suderina privačius sutuoktinių interesus su strateginiu visuomenės gyvybingumo, tęstinumo interesu ir dėl to yra privačių ir bendrųjų interesų vienovė. 

Dėl šių priežasčių partnerystė neturi pagrindo vadintis nei santuoka, nei šeima, nes priešingu atveju neišvengiamai būtų iškreipiama šeimos sąvoka, daiktai būtų vadinami ne savais vardais, iš principo negyvi tos pačios lyties santykiai būtų prilyginami gyvybingiems, visuomenės tęstinumą garantuojantiems skirtingų lyčių santykiams. Tai reikštų, kad šeima vienodai gali kilti kaip iš visuomenės tęstinumą garantuojančių, taip ir šio tęstinumą realizuoti iš principo nepajėgiančių tos pačios lyties santykių. Taip būtų atveriamos durys ateiti į šeimos sąvoką ir iš principo mirusiems santykiams, t. y. nekrofilinėms tendencijoms. O tai prieštarautų Konstitucijos 38 straipsniui, laikančiam šeimą „visuomenės ir valstybės pagrindu“, kuriuo gali būti tik tas, kas garantuoja visuomenės teisę į ateitį.

Tai, kad Konstitucinis Teismas, sekdamas EŽTT praktika, yra pripažinęs ir „kitas šeimos formas“, tik rodo, kad vienu atveju norima paneigti šeimoje slypintį jos biologinį, prigimtinį pradą (šeima tapatinama su tos pačios lyties santykiais), kitu atveju norima paneigti šeimą ir kaip teisinį santykį. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad šeimos santykiai gali atsirasti kaip juridinio fakto (santuokos) pagrindu, taip ir be jo (be santuokos), padarė šeimos sąvoką dar vienu atžvilgiu vidiniai prieštaringą: ji ir teisinė, ir neteisinė kategorija (teisiškai neįregistruoti asmenų santykiai yra ne teisiniai, o grynai asmeniniai, valstybė jų nereguliuoja ir jų atžvilgiu neįsipareigoja). Šis antrasis prieštaravimas (leidus šeima vadinti ir neteisnius santykius) ne tik, pasitarnavo socialinei ir teisinei sumaiščiai, bet ir galiausiai sukūrė sąlygas asmenims piktnaudžiauti šeimos sąvoka, ja kvailinti visuomenę.

Partnerystė - ne šeimos forma, o paprastas civilinės teisės tarpusavio globos santykis. Prieš tos pačios lyties asmenų, norinčių gyventi drauge, santykius negali pasisakyti joks demokratiškai mąstantis žmogus ar valstybė, nes tai yra jų pačių asmeninis reikalas. Savo santykius jie turi teisę įforminti pas notarą kaip partnerystę ir taip juos paversti teisiniais, reguliuojamais jų pačių sudaryta ir notariate legalizuota sutartimi. Šios sutarties pagrindu jie įgyja teisę vesti bendrą ūkį, turėti bendrą nuosavybę, paveldėti vienas kito nuosavybę, globoti vienas kitą ir t. t. Tokia yra teisinė partnerystės prigimtis. Bet ši sutartis dėl aukščiau minėtų priežasčių negali vadintis santuoka, o jų santykiai - šeimos santykiais ir iš tų santykių negali kilti pareigos valstybei, kurias paprastai valstybei uždeda autentiškoji šeima, turinti prigimtinę misiją gimdyti, auklėti vaikus ir taip garantuoti visuomenės gyvybingumą, tęstinumą. 

Kas yra tikroji priežastis siekio tapatinti partnerystę su šeima? Problema, kodėl partnerystę norima įvardinti šeima ar bent jai pripažinti šeimos statusą, matyt, kyla dėl to, kad tos pačios lyties asmenys, gyvenantys partnerystėje, nori įsigyti valstybės pripažįstamą teisę įsivaikinti vaikus, o tai iš esmės draudžia galiojantis Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, tokią teisę pripažįstantis kaip išimtį: „Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtinais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių“ (3.210 str. 2 d.).

Pripažinimas asmenims, gyvenantiems partnerystės sutarties pagrindu, teisę įvaikinti, susijęs su galimomis grėsmėmis natūraliai vaiko raidai, nes vaikų auklėjimas, tai iš esmės perdavimas jiems auklėtojo išpažįstamų vertybių, patyrimo ir gyvenimo būdo. Neatsitiktinai medicina sako, kad dažnai paveldimos yra ne tik pačios ligos, bet ir gyvenimo būdas, skatinantis tam tikrus susirgimus ir jų paveldimumą. Todėl galima kelti klausimą, ar tos pačios lyties partnerystės santykiuose gyvenantys asmenys pajėgs įvaikintus vaikus auklėti, ugdyti šeimai kaip „visuomenės ir valstybės pagrindui“, t. y. įdiegti jiems nuostatas kurti ateityje ne šeimos atžvilgiu mirusius, o pajėgiančius dalyvauti nesibaigiamoje visuomenės reprodukcijoje žmonių santykius? Ar neatsiras papildomo pagrindo mokyklose ir kitur tyčiotis iš tokių vaikų, kurie turi dvi mamas ar du tėčius? Ar tai psichologiškai netraumuos vaikus? Visuomenė, kuri rūpinasi savo gyvybingumu ir tęstinumu, pirmiausia veikia vaikų interesais, per kuriuos ji ir išsaugo savo teisę į ateitį. Kokia bus ta ateitis, priklausys nuo to, kokioje aplinkoje (normalioje ar dirbtinoje) formuosis tos ateities galimybės. Atsakomybė už tai tenka tiems, kuriems tauta suteikė galutinio sprendimo teisę.