Alfonsas Vaišvila. Individualizmo grėsmės šeimos tapatumui (I)

Europos Sąjunga pradėjusi nuo pažangios žmogaus teisių idėjos, bet ją toliau plėtodama individualistinės ideologijos priemonėmis, ėmė vis labiau iškreipti žmogaus teisių socialinę prigimtį. Ir tai ji daro vienaip ar kitaip atskirdama teises nuo pareigos, tuo iškreipdama autentiškąją teisės tapatybę, atverdama duris nekrofilijos tendencijoms tiek į žmogaus teisių sampratą, tiek ir jos specialių skyrių - šeimos doktriną.

Šis procesas prasidėjo nuo to, kad žmogaus teisių pagrindiniu subjektu paskelbė ne socializuotą asmenį, o agresyvų tik savo asmeninę naudą žinantį ir jos labui veikiantį individą, kuris bet kurį savo egoistinį subjektyvumą ėmė vadinti „žmogaus teisėmis“ ir neigti tam trukdantį teisių ir pareigų priklausomybės principą, kaip vieninteliai pajėgų socializuoti individą. Individo teisės, daugeliu atvejų atskirtos nuo pareigų, ėmė reikšti ne teises, o jų priešybes - privilegijas, t. y. agresyvius reikalavimus, prie kurių turinti prisitaikyti visuomenės nusistovėjusių vertybių sistema, istoriškai susiformavusi pagal socialumo prioritetą. O visa tai, kas tiems individualistiniams reikalavimams nepaklūsta, turi būti paskelbti tradiciniais, atgyvenusiais dalykais, o šias „atgyvenas“ ginantys - homofobais, atsilikėliais, kuriems įveikti, reikia vykdyti atitinkamo tipo revoliucijas: teisės, sekso, šeimos, moralės, pasaulėžiūros…

Kas atsisako nuo pareigų, tas atsisako ir nuo subjektinės teisės. Štai kiekvienas asmuo turi teisnumo teisę į šeimą. Tai jam garantuoja visos tarptautinės konvencijos ir nacionalinės konstitucijos. Bet jos sako, jei asmuo nori šią teisnumo lygmens teisę paversti subjektine teise į šeimą, jis privalo įvykdyti pareigą - sudaryti santuoką tik su skirtingos lyties asmeniu, nes tik skirtingų lyčių santykiai pajėgūs sukurti šeimą, kaip bioteisinį reiškinį, pajėgų atlikti šeimos misiją - gimdyti, auklėti vaikus ir taip garantuoti visuomenės gyvybingumą ir tęstinumą. Būtent dėl to Konstitucijos 38 straipsnis ir vadina šeimą „visuomenės ir valstybės pagrindu“. Tik šiais požymiais šeima ir yra tapatinga pati sau ir tik tokia būdama pajėgia atlikti jai gamtos ir civilizacijos uždėtą misiją, būti „visuomenės ir valstybės pagrindu“.

Bet jei asmuo nori realizuoti savo teisnumo teisę į šeimą, bet atsisako vykdyti iš jos kylančią pareigą sudaryti santuoką su priešingos lyties asmeniu, t. y. su tuo asmeniu, su kuriuo šis tikslas ir gali būti pasiektas, tai jis sąmoningai atsisako ir nuo savo subjektinės teisės į šeimą. Niekas negali skųstis, kad jam nepavyko parsinešti vandens vien tik todėl, kad jis išėjo jo parsinešti su tam netinkamomis priemonėmis - rėčiu. Tokia yra neiškreiptos teisės ir civilizacijos logika. Jei kas šią logiką nori pavadinti „diskriminacija“, tai jam šiuo atveju reikėtų pasinaudoti tikslesniu savidiskriminacijos terminu, nes tik jis pats gali save diskriminuoti, t. y. atimti iš savęs teisę sukurti šeimą, atsisakydamas nuo ją sukurti pajėgiančių priemonių. Apie tai kalba ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 straipsnis, pripažįstantis kiekvienai susitariančiai valstybei teisę nustatyti pareigas, kurių pagrindu asmenys ir gali įgyvendinti savo teisnumo teisę į šeimą: „Vyrai ir moterys, sulaukę santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“ [1] . 

Ar skirtingų lyčių santuokinė šeima tradicinė? Bet ši logika pasirodo yra neprivaloma ir nepriimtina savo abstrakčias teises absoliutinančiam individui, žinančiam savo teises ir vengiančiam iš jų išplaukiančių pareigų. Jis mano, kad jis gali sukurti šeimą, vykdydamas ne tas pareigas, kurias jam nustato gamta ir civilizacija (valstybė), o kurias jis pats pasirenka (santykį su tos pačios lyties asmeniu). Todėl jis ima reikalauti revoliucijos ir šeimos santykiuose, t. y. pakeisti pareigos, kuriančios subjektinę teisę į šeimą, turinį. Jis nori, kad šeima būtų kuriama ir tos pačios lyties santykiais, t. y. šeimos atžvilgiu iš principo mirusiais santykiais. Tuo jis meta iššūkį ne tik visuomenei, protui, mokslui, krikščionybei, bet ir gamtai. Pirmiausia, siekiama sumenkinti skirtingų lyčių santykiais grindžiamą santuokinę šeimą, vadinant ją „tradicine“, t. y. pripažįstant, kad joje yra kažkas atgyvenusio, beviltiškai pasenusio, kas nedera su šiuolaikine modernybe, tolesne gyvenimo pažanga ir dabarties galimybėms. Bet paradoksas yra tai, kad besiskelbiantys netradiciniais, veržiasi vadintis „tradiciniais“ santuokos ir šeimos terminais.

Ar iš tiesų santuokinė šeima „tradicinė“? Štai žinome, kad iki XIX a. antros pusės arklas Lietuvoje buvo tradicinis žemės apdirbimo įrankis, kuris išnyko ir turėjo išnykti atsiradus našesniam daugiavagiui plūgui. Jei kas nors norėtų ir šiandien šalia daugiavagio plūgo, traukiamo traktoriaus, žemę apdirbinėti arklu, tempiamo dviejų jaučių, tą sunku būtų pavadinti racionaliu žmogumi. Bet jeigu šia prasme ir santuokinė šeima yra tradicinė, tai reikėtų postuluoti, kad jau atsirado efektyvesnės visuomenės gyvybingumo ir tęstinumo užtikrinimo formos, kad šeimą „sumoderninti“ gali ir iš principo negyvi tos pačios lyties santykiai, kurie efektyviau garantuos visuomenės gyvybingumą ir tęstinumą, nei tai darė ir daro „tradicinė šeima“. 

Bet jei toks šeimos sumoderninimas tėra tik reductio ad absurdum, tai tenka daryti išvadą, kad skirtingų lyčių šeima negali būti nei tradicinė, nei netradicinė. Ji tiesiog autentiškoji šeima, nes tik tokia būdama pajėgi civilizuotu būdu palaikyti visuomenės gyvybingumą ir tęstinumą ir dėl to vienintelė, kuri pajėgi atlikti šeimai Konstitucijos nustatytą paskirtį - būti „visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Šitaip norintys moderninti šeimą mano kad su visuomene, o taip pat ir šeima, galima daryti bet kokius eksperimentus, nes čia neva nėra jokių dėsningumų ir vidinės būtinybės, kad ją vienodai gali kurti ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties santykiai. Istorijoje žinome ne vieną bandymą paneigti šeimos prigimtiškumą, pajungti ją einamosios politikos tarnybai. Bolševikai norėjo sugriauti šeimą, kaip buržuazinės dvasios palaikymo ir komunizmo kūrybai trukdančią socialinę instituciją. Vokietijos naciai norėjo panaudoti šeimą arijų rasei gryninti ir todėl draudė santuokas arijų su nearijais. O kas yra „arijas“ žinojo tik naciai. 

Dabartinis individualizmas šeimos sąvokos iškreipimą nori pridengti, legalizuoti  žymiai populiaresniu dalyku - abstrakčiai suprantamomis žmogaus teisėmis. Bet nonsensas yra tas, kad čia reikalaujama pripažinti asmeniui subjektinę teisę į šeimą, t. y. į vertybę, kurią sukurti tos pačios lyties santykiai objektyviai yra nepajėgūs. Gyvybė ir jos puoselėjimas visur kyla iš priešybių vienybės, o ne iš vienapolio šaltinio, kuris savo prigimtimi visada yra miręs ir jokios deklaracijos, jokie įstatymai nepajėgūs jo prikelti gyvenimui. Šeima, grindžiama vienos lyties asmenų santykiais, kaip sakyta, yra iš principo negyvi, mirę santykiai ir todėl nepajėgūs vykdyti šeimos misijos, kaip besistengtume juos vadinti. Višta, pavadinta karve, nepradės duoti pieno. 

[1] - Žmogaus teisės. Regioninių ir tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius: Mintis, (1993), p. 36.