Zita Tomilinienė. Pagalba gyvybei

2013 metų rudenį Vilniuje buvo įkurta viešoji įstaiga „Krizinio nėštumo centras“, kurioje teikiama pagalba į sunkią situaciją pakliuvusi...


2013 metų rudenį Vilniuje buvo įkurta viešoji įstaiga „Krizinio nėštumo centras“, kurioje teikiama pagalba į sunkią situaciją pakliuvusioms nėščioms ir potrauminį (poabortinį) sindromą patiriančioms moterims. Šiame centre dirbantys specialistai ir savanoriai ne draudimais ir moralais, o konkrečiais veiksmais padeda ginti negimusią gyvybę. Tai pirmas toks centras Lietuvoje, tačiau pasaulyje tokių centrų yra nemažai, tad norėtųsi tikėtis, kad jis duos postūmį įsisteigti panašiems pagalbos centrams visoje Lietuvoje. Apie „Krizinio nėštumo centro“ veiklą Rasa Baškienė kalbina pagrindinę jo iniciatorę ir vadovę Zitą Tomilinienę.

Išgirsti apie Jūsų centrą buvo labai smagu, nes iki šiol nebuvau girdėjusi apie jokią konkrečią pagalbą mūsų valstybėje, suteikiamą nėščioms moterims, pakliuvusioms į krizinę situaciją. Kas paskatino įsteigti tokį centrą?

2013 metų spalio mėnesį mes, penkios moterys, įsteigėme nevyriausybinę pelno nesiekiančią organizaciją, kurios tikslas – padėti nėščioms moterims, pakliuvusioms į sudėtingą situaciją. Šią idėją nešiojausi daug metų, nes pati laukiausi vaikų, gimdžiau ir auginau. Trečiojo vaiko susilaukus, atsirado vidinis paskatinimas kažko imtis ir daryti. Vaikščiojau su savo naujagimiu gamtoje ir galvojau: aš čia džiaugiuosi savo motinyste, trečiuoju savo vaikeliu, o kaip turėtų jaustis moteris, negalinti ar nenorinti priimti naujos gyvybės? Mane tiesiog sukrėtė kontrastas, kad aš galiu būti laiminga, kai aplink tiek daug nelaimingų… Pradėjau domėtis šia problematika, skaityti įvairias knygas, susipažinau su tyrimais apie tai, kokią traumą patiria abortą padariusios moterys. Pamačiau, kad yra dvi aukos: įsčiose nužudytas vaikas ir tokį sprendimą priėmusi moteris. Nė viena moteris laisva valia nenorėtų žudyti savo įsčiose augančio vaiko. Ji tą daro iš nevilties, nematydama kitų galimybių. Panorau pasiekti tas moteris, padėti joms patikėti kitomis alternatyvomis, o ne vien ta, kurią jos svarsto.

Dažnai moterys po motinystės atostogų atranda tokią sferą, kurioje mato didelę prasmę. Mano asmeninė ir profesinė patirtis lėmė, kad pradėjau domėtis, kaip kitose šalyse padedama moterims, patekusioms į sąlygas, kuomet jos nežino, ką daryti. Man buvo keista, kad Lietuvoje moterys paliekamos pačios sau, nors abortų problema yra tokia sena… Nėra specialių organizacijų, kurios joms padėtų. Skaičiau, kad tiek Europoje, tiek Amerikoje yra daugybė nėštumo centrų. Skaičiau ir stebėjausi, kad visur viskas išvystyta, o Lietuvoje neteikiama jokia organizuota pagalba į bėdą patekusioms nėščioms moterims. Tada pradėjau domėtis, ar tikrai Lietuvoje nieko nėra. Sužinojau, kad Kauno Arkivyskupijos šeimos centre yra socialinė darbuotoja, kuri vykdo krizinio nėštumo programą. Susitikome su ja, ji pasidalino savo patirtimi, akcentuodama, kad Lietuvoje trūksta resursų, kurie padėtų į nėštumo krizę papuolusioms moterims, kadangi pati valstybė neskiria tam jokio dėmesio. Kaune tuo užsiima nors vienas žmogus, o visoje likusioje Lietuvoje tokios pagalbos visai nėra.

Esu vilnietė, žinojau, kad mūsų mieste didžiausias abortų skaičius Lietuvoje, tad natūraliai pradėjome šią veiklą Vilniuje. Radau bendraminčių, pastebėjusi, kad tai įdomu toms, kurios pačios ar jų artima aplinka yra prie tos problemos prisilietę. Abortas mūsų visuomenėje yra problema, apie kurią vengiama kalbėti, ir mes nežinome, kas ir kiek jų yra patyrę. Tai laikoma didele gėda, apie kurią žino tik pati moteris, gydytojas ir vyras, nuo kurio ji buvo pradėjusi lauktis vaikelio. Ši paslaptis slegia moterį. Pradėjusi domėtis tyrimų rezultatais, pastebėjau, kad potrauminis (poabortinis) sindromas nebūtinai pasireiškia iš karto. Moteriai atrodo, kad ji išsprendė problemą: nereikės rūpintis vaiku, aukojant mokslus, karjerą ar kitus vaikus, kurie dar maži ir patys reikalauja dėmesio. Tačiau, praėjus dešimčiai ar net dvidešimčiai metų, ateina suvokimas, kad trūksta to prarasto vaiko… Ypač tai pasijunta, artėjant menopauzei ir senatvei. Kažkada atrodė, kad vaikus auginti sunku, tačiau kai jie užauga ir kai matai vaikų vaikus – tik tuomet supranti, ko esi netekusi.

Deja, pastebėjau, kad taip nutinka ne visoms. Dažnai moterys, pačios patyrusios abortą, savo dukras verčia daryti tą patį. Paradoksas – jos patyrė traumą, kurios nepripažino, joms atrodo, kad kažkada jos puikiai susitvarkė su „problema“, tad ir dukroms siūlo tą patį sprendimo būdą. Bet jei tokia mama būtų nuoširdi pati sau, ji suprastų, kad padarė klaidų, kurių nereiktų kartoti jos dukrai. Suprasdama tai, ji neverstų savo nėščios dukros atsisakyti dar negimusio kūdikio. Sprendimas, nešantis mirtį, negali atnešti laimės. Moterys mąsto, kad vardan būsimo kūdikio jos turės atsisakyti savo poreikių, planų, negalės siekti karjeros. Jas neplanuoto nėštumo žinia dažnai šokiruoja, joms atrodo, kad reikės atsisakyti savęs… Kai kurios, po nėštumo nutraukimo praėjus kelioms savaitėms ar net dienoms, sako: „Siaubas, kaip man blogai, kokia tuštuma… Kaip man reikės toliau gyventi? Nieko nebenoriu, nesuprantu, kodėl aš tai padariau, kenčiu daugiau, nei prieš tai…“ Moterys pajunta, kad tai, ką jos besilaukdamos, laikė kančia, dar nebuvo tokia didelė kančia. Tikroji kančia ateina vėliau. Ateina tuštuma, sąžinės graužatis. Kartais tą būna sunku pripažinti, norisi pabėgti nuo savęs, moteris problemą lyg „pakiša po kilimu“, užrakina giliausiam širdies kambary po devyniais užraktais, tačiau ją vis tiek dažnai kamuoja nepasitenkinimas, kaltės jausmas, kartėlis, kurį ji nebūtinai sieja su patirtu abortu. Moteris nekenčia pati savęs, darosi mažiau pakanti kitiems, tad ta trauma valdo ją ir gali padaryti daug destruktyvių dalykų. Todėl svarbu laiku kreiptis psichologinės pagalbos ir pradėti gydytis patirtas emocines traumas.

Pastaruoju metu kartas nuo karto vis atsiranda iniciatyvų uždrausti abortus: einama lengviausiu – draudimų keliu, paliekant kelias išlygas, pavyzdžiui, leisti abortus išprievartavimo atveju, lyg prievarta pradėta gyvybė būtų mažiau vertinga… Žmogus tokiu būdu sau leidžia stotis į Dievo vietą ir įstatymu nuspręsti, kas vertas gyventi, o kas – ne. Jūs einate kitu keliu – suteikdamos pagalbą moterims ir palikdamos teisę rinktis, jūs jų nesmerkiate ir neverčiate elgtis prieš jų valią. Kalbant apie abortų prevenciją, reikėtų akcentuoti didelį švietimo vaidmenį, pasakojant ir rodant vaizdus, kas iš tiesų nutinka, kai vaisius motinos įsčiose aborto būdu yra nužudomas. Šis kelias yra sunkus, tačiau, tik juo einant, galime spręsti šią problemą. Kaip jūs informuojate moteris apie savo centro veiklą ir pagalbą, kurią jos gali gauti iš Jūsų? Kas ir kaip Jums padeda išsilaikyti ?

Mes išnešiojame skrajutes į moterų konsultacijas, informuodamos apie tai, kad moterys, svarstančios apie nėštumo nutraukimą, gali gauti psichologinę, socialinę, materialią pagalbą iš mūsų centro. Jos turi teisę žinoti, kad tokia pagalba egzistuoja ir kad jos turi teisę ją gauti.

Pradėjome nuo to, kad parašėme projektą Vilniaus miesto savivaldybei ir gavome finansavimą. Šiais metais rašėme Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms. Iš tiesų, viskas prasidėjo nuo savanoriško darbo. Kai tu pats tiki idėja, tuomet ir kiti ja patiki. Kai savo darbais įrodai veiklos prasmę, ja patiki ir kiti. Atsiranda norinčių paremti organizaciją pinigais, kiti remia konkretų žmogų, nėščią moterį ar šeimą. Pastebėjome, kad jei moteris turi mylintį vyrą, savo nėštumo ji neišgyvena kaip didelio šoko. Jei ją supa saugi aplinka, ji mielai susilauks vaikelio. Liūdniausia, kai ji pradeda lauktis ne nuo to vyro, nuo kurio norėtų, ar jei vaikelio tėvas nepasirengęs būti šalia jos visą gyvenimą. Būtent žinia, kad moteris laukiasi, dažniausiai ir patikrina vyro ir moters santykius. Jei nėra tikros meilės, vyras dažniausiai „pasiplauna“, bandydamas išvengti atsakomybės. Tai atsiliepia ir vėlesniam juodviejų ryšiui. Moteriai lieka nuoskauda, kad jei vyras nenorėjo jų abiejų vaiko, kuris užsimezgė jos įsčiose, tai ir jos pačios jis iš tiesų nemyli. Ši nuoskauda niekur nedingsta, atsiranda konfliktai. Moteriai norisi, kad vyras rūpintųsi ja ir vaiku. Visos moterys turi idealų vaizdą, kokioje šeimoje turėtų gimti jų vaikai. Moterys linkusios dėliotis pliusus ir minusus. Pavyzdžiui, dešimčiai pliusų už nėštumo nutraukimą priešpastatomas vienintelis minusas – galimai bloga psichologinė savijauta po aborto. Dažnai jos nežino, kad po nėštumo nutraukimo didėja rizika susirgti depresija, įnikti į įvairias priklausomybes, netgi didėja polinkis į savižudybę. Vadinasi, tas vienas įsivardintas minusas gali ilgam atimti gyvenimo džiaugsmą. Priėmus sprendimą labai skubotai, gali tekti gailėtis jo metų metus. Vyriausybėje svarstomų 72 valandų, kurios būtų skirtos apsispręsti po apsilankymo pas gydytoją, vargu ar pakanka sprendimui, nulemsiančiam moters ir jos vaiko ateitį, kadangi pasekmės gali persekioti visą gyvenimą. Nė viena moteris nesirenka aborto iš laisvės – tai yra nelaisvas pasirinkimas. Tiksliau, pasirinkimų nebuvimas. Vokietijoje moteris visuomet gauna psichologo ar socialinio darbuotojo konsultaciją konfliktinio nėštumo centre (jų tinklas labai platus visoje šalyje), po kurios iki sprendimo priėmimo – daryti ar nedaryti abortą – turi praeiti trys paros. Trys paros apsisprendimui jai suteikiamos ne po vizito pas ginekologą, o po psichologinės konsultacijos!

O pas mus skinasi kelią iniciatyva moteriai neduoti net tų 72 valandų pamąstyti, ar ji pasirengusi daryti abortą. Šio įstatymo priešininkams atrodo, kad negalima versti moters tiek ilgai kankintis, tuo tarpu apie poabortines traumas, kamuojančias moteris dešimtmečiais, išvis nutylima. Atrodytų, kad moteriai pakanka atlikti paprasčiausią medicininę procedūrą, kad gyvenimas vėl sugrįžtų į įprastas vėžes. Akivaizdu, kad tokias iniciatyvas teikia lobistai ir jiems dirbantys įstatymų leidėjai. Ar pas mus suteikiama psichologinė konsultacija nėščioms moterims, nusprendusioms daryti abortą? O gal tai paliekama tik gydytojų sąžinei?

Psichologinės konsultacijos tokiu atveju turėtų būti iš karto prieinamos nuo moters kreipimosi, bet to Lietuvoje nėra. Be abejo, galima užsirašyti poliklinikoje pas psichologą ir laukti eilėje kone mėnesį, bet šiuo atveju reikia skubios emocinės paramos. Gydytojai, skiriantys tik 15 minučių vienai pacientei, tikrai neužtikrina psichologinės pagalbos moteriai lemiamu apsisprendimo momentu. Moteriai to neužtenka. Ji pati sau mąstys, kad gydytojas nesupranta jos situacijos. Ji turi pasikalbėti ne vieną valandą ir net ne dvi, kad galėtų apsispręsti dėl savo situacijos. Mes siūlėme tuometiniam Sveikatos apsaugos ministrui Vyteniui Andriukaičiui moterų konsultacijose įsteigti psichologo etatą, bet gavome atsakymą, kad tai per brangu. Moterys, dieną naktį mąstančios apie savo nėštumą, nori kuo greičiau priimti sprendimą. Ginekologo pirminė reakcija labai svarbi, ji įkrinta moteriai į širdį. Ginekologo klausimas: „Ką dabar darysite – saugosite nėštumą ar jį nutrauksite?“ moteriai pakiša mintį, kad abi galimybės yra lygiavertės. Taigi, savo abejonėje ir baimėje ji išgirsta tą paskatinimą rinktis vieną ar kitą galimybę, kurią dažnai veikia ir aplinkinių nuomonė.

Kartais ją paskubina ir gydytojas, ankstyvą abortą pavadinantis „išvalymu“ arba pasakydamas, kad ten „dar tik pūslelė“ ir tokiu būdu lyg supaprastindamas moters pasirinkimą. Būna, kad ir mums paskambina moterys, teiraudamosi apie tai, ar teikiame „išvalymo“ paslaugą. Moterys tai bando nureikšminti. Bet jei jos to nesuvoks dabar, tai ateityje sakys: „Kodėl man niekas nepasakė, kad tai buvo jau mažas žmogutis?“ Tas nežinojimas ir tamsumas sovietmečiu leisdavo daryti abortus, nieko nesureikšminant.

Kodėl šiais moderniais laikais, kai, regis, visi viską žino, moterys vis dar pakliūna į keblias situacijas, pradėjusios lauktis, kai to visiškai neplanuoja? Ką Jūs manote apie tai?

Žinojimas ne visada apsaugo nuo klaidų. Ir romantiškus santykius moterys pradeda nebūtinai su tais vyrais, su kuriais jaučiasi saugios turėti vaikų. Pastebėjome, kad paauglės seksualinių santykių kažkodėl nesieja su nėštumu, kaip galima to pasekme. Joms jie siejasi su artumo troškimu, malonumu, nauja patirtimi. Bet neplanuoti nėštumai būna ir suaugusioms moterims, kurios net vartoja šiuolaikines kontraceptines priemones, net ir santuokoje gyvenančioms moterims, kurios jau turi vaikų. Atsakomybės suvokimas, pradėjus seksualinius santykius su konkrečiu žmogumi, yra labai svarbus.

Ar Jūs manote, kad lytinis švietimas yra būtinas mokyklose?

Šiuo metu Švietimo ministerijoje yra dvi programos: pasirengimo šeimai programa ir lytinio švietimo programa. Jos yra skirtingos: viena diegia vienokį mąstymą, kita – kitokį. Pasirengimo šeimai programa teigia, kad svarbu atsakingai rinktis partnerį ir ruoštis šeimai. Kita programa, kurią parengė reprodukcinės sveikatos organizacijos atstovai, akcentuoja lytinio švietimo svarbą: kaip apsisaugoti, kokias priemones vartoti, skatinant smalsumą ir norą anksti pradėti lytinius santykius, teikiant nemokamus kontraceptikus, paauglėms užtikrinant nemokamą abortą, kaip nesuveikusios kontracepcijos sprendimo būdą. Pavyzdžiu kažkodėl tampa Anglija, kurioje yra didžiausias paauglių nėštumų ir abortų skaičius. Paaugliams kalbėdami apie barjerines priemones, turėtume kalbėti ir apie atsakomybę, o ne vien apie tai, kaip kuo greičiau ir saugiau viską patirti. Tuo labiau, kad šimtaprocentinės apsaugos nėra nei nuo nėštumo, nei nuo lytiškai plintančių ligų. Vyksta dviejų polių diskusija, tad niekaip nesusitariama dėl vieningos programos, todėl lytinis ugdymas mokyklose nuosekliai ir nevykdomas. Kol kas ši atsakomybė paliekama tėvams ar tikybos bei etikos mokytojams.

Grįžtant prie Jūsų centro aktualijų, norėčiau teirautis, kaip padedate moterims, kurios kartais net neturi kur gyventi?

Būna ir tokių situacijų. Jaunos merginos, gyvenančios su vaikinais, pasijutusios nėščios, dažnai susilaukia raginimo eiti lauk arba darytis abortą. Dažnai tai būna tėvų meilės nesulaukusios merginos, gyvenusios globos ar globėjų namuose, tos meilės ir dėmesio tikėjusios iš savo draugo. Esame sulaukę tokių skambučių, kai mergina nežino, kur jai eiti. Mes jas pasikviečiame ir pasiūlome pagalbą. Turime ir savanorių šeimų, pasirengusių priimti moterį ar merginą ir suteikti jai prieglobstį. Siūloma pagyventi kelis mėnesius ar net metus. Panašiais atvejais jas galime nukreipti ir į „Carito Motinos ir vaiko globos namus“ ar Moterų krizių centrus, kur suteikiamas laikinas apgyvendinimas. Tiesą sakant, mūsų praktikoje tokių atvejų nebuvo itin daug, kartais reikėdavo prieglobsčio kelioms dienoms.

Mūsų organizacija prisideda ir finansiškai, jei nėščiai moteriai reikia padėti įsigyti reikalingų vaistų ar vitaminų, kartais padedame sumokėti ir buto nuomos mokestį. Moterys į mus kreipiasi iš visos Lietuvos. Mes turime savanorių įvairiuose miestuose, juos surandame per pažįstamus. Sukurti pagalbos tinklą nėra sunku. Yra žmonių, pasirengusių bent kelias dienas ar valandas padėti kitiems. Šiaip šie žmonės gal ir neitų savanoriauti, bet mielai sutinka talkinti, kai į juos kreipiamasi dėl pagalbos konkrečiai moteriai. Didelis džiaugsmas dovanoti ir padėti kitoms! Ypač į tai linkusios moterys, pačios patyrusios nėštumo krizes. Jos mielai dalinasi savo vaikučių drabužėliais, lovytėmis, kitais daikteliais, nes žino, kaip svarbu yra kitų parama.

Mes taip pat „Krizinio nėštumo centre“ teikiame nemokamas psichologines, socialines konsultacijas nėštumo metu ir pagimdžius arba patyrus persileidimą, abortą, naujagimio netektį. Ypatingas dėmesys skiriamas nėščių, svarstančių nėštumo nutraukimą, psichosocialiniam konsultavimui.

Gal galite pasakyti, kiek gyvybių buvo išgelbėta Jūsų centro veiklos dėka?

Per pirmuosius centro gyvavimo metus į mus kreipėsi apie 60 moterų, iš kurių trečdalis buvo patyrusios abortus, persileidimus ir prašė psichologinės pagalbos. Apie 40 išgyveno krizinį nėštumą, dalis svarstė nėštumo nutraukimą ir rengėsi daryti abortą. Telefonu, internetu ir gyvai buvo suteikta virš 760 konsultacijų, per metus mūsų konsultuotoms moterims gimė 15 vaikų. Galiu paminėti atvejį, kai nuo tokio žingsnio jau paskutiniu momentu vieną moterį sulaikė ginekologas prieš pat tą procedūrą, pastebėjęs jos pasimetimą, pasiūlė jai dar neskubėti ir apsilankyti konsultacijai mūsų centre. Sunku pasakyti tiksliai, kiek gyvybių išgelbėjome, nes dažnai mes ir nesužinome, kokį sprendimą priėmė moteris, su kuria buvo kalbėtasi tik telefonu. Mums skambina ir nėštumo neketinančios nutraukti moterys, bet paliktos, vienišos, prašydamos psichologinės, materialinės pagalbos, tad negalime teigti, kad vaikelis gimė tik mūsų pagalbos dėka. Sunku pateikti labai tikslius skaičius apie tai, kaip prisidėjome prie išgelbėjimo. Juk daug kas tai lemia, nors dažnai tereikia labai nedidelio postūmio, kad moteris apsispręstų į vieną ar kitą pusę. Mūsų indėlis gali būti tik menka dalelė.



Susiję

Zita Tomilinienė 4321587902109604452
item