Vytautas Radžvilas. Nesame tokie geri ir šaunūs, kaip ilgą laiką manėme

Per 25-erius atkurtos Lietuvos metus įsivyravo nuomonė, kad nepriklausomybė bei laisvė yra tapačios vertybės. Ką apie tai mano Lietuvos ...


Per 25-erius atkurtos Lietuvos metus įsivyravo nuomonė, kad nepriklausomybė bei laisvė yra tapačios vertybės. Ką apie tai mano Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, politologas, filosofas, prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas, klausė Arturas Potapovas.

Kaip, Jūsų manymu, reikėtų suvokti laisvę? Kaip ją galima būtų apibūdinti šiandien?

Klausimas be galo sudėtingas, nes egzistuoja skirtingos laisvių sampratos: metafizinė, moralinė, politinė, ekonominė, socialinė arba kultūrinė laisvė. Šiandien santykio su laisve klausimas yra visos Lietuvos problema. Konfliktuoja dvi skirtingos sampratos: pirma, kurią galima vadinti tradicine, grindžiama prielaida, kad laisvė – tai žmogiškos pareigos vykdymas; antra, ją sąlygiškai galima vadinti moderniaja, grindžiama individo teisių realizavimu. Šiandien Lietuvoje individo teisės nustelbia pareigas. Todėl praėjus 25 metams po nepriklausomybės atkūrimo, vis dar nesugebame atsakyti į klausimą, ką mes darysime su savo laisve, kas yra atsakinga laisvė ir kaip gyventi laikantis laisvės reikalavimų.

Jūs buvote Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys. Ar tuomet Jūsų laisvės vizija buvo kitokia? Ar nenusivylėte šiandienine laisve?

Sąjūdžio judėjime dalyvavo labai skirtingi žmonės, jie vadovavosi skirtingomis laisvės sampratomis. Tačiau judėjimas veikė, nes buvo rastas bendras šių sampratų vardiklis – nepriklausoma valstybė. Šis tikslas buvo pasiektas. Sąjūdis buvo puikus ir didingas judėjimas, sugebėjęs atkurti valstybę. Tačiau didžioji jo silpnybė buvo ta, kad nei atkuriant valstybę, nei šiandien nėra atsakyta į klausimą, kokia ji turėtų būti. Nors mes sėkmingai plaukiame pasroviui, savo tikslo ir paskirties pasaulyje kol kas nesame iki galo suvokę.

Tai tikslo mes nebeturime?

Taip, šiuo metu jo nėra. Užuot mąsčius, ko turėtume siekti, ilgą laiką ėjome pačiu lengviausiu keliu. Vadinamuoju tikslu buvo įvardintas siekis tapti auksine Europos Sąjungos provincija. Vienintelis tikslas, kurį kėlė visos Lietuvą valdančios vyriausybės, yra banali gerovė. Tačiau šiandien įžvalgesnis žmogus supranta: pirma, pats savaime šis tikslas yra niekingas, nes reikšmingų dalykų pasiekiama tik tada, kai keliami kur kas aukštesni tikslai; antra, negailestingai aiškėja, kad šis tikslas yra iliuzinis. Reikia vieną kartą nebijoti pasakyti tiesiai, kad ir Europos Sąjunga, kad ir kaip būtų liūdna, yra klibantis darinys. Taigi šiandien iškilo klausimas: kas mes esame ir ko apskritai norime globaliame pasaulyje.

Jūs dažnai kalbate apie pilietinę visuomenę. Viename iš savo tekstų rašote, kad „atvira pilietinė visuomenė ir laisvė yra susijusios. Tačiau anaiptol nėra savaime akivaizdu, kokia laisvės samprata iš tiesų vadovaujasi tokia visuomenė. Mat laisvė būna įvairiopa, todėl būtina tiksliai apibrėžti, kaip ji suvokiama, ir sąmoningai apsispręsti, kokios laisvės trokštama ar dėl kokios laisvės kovojama.“ Taigi, ar mes vis dar kovojame? O jeigu kovojame, tai dėl kokios laisvės?

Šiandien mūsų visuomenėje, kuri vadinama pilietine visuomene, dominuoja pati primityviausia laisvės samprata, kad laisvė – tai galimybė pasirinkti. Politinė visuomenė yra tokia žmonių bendrija, kurios tikslas – įprasminti save kaip tautą. Tuo tarpu pilietinė visuomenė yra privačių interesų siekiančių individų sambūris. Tai paaiškina, kodėl tokia pilietinė visuomenė, kurios pagrindas yra individų tarpusavio konkurencija, nepajėgia susitelkti jokiems didesniems bendriems tikslams. Stebime akivaizdų visuomenės pasidalijimą: taisykles diktuoja palyginti nedidelė žmonių grupė, o milžiniška dalis piliečių yra ne tik nuo jų priklausoma, bet ir panėšėja į vergus. Taigi ši paradoksali situacija, kai formaliai tarsi nepriklausoma ir laisva valstybė gali būti visiškai nelaisva iš vidaus, iliustruoja, kokia prieštaringa ir sudėtinga laisvės padėtis dabartinėje Lietuvoje.

Minėjote politinę bendriją. Pas mus jos nebėra? Ar buvo laikotarpis per visą Lietuvos istoriją, kai mes ją turėjome?

Lietuvių tauta, kaip politinė bendrija, egzistavo trumpai. Ji gimė su J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos projektu, kuris galiausiai leido sukurti nepriklausomą tarpukario Lietuvos Respubliką. Tik nepriklausomoje valstybėje sudaromos geros sąlygos tautinei bei valstybinei sąmonei ugdyti. Tačiau netekus nepriklausomybės ši sąmonė nebuvo ugdoma, o dar ir slopinama. 1988-1990 metais pakilome į kovą už nepriklausomybę, tačiau atkūrus ją paaiškėjo, kad didžiosios mūsų visuomenės dalies tautinis ir valstybinis sąmoningumas prilygsta XIX a. vidurio sąmoningumui. Ši padėtis formaliai atkurtoje valstybėje nesikeičia. Tik neseniai, kai pradėjo ryškėti labai rimtos geopolitinės grėsmės, pagaliau pradedama suvokti ir pripažinti, kad tyčiojimasis iš tautinės sąmonės ir lietuviškumo yra labai pavojingas užsiėmimas. Ištisus 25 metus buvo tęsiama SSRS vykdyta ištautinimo ir išvalstybinimo politika. Skirtumas tik tas, kad tada mus darė sovietiniais mankurtais, kurie turėjo būti ištikimi Komunistų partijos ideologijai, o dabar buvo mėginta paversti mus banaliais vartotojais, nemąstančiais tautiniu ir valstybiniu aspektu. Kitaip tariant, buvo ir tebėra formuojamas mentalitetas, kad kiekvienas turi rūpintis tik savimi, o vienintelis gyvenimo tikslas – asmeninė gerovė. Sukrėtimas dėl karo Ukrainoje skatina perkainoti vertybes. Esama požymių, kad dalis mūsų jaunimo pavargo gyventi vartotojiškos ideologijos sąlygomis, stiprėja beprasmybės jausmas. Galbūt tai suteikia vilčių, kad dar vienas dvasinis bei politinis atgimimas vis dėlto įvyks.

Esate kalbėjęs apie taisyklę: „Arba save kuri ir formuoji pats, arba esi tik medžiaga, iš kurios kas nors lipdo tai, kas patinka.“ Kuriai grupei Jūs priskirtumėte šiuolaikinius lietuvius?

Šiandien mes nevaldome savo likimo. Praradome, tai yra, emigravo 700 000-800 000 žmonių. Tai – savotiška biologinė medžiaga, išsibarsčiusi po kitus kraštus. Ji savaime taps formavimo objektu ir dirbs šių kraštų šlovei, didybei, gerovei bei klestėjimui.

Šių metų Vilniaus knygų mugėje Jūs taip pasisakėte apie Lietuvą: „Teritorija įgavo formalius valstybingumo atributus, bet jokios Lietuvos valstybės iki šiol nėra. Valstybės negali būti iki tol, kol nėra valstybę steigiančio subjekto arba tautos. Kol kas mums yra be galo sunku suprasti, jog lietuviškai kalbantys, laisvalaikiu dainuojantys, tautinius šokius šokantys žmonės dar nėra tauta, jeigu tautą suprantame kaip politiškai suorganizuotą žmonių bendriją.“ Kodėl Jūs manote, kad Lietuvos valstybės vis dar nėra?

Labai greitai po nepriklausomybės atkūrimo buvo įtvirtintas mitas, kad nepriklausomos Lietuvos troško kone visa tauta. Šis mitas mums trukdo suvokti šiandieninę Lietuvos padėtį. Dalyvavau Sąjūdyje, jo organizacinėje veikloje, tad galiu tvirtinti: per didžiausią judėjimo pakilimą formaliai sąrašuose tebuvo 200 000 žmonių. O tuo metu Lietuvoje gyveno apie 3,5 mln. gyventojų. Realiai veikiančių dalyvių buvo menkutė mažuma. Būtent šių žmonių ryžtas ir nepaprastai palankiai susiklosčiusios tarptautinės aplinkybės padėjo pasiekti beveik neįmanomą dalyką – formaliai atkurti valstybę. Tačiau šie skaičiai turi aiškiai parodyti, kad 50 metų atkaklaus okupanto darbo buvo jau padarę poveikį. Kadangi neturėjome savo valstybės, niekas nesijautė atsakingas už mūsų politinę bendrovę arba už tautą. Atkūrus valstybę reikėjo rimtai mąstyti, kaip ir ant kokių pamatų statyti Lietuvą. Žmonės nebuvo išugdyti, jog valstybė gali atsirasti tada, kai atsiranda bent minimali kritinė masė žmonių, kurie sugeba aukotis dėl bendrojo gėrio, arba pažaboti savo asmeninius interesus ir derinti juos su kitais. Šiandien Lietuvoje tokios kritinės masės mes dar neturime. Sakydamas, kad Lietuva nėra valstybė, valstybės buvimo ar nebuvimo kriterijumi aš laikau tam tikrą lygmenį organizacijos, skatinančios atsižvelgti jeigu į ne kiekvieno, tai bent jau į daugumos bendruomenės narių interesus. O tai dar nėra pasiekta. Tad šiandieninę Lietuvą galima laikyti butaforine valstybe, nes ji leidžia sau „prabangą“, kurios neleidžia jokia kita Europos Sąjungos šalis – prarasti kone ketvirtadalį savo gyventojų ir žvelgti į tai su olimpine ramybe. Visų šių pamatinių ir tikrų dalykų nebuvimą mes nevykusiai mėginame dangstyti parodomąja vienybe.

Diagnozavote mūsų valstybės problemą, tačiau kaip visa tai išspręsti? Ką reikėtų padaryti piliečiui, visuomenei, ją valdančioms institucijoms, kad taptume iš tikrųjų laisvi?

Amžinas klausimas „ką daryti?“ yra sunkus, bet, regis, pamažu judame teisinga linkme. Kad ir kokia netobula būtų mūsų valstybė, ji mums atvėrė galimybių: pirma, leido mums patiems išsiaiškinti, kokie esame iš tikrųjų. Ir paaiškėjo, kad nesame tokie geri ir šaunūs, kaip ilgą laiką patys apie save manėme. Antra, šioje valstybėje, jeigu ir nėra skatinami pozityvūs veiksmai, tai bent atvirai netrukdoma veikti. Manyčiau, jog ir dabartiniai Ukrainos įvykiai paspartino sveiko patriotizmo ir valstybinio sąmoningumo plėtrą. Daugėja žmonių, kurie pradeda suvokti, kad nepriklausomybė nėra iš dangaus nukritusi dovana, už ją buvo kovota ir ją reikia ginti. Svarbiausia, kad tai supranta jaunimas. Kliūtis, trukdanti šiems procesams plėtotis dar sparčiau – menkas politinis sąmoningumas. Norint laiduoti Lietuvos valstybės ateitį, šalies klestėjimą, reikia telktis ir reikalauti, kad valstybė būtų valdoma taikant demokratijos principus. Šiandien vyrauja fasadinė demokratija, kuri yra labai pavojinga todėl, kad lemtingiausi sprendimai priimami piliečiams nežinant, o taip skatinamas jų pasyvumas. Jokia valdžia valstybės apginti negali. Valstybę gali apginti tik iš baudžiauninko komplekso išsivadavę jos piliečiai. Žmonės turi mokytis ir ryžtis prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Man regis, kad artėjame prie lemtingo virsmo – politinio tautos atgimimo. Lietuvos valstybei tai yra gyvybės ir mirties klausimas.

Susiję straipsniai

Vytautas Radžvilas 669321760546824918

Rašyti komentarą

  1. "Konfliktuoja dvi skirtingos sampratos: pirma, kurią galima vadinti tradicine, grindžiama prielaida, kad laisvė – tai žmogiškos pareigos vykdymas; antra, ją sąlygiškai galima vadinti moderniaja, grindžiama individo teisių realizavimu. Šiandien Lietuvoje individo teisės nustelbia pareigas."

    - Tikrai yra konfliktas, tik ne tarp sąvokų, o tarp žmonių sluoksnių užimančių skirtingas padėtis visuomenėje. Normaliai - turėtų būti liaudis, kurioje visus procesus derintų specialiai tam skiriami žmonės - valdininkai. Tas būtų įmanoma, jei į valdininkų atranką ir jų veiklą nesikištų jokios trečios suinteresuotos pašalinės jėgos. Dabar gi, vietoj tarnaujančių savo tautai valdininkų, turime vien tik niekaip savęs nepozicijuojančių (todėl anoniminių) transnacionalinių interesų grupių statytinius, kurie ne nacionalinių valstybių vidinių procesų reguliavimu užsiima, o paklusniai tarnauja juos nusamdžiusiems. Statytiniai be jokių skrupulų apvaginėja savo tautą, manydami, jog taip ir tegali atsiskaityti su padėjusiais užimti "šiltas" vietas.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2015-05-15 18:03

    Kaip visiems gerai zinoma - vienintelis budas ka nors pasiekti yra veiksmas , darymas , kurimas. Ir neisvengiamai lydintis ir kreipiantis tuos veiksmus apmastymas , aisku.Del to apmastymo - atrodo pradedame.
    O del veiksmu , tai butu susigrazinimas i savo rankas valstybes ir visuomenes geroves raidos ir aisku kurimo idejos.Tai yra centro perkelimas ten kur jis ir turi buti -cia , Lietuvoje ir musu visuomeneje bei jos istorijoje.Siandien mes berods atsidureme vos ne ten pat is kur isbegome! Mums viska suprojektuoja , pasiulo , paaiskina ir ibruka gatava papudrine demokratijos ir civilizuoto pasaulio prieskoniais ir tai turi buti gera ir naudinga bei privaloma mums. Ir kaip siandien aiskeja visa tai sumanyta kazkur kitur , kazkokiuose briuseliuose, londonuose ir kitokiuose "tikrosios" civilizacijos centruose!
    Ir dar viena aplinkybe i kuria verta atkreipti demesi - siandien daugelis informatikos ,technologijos , finansu sistemos procesu yra ryskiai eksponentiniai reiskiniai . Deja zmogaus mastysena visiskai nepajegia ju suvokti. Reikia kazkokios matematines , grafines iliustracijos kad galetume suprasti kur tokie procesai veda.
    Dekui autoriui uz nepailstama darba.
    A. D.

    AtsakytiPanaikinti
  3. A. D.: "O del veiksmu , tai butu susigrazinimas i savo rankas valstybes ir visuomenes geroves raidos ir aisku kurimo idejos.Tai yra centro perkelimas ten kur jis ir turi buti - cia , Lietuvoje ir musu visuomeneje bei jos istorijoje."

    - Gera mintis... Žinoma, jei tai būtų įmanoma vienoje atskiroje šalyje įgyvendinti, tai kodėl gi nepabandžius to padaryti Lietuvoje. Deja, deja. Lietuva, kaip ir visos kitos nacionalinės valstybės, yra parazituojama "dievo išrinktaisiais" save laikančių transnacionalinių koorporacijų šeimininkų-globalistų tinklo. Nei viena atskira valstybė nėra pajėgi atsilaikyti prieš tą bedvasį monstrą kontroliuojantį daugiau nei pusę visų pasaulio resursų. Išsivaduoti iš jo nelaisvės būtų įmanoma tik suderintai ir sutartinai veikiant daugumai nacionalinių valstybių.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2015-12-22 12:38

    Teisingas, logiškas straipsnis, laisvės idėja visada egzistuoja, kada esi nelaisvėje, taip ir Sąjūdis susikūrė visi daugiausiai skirtingi bet kalėjime, todėl kryptis viena, tad ir pabėgome, pro apgriuvusius kalėjimo vartus, o laisvėje elgiamasi kas sau, nepriklausomybė jau kitas požiūris, jis visiškai skirtingas nei Laisvė, tik vienas svarbus momentas labai priklausysi, lengvai prarasi laisvė.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item