Vygantas Malinauskas. Pagarba religiniams simboliams - tai pagarba žmogui

Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje deklaruojama asmenų lygybė ir įsitikinimų laisvė, tači...

Gyvename sekuliarioje visuomenėje, kurioje deklaruojama asmenų lygybė ir įsitikinimų laisvė, tačiau paradoksaliai religinėms pažiūroms neretai tenka kovoti už teisę viešai reikštis ar tikėtis kitų pagarbos. Daug dažniau religija viešojoje erdvėje prisimenama visai dėl kitų priežasčių. Viena jų – sakralinių simbolių pasitelkimas reklamai. Nors daug ką tai piktina, kiti nuoširdžiai nemato čia nieko blogo. Kodėl tikintys žmonės taip jautriai reaguoja į laisvą sakralių simbolių interpretavimą? Kokios teisinės normos reguliuoja panašų naudojimą mūsų šalyje? Į šiuos klausimu plačiau atsako teisininkas Vygantas Malinauskas, teisiniais klausimais atstovaujantis Lietuvos vyskupų konferencijai.

Manau, galime teigti, jog krikščionybė yra svarbi nemažos dalies Lietuvos gyventojų tapatybės dalis. Kita vertus, išaugo karta žmonių, kuriems religiniai ženklai neturi jokio ypatingo „krūvio“, tėra viena iš daugelio žmogiškos kultūros apraiškų, tad ir religinių simbolių naudojimas ne pagal paskirtį jiems nesukelia problemų. Kaip šį aspektą reguliuoja mūsų šalies teisėtvarka?

Šiuo metu Lietuvoje teisiškai saugoma pagarba tam tikroms sakralioms vietoms. Yra nuostatos, kurios kalba apie pagarbą sakralumui, numato tam tikrus draudimus, apribojimus tą sakralumą pažeisti. Tačiau kalbant apie religinius simbolius, teisinė apsauga yra itin silpna, ji nėra konkreti ir aiški.

Reklama siekia laimėti potencialių klientų dėmesį, ieškodama vis naujų būdų sukrėsti, šokiruoti kuo didesnį žmonių skaičių, siekdama vienintelio tikslo – pelno. Religiniai motyvai tam labai tinka. Kokios normos reguliuoja viešai skelbiamą reklamą? Ar jos pakankamos ir ar jų paisoma?

Pagal Reklamos įstatymą draudžiama reklama, jeigu joje kurstoma religinė, tautinė, rasinė, lyčių, socialinė neapykanta ar diskriminacija. Taip pat jeigu šmeižiama ar dezinformuojama. Tad jeigu reklama, pavyzdžiui, skatintų kaip nors nekęsti tikinčiųjų ar juos diskriminuoti, būtų draudžiama. Kitas Reklamos įstatymo punktas kalba apie tai, jog reklama draudžiama, jeigu pažeidžia visuomenės moralės normas. Kyla klausimas: ar sakralinių simbolių naudojimas reklamoje, arba jų naudojimas iškraipytai, ar su pašaipa pažeidžia visuomenės moralės normas? Atsakymas į šį klausimą nėra visiškai aiškus. Jei Lietuvos Vyskupų konferencija nuspręstų paduoti į teismą reklaminę kampaniją, per kurią, pavyzdžiui, dizainerio sukurtus drabužius reklamuoja Jėzus ir Marija, dar neaišku, ar teismas įžvelgtų čia visuomenės moralės principų pažeidimą.

Šiuo atžvilgiu įstatyme nėra aiškių nuostatų, kurios draustų viešojoje erdvėje naudoti tikėjimo ar kitus tikintiesiems brangius simbolius.

Šią vasarą Vyriausybė svarstė Reklamos įstatymo projekto pakeitimą, kuris bus pateiktas Seimui. LVK kreipėsi į Vyriausybę su siūlymu įstatymo 4 straipsnį papildyti nuostata, kuria būtų draudžiama reklama, niekinanti ar iškraipanti religinius simbolius. Tačiau tiek Ūkio ministerija, kuri rengė šį įstatymo pakeitimo projektą, tiek Vyriausybė siūlymui nepritarė, motyvuodami tuo, kad jau yra nuostata, kuria draudžiama reklama, kuria pažeidžiami visuomenės moralės principai.

Sąvoka „visuomenės moralės principai“ yra labai plati, ją galima labai plačiai interpretuoti. Vienam gali atrodyti, kad principai pažeidžiami, kitam, jog nepažeidžiami. Atlikus apklausą gali paaiškėti, kad 90% visuomenės mano, jog reklama tinkama. Bet ar tai reikštų, kad jeigu 10% visuomenės šie simboliai yra labai brangūs tikėjimo ženklai, ar vien todėl, kad jų yra 10%, kiti gali į tai nekreipti dėmesio?

Atsižvelgti į kitų visuomenės narių religinius jausmus – nauja ir gan netikėta pareiga, iškilusi sekuliarioje, daugiakultūrėje ir daugiatautėje visuomenėje, kokia šiuo metu vis labiau tampa ir Lietuva. Koks šios tolerancijos pamatas? Ką iš esmės gina ar įtvirtina įstatymas, įtvirtindamas pagarbą žmogaus religiniams įsitikinimams?

Kai kalbama apie deramą ar nederamą simbolių naudojimą, dažniausiai teigiama, kad ginami žmonių jausmai. Keliamas klausimas, ar elgesys įžeidžia kitų jausmus, ar neįžeidžia ir pan. Manyčiau, svarbiau yra ne jausmai, o tam tikras visuomenės bendrasis gėris. Įprasta, jog tam tikri valstybingumo simboliai turi būti viešai gerbiami. Tai ne todėl, kad gali kilti jausminė reakcija – žinoma, ji kyla kaip pasekmė. Simboliai yra gerbiami, nes jie yra bendrojo gėrio dalykas. Kiekviena visuomenė turi dalykų, kurie yra brangūs ir šventi. Bendruomenei svarbu, kad tie dalykai išlaikytų tokį statusą. Tai yra jos identiteto dalis ir būtent todėl yra gėris, kurį saugo įstatymai.

Pavyzdžiui, įstatymai neleidžia nepagarbiai elgtis ar tyčiotis iš Lietuvos trispalvės. Žinoma, toks pasityčiojimas sukeltų ir jausminę reakciją, tačiau pirmiausia mintis yra ta, kad pagarba valstybingumo simboliams yra tam tikro bendrojo gėrio dalis. Kadangi mūsų visuomenėje yra daug tikinčių žmonių, tad jiems brangių simbolių gerbimas yra bendrojo gėrio dalis.

Lygiai taip pat žmonės gerbia ir brangina jiems brangius asmenis, juk kiekvienam normaliam žmogui gali būti brangūs jo tėvai, seneliai ar kiti artimi žmonės. Žmogui juk būtų skaudu, jei kas nors paimtų jam brangaus asmens portretą ir iš jo tyčiotųsi.

Lietuvoje yra įvairių religinių mažumų, kurios turi savo religinius simbolius. Faktas, kad jie sudaro mažumą, nereiškia, jog visuomenė juos turi mažiau gerbti.

Neretai ore tvyro gal garsiai ir neišsakomas klausimas: ar religija išvis teisėtai pretenduoja į pagarbą?

Kai kalbame apie tai, ar apskritai turi būti gerbiama religija, turėtume sutikti, kad visos pažiūros turėtų būti gerbiamos. Galiu gerbti žmogų, kuris laikosi, tarkim, komunistinių pažiūrų, bet nebūtinai gerbiu tą ideologiją, jo pažiūras. Tai du skirtingi dalykai.

Tačiau, kai tu niekini su tikėjimu susijusius dalykus, kartu niekini ir patį žmogų. Gali negerbti religijos, būdamas laisvamanis ar ateistas, ar agnostikas, bet nereiškia, kad gali tyčiotis iš to, kas brangu tikinčiajam. Pagarba religiniams simboliams yra labai glaudžiai susijusi su pagarba žmogui, tai nėra kažkas kita.

Jei kas nors tyčiojasi iš tavo tėvo paveikslo, jį pakabina ar dergia, tu priimi tai kaip pasityčiojimą ne vien iš tėvo, bet ir iš tavęs. Kiti gali netikėti, kad Kristus yra Dievas, jog apskritai egzistuoja Dievas, bet jeigu tu žinai, kad yra žmonių, kuriems Kristaus asmuo yra brangus, gal brangesnis nei tėvas ar motina, ar tu laikysi save padoriu žmogumi, jie leisi tyčiotis iš jų?

Pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse yra straipsniai apie užsienio valstybės, ES ar tarptautinės organizacijos simbolių išniekinimą. Kas nuplėšė, sulaužė ar kitaip subjaurojo kitos valstybės herbą ar pan., baudžiami atitinkamomis bausmėmis. Kodėl tie dalykai yra baudžiami? Mintis yra ta, kad, paniekindamas tos valstybės simbolius, paniekini pačią valstybę. Kažkodėl Lietuvos įstatymų leidėjai nusprendė, kad toks elgesys neturi būti toleruojamas, bet lygiai tas pat turėtų galioti ir religijai.

Jei profaniškai naudojami su religija susiję dalykai, turintys visiškai sekuliarią reikšmę, tai viskas aišku. Tačiau jeigu reklamai imami labai tiesioginiai religiniai įvaizdžiai, pavyzdžiui, Dievo atvaizdas, kryžius ar tam tikras religinių apeigų vaizdavimas ir tai daroma pasityčiojant, naudojant visiškai savanaudiškiems tikslams, siekiant naudos ir pelno, tai nepateisinama.

Žinoma, reikia skirti kritiką nuo pasityčiojimo. Gali kritikuoti žmones, pažiūras, bet kiekvienas sveiko proto žmogus skirs, kur yra kritika, o kur tyčiojimasis ir žeminimas. Vienas dalykas yra religijos kritika ar kokios nors ideologijos, sakykim, viešumoje demonstruojamos karikatūros, kurioms, beje, taip pat yra tam tikros ribos. Reklamos atveju, tu paimi tam tikrus religinius simbolius, žinodamas, kad tie, iš kurių tyčiojiesi, yra mažuma, bent jau reaguos mažuma, ir jie nesutrukdys tau uždirbti pelno, nes daugumai patiks toks pasišaipymas. Manau, visiems aišku, kad tai ribų peržengimas. Čia kalbama apie pagarbą žmogui.

Religinė simbolika labai paveiki, ir tuo neretai pasinaudoja, pavyzdžiui, politikai ar savo įvaizdį kuriantys šou verslo atlikėjai. Dažnai sakralumas pasitelkiamas siekiant šokiruoti šiuolaikiniame mene. Ar nereikėtų daugiau aiškumo šioje srityje? Ar prasminga tai reguliuoti teisinėmis priemonėmis?

Simbolis gali būti nebūtinai vien atvaizdas ar paveikslas, bet ir žodžiai, jų junginys. Lietuvos įstatymai, pavyzdžiui, neleidžia pavadinime vartoti žodžio „katalikų“ be Lietuvos Katalikų Bažnyčios oficialaus patvirtinimo. Negali atsirasti, pavyzdžiui, katalikų partija ar kažkoks judėjimas, negavęs Bažnyčios patvirtinimo. Žinoma, čia kalbama labiau apie tapatybės išsaugojimą, kad, prisidengus katalikų vardu, nebūtų klaidinami žmonės.

Dėl simbolių naudojimo partijų atributikoje, klausimas yra sudėtingesnis. Jei kokia nors partija nuspręstų savo simbolikoje panaudoti kryžių, galėtų sakyti, kad, tiesa, jis yra krikščioniškas ženklas, bet kartu ir tiesiog Vakarų civilizacijos paveldo dalis, tad vargu ar galėtume jai tai uždrausti. Žinoma, kitas reikalas, jei naudotų Kristaus atvaizdą, ar, tarkim, reklaminiame plakate vaizduotų politikus laiminantį Jėzų, tuomet jau būtų visai kitas kontekstas. Visada yra tam tikros ribos.

Taip pat ir meno pasaulyje – pirmas testas, ar tam tikras elgesys leistinas, ar ne, tai paklausti savęs, ar tyčiojiesi iš to, kas kitiems yra brangu, ir ar jie tą  pasityčiojimą priims kaip į juos nukreiptą? Priima kaip pasityčiojimą ne todėl, kad jie emociškai nestabilūs, bet yra protingas pamatas manyti, jog paliečiama svarbi jų tapatybės dalis.

Kokios sankcijos numatytos už simbolių vartosenos pažeidimus, ar jos taikomos?

Pagal mūsų šalies teisę, įvairūs įstatymai numato skirtingas sankcijas, atsižvelgiant į reikalo pobūdį. Vienos sankcijos taikomos, jeigu tai susiję su nepilnamečių apsauga, kitos – jeigu informacija pasirodo visuomenės informavimo priemonėse, trečios, jeigu pasirodo reklamoje, dar skiriama, ar tai alkoholio, ar maisto prekių, ar kitų dalykų reklama. Nėra vieno įstatymo ar vienos institucijos, kuri prižiūrėtų, ar nėra tyčiojamasi iš religinių simbolių. Kompetencija padalinta tarp įvairų institucijų, sankcijos – taip pat įvairaus dydžio. Bet kuriuo atveju jos tikrai nėra tokios, dėl kurių kartais nebūtų galima susigundyti reklamos tikslais iš ko nors pasityčioti.

Tikriausiai visi prisimename atvejį, kai buvo atšaukta „Kalnapilio“ alaus gamintojų reklama, kurioje buvo panaudotas Rūpintojėlio simbolis. Būta ir kitų atvejų, kai, pavyzdžiui, reklama kompromitavo pareigūnų įvaizdį ir pan.

Sakyčiau, pastaruoju metu viešojoje erdvėje suintensyvėjo religijos pašaipa. Gali pagalvoti, kad yra bandomos tam tikros ribos. Kartais tie pavyzdžiai, atrodo, visai nekalti. Pavyzdžiui, prieš kurį laiką žiniasklaidoje buvo skelbiama apie tai, kaip viena senolė nevykusiai bandė restauruoti Jėzaus atvaizdą. Žinia kaip niekad ilgai kabėjo žiniasklaidoje, tarsi mėgaujantis, gal be jokios blogos valios, tačiau išdarkytu Kristaus atvaizdu. Arba reklama „Kasdienės picos duok mums šiandien“, o dar nuolaida – „6,66%“, kai visiems aišku, jog tai irgi pašaipa: iškraipomi maldos žodžiai, kurie, beje, taip pat yra religinis simbolis, ir dar sugretinami su demonišku simboliu.

Festivalis „Sirenos“ atrodo bando išprovokuoti tikinčiuosius kontroversišku spektakliu. Taip ir nesulaukę protestų, patys vaidina protestuojančius tikinčiuosius. Ne tai, kad religija nėra branginama, bet tapo sistemingo pasityčiojimo objektu. Menininkai, jeigu galima juos taip vadinti, bando parodyti meną, siekdami kuo skaudžiau užgauti tikinčiam žmogui brangius dalykus.

Ar Katalikų Bažnyčia yra išsakiusi oficialų protestą dėl panašių atvejų?

Dėl kai kurių reklamų buvo kreiptasi, ir kol kas dar vyksta procesas. Pirmiausia kreipiamasi gražiuoju, nes žmonės dažnai tikrai ne iš blogos valios, o iš elementaraus nesupratimo peržengia tam tikrą ribą. Jeigu tai nepadeda, tuomet bandoma kreiptis į tam tikras institucijas.

Grįžtant prie įstatymo formuluotės apie visuomenės moralės principų pažeidimą, tenka konstatuoti, jog kai visuomenė lieka abejinga, o piktinasi vien Lietuvos vyskupų konferencija, tai gali būti interpretuojama, kad tai nepažeidžia visuomenės moralės principų, o nepatinka vien vyskupams.

Kokie būdai, Jūsų manymu, tinkamiausi išreikšti savo nepritarimą?

Savo protestą visuomenei derėtų išreikšti racionaliai ir intelektualiai. Kartais susidaro įspūdis, jog kai kurie dalykai yra daromi tam, kad sukeltų „davatkišką“ pasipiktinimą minios, kuri reaguoja vien emociškai. Pavyzdžiui, apie Paryžiuje kilusią pasipiktinimo bangą dėl spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ buvo pašaipiai atsiliepta, pacituojant Šventąjį Raštą: „Jiems atleidžiame, nes jie nežino, ką daro.“

Man atrodo, kad geriausias protestas yra netylėti ir rašyti kontroliuojančioms institucijoms. Kiekvienas pilietis, pamatęs reklamą, kuri, jo nuomone, pažeidžia tam tikrus visuomenei priimtinus moralės principus, gali rašyti Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Ji privalo skundus apsvarstyti, į juos atsižvelgti. Jeigu tarnyba gautų pora šimtų nusiskundimų, tikrai privalėtų į juos atsižvelgti.

Kitas svarbus dalykas, mano galva, yra intelektualų pasisakymai viešoje erdvėje. Reikia autoritetų, kurie parodytų, jog rimto žiūrovo dėmesio nevertas menas, kurio „kokybės“ rodiklis yra tai, kiek jis sugeba šokiruoti žiūrovą, o tam šokiravimui reikia pasityčioti iš kitiems žmonėms brangių dalykų.

Paskutinė priemonė yra ir masinis protestas, bet visada geriau, kad jis nebūtų vien emocinis, bet remtųsi racionaliu pagrindu, siektų apginti tai, kas žmogui brangu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė


Susiję straipsniai

Vygantas Malinauskas 3480560001119397571

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item