Valdas Rakutis. Šauktinių grąžinimas yra natūralus dalykas (II)

Seimas visai neseniai pritarė naujam – šauktinių sugrąžinimo 5-iems metams – įstatymui. Visuomenėje ir žiniasklaidoje verda diskusijos kariniais klausimais, tačiau kodėl pradėta diskutuoti tik dabar, nors karo pavojus niekada nebuvo dingęs? Ar šalies gynybai pakaks, kad šauktiniais taps tik ištraukusieji „loterijos bilietą“, o galbūt reikėtų tai paversti visų jaunuolių, baigusių vidurinę mokyklą, vyriškumo ir patriotizmo kalve? Galiausiai, kiek reikia laiko atsilaikyti, kad NATO galėtų ateiti į pagalbą? Apie tai diskutuosime su istoriku, Lietuvos karo akademijos profesoriumi Valdu Rakučiu. Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 20 val. „Laisvosios bangos“ radijuje.

Pirmąją laidos dalį galite rasti čia.

– Teko girdėti teiginį, kad šiandienos karai paremti mūšiais miestuose. Ar karai su realiais frontais laukuose jau išnyko ir mes turime kovoti tik dėl miestų? 

– Pirmiausia, per pastaruosius 200 metų labai padaugėjo gyventojų, ir dabar didelę dalį teritorijos valstybėse sudaro būtent gyvenvietės. Todėl natūralu, kad karas jose ir vyksta, nes didžiųjų miškų jau nebeliko, vietoje jų atsirado keliai ir kiti panašūs dalykai. Kita priežastis, kodėl mūšiai vyksta miestuose, tai todėl, jog miestuose gynėjas turi daug daugiau šansų apsiginti nei atvirame lauke, kuriame naudojamos modernios žvalgybos ir kitos priemonės. Sugriautas miestas yra kažkuo panašus į seną sugriautą tvirtovę ar pilį, nes jose sėdintys gynėjai gali sėkmingiau sulaikyti priešo judėjimą. Ryškiausias pavyzdys yra Grozno šturmas prieš beveik 20 metų (1996 m.), kada čečėnai sugebėjo apsiginti nuo reguliariosios Rusijos kariuomenės. Panašius atvejus matome Irake ir kitose vietose, kuomet gynėjai gali pasislėpti, daryti išpuolius bei kuomet nėra aiškios fronto linijos, galima veikti požeminėse komunikacijose. Štai kodėl sugriautas miestas tam tikra prasme yra kaip tvirtovė, nes sulaiko priešo judėjimą. Todėl natūralu, kad reikia ruoštis kariauti miestuose, ir didžiausia tikimybė, jog būtent taip ir įvyks. Kautis lygioje vietoje nėra jokių šansų. 

– Kaip vertinate savanoriškas organizacijas, pavyzdžiui, „Šaulių sąjungą“, ir kokią įtaką jos gali padaryti organizuojant krašto gynybą?

– Aš manyčiau, kad savanoriškos organizacijos dar tikrai nėra išvysčiusios savo pajėgumų. Tam yra objektyvios ir subjektyvios priežastys. Viena vertus, niekada neatrodė, kad savanoriškos organizacijos yra tokios svarbios, nes, tarkime, skautų organizacijoje į karinį rengimą buvo nuolat žiūrima kreivai, siejant tai su militarizmu. Iš kitos pusės, kariuomenės vadovybei irgi nelabai rūpėjo tos visuomeninės organizacijos, svarbu buvo, kad yra ir kažką daro, tačiau prašymo veikti konkrečiai nebuvo. 

Šiandien yra galimybė labiau mobilizuotis, rimčiau pažiūrėti į savo programą, ko ir kaip joje yra mokoma. Aš manau, kad šių organizacijų reikšmė tolydžio augs, bet tai labai priklauso nuo tų pačių žmonių organizacijose bei jų vadovybėse – kiek jie norės ir kiek jie galės mobilizuoti savąsias organizacijas. Kai kurie vadovaujantys žmonės įpranta žiūrėti į šias organizacijas kaip į savo nuosavybę. Tarkime, skautų Lietuvoje dabar yra kokie 4 tūkst., o prieš karą buvo 16 tūkst. Tuo metu tai buvo valstybinė organizacija su užsakymais ir rėmimu, gal jai tai iš dalies neišėjo į naudą, bet šiaip ar taip, tai buvo rimta organizacija. O dabartinė skautų organizacija yra likusi šone, bet manau, kad jų reikšmė ateityje tolydžio augs.

– Ar Lietuvos mokyklose reikėtų stiprinti patriotinį ir karinį ugdymą, kad neplistų pacifistinės, liberaliosios idėjos?

Mokykloje turi būti įvairių idėjų, kaip ir pacifistinių bei liberalių, nes nuo to priklauso krašto sėkmė, tam tikru laikotarpiu jos gali būti labai svarbios. Bet štai paminėtas karinio ir patriotinio ugdymo rengimas buvo visai nunykęs, o išliko tik atskirose mokyklose, kur mokytojai turi stipresnę motyvaciją, ir to akivaizdžiai neužtenka. Kalbant apie patriotinį ir karinį auklėjimą, reikėtų šias kryptis atskirti, o sąvoka „karinis auklėjimas“ tam tikra prasme nėra teisinga. Jaunimo iki 18-os metų, tikrąja to žodžio prasme, kariškai ruošti nereikia – šaudyti ar atlikti karines operacijas mokyti nereikėtų. Bet yra tokios veiklos, kurios gali palengvinti vėliau žmonėms integruotis į kariuomenę. Kokios tai veiklos? Fizinis rengimas, kuris mokyklose buvo paliktas savieigai, kad tik praleisti laiką žaidimų aikštelėje, nors reikia žmogų ruošti visapusiškai per įvairias sporto šakas, šachmatus. Tarp kitko, šachmatai yra pirmasis karo simuliatorius, naudotas jau senovės Indijoje, nes figūros vaizduoja to laikotarpio karinę techniką. Kitos sporto šakos turėtų ypatingai žmogų ruošti ištvermei, nes ištvermė yra pagrindinis dalykas, kuris kariuomenei yra reikalingas.

Kita dalis, kurią galima priskirti kariniam rengimui, tai yra žmogaus išgyvenimas gamtoje. Jis turi mokėti pasirūpinti savimi: pasigaminti valgyti, įsisiūti sau sagą ir pan. Jei asmuo neturi šių įgūdžių, jam kariuomenėje būna labai sunku. Dar labai svarbu, kad žmogus išmoktų dirbti komandoje, kuomet vardan bendro tikslo reikia atsisakyti savo individualių tikslų. Reikia mokėti padėti kitam ir paprašyti kitų pagalbos bei mokėti susiburti į kompaniją, nes pas mus yra daug individualistų. Tai nėra blogai, tačiau tokiems asmenims kariuomenėje būna itin sudėtinga. Reikia, kad šituos dalykus ir vertybes žmogus gautų iš mokyklos. Vertybinis pagrindas, kuomet žmogus žino, kas yra Tėvynė ir kaip sudaryta šeima. Visi šie reikalai pavadinti kariniu rengimu, nors tokiu nėra. Iš tiesų tai yra pilietinis rengimas, kartu įvedant dalykus, kurie reikalingi kariuomenei. Žmogus turi žinoti, kas yra kariuomenė ir kam ji reikalinga. 

O štai patriotinis rengimas yra skirtas tam, kad asmuo norėtų kažką daryti vardan savo tautos. Ir merginos patriotiniame ugdyme turėtų dalyvauti, visi turi išmokti vėliavą pakelti, giedoti himną ir padėti vieni kitiems sunkią valandą. Tokie dalykai susiję su kaimynyste, su lokaliniu – savo krašto ir miesto – patriotizmu. Patriotinis rengimas rišasi su kariniu, bet yra skirtingi dalykai. Nereikia iš pilietinio rengimo per mokyklinius vadovėlius išoperuoti karinės dalies. Tai yra pilnutinis žmogaus vystymas, kuomet reikia išmokti gyventi ir gerais, ir blogais laikais. 

– Norėtųsi pereiti prie informacinio karo. Rusija skleidžia realybės neatitinkančią istorijos versiją per televizijos kanalus, Baltarusija stengiasi pasiglemžti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir paversti ją vien sava. Ar Lietuva pralaimi informacinį karą prieš tas valstybes? Jei taip, kaip galėtume atstatyti savo pozicijas?

– Baltarusijos atveju gal nėra taip tragiška, nes pastarieji ne tiek mus puola ar bando pavogti mūsų istoriją, o tiesiog konstruoja savo pasakojimą ir yra apsisprendę pagrindu laikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją. Jie nesijaučia šitaip einantys prieš mus, bet galvoja apie save. Baltarusiai turi tam teisę, nes LDK gyveno ir jų žmonės. Teko su jais bendrauti, todėl sakydavau juokais, kad gerai daro, konstruodami savąją LDK istorijos versiją – kuo daugiau lietuvių, tuo smagiau. Tik svarbu, kad neužmirškit ir mūsų, nes jų konstrukcijose kartais mums nepaliekama vietos. Kaip ir lietuvių konstrukcijose baltarusiams nelieka vietos. Šioje vietoje reikėtų su jais kalbėti ir nemanyčiau, jog baltarusių identitetas yra toks beviltiškas. Žinoma, pavojų kyla ir konflikto atveju toji istorija galėtų būti panaudota prieš mus, tačiau jei konflikto nebus – tai mes su baltarusiais susitarsime. 

Kalbant apie Rusijos informacinį karą, paskutiniu metu jis buvo ganėtinai nuožmus, todėl gerai, kad sujudome apie tai kalbėti. Tačiau reikėtų ne tik kalbėti, bet ir daugiau veikti, nes tai yra melu pagrįsta informacija. Visos tautos viena apie kitą turi įvairias nuomones ir skirtingai traktuoja tuos pačius įvykius – tai yra normalu. Bet dabar vyksta nebe normalūs reiškiniai, tiesiog masiškai neigiami akivaizdūs dalykai, todėl turime gintis, tai ir darome. Manau, jog mes nepralaimime to karo. Mūsų didžiausia problema yra ta, kad Lietuva greičiau yra administruojama, bet ne valdoma. Paprasčiausiai trūksta adekvačių sprendimų – laiku ir vietoje. Manau, situacija taisosi ir atsiranda tokie sprendimai kaip šauktinių kariuomenė. Tai rodo, kad po truputėlį sveikstame nuo per didelio prisirišimo prie išankstinio planavimo ir dėl to tame informaciniame kare mes palaikome tam tikrą pusiausvyrą, kuri yra visai neblogas rezultatas. Netgi kažkuria prasme laimime šį karą, nes tas melas yra tiek akivaizdus, kad žmogus, pamatęs tai, iš karto supranta, kad meluojama. Pavyzdžiui, Putino kalbėjimas apie karių skaičių, kas matoma labai akivaizdžiai. Taip kad informacinis karas eina į pabaigą ir mes jį visai neblogai čia sukariavome.

– Atrodytų, jog paprasti piliečiai suvokia, kad rusiškos televizijos transliuoja melagingas versijas, bet Lietuvos  televizija nekuria savos, lietuviškos politinės sąmonės tarp piliečių. Ar rimtų, aktualių politinių laidų Lietuvos televizijose ir internetiniuose portaluose nebuvimas leidžia lengvai plisti prorusiškai propagandai? 

– Sakyčiau, kad dabar mes teisingai darome, o prieš tai nieko nenuveikėme. Anksčiau vienintele valstybės reklama buvo alaus ir degtinės reklama. Žiūrėkit, kaip norit, bet tik ten buvo valstybiniai simboliai, tik ten buvo patriotiniai šūkiai ir ilgą laiką mes bijojome kalbėti apie patriotizmą, lyg tai kažkam trukdytų. Tai yra postmodernizmo sapno, trūkusio gerą dešimtmetį ir gal net daugiau, tam tikros pasekmės. Niekad nereikia mestis į tam tikrus kraštutinumus, bet visą laiką tam patriotiniam arba valstybiniam ugdymui reikia skirti tinkamą dėmesį. Kai atsisakome tai daryti, atsiranda nepilnavertiškumo kompleksai. Jei užsienyje vyksta kažkas gero, tai ir pas mus tai galima įgyvendinti, bet kad mes patys kažką sukurti stengtumėmės – tai to padaryti negalime. 

Su nepilnavertiškumo kompleksu turėjome kariauti žymiai anksčiau, o dabar pusiausvyra nebloga atsiranda, tik tai reikia daryti profesionaliai. Yra dabar ir istorinių laidų, bet pastarosios laidos protingesniam, išmintingesniam žmogui kalba lyg apie kažką, kas neegzistavo. Bet juk istorija yra realybė, kuri buvo užfiksuota anksčiau, ir reikėtų populiariomis laidomis žmonėms paaiškinti, ką tai reiškia šiandien. Žingsnis po žingsnio žmonės turės tuos tvirtesnius pagrindus. Kodėl lenkai yra atsparesni informaciniam karui? Todėl, kad jų mokykla visada formavo stiprius pilietinius, patriotinius pagrindus. Jie mokėsi tam tikrus lenkiškus literatūrinius kūrinius analizuoti, o pas mus tai tarsi atsieta ir neegzistuoja. Čia gal net nuo XIX a. Rusijos imperijos tradicijų, kada inteligentai su krašto gynyba nieko bendro turėti negalėjo, o juk tai yra vienas ir tas pats.

– Tai ar pritartumėte Seime siūlytam, bet atiduotam taisyti Tautos istorinės atminties įstatymui?

Žinoma, kad aš pritarčiau šiam įstatymui. Tik nenorėčiau nuteisti tos kitos pusės, kuri buvo prieš tą įstatymą, nes labai aiškiai suprantu jų argumentus. Iš tikrųjų, mokslininkui neturi būti varžymų, ieškant teisybės ten, kur jam atrodo, kad ji yra. Jie gali abejoti susiformavusiais stereotipais ir jais privalo abejoti, jie turi daryti teorinius konstruktus, nes jų tikslas atrasti tiesą. Bet praktiškai gyvenant valstybėje sunkiai pavyksta kvestionuoti pamatinius dalykus, vertinimus arba daryti tai, iki galo to neįrodžius. Mokslininkų tikslas yra formuoti tam tikrus tautos pagrindus ir mokytojai turi turėti aiškų supratimą. Ilgą laiką buvo tokia tradicija, kad pati mokykla spręsdavo, iš kokių vadovėlių reikės mokytis. Tuos vadovėlius rašė, kaip kam išėjo, ir, manyčiau, tai nėra teisinga. Mokykloje žmogus turi gauti tam tikrus stiprius ir aiškius įvykių vertinimo pagrindus. Aišku, jau universitete jis sužino įvairiausių kitų detalių arba tam tikrame būrelyje gali skaityti daugiau informacijos, tačiau kaip žmogus turi gauti tam tikrus dorinius pagrindus – kas yra gerai ir blogai – taip turi gauti ir istorinius pagrindus. O vėliau jau bus galima žiūrėti ir analizuoti, nes kitaip susidaro tuštuma, ir į tą tuštumą, informacinių karų metu galima pripūsti visokių nesąmonių. Reikia žinoti pagrindinius faktus, įvykius, o Tautos istorinės atminties įstatymas iš esmės ir kalba apie tų pagrindų formavimą – kas yra valstybinės šventės ir kaip jas švęsti. Valstybinio požiūrio ir taikymo demokratijoje reikėtų mokytis iš senovės graikų, bet ne iš dabartinės Vakarų Europos.