Valdas Rakutis. Šauktinių grąžinimas yra natūralus dalykas (I)

Seimas visai neseniai pritarė naujam – šauktinių sugrąžinimo 5-iems metams – įstatymui. Visuomenėje ir žiniasklaidoje verda diskusijos k...


Seimas visai neseniai pritarė naujam – šauktinių sugrąžinimo 5-iems metams – įstatymui. Visuomenėje ir žiniasklaidoje verda diskusijos kariniais klausimais, tačiau kodėl pradėta diskutuoti tik dabar, nors karo pavojus niekada nebuvo dingęs? Ar šalies gynybai pakaks, kad šauktiniais taps tik ištraukusieji „loterijos bilietą“, o galbūt reikėtų tai paversti visų jaunuolių, baigusių vidurinę mokyklą, vyriškumo ir patriotizmo kalve? Galiausiai, kiek reikia laiko atsilaikyti, kad NATO galėtų ateiti į pagalbą? Apie tai diskutuosime su istoriku, Lietuvos karo akademijos profesoriumi Valdu Rakučiu. Laidos klausykitės kiekvieną pirmadienį, 20 val. „Laisvosios bangos“ radijuje.

Pirmoji pokalbio dalis.

– Kaip vertinate šauktinių kariuomenės dalinį grąžinimą ir visą šauktinių atrankos sistemą?

– Aš manau, kad šauktinių kariuomenės grąžinimas yra labai natūralus dalykas, nes nelabai čia buvo ir didelių alternatyvų. Kadangi ankstesnė sistema neužtikrino kariuomenei reikalingo karių skaičiaus, jis pasiekė tam tikrą kritinę ribą ir reikėjo imtis priemonių – todėl pasirinktas, manau, natūralus sprendimas. Bet šauktinių kariuomenė arba visuotinės karo prievolės sistema, kaip ją reikėtų vadinti, yra atsiradusi XVIII a. pabaigoje ir, ko gero, yra viena efektyviausių sistemų, skirtų savo valstybės gynimui. Tuomet profesionalų kariuomenė yra reikalinga tiems kraštams, kuriems nekyla tiesioginis pavojus, tačiau siekiant užtikrinti savuosius interesus. 

Tai šitos komplektavimo formos ir priklauso nuo šitokių, labai konkrečių ir realių, dalykų. Ir kadangi, sakykim, 2007-2008 metais to pavojaus niekas neįžiūrėjo Lietuvai, kalbėta daugiau apie misijas, kurių turėjo tik daugėti, tai tas priimtas sprendimas atrodė natūralus. Žinoma, karo istorikams ir tada tai kėlė daug abejonių todėl, kad mes nematėme tokių jau didelių saugumo garantijų. Kitas dalykas – tai gal per greitai vykdoma reforma, nes nebuvo apskaičiuotos įmanomos neigiamos pasekmės. Kartu ekonominė krizė kirto stipriai per finansavimą, nes keičiant sistemas iš vienos į kitą reikia tikrai daugiau pinigų, o jų buvo skirta mažiau, ženkliai mažiau. Ir tokiu atveju išėjo taip, kad toji sistema tiesiog nesuveikė, bet tai nėra žingsnis atgal. Tiek patys kariškiai, kiek teko su jais bendrauti, optimistiškai žiūri į pasikeitimus ir vertina gerai tai, kad nutrūko sena tradicija ir dabar atsiras nauja tradicija ant geresnio pagrindo. Kadangi senoje sistemoje buvo daug visokių ydų ir tikimąsi, kad naujoji sistema bus daug švaresnė, patriotiškesnė ir efektyvesnė.

– O ką, Jūsų manymu, reikėtų tobulinti? Ką reikėtų padaryti kitaip, nei prieš tai buvusioje sistemoje?

– Pagrindinis trūkumas anos sistemos buvo tai, kad į kariuomenę daugiausiai atėjo žmonės tikrai ne iš elito ir net ne iš viduriniojo visuomenės sluoksnio. Daugiausiai atėjo žmonės iš kaimo vietovių, labai daug iš Rytų Lietuvos, o kaime karinė tarnyba yra užskaitoma. Na, o mūsų tautinės mažumos – tiek rusai, tiek lenkai – jiems karinė tarnyba buvo labai svarbi ir jie tradiciškai į ją eidavo. Tuo metu vadinamasis „pažangus jaunimas“ kariuomenės nelaikė reikalingu dalyku ir siekė jos išvengti vienais ar kitais būdais. 

Ši situacija nėra gera, nes į kariuomenę negali ateiti labai paprasti žmonės, kadangi tai formuoja ir karininkų įsivaizdavimą apie kareivius kaip mažai gebančius ir šitaip apie visą sistemą susidaro neigiamas įspūdis. Į kariuomenę turi eiti visų visuomenės sluoksnių žmonės ir netgi ypatingai turi ateiti iš elito, dėl to, kad pastarieji vėliau daro karjerą valstybės tarnybose, tampa Seimo nariais ir apskritai žmonėmis, nuo kurių priklauso krašto likimas. Ir jeigu jie neturi supratimo apie krašto gynybą, tai dažnai į ją žiūri su tam tikru nepasitikėjimu ir taip priveda prie gana keistų finansavimo mažinimo ir kitų sprendimų, kurie vėliau sukelia tikrai didelių problemų. Seimo nariai turi suprasti visas gyvenimo sritis maždaug vienodai, todėl reikia keisti požiūrį į kariuomenę, kuomet įsivaizduojama, kad į ją eina tik „kaimo durniai“, todėl turi eiti visų sluoksnių žmonės, kuriems reikia pažinti vieni kitus. Negali elitas tik su elitu, o paprasti žmonės su paprastais žmonėmis bendrauti, ir turi matyti, kaip kas galvoja, mąsto bei tuomet galima kalbėti apie tautą. Pastarasis žodis pradeda mirti, lyg tai būtų kažkokia atgyvena, todėl žmonės turi jausti tam tikrą bendrumą ir būti tam tikrose platformose, kur tą bendrumą galima užčiuopti. 

– Įstatyme kalbama tik apie savotišką „loterijos bilietą“ ištraukusius jaunuolius, bet ar Jūs negalvojate, kad šaukiami turėtų visi mokyklą baigę jaunuoliai? Juk tai galėtų būti visų Lietuvos vaikinų vyriškumo bei patriotiškumo mokykla. Ir kaip žiūrėti į tai, kad tik 5-iems metams grąžinamas įstatymas?

– Matote, minėta „loterija“ yra tam tikras kompromisas tarp to, kiek žmonių tinka karinei tarnybai, ir to, kiek tų žmonių reikia kariuomenei. Kartais atrodo, kad kuo daugiau žmonių ateis į kariuomenę, tuo kariuomenei bus geriau, tačiau iš tikro yra ne visai taip. Vietų, ginklų yra tiek, kiek yra. Juk brigada negali būti didesnė negu yra. Sistema suskaičiuoja, kiek yra žmonių, o jaunuolių, tinkančių karinei tarnybai, skaičius svyruoja, todėl tokiu būdu turi būti tam tikras atrankos kriterijus. Aišku, geriausia būtų, jei pačiai kariuomenei būtų leista atsirinkti geriausius – ir ši sistema būtų efektyviausia. Bet tuomet mes negalėsime garantuoti, jog nebus piktnaudžiavimo, kadangi tuomet spręstų žmogaus valia, o ne taisyklės. Kadangi mes gyvename kultūroje, kurioje nepasitikima žmonėmis ir įžiūrima galimybė pasipelnyti, todėl labiau pasitikime „loterijos“ konkursu, pastaroji visiems garantuoja vienodus šansus. Tai čia yra jos pagrindinis pliusas. Net apsidžiaugiau tuo, kad visai neseniai archyve radau faktą, kad XVIII a. naudotas tas pats karių šaukimo metodas, traukiant burtus.

– Žvelgiant į istoriją, į Vasario 16-osios Lietuvą, kurioje paskutiniais tarpukario Lietuvos metais mobilizacijos atveju Lietuva galėjo sutelkti apie 150 tūkst. karių ir, remiantis šiais skaičiavimais, tuo metu galėjo gintis bent 2 savaites. O šiandien Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų štabo viršininkas, pulkininkas Dalius Polekauskas teigia, kad Lietuva teoriškai turi 77 tūkst. parengtojo rezervo, bet iš tiesų yra apie 35-36 tūkst. Taigi, ar šiandieninis Lietuvos rezervas yra pakankamas? Ar lyginant su tarpukariu mes esame geresnėje kovinėje parengtyje ir ar tai yra svarbiausias rodiklis, ruošiantis kariniams veiksmams?

– Žinoma, kad tarpukario Lietuva buvo žymiai geriau pasiruošusi gintis dėl labai paprastos priežasties – dėl to, kad neturėjo sąjungininkų ir galėjo pasitikėti tik savo kariuomene. O priešų turėjo gana aiškių – tai buvo Lenkija ir Vokietija. Todėl normalu, jog valstybė tam ruošėsi, nes kariniai veiksmai buvo dar visai neseniai – prieš kelioliką metų. Žmonės aiškiai suprato, kad lenkai Lietuvoje turi interesų ir tam čia veikė žvalgybos. Todėl buvo skiriamos didžiulės lėšos ir žmonės daug aukojo vardan šitų tikslų. Dabar mūsų situacija yra žymiai geresnė, nes turime stiprių, pasaulinio masto sąjungininkų. Tad natūralu, jog mums reikia skirti ne tiek dėmesio gynybai, kaip reikėjo prieš Antrąjį pasaulinį karą. Na, rezultatas dėl to, aišku, irgi yra prastesnis, jei žiūrėtume objektyviai.

Dabar, ką reiškia rezervas? Ilgą laiką žmonės neturėdavo rezervų. XVIII a. kariuomenės turėjo labai minimalius rezervus, kur pagrindą sudarė nuolatinės kariuomenės. Tačiau nuolatinės kariuomenės pasirodydavo gerai tik tuomet, kada karas trukdavo trumpai – pusę metų ar metus. Jeigu karas trunka šiek tiek ilgiau, kaip Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, kurie vyko atitinkamai 4 ir 5 metus (nors kai kam ir ilgiau), tai tada toji nuolatinė kariuomenė maždaug per vieną kampaniją, per vienus metus išeikvoja savo resursus ir todėl reikia imti naujus žmones. Ir jeigu jie yra neapmokyti, tai atsitinka kaip Pirmajame pasauliniame kare – mažai apmokyti žmonės metami į frontą ir tada pasakiškai auga aukų skaičius. Žmonės neparengti ir jie tiesiog žūsta taip, kaip E. M. Remarkas rašo: kuomet atvežami naujokai, tai rytoj jau pusės jų nebus, o iš tos pusės vėliau tik keli išliks. Ši situacija susidarė po Pirmojo pasaulinio karo ir nuo tada rezervų ruošimui skiriamas didžiulis dėmesys, nes buvo suvokta, kad dideliame kare būtent šie rezervai lemia valstybės pajėgumą ilgai priešintis. 

Kuomet klausiama, kuri sistema geresnė, reikia atsakyti, kad tai priklauso nuo to, koks bus ateinantis karas. Šiandien tai gali pasirodyti kaip gana žiaurūs svarstymai, bet tarp profesionalių kariškių tai yra pagrindinė tema. O kaip atrodys tas karas, nes būtent jam reikia pasiruošti: jei jis numatomas trumpalaikis, vadinasi, reikia daugiau dėmesio skirti kariuomenės profesionalumui, jeigu žadama, kad jis truks ilgai – tuomet reikia rezervo. Na, o kažkur per vidurį yra tas balansas, kurį mes turime pasirinkti.

– Šiandien esame NATO nariai ir pavojaus atveju sąjungininkai turėtų ateiti į pagalbą. NATO greitojo reagavimo pajėgos žada padėti, jei sugebėtume atsilaikyti bent 72 valandas. Tačiau, verta priminti, kad pagal sutarties 5-ą straipsnį, visos NATO šalys turi pritarti pagalbai tai šaliai, kuri buvo užpulta trečios šalies. Tai jeigu kažkuri valstybė balsuoja prieš arba susilaiko, Lietuvai gali tekti ir vienai kovoti? 

– Matote, šie pasvarstymai yra truputėlį teoriniai ir teisiniai. Mes, žiūrėdami į egzistuojančius dokumentus, darome prielaidą, kad pagal tuos dokumentus visi ir elgsis. Karo metu visi elgiasi ne pagal dokumentus ir karo metu teisė, apskritai, turi didelius apribojimus – realiai viskas vyksta pagal tai, kokius interesus turi valstybės. Jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos pamatys, kad jos interesams čia kyla didelis pavojus, tai jos nežiūrės į jokius popierius ir iš karto atsiųs pagalbą. Mes kartais per daug žiūrim į teisę, nors, aišku, turime į tai orientuotis, nes turime kažkaip paskaičiuoti tą atvykimo laiką. Žinoma, kai kariškių paklausi, tai jie ir tiksliai atsako pagal dokumentus, bet realiai karo metu vyksta kitokie dalykai. Valstybės arba laikosi susitarimų, arba jų nesilaiko, nes iškilus egzistenciniams dalykams, valstybės elgiasi skirtingai. 

Aišku, kad mūsų valstybė turi ruoštis gynybai pati ir laukti, kol ta pagalba ateis. O svarstant, kada toji pagalba galėtų ateiti, tai reikia suvokti, jog blogėjant tolesnei padėčiai ir gaunant tiesioginius signalus, kad ruošiamasi užpulti NATO valstybę, tai labai tikėtina, jog NATO keis savo procedūras ir jas darys žymiai lankstesnes. Gali būti, jog susirinkę NATO šalių atstovai nutars, kad užtenka tik NATO generalinio sekretoriaus žodžio, jog būtų vykdomas 5-asis straipsnis. Juk būtent jam būtų galima suteikti tokius įgaliojimus, jei padėtis iš tiesų blogėtų. Šioje vietoje mes turėtume žiūrėti ne kiek valandų mes turime atsilaikyti, bet turime pamąstyti, kaip geriau paruošti savo kariuomenę, kadangi ateitis yra visiškai nenuspėjama. Tereikia paskaityti, kaip buvo įsivaizduojamas Antrasis pasaulinis karas prieš prasidedant karo veiksmams, arba atsiminti, kad Pirmasis pasaulinis karas, kai kurių skaičiavimais, turėjo baigtis per pusmetį. Taigi, mūsų įsivaizdavimai apie karą gali būti skirtingi nuo to, kas iš tikrųjų vyksta. Štai, mes žinome iš istorijos tokius karus kaip Trisdešimties metų karas ar Šimtametis keras ir žinome laikotarpius, kai karo nebuvo 50 metų. Ką gali žinoti, kaip ten bus. Bet ką mes galime iš tikrųjų žinoti, kad padėtis pasaulyje darosi vis labiau įtempta, kultūriniai ir civilizaciniai prieštaravimai darosi vis stipresni. Ir tai, kad tendencija tokia akivaizdi ir mūsų regione daugėja įtampų, rodo, jog reikia daugiau dėmesio skirti gynybai. Mes negalime nuspėti, kaip atrodys karas, bet mes galim pasakyti, kaip geriausiai galime būti jam pasirengę.

Bus daugiau.


Susiję

Valdas Rakutis 1326746157047976266
item