Šv. Alfonsas Liguoris. Viltis (II)

Pirmąją teksto dalį galite skaityti čia.

Pergalė prieš pagundas

Be nuodėmių atleidimo mes taip pat turime tvirtai viltis pergalės prieš pagundas. Kad ištvertume dorybėje, mūsų pasitikėjimas turi būti pagrįstas ne gerais pasiryžimais. Jeigu dvasinį gyvenimą statysime ant savo jėgų pamato, mūsų pastatas anksčiau ar vėliau sugrius. Todėl norint išlikti Dievo malonėje, būtina savo viltį sudėti į Jėzaus Kristaus nuopelnus. Su Jo pagalba mes ištversime gerame iki mirties, net jeigu mus pultų visos pasaulio ir pragaro galybės. Kartais pagundos būna tokios stiprios, jog atrodo, kad nepavyks išvengti nuodėmės. Tokiomis akimirkomis turime itin saugotis, kad neprarastume drąsos ir nesitrauktume iš mūšio. Mūsų vienintelis išgelbėjimas ‒ skubėti pas Nukryžiuotą Jėzų. Jis ir tik Jis gali mus sustiprinti. Kartais Viešpats leidžia netgi šventiesiems patirti tokias audras. Šv. Paulius apie save sako: „Ji [neganda] baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi. Mes ir patys širdies gilumoje buvome ištarę sau mirties sprendimą.“ (2 Kor 1, 8.)

Apaštalas parodo, kaip jautėsi paliktas savo paties jėgoms, ir nori mus pamokyti, jog Dievas kartais leidžia mums patirti savo pačių silpnumą tam, kad geriau pažintume savo skurdą, kad „nebepasitikėtume savimi, o tik Dievu, kuris prikelia mirusius“ (2 Kor 1, 9), ir nuolankiai prašytume Jo pagalbos. Kitoje vietoje Apaštalas dar aiškiau moko šios tiesos: „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę.“ (2 Kor 4, 8‒9.) Mes slegiami liūdesio ir varginami pagundų, bet neprarandame vilties. Mes blaškomi po audringą jūrą, bet nenuskęstame, nes Viešpats savo malone duoda mums jėgos atsispirti prieš mūsų priešus.

Kartu Apaštalas įspėja mus nepamiršti, kad esame silpni ir nepastovūs kūriniai, galintys lengvai prarasti dieviškosios malonės lobį. Jį galime išsaugoti tik Dievo galia: „Šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo.“ (2 Kor 4, 7.)

Vis dėlto, nors galėjimas išvengti nuodėmės priklauso ne nuo mūsų jėgų, o nuo Dievo malonės, turime saugotis, kad netaptume silpnesni, nei jau esame. Į kai kuriuos savo nusižengimus mes paprastai nekreipiame dėmesio, laikydami juos nereikšmingais, tačiau galbūt kaip tik dėl jų Dievas atitraukia nuo mūsų savo antgamtinę šviesą, o velnio pagundos tampa stipresnės. Tokie nusižengimai yra troškimas pasirodyti mokytiems ir išskirtiniams, tuštybė aprangoje, prabangos ir nereikalingų patogumų vaikymasis, įprotis įsižeisti dėl kiekvieno nemandagaus žodžio ar dėmesio trūkumo, besaikis troškimas įtikti kitiems, maldos apleidimas dėl žmonių baimės, nepaklusnumas mažuose dalykuose, antipatijos kam nors puoselėjimas širdyje, smulkios melagystės ir juokeliai nusižengiant artimo meilei, laiko švaistymas tuščiais pokalbiais ar perdėtu smalsumu naujienoms ‒ žodžiu, bet koks prisirišimas prie žemiškų dalykų, bet koks savimeilės patenkinimas gali suteikti priešui progą mus sunaikinti. Šiaip ar taip, dėl tokio pobūdžio nusižengimų, padaromų pilnu valios sutikimu, mes netenkame Dievo malonės, kuri neleistų mums įpulti į nuodėmę.

Laiminga mirtis

Galiausiai mes viliamės laimingos mirties. Paskutinė mūsų gyvenimo valanda yra didžiausio nerimo laikas. Tik Jėzus Kristus gali mums duoti stiprybės kantriai ir nuopelningai iškęsti šio paskutinio lemiamo momento išmėginimus. Artinantis mirčiai mes turime labiausiai nei kada nors bijoti pragaro puolimų. Kuo labiau priartėjame prie savo tikslo, tuo smarkiau velnias mėgina sutrukdyti mums jį pasiekti. Šv. Elzearas (1285‒1323), visą savo amžių gyvenęs nepaprastai skaisčiai, buvo siaubingai gundomas mirties valandą, bet neprarado drąsos nė akimirkai. Susirinkusiems prie jo lovos jis pasakė: „Šią akimirką pragaras deda didžiausias pastangas, bet dėl savo kančios nuopelnų mūsų Išganytojas atėmė iš jo visą jo galią.“ Šv. Pranciškus Asyžietis troško, kad jo mirties valandą jam skaitytų Kristaus kančios istoriją, o šv. Karolis Boromiejus (1538‒1584) liepė prie jo lovos pakabinti paveikslus su kenčiančiu Išganytoju ‒ žiūrėdamas į juos jis ir atidavė dvasią Dievui. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus troško iškęsti mirtį, sako šv. Paulius, „kad mirtimi sunaikintų tą, kuris turėjo mirties valdžią, tai yra velnią, ir išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją“ (Žyd 2, 14‒15).

Todėl, sako Apaštalas, „jis turėjo visa kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas“ (Žyd 2, 17). Viešpats norėjo prisiimti žmogaus prigimtį su jos skurdu, žinoma, išskyrus nuodėmę, nežinojimą ir geidulingumą. Kodėl? Kad pats galėtų išgyventi mūsų skurdą ir būtų mums gailestingesnis, nes gailestingumo geriau išmokstama kenčiant pačiam, o ne stebint, kaip kenčia kiti. Dėl šios priežasties mūsų Viešpats tapo labiau linkęs padėti mums visose gyvenimo pagundose, ypač mirties valandą. Tad jeigu velnias kada nors per gyvenimą ar prisiartinus mirčiai mus puls, rodydamas mums mūsų jaunystės nuodėmes, turime kartu su šv. Bernardu jam sakyti: „Tai, ko man reikia norint pasiekti dangų, aš pasisemiu iš Jėzaus Kristaus nuopelnų, nes Jis kentėjo ir mirė tam, kad parūpintų man šlovę, kurios aš buvau nevertas.“ (In Cant. 61.)

Mūsų vilties pagrindas

Pirmasis pagrindas, kuriuo remiasi mūsų viltis, yra Dievo pažadas. Beveik kiekviename Šventojo Rašto puslapyje mes randame priežasčių pasitikėti Viešpačiu. Ten rašoma, kad Dievas pažada amžinąjį išganymą ir priemones jam pasiekti tiems, kurie tiki ir meldžiasi: „Ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus.“ (Mk 11, 24.) „Kiekvienas, kas prašo, gauna.“ (Mt 7, 8.) „Viešpats yra skydas visiems, ieškantiems pas jį pastogės.“ (Ps 17, 31.) „Pažiūrėkite į praėjusias kartas ir pasvarstykite: ar kas nors, pasitikėjęs Viešpačiu, buvo apviltas?“ (Sir 2, 10.) „Juk nė vienas nenueina niekais, kas tavimi pasitiki.“ (Ps 24, 3.) „Tavyje, Viešpatie, ieškau užuovėjos, – neleisk man niekad nusivilti.“ (Ps 70, 1.) „Kadangi jis glaudėsi prie manęs, aš išvaduosiu ir pašlovinsiu jį.“ (Ps 90, 14.) „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23.)

Šie ir daugelis kitų pažadų duoti visiems žmonėms be išimties. Kaip sako Raštas, dangus ir žemė praeis, bet Dievo žodžiai ir pažadai nepraeis. „Išlaikykime, ‒ ragina Apaštalas, ‒ nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus.“ (Žyd 10, 23.)

Kitas mūsų vilties pagrindas yra nuoširdus mūsų Viešpaties troškimas padaryti mus laimingus. Dievas myli visus savo kūrinius. „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs.“ (Išm 11, 24.) Tačiau kiekviena meilė, sako šv. Augustinas, yra aktyvi jėga, ji negali neveikti. Vadinasi, meilei iš esmės būdingas geranoriškumas, ir tas, kuris myli, negali nenorėti gero savo meilės objektui. „Meilė, ‒ sako Aristotelis, ‒ stengiasi įvykdyti tai, ką ji mano esant gera mylimam objektui.“ Todėl, jei Dievas myli visus žmones, Jis turi norėti, kad visi jie pasiektų amžinąją laimę, nes tai yra aukščiausias ir vienintelis žmogaus gėris, kuriam žmogus buvo sukurtas. „Jūs turite kaip vaisių – šventumą, o kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą.“ (Rom 6, 22.)

Kalvinas nusidėjo baisiausia šventvagyste tvirtindamas, kad Dievas kai kuriuos žmones sukūrė tik tam, kad įmestų juos į pragarą. Jis netgi drįso teigti, esą Dievas verčia žmones nusidėti, kad galėtų juos pasmerkti. Priešingai, „Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Jis skelbia, kad nori atversti ir išgelbėti netgi bedievius, nusipelniusius amžinosios mirties. „Kaip aš gyvas, – sako Viešpats, – nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų.“ (Ez 33, 11.) Tertulijonas (160‒240) atkreipia dėmesį į tai, jog žodžiais „kaip aš gyvas“ Viešpats duoda priesaiką, kad mes galėtume Juo nedvejodami tikėti. Todėl išmintingasis Petavijus  labai stebisi, kaip galima suabejoti šia tiesa. „Jeigu kas nors išdrįs, ‒ klausia jis, ‒ klaidingai interpretuoti tokius aiškius Šventojo Rašto žodžius, kuriuos Dievas netgi sutvirtina priesaika, ar tikėjimo srityje apskritai liks kas nors, kas būtų saugu nuo klastotojų?“ Tačiau kodėl Dievas taip karštai trokšta visų žmonių išganymo? Paprasčiausiai todėl, kad sukūrė juos iš meilės, o mylėjo juos nuo pat amžinybės.

„Aš pamilau tave amžina meile, todėl pasigailėdamas patraukiau tave prie savęs.“ (Jer 31, 3.) Apaštalo Petro laiške skaitome, jog Dievas, žinodamas žmogaus silpnumą, kantriai pakenčia nusidėjėlį ir nenori, kad jis pražūtų, bet kad darytų atgailą ir būtų išgelbėtas. „Viešpats kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ (1 Pt 3, 9.) Vienu žodžiu, Dievas nori išgelbėti visus žmones, ir jeigu atsiranda tokių nelaimingų kūrinių, kurie savo nuodėmėmis verčia Jį juos pasmerkti, Jis, tarsi iš gailesčio verkdamas, jiems sako: „Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? Grįžkite ir būkite gyvi!“ (Ez 18, 31‒32.) Vaikai mano, kodėl gi norite mirti ir pasmerkti save amžinai pražūčiai? Jeigu jus ištiko nelaimė mane palikti, grįžkite pas mane atgailaudami, ir aš jums grąžinsiu gyvenimą, kurį praradote.

Taigi spręsk pats, krikščioni, ar ne tiesa, kad Dievas trokšta tavo amžinojo išganymo. Daugiau niekada nepasiduok tokiems jausmams, kaip: „Kas žino, galbūt Dievas nenori, kad aš išsigelbėčiau! Galbūt dėl mano nuodėmių Jis trokšta, kad pražūčiau amžinai!“ Tokias mintis nedvejodamas vyk iš savo galvos, nes dabar tau turėtų būti aišku, jog Dievas padeda tau savo malone ir primygtinai kviečia tave Jį mylėti ir priimti Jo meilę.

Trečia ir svariausia priežastis pasitikėti Dievu yra Jėzaus Kristaus nuopelnai. Daug anksčiau, nei mūsų Išganytojas pasirodė žemėje, karalius Dovydas sudėjo į Jį visas savo viltis: „Į tavo rankas aš pavedu savo dvasią: tu išlaisvinsi mane, Viešpatie, ištikimasis Dieve.“ (Ps 30, 6.) Juo labiau mes turime pasitikėti Jėzumi, kai Jis jau atėjo ir atliko mūsų atpirkimo darbą! Kupini pasitikėjimo, turime kartoti su karališkuoju psalmininku: „Į tavo rankas aš pavedu savo dvasią: tu išlaisvinai mane, Viešpatie, ištikimasis Dieve.“ Tu esi ištikimas savo pažadams.

Jeigu dėl savo nuodėmių turime pakankamą priežastį baimintis amžinosios mirties, tai dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų turime dar didesnį pagrindą viltis amžinojo gyvenimo, nes šie nuopelnai nepalyginamai labiau gali mus išgelbėti, nei nuodėmės gali mus pražudyti. Savo nuodėmėmis mes nusipelnėme amžinosios mirties, bet mūsų Išganytojas atėjo mums į pagalbą, sako pranašas Izaijas, ir prisiėmė mūsų skolas, kad savo kentėjimais galėtų jas apmokėti: „Jis prisiėmė mūsų negalias ir užsikrovė mūsų skausmus.“ (Iz 53, 4.) Tą nelaimingą akimirką, kai nusidėjome, Dievas užrašė mūsų amžinojo pasmerkimo nuosprendį. O ką padarė Jėzus Kristus? Kaip sako Apaštalas, Jis paėmė tą pasmerkimo nuosprendį, prismeigė jį prie kryžiaus ir ištrynė jį savo brangiausiu krauju. Todėl nebegalime galvoti apie šį nuosprendį neprisimindami kryžiaus, ant kurio jis buvo panaikintas. Tai sustiprina mūsų viltį sulaukti atleidimo ir amžinojo išganymo: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus.“ (Kol 2, 14.) „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“ (Žyd 4, 16.)

Malonės sostas yra kryžius, ant kurio mūsų Viešpats buvo iškeltas, kad teiktų gailestingumą ir malonę visiems, į Jį besikreipiantiems. Tačiau mes privalome eiti pas Jį tuojau pat, kol turime progą gauti pagalbą, kitaip galime ateiti per vėlai ir nieko neberasti. Tad skubėkime prie Kristaus kryžiaus ir apkabinkime jį tvirtai pasitikėdami. Neišsigąskime išvydę savo skurdą ‒ Kristuje mes rasime malonės turtus ir lobius. „Aš nuolat už jus dėkoju Dievui, ‒ sako Apaštalas, ‒ kad dėl Jėzaus Kristaus Dievas suteikė jums savo malonę. Per jį jūs praturtėjote visa kuo <...> ir jums <...> nestinga jokios malonės dovanos.“ (1 Kor 1, 4‒7.) Jėzaus Kristaus nuopelnai atvėrė mums Dievo lobyną ir suteikė mums teisę į visas malones, kokių tiktai galime trokšti.

Šv. Leonas sako, kad turtai, kuriuos įgijome Jėzaus Kristaus mirtimi, yra daug didesni, nei praradimai, kuriuos patyrėme dėl velnio ir savo nuodėmės. Šv. Paulius teigia tą patį: „Bet ne taip yra su dovana kaip su kalte <...> Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.“ (Rom 5, 15; 20.)

Todėl mūsų Išganytojas ragina mus dėl Jo begalinių nuopelnų viltis visų malonių. Jis pats mus moko, kaip turime prašyti Jo dangiškojo Tėvo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs.“ (Jn 16, 23.) „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ (Rom 8, 32.) Pasak Apaštalo, Dievas neišskiria nieko: nei nuodėmių atleidimo, nei ištvermės iki galo, nei dieviškos meilės ir tobulumo, nei paties dangaus ‒ „kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ Vienintelis dalykas, ką turime padaryti, tai prašyti Jo malonių, nes „Viešpats turi turtų visiems, kurie jo šaukiasi“ (Rom 10, 12).

Kristaus tarpininkavimas

Neužmirškime, sako šv. Jonas Avilietis, jog tarp Amžinojo Tėvo ir mūsų yra Tarpininkas, Jėzus Kristus, su kuriuo mes esame sujungti tokiais stipriais meilės ryšiais, kad niekas negali jų nutraukti, nebent mes patys juos nutrauktume mirtina nuodėme. Jėzaus Kristaus kraujas šaukiasi mums gailestingumo, ir šis šauksmas yra toks garsus, kad nebesigirdi triukšmo, kurį kelia mūsų nuodėmės. Jeigu kas ir pražus, tai ne dėl to, kad už jį nebuvo atsiteista, o dėl to, kad apleisdamas sakramentus nedalyvavo atsiteisime, įvykdytame Jėzaus Kristaus. Mūsų Viešpats šį atsiteisimą prisiėmė sau, norėdamas išgydyti mūsų žaizdas, tarsi jos būtų Jo paties. Tas, kuris buvo be nuodėmės, prisiėmė mūsų nuodėmes ir meldė atleidimo už jas. Jis meldė savo dangiškąjį Tėvą taip karštai, tarytum būtų meldęsis už save patį. Jis gavo viską, ko troško. Dievas norėjo, kad mes būtume taip artimai susijungę su Jėzumi Kristumi, jog būtų neįmanoma Jo mylėti nemylint mūsų arba bjaurėtis mumis nesibjaurint Juo. Tačiau Dievas nesibjauri Jėzumi, todėl mes būsime mylimi tol, kol būsime meile susivieniję su Kristumi.

Dangiškasis Tėvas myli Jėzų, todėl kartu su Juo myli ir mus. Jėzus daug lengviau mums gali laimėti Dievo meilę, nei mes savo nuodėmėmis galime pelnyti Jo neapykantą, nes Dievas savo Sūnų myli labiau, negu nekenčia nusidėjėlio. Mūsų Viešpats taip kalbėjo savo dangiškajam Tėvui: „Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.“ (Jn 17, 24.) Kadangi meilė yra stipresnė už neapykantą, ji visada nugali. Kai mūsų nuodėmės būna atleidžiamos, mums būna suteikiama Dievo meilė, ir šios meilės ryšio stiprumas užtikrina mus, kad Dievas mūsų niekada neapleis. „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, ‒ sako pranašas Izaijas, ‒ būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne.“ (Iz 49, 15‒16.)

Viešpats įrašė mus savo delne savo paties krauju. Todėl turime niekada nepasiduoti nerimui, nes Jėzus viską tvarko ir valdo tomis pačiomis rankomis, kurios buvo prikaltos prie kryžiaus kaip Jo meilės mums įrodymas.

Švenčiausiosios Mergelės tarpininkavimas

Ketvirtas mūsų vilties pagrindas yra Marijos, mūsų Motinos, tarpininkavimas. Šv. Bernardas sako, kad, jeigu pas Amžinąjį Tėvą ateiname per Jo dieviškąjį Sūnų, teisingumo tarpininką, tai pas Sūnų ateiname per Jo šventąją Motiną, malonių tarpininkę, kuri savo užtarimu mums gauna tai, ką Jėzus Kristus mums pelnė savo mirtimi. „Per tave, kuri radai malonę pas Dievą, teateiname pas tavo Sūnų, o Išganymo Motina, kad per tave mus priimtų Tas, kuris per tave buvo mums duotas.“ Tad visos dovanos ir malonės, kurias gauname iš Dievo, ateina pas mus Marijos užtarimu. Kodėl taip yra? Šv. Bernardas atsako: nes taip norėjo Dievas.

Šv. Augustinas pateikia kitą šios Marijai duotos privilegijos priežastį: „Visiškai teisingai Marija gali būti vadinama mūsų Motina, nes savo meile ji bendradarbiavo duodant mums malonės gyvenimą ir padarant mus mistinio Kristaus kūno nariais.“ Kadangi Marija savo meile prisidėjo prie dvasinio tikinčiųjų atgimimo, Dievas norėjo, kad jos užtarimu visi žmonės čia, žemėje, gautų malonės gyvenimą, o danguje ‒ garbės gyvenimą. Todėl Bažnyčia ragina mus šauktis Marijos kaip „mūsų gyvybės, paguodos ir vilties“. Taip pat ir šv. Bernardas skatina mus nuolat kreiptis į šią dieviškąją Motiną, nes jos prašymai visada yra išklausomi. „Skubėkite pas Mariją, ‒ rašo jis, ‒ nes, aš sakau tai nė kiek neabejodamas, Sūnus tikrai išklausys savo Motinos. Ji yra išsigelbėjimo kopėčios vargšams nusidėjėliams. Ji yra tvirčiausias mano laidas; ji yra vienintelis mano vilties pagrindas.“ Jis vadina Švenčiausiąją Mergelę nusidėjėlių kopėčiomis, nes, kaip negalime užlipti ant trečios pakopos nepastatę kojos ant antros, nei ant antros prieš tai neužlipę ant pirmos, taip ir Dievą galime pasiekti tik per Jėzų Kristų, o Jėzų Kristų ‒ tik per Mariją. Šventasis vadina Mariją tvirčiausiu jo laidu ir vieninteliu jo vilties pagrindu, nes yra įsitikinęs, jog Dievas nori, kad visos malonės, kurias Jis mums duoda, ateitų per Marijos rankas.

Tad nebijokite, Marijos vaikai! Juk jūs žinote, kad ji savo vaikais laiko visus, kurie nori tokie būti. Būkite drąsūs ir pasitikėkite ja! Kaip galite nuogąstauti, jog pražūsite, jeigu jus gina ir saugo tokia Motina? Tas, kas myli šią gerąją Motiną ir pasiveda jos globai, gali kartu su šv. Bonaventūru tarti: „Aš džiaugiuosi ir esu laimingas, nes Paskutiniojo teismo dieną man teksiantis nuosprendis priklausys nuo Jėzaus, mano Brolio, ir Marijos, mano Motinos.“ Ši mintis šv. Anzelmą pripildė paguodos ir džiaugsmo. „O, palaimintas pasitikėjime! O, saugus prieglobsti! ‒ sušuko jis. ‒ Dievo Motina yra ir mano Motina. Su kokiu pasitikėjimu galiu laukti amžinosios laimės, kai ta laimė priklauso nuo gerojo Brolio ir gailestingosios Motinos sprendimo!“

Bus daugiau.

www.fsspx.lt