Stanislovas Žvirgždas. „Lietūkio“ garažas – tiesa ar klastotė?

Pasaulio fotografijos istorijoje yra nemažai faktų, kada pasitelkus montažą būdavo falsifikuojam...


Pasaulio fotografijos istorijoje yra nemažai faktų, kada pasitelkus montažą būdavo falsifikuojamos dokumentinės nuotraukos. Pavyzdžiui, Prancūzijos valdžia, norėdama įrodyti komunos žvėriškumus, 1871 m. išplatino falsifikatą – montažo būdu padarytą nuotrauką apie dominikonų vienuolių išžudymą (N. Rosemblum. A World History of Photography. – New York, 1997, p. 183) ir t. t.

1940 m. liepą sovietų valdžia spaudoje paskelbė ne vieną tariamą dokumentinę nuotrauką, kuri vaizdavo darbo žmonių mitingus, sveikinančius Liaudies seimą ar pritariančius jo nutarimams. Laikraščiuose dėl blogos spaudos kokybės išnykdavo retušavimo žymės bei palyginti prasto montažo siūlės, tačiau atidžiau patyrinėjus padidintas nuotraukas, akivaizdžiai išryškėja klastotė (Lietuvos liaudies seimas. – Vilnius: Mintis, 1985). Panašias klastotes praktikavo ir sovietiniai pokario saugumo darbuotojai: jie nuotraukoje iškirpdavo partizanų veidus, o vietoj jų įmontuodavo savo agentų smogikų „galvas“ (Lietuva / Praeitis, kultūra, dabartis. – Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 209).

Stengiantis įrodyti, kad lietuviai – „žydšaudžių“ tauta, labai akcentuojamas „Lietūkio“ garaže Kaune įvykęs susidorojimas su žydais. Paskelbta nemaža knygų, straipsnių, dokumentų, kuriuose kaip neginčijamas įrodymas pateikiamos tariamai „dokumentinės“ įvykio fotografijos. Žydai holokausto pradžia Lietuvoje laiko 1941 m. birželio 23 d., kai Kaune, „Lietūkio“ garaže, buvo sušaudyta kelios dešimtys žydų (Vilniuje bus paminėtas Vilniaus geto teatro įkūrimas. – BNS, 2002 04 10). Kiti autoriai rašo: „Nutylimas, kad „Lietūkis“ jau 1940 m. buvo likviduotas, o garažas perimtas NKVD žinion ir jame įrengta kankinimų vieta. Iš čia, kaip aprašė gyvi likę kankiniai, retas kas gyvas beišeidavo. Pabrėžtina, kad garaže buvo užmušti žydai – NKVD darbuotojai, bandę pabėgti ten buvusiu transportu.“ (V.Kėdainis. Dėl Lietuvos žydų katastrofos aiškumo. – Tautininkų žinios, 2002 04 Nr. 8 (152). Dauguma šaltinių nurodo, kad didžiausias pogromas įvyko nacių kariuomenei pasiekus Kauną „Lietūkio“ garaže. Keista, tačiau Lietuvos archyvuose nėra dokumentų, kad šį įvykį būtų tyrusios sovietų struktūros, nors visus kitus panašius įvykius jos yra skrupulingai išaiškinusios.

Turimose nuotraukose gerai matome vokiečių kareivius, keletą žudikų ir smalsuolių minią, tuo pabrėžiant „dokumentalumą“ – suprask, fotografuota įvykio metu. Todėl iškart kyla klausimas, iš kur atsirado vokiečiai 1941 m. birželio 23 d., jeigu Kauną jie užėmė tik birželio 27 d.?

Geriau patyrinėjus negausias fotografijas, nesunku atsekti šiurkštaus montažo žymes.

Daug kartų įvairiuose leidiniuose publikuota nuotrauka, kurioje vaizduojamas aukštas blondinas, stovintis neva ant jo ir bendrininkų nužudytų žydų lavonų „Lietūkio“ garaže. Palyginus šią „aukšto blondino“ nuotrauką ir portretinę operatyvinės grupės A šturmfiurerio Joachimo Hamanno fotografiją, nekyla abejonių, kad abiejose nuotraukose užfiksuotas vienas ir tas pats asmuo. Be to, akivaizdus ir montažas: nuotrauka sumontuota iš kelių gabalų. Minia antrame plane bei lavonai sudėti iš kelių dalių, neatitinka perspektyva bei apšvietimas (fotografuota skirtingu kampu ir iš skirtingo aukščio). Už minios matomoje sienoje (kažkodėl ne plytų, kaip kitose nuotraukose įžiūrimas lango ir durų fragmentas, kurių nėra kitose fotografijose – ten siena aklina.

Ekspertizei buvo pateiktos dar dvi fotografijos – Nr. 1 ir Nr. 2. Akivaizdu, kad abi fotografijos padarytos iš to paties fotografavimo taško, tačiau jos skiriasi daugeliu detalių. Nuotrauka Nr. 1 padaryta bendru planu. Matomas ir minėtas aukštas blondinas, besidarbuojantis su štanga. Minia įmontuota iš kažkokios kitos nuotraukos, neatitinka perspektyva: minia fotografuota iš „akių“ lygio, o lavonai – iš aukštesnio taško. Be to, akivaizdi dviejų kadrų sujungimo linija antrame plane po minios kojomis. Keista ir minios reakcija į šiurpų įvykį: atrodo, kad būtų stebimas karinis paradas ar koks kitas linksmas įvykis. Palyginus nuotrauką Nr. 1 su „aukšto blondino“ nuotrauka, minioje šalia jaunuolio baltais marškiniais atsiranda moteris, kurios anksčiau ten nebuvo.

Fotografija Nr. 2 padaryta kiek bendresniu planu, tačiau sprendžiant iš vienodo ploto, kurį nuotraukoje užima šviesus pastatas kairėje ir tamsūs medžiai dešinėje, fotografuota iš to paties taško. Šioje nuotraukoje taip pat akivaizdus montažas. Kažkur dingusi minia, kuri stovėjo kairėje prie šviesaus pastato, labai sumažėjusios ir lavonų krūvos, lavonai kitoje padėtyje ir kitomis pozomis. Be to, minią sudaro beveik išimtinai tik vokiečių kareiviai, nors, sprendžiant iš žudikų veiksmų, kadre – žudynių kulminacija. Įmontuoti du žudikai baltais marškiniais bei vokiečių kareivis dešinėje nuotraukos pusėje. Kareivis kažkur labai matytas, atrodo, kad paieškojus galima būtų jį aptikti kažkokioje kitoje karo metų fotografijoje. Gerai matyti dviejų kadrų – minios antrame plane bei žudikų ir lavonų pirmame – sujungimo linija. Be to, žudikas kairėje ir kareivis dešinėje skirtingai apšviesti ir yra nevienodo mastelio, nors stovi vienoje linijoje.

Remiantis padarytomis išvadomis, galima drąsiai teigti, kad visos šios nuotraukos yra šiurkšti klastotė, primityvus montažas. Kaip jau ne kartą buvo įsitikinta, daug kartų perfotografuojant prastą montažą kyla nuotraukos kontrastingumas ir beveik išnyksta montažinės „siūlės“, tačiau įdėmiau patyrinėjus visada galima pastebėti perspektyvos, planų sujungimo linijų bei apšvietimo neatitikimus.

Teisi I.Tumavičiūtė tvirtindama, kad „naciai kūrė „neginčijamus faktus“, kad galėtų apjuodinti ištisas tautas. Ta juodinimo bacila buvo tokia gaji, kad po tiek dešimtmečių jos apraiškų vis dar galime rasti daugiakalbiame internete – antai Aleksandro Slavino straipsnis savaitraštyje „Die Zeit“ su liūdnai pagarsėjusia „blondino“ nuotrauka puikuojasi Mainco Johanneso Gutenbergo universiteto taikomosios lingvistikos ir kultūros mokslo studijų programos rekomenduojamoje literatūroje apie Lietuvą“ (I.Tumavičiūtė. Dar kartą „Lietūkio“ garažas. – XXI amžius, 2006 Nr. 91 (1491).

Pabaigoje galima konstatuoti, kad visi okupantai – ir raudonieji, ir rudieji – vienodi. Visi įvairiais būdais, kad ir klastotėmis, stengėsi apjuodinti pavergtas tautas, įdiegti joms nevisavertiškumo kompleksą, nuslopinti laisvės siekį. „Man atrodo, kad holokaustu prekiaujama, bet iš jo nesimokoma“ (N. G.Finkelštein. Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia. – Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2004). Ar ne toks pat faktas yra ir „Lietūkio“ garažas?

Kitas klastotės pavyzdys - darbo žmonių mitingas Lietuvoje, sveikinantis Liaudies seimą.
Matosi, kad sovietų vadų portretinės nuotraukos įmontuotos, nes ypatingai baltai šviečia, palyginus su marškinių spalva.
O labiausiai išduodantis momentas, kad ši eisena nėra Lietuva,tai paskutinis plakatas, kur matosi
angliškas užrašas „F? Shell“(?)


Autorius yra fotografijos istorijos tyrinėtojas.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Lietuvos aidas“, Nr. 74.

Susiję straipsniai

Stanislovas Žvirgždas 968355164510976262

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2016-07-25 23:32

    tiesa kuri kai kam tiesiog neparanki

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item