Robertas Keturakis. Jūs man - vieninteliai, kaip ir aš jums - vienintelė

Mintys skaitant Stanislovo Abromavičiaus ir Dariaus Juodžio knygą „Jonas Misiūnas – Žalias Velni...


Mintys skaitant Stanislovo Abromavičiaus ir Dariaus Juodžio knygą „Jonas Misiūnas – Žalias Velnias“.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga 2015 m. išleido S. Abromavičiaus ir D. Juodžio knygą apie pokario pasipriešinimo kovas „Jonas Misiūnas – Žalias Velnias“.

Vytautas Kavolis, „Sąmoningumo trajektorijoje“ žvelgdamas į individualių išgyvenimų prasiveržimus už individualios patirties ribų, kai bendrai išgyvenami reikšmingi įvykiai, teigia, kad lietuvių tauta per tūkstantmetę istoriją aiškiausiai suvokė, kas yra kančios ir laisvės universalumas.

Be šio teiginio, pabrėžta dar viena mintis: į žmogiškumą triuškinančią istoriją galime atsakyti vien galingu bendrumu, vieningumu. Ir ryškia likimine atmintimi.

S. Abromavičiaus ir D. Juodžio knygoje šios V. Kavolio mintys patvirtinamos Lietuvos partizanų karo prieš sovietinę okupaciją istorija, ypač ta dalimi, kurią sudaro Didžiosios Kovos apygarda (DKA), veikusi ir pakaunėje, vadovaujama legendinio vado J. Misiūno-Žalio Velnio (1911-1947).

S. Abromavičius Lietuvos partizanų karo istorijai kaip rašytojas skyrė didelę ir reikšmingą kūrybinio darbo dalį. Žalio Velnio asmenybė jį domino ne vieną dešimtmetį. Ankstyvesni veikalai („Žalio Velnio takais“, „Didžioji Kova“, „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“, „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“, „Vieno gyvenimo istorija“ ir kt.), sakytum, buvo dabartinės knygos prologas. Leidiniui sutelkta daug medžiagos: tai Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai, istoriko Kęstučio Kasparo darbas „Lietuvos karas“, Romo Kauniečio „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, žurnalo „Genocidas ir rezistencija“, „Laisvės kovų archyvų“ ir kiti šaltiniai. Antrasis autorius, Istorijos instituto doktorantas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyr. specialistas D. Juodis, išnaršęs Ypatingojo archyvo fondus, regis, buvo geras pagalbininkas.

Svarbus knygos skyrius – „Amžininkų atsiminimai“. Jį skaitydamas girdi liudininkus, kurių pasakojimai šiandieninei kartai jau yra Lietuvos istorijos dalis. Kiekvieną mūsų kartos atsivėrimą dar gali priimti kaip dramatišką savo gyvenimo erdvę, kurioje DABAR nenustumiama į praeitį.

Per šioje knygoje esančią faktų tankmę iškyla Didžiosios Kovos apygardos partizanų kova ir ryžtas aukotis už tautą, įveikiant pragarišką sovietinę naikinimo, klastos, žiaurumo, nužmoginimo sistemą, nesuklumpant net tada, kai ryškėja dramatiškiausia realybė, kurioje mirties glūdi daugiau negu gyvenimo. Be to, vis didėjanti kančios ir beviltiškumo pragarmė žūtbūtinai stengiasi atimti priesaikose visa esatimi patvirtintą pareigos šventumą.

Skaitytojas, sekdamas knygoje atskleidžiamus faktus, bus sustabdytas prie Didžiosios Kovos apygardos pradžios ir tragiškos pabaigos, partizanų telkimo ir veiklos struktūrų. Prie vis tankiau aplink Žalią Velnią rezgamo NKVD informatorių, agentų, smogikų, žudymo įvairovės kursus baigusių specialiosiose mokyklose žmogžudžių tinklo, taip pat prie jo užrašų (lankydamas DKA dalinius, bunkerius, partizanų ryšininkus, J. Misiūnas su ginkluote nešdavosi ir rašomąją mašinėlę), laiškų moterims, jaunimui, vadinamiesiems sovietų aktyvistams. Juose partizanų vadas primindavo pareigą prisidėti prie šventos kovos už mūsų tautos ir žmonijos laisvę. Bent kantriu gyvenimu prisidėti, išvengiant išdavystės ir abejingumo.

Puslapiai, skirti J. Markulio, V. Pečiūros tobulai MVD ir MGB budeliškų struktūrų paruoštų agentų, jo parankinių, veiklai, Žalio Velnio klaidinimas, suėmimas, tardymas, nužudymas, 1945 m. pavasario vadinamoji didžioji ofenzyva, kai į DKA teritoriją buvo mesta Raudonosios armijos divizija, atskleidžia tokią šiurpią grėsmę, kuri net šiandien žvelgiančiajam į Lietuvos partizanų karo realybę kelia nuostabą: kaip tie žaliukai atsilaikė dar visą dešimtmetį?

Skaitytojas, tikiu, knygoje sužinos atsakymą ne tik į šį, bet ir į kitus klausimus, atskleidžiančius vis pragarėjančią grėsmę tautai – vienui vienai žūtbūtinėse grumtynėse, Maršalo planams prikeliant Antrajame pasauliniame kare nugaluotą Vakarų Europą ir bolševikinei „Pravdai“vis kalenant, kad JAV prezidentas Harry’s Trumanas tik klouniškai žvangina ginklais, o sovietija, pergalingų orkestrų lydima, žygiuoja į brandaus socializmo statybas.

Skaitytojas atras ir svarbiausią Lietuvos partizanų kovos tikslą, Žalio Velnio pabrėžtą vieninteliame DKA laikraščio „Laisvės keliu“ numeryje, ir partizanų Deklaraciją apie būsimą laisvą Lietuvą. Partizanų karas su bolševikiniu pasauliu ir vyko dėl Lietuvos laisvės.

Nuostabu šio karo dalyvių pasakojimuose pajusti tylų paslaptingą išdidumą, kuriame giliai giliai glūdėjo ori tiesa: Lietuva dėl mūsų aukojimosi neprarasta. Ne dėl galingu balsu skelbtų chartijų neprarasta, bet dėl tautos gaivalingos dvasios ištvermės.

Dar tik svajojantys, tik sapnuojantys Laisvę, dar jaučiantys mirties alsavimą, jie vis dėlto tikėjo: net jeigu ir nesulauks išlaisvintos Tėvynės šventės, vis tiek suvoks, kad jie nugalėjo.

Mirę bunkeriuose, tardymo ir kalinimo urvuose, lageriuose, slaptavietėse, mirtinai sužeisti, susisprogdinę, suversti stribynų kiemuose, į šulinius, į mėšladuobes, prikalti prie tvorų, supjaustyti diskiniais pjūklais – jie nugalėjo! Nesvarbu, kad negirdėjo Angelo balso, kaip Prancūzijos šventoji Joana savo tėvo vasaros sode: kilkit ginti Tėvynę, Dievo sūnūs ir dukros! Jie girdėjo Tėvynės balsą: ginkite mane kaip save, jūs man – vieninteliai, kaip ir aš jums – vienintelė.

Knygoje nuotraukų nedaug. Vien tos, kurios papildo turinį, ne tik priartindamos tekste iškeliamų asmenybių veidus ar kai kurių sovietinių saugumo bylų fragmentus, bet ir tai, kas nepriklauso kasdienybei. Susimąstyti verčia ir spausdinamos partizaninių dokumentų faksimilės. Taip pat Misiūnų giminės, kilusios nuo Valmonių (Pasvalio kraštas), istorija, išlikusios nuotraukos.

Publikuojama iki šiol nematyta 1932 m. Lietuvos kariuomenės puskarininkio J. Misiūno nuotrauka, taip pat paskutinioji, daryta 1946 m. pabaigoje Vilniaus MGB kalėjime. Įsižiūrėkite į laikyseną, į prispaustas prie kūno rankas, sugniaužtus kumščius, ne į objektyvą žvelgiančias savigarbą išsaugojusio žmogaus akis. Nekrūptelkite, staiga pastebėjęs už esančio jau nesančio šešėlį. Kaip žinome, Žalias Velnias žuvo Maskvos Butyrkų kalėjime 1947 m. kovo 11-ąją.

Jei rasčiau Žalio Velnio mums nežinomų užrašų puslapius, tikiu, juose iškart pamatyčiau du sakinius:

Laimingi, užauginti gyventi ir mirti iš tikrųjų už tikras vertybes.

Mes girdėjom Tėvynės balsą – ginkite mane kaip save, jūs man – vieninteliai, kaip ir aš jums – vienintelė.


Susiję straipsniai

Skaitiniai 1018468843231857699

Rašyti komentarą

  1. Gera Diena,

    Aš patars jums visiems, kurie reikia finansinės, verslo paskolos, paskolos mokykla, hipotekos paskolos ir tt, susisiekti harryfragnad@outlook.com pagalbos, nes tai yra, kai aš gavau mano paskolą.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

REKOMENDUOJAME

KVIEČIAME ĮSIGYTI

Mes Facebook'e

Naujienų prenumerata

item